Mažoji Lietuva
Mažóji Lietuvà, istorinė sritis, susidariusi per šimtmečius Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio iš kryžiuočių XIII a.–XIV a. pradžioje užkariautų vakarų baltų žemių: Nadruvos (vok. Nadrauen), Skalvos (vok. Schalauen), Pilsoto, Ceklio, pietvakarių Karšuvos (vok. Karschau) ir Sūduvos (vok. Sudauen) vakarinių pakraščių.
1. Mažosios Lietuvos susidarymas. Kaip savitas etnokultūrinis regionas Mažoji Lietuva susiformavo iki XVI a. pradžios (iki Kryžiuočių ordino žlugimo 1525). Mažosios Lietuvos pagrindą sudaro skalvių ir nadruvių (vadinamų vakariniais lietuviais), pietų kuršių, vakarų sūduvių žemės. Ceklis ir Pilsotas buvo kuršių, o Semba, Barta, Notanga, Varmė – prūsų žemės. Mažosios Lietuvos plotas plačiąja prasme apie 17 000 km2 (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai bei Geldapės apylinkės). Siaurąja prasme (pagal vakarų lietuvių–prūsų ribą, be prūsų žemių) – apie 11 500 km2. Tai teritorija, kurioje lietuvininkų iki XIX a. kaimuose buvo dauguma. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskrities (iki 1815–1518 administracinės teritorinės reformos). Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – dabartinis Karaliaučiaus kraštas. Vokiečių valdžios raštuose lietuviškiausios žemės (daugiau kaip 90% gyventojų – lietuvininkai) neretai vadintos Lietuvos provincija, arba tiesiog Lietuva, Prūsų Lietuva (vok. Preussisch-Litauen). Mokslinėje literatūroje Mažosios ir Didžiosios Lietuvos terminais paprastai apibūdinami lietuvių tautos 2 kraštai, atsidūrę multikultūrinio regiono skirtingose daugiatautėse valstybėse: Prūsijos kunigaikštystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (vėliau – Prūsijos karalystėje, Vokietijos ir Rusijos imperijose).
Iliustracija: Tilžės apylinkių lietuvininkai, XVIII a. / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684
2. Lietuvininkų etnogenezė. Lietuvininkai, arba mažlietuviai, dar vadinti prūsų lietuviais (nuo XIX a. – ir Rytprūsių lietuviais) – lietuvių etnokultūrinė grupė, Mažosios Lietuvos autochtonai. Kai kas mano, kad juos galima būtų laikyti lietuvių subetnine bendrija, arba potaute. Kaip ir jų kraštas, lietuvininkai susiformavo per daugelį šimtmečių, iki XVI a. pradžios. Tuo metu lietuvių tautos susidarymo procese etnoteritorinio bendrumo pagrindu vyko vietinių gyventojų baltų konsolidavimasis. Į lietuvininkų grupę įsiliejo ir dalis sulietuvėjusių artimų giminaičių prūsų: sembų, šiaurės bartų, šiaurės notangų ir šiaurės varmių. Mažojoje Lietuvoje įsikūrė ir didlietuvių karo belaisvių, t. p. negausių migrantų iš kaimyninės Didžiosios Lietuvos. Ir atvirkščiai: dalis lietuvininkų apsigyveno Didžiojoje Lietuvoje (Suvalkijoje), gana gausiai – mozūrų –lenkų kolonizuotų prūsų žemių šiaurėje (pačių mozūrų šiek tiek apsigyveno Mažosios Lietuvos pietuose). XVI–XVIII a. vokiečių humanistai tyrinėtojai lietuvininkus traktavo ne kaip tautinę mažumą (tokie jie tapo XIX a. II pusėje Prūsijos karalystėje, nuo 1871 – Vokietijos imperijoje), o kaip vientisą tautą, gyvenančią šiapus ir anapus Prūsijos sienos. Tačiau XX a. I pusėje vokiečių mokslininkai Paulius Karge, Gertruda ir Hansas Mortensenai, veikiami politinių pokyčių Vokietijoje ir Europoje, sukūrė dykros teoriją.
3. Mažosios Lietuvos pavadinimai. Augusto Hermanno Lucanaus ir Augusto Gotthilfo Krausės teigimu, skalvių ir nadruvių žemės jau XIII–XIV a. vadintos Lietuva. Mažosios Lietuvos vardas (vok. Klein Litau, Klein Litauen) pirmą kartą paminėtas XVI a. vokiečių kronikose (Simono Grunau, Luco Davido). Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau vartotas ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) terminas. XVI–XIX a. Prūsijos aktuose, kitų šalių dokumentuose, nuo XVII a. Prūsijos žemėlapiuose lietuvininkų kraštas dar vadintas Lietuviška apskritimi (vok. Litauischer Kreis), Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen). Tas kraštas Lietuvos, Mažosios Lietuvos, Prūsų Lietuvos vardais pažymėtas angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose ir kituose žemėlapiuose bei istoriografijoje: Litthaven, Lithvania, Lithuania Borussica, Little Lithuania, Lithuania Minor, Lithuanie Prussienne, Mała Litwa, Malaja Litva, Prusskaja Litva ir kitaip. XVIII–XIX a. vokiškuose žemėlapiuose Prūsija skirstyta dar šitaip: Karte von Ostpreussen und Litthauen; Carte von Litthauen, Ost- und Westpreussen; Karte von den Provinzen Litthauen, Ost-und Westpreussen; Karte von Ost-Preussen, Litthauen, Westpreussen. Taigi Mažoji Lietuva laikyta atskiru Prūsijos valstybės kraštu. Prūsijos karaliai, ediktais ir kitais raštais kreipdamiesi į lietuvininkus (dar vadintus būrais) jų gimtąja kalba, visada (iki Vokietijos imperijos susikūrimo) vartojo Lietuvos vardą. Sovietų okupacijos Lietuvoje metais Mažosios Lietuvos vardas išbrauktas ne tik iš oficialių dokumentų, žemėlapių, bet ir iš istoriografijos, vadovėlių, žiniasklaidos, apskritai iš viso viešojo gyvenimo. Po 1990 atkurtoje Lietuvos spaudoje, kitose socialinio gyvenimo srityse Mažosios Lietuvos terminas vėl vartojamas. Seniau Europoje daugiau žinotas senųjų prūsų kraštas (Prūsa), o dabar, pasikeitus geopolitinei padėčiai, daugiau dėmesio skiriama Mažajai Lietuvai ir jos žemėje SSRS neteisėtai sukurtai itin sukarintai Kaliningrado sričiai – rusiškam eksklavui.
Iliustracija: Rytprūsių žemėlapis su Mažosios Lietuvos (Klein Litauen) pavadinimu, 1805 / Iš Eckhando Jägerio knygos „Prussia-Karten 1542–1810“, 1982
4. Kryžiuočių valdymas. Prūsoje XIII a. įkurta Kryžiuočių ordino teokratinė karinė valstybė (vok. Deutschordens Staat in Preussen). Klaipėdos apylinkes (vok. Memelgebiet) XIII a. II pusėje užgrobė Livonijos ordinas su Kuršo (vok. Kurland) vyskupu, tačiau dėl žemaičių nuolatinių puldinėjimų nepajėgdami išlaikyti tos teritorijos, 1328 jį perleido daug galingesniam siuzerenui Kryžiuočių ordinui. Skalva ir Nadruva buvo valdomos Lietuvos valdovo Mindaugo (už krikštą ir karaliaus karūną tas baltų žemes XIII a. viduryje jis buvo dovanojęs Livonijos ordinui, šis įsitvirtino tik Klaipėdoje ir apylinkėse). Dėl šių dviejų Ordinų Prūsijoje ir Livonijoje agresijos (kryžiaus karai Baltijos šalyse, kryžiaus žygiai) baltai nespėjo susijungti į vieną valstybę. Pirmasis prūsų sukilimas (1242–1249), Didysis prūsų sukilimas (1260–1274) ir vėlesni kryžiuočių numalšinti, o vietos gyventojai (išskyrus kilminguosius vitingus bei išsitarnavusius išdavikus) pavergti. Juos imta versti nelaisvaisiais baudžiauninkais, vokiečių feodalų valdiniais. XIII a. II pusėje vienijusi baltų žemes Lietuvos valstybė lemiamu laikotarpiu negalėjo padėti Prūsai dėl joje po Mindaugo mirties (1263) vykstančių vidaus kovų. Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis kaip krikšto sąlygą iš Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriaus pasiuntinių reikalavo, kad Lietuvai būtų atiduotos Gediminaičių dinastijos patrimoninės skalvių, nadruvių ir kitų baltų žemės nuo Alnos upės ir Aismarių su Priegliaus baseinu Prūsoje (t. y. Mažoji Lietuva). Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas derybose su kryžiuočiais pabrėždavo, kad jo protėvių žemės Prūsoje esančios iki Osos upės ir jis jų reikalausiąs. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pajėgė atsilaikyti prieš Kryžiuočių ordiną, kurį nuolat rėmė Europos galingiausios jėgos – Šventosios Romos (Vokietijos) imperatorius ir popiežius, Vakarų ir Vidurio Europos feodalai bei nuolat į Prūsą plūstantys kryžininkai. Kovoms vadovavo Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila. 1410 Žalgirio mūšyje sutriuškinus Ordiną, 1422 Melno taikos sutartimi kryžiuočiai galutinai atsisakė Žemaitijos ir Sūduvos (Užnemunės; Ordino valstybėje liko tik vakarų sūduvių žemės). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė pajūrį tarp Palangos ir Šventosios, dėl to Kryžiuočių ir Livonijos ordinų valdos liko perskirtos. Tačiau vokiečių užkariautojai iki 1920 išlaikė Klaipėdos kraštą. Po lenkų laimėto Trylikamečio karo (1454–1466) su kryžiuočiais 1466 Torunės taikos (2) sutartimi Kryžiuočių ordino valstybė tapo Lenkijos karalystės vasale. Pavyslyje ir Varmėje susidarė Lenkijos karaliaus lenas – Karališkoji Prūsija; dėl to Ordino sostinė iš Marienburgo 1454 perkelta į Karaliaučių. Likusi buvusios Ordino valstybės dalis nuo 1525 vadinta Kunigaikštiškąja Prūsija.
Iliustracija: Marienburgas – Vokiečių ordino administracinis centras. Sena graviūra / Iš Vandos Daugirdaitės-Sruogienės knygos „Lietuvos istorija“, 1990
Iliustracija: Žygimantas Senasis priima ištikimybės priesaiką iš paskutiniojo Kryžiuočių ordino magistro Krokuvoje, 1525. Jano Mateikos paveikslas 1882 / Iš Vandos Daugirdaitės-Sruogienės knygos „Lietuvos istorija“, 1990
5. Mažoji Lietuva Prūsijos kunigaikštystės sudėtyje. 1525–1701 Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos kunigaikštystei (hercogystei). Martynui Liuteriui Vokietijoje ėmus reformuoti krikščionybę, paskutinis katalikiško Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas 1525 Ordino valstybę pavertė protestantiška pasaulietine kunigaikštyste. Albrechtas (valdė 1525–1568) tapo jos kunigaikščiu (hercogu). Buvo išdalyti Katalikų bažnyčios, dvasininkų bei vienuolių turtai. Vokiečių riteriai, kurių profesija buvo nuolatiniai karai, tapo žemvaldžiais pasauliečiais. Vietoj katalikybės valstybine religija Albrechtas paskelbė liuteronybę, susikūrė Evangelikų Liuteronų Bažnyčia. Prūsija tapo pirmąja protestantiška šalimi Europoje; joje, skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos, įsigalėjo Reformacija. Kūrėsi ir plėtojosi prūsų ir lietuvių raštija, tautinė kultūra. Prūsijos kunigaikštystės siuzerenu ir toliau buvo Lenkijos karalius. 1525 Krokuvos sutartimi Albrechtas savo dėdei Žygimantui Senajam davė ištikimybės priesaiką ir titulavosi Dux in Prussia (kunigaikštis Prūsijoje). Tiktai kunigaikštis Georgas Friedrichas Ansbachietis iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro gavo teisę formaliai tituluotis Prūsijos kunigaikščiu ir šiek tiek sumažino vasalinę priklausomybę nuo Karūnos. Vietoj didelių kryžiuočių komtūrijų įkurta apskričių, valsčių bei seniūnijų. Prūsos kraštas (vok. Preussenland) skirstytas į Sembą (vok. Sambia, Samland), Lietuvą (vok. Lithauen; kartais ji būdavo priskiriama prie Sembos), Notangą (vok. Notangia, Notangen) ir Oberlandą (vok. Oberland, Hockerland). Tai buvo jau ne genčių (sembų, notangų) žemės, o didelės sritys, apimančios ir kitų baltų genčių teritoriją.
5.1. Prūsų ir lietuvininkų padėtis. Mažąją Lietuvą bei visą Prūsiją paveikė 1525–1528 valstiečių karas, kuriame dalyvavo ir prūsai, lietuvininkai, kuršininkai, atsisakę vokiečių feodalams atlikti prievoles. Sukilimą numalšino kariuomenė; nužudyta ir sukilėlių baltų. Nors XVI a. pradžioje Prūsijoje pasikeitė politinė santvarka, socialinė ekonominė sankloda ir gyventojų konfesija, autochtonų lietuvininkų ir dar išlikusių prūsų gyvenimas nepagerėjo ir po sukilimo. Vokiečiai feodalai toliau vykdė vietos gyventojų ekonominio išnaudojimo bei socialinio engimo, tautinės priespaudos politiką. 1577 įstatymu baudžiauninkams uždrausta pasitraukti nuo savo pono bei žemės. Stiprėjo baudžiava, XVI–XVII a. daugelis lietuvininkų buvo paversta lažininkais (1701 Lietuvos provincijoje jie sudarė iki 94% valstiečių). O Prūsijos pietvakarinėje dalyje, kur gyveno daugiau vokiečių, buvo apie 40% činšininkų. Kadangi Ordino valstybėje prūsams ir vakariniams lietuviams drausta verstis prekyba, amatais, apsigyventi miestuose, susikūrus kunigaikštystei juose telkėsi daugiausia vokiečių, Mažosios Lietuvos kaimas liko ištisai lietuviškas (Semboje telkėsi daugiausia prūsų). Užkariautojai baltams primetė Prūsų teisę (Prūsų teisynas), pagal kurią visi autochtonai vadinti prūsais (vokiečiai feodalai neskyrė, kur prūsai, kur lietuviai). Tik kuriantis Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai, atsiradus tautinei raštijai, imta skirti vietos gyventojų tautybę. Prūsai, palyginti su lietuvininkais, daug greičiau nutauto. Tai ne tik karų (jiems buvo privaloma neribota karinė prievolė, šarvarko darbai), sukilimų, vokiečių ir lenkų kolonizacijos, bet ir pasikeitusios religinės konfesijos, kitų veiksnių padarinys. Manoma, kad XIV a. senprūsiai sudarė Prūsos gyventojų daugumą, XV a. pradžioje – daugiau kaip 1/2, XVI a. pradžioje – dar apie 1/3. Tačiau iki XVIII a., ypač po 1709–1711 didžiojo maro bei bado, jie kaip vientisas etnosas susiskaidę, nutauto. Ilgainiui susiformavo vokiškai kalbantys neoprūsai. Per tą laiką lietuvininkų bendruomenė plėtėsi, stiprėjo. Mažojoje Lietuvoje vyko daug didesnio masto vidaus kolonizacija negu Didžiojoje Lietuvoje, nuo XVII a. – vadinamoji šatulinė kolonizacija. Žmonės kirto girias (po karų su kryžiuočiais jos užėmė didelius plotus abiejų lietuvių kraštų pasieniuose), kaip ir senovėje kūrėsi daugiausia prie upių, ežerų, patogesnių susisiekimo vietų. Pvz., 1532 surašytos apie 125 gyvenvietės, įsteigtos į rytus nuo Įsruties; jų pavadinimai lietuviški, gyventojai – lietuvininkai. Didieji ūkiai – didelės šeimos (po 20–40 žmonių) dalijosi į mažesnes, steigėsi nauji ūkiai – vyko vidaus migracija. Tačiau bendruomeniniai kaimų ryšiai nenutrūko. XVII a. šatuliškiai daugiausia kūrėsi pagal Kulmo teisę, jie vadinosi šatuliniais kulmiškiais. Atsivėrė keliai į Didžiąją Lietuvą, sustiprėjo bendradarbiavimas su didlietuviais. Kol Prūsijos valdovai buvo Lenkijos karaliaus vasalai (1466–1660), vokiečių kolonistų srautas buvo sumažėjęs, o Mozūrijoje, ypač Karališkojoje Prūsijoje, daugėjo lenkų bajorų bei valstiečių.
5.2. Brandenburgo–Prūsijos valstybės susidarymas. Pasibaigus Albrechto Brandenburgiečio dinastijos kunigaikščių vyriškajai giminei, Prūsijos kunigaikštystės sostą paveldėjo Brandenburgo kurfiurstai: 1618 Prūsijos kunigaikštystė asmenine unija sujungta su Brandenburgo kurfiurstija į Brandenburgo–Prūsijos (vok. Brandenburg-Preussen) jungtinę valstybę. Ją pradėjo valdyti Brandenburgo kurfiurstas Georgas Wilhelmas (1619–1640). Ramus laikotarpis baigėsi prasidėjus 1600–1629 karui tarp Švedijos ir Lenkijos–Lietuvos valstybės. Švedijos karaliaus Gustafo II Adolfo kariuomenė 1626 užėmė Prūsiją su Mažąja Lietuva (ir uostus Klaipėdą, Karaliaučių, Piliavą). Švedų okupacija baigėsi 1635. Per I Šiaurės karą (1655–1660) tarp Švedijos, Lenkijos–Lietuvos valstybės, Rusijos bei Danijos dėl viešpatavimo Baltijos jūroje šiame Europos regione pasikeitė strateginė padėtis. 1656 I 17 Brandenburgo–Prūsijos valdovas Friedrichas Wilhelmas su Švedijos karaliumi Karoliu X Gustafu Karaliaučiuje pasirašė susitarimą dėl sąjungos prieš Lenkiją, birželio 26 Marienburgo pilyje – karinę sąjungą. Friedrichas Wilhelmas pasinaudojo galimybe atsikratyti Prūsijos vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos karalystės. Abiejų valdovų pasirašytame Labguvos traktate (1656 lapkričio mėn.) paskelbta, kad Švedija pripažįsta visišką Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybę. Tačiau 1656 pabaigoje prie Danzigo Lenkija sumušė Švedijos ir Prūsijos kariuomenę, todėl Friedrichas Wilhelmas perėjo Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovo Jono Kazimiero Jogailaičio pusėn. Friedrichas Wilhelmas ir Jonas Kazimieras Jogailaitis pasirašydami 1657 rugsėjį Vėluvos ir 1657 lapkritį Bydgoszcziaus traktatus (Labguvos–Vėluvos–Bydgoszcziaus traktatai) susitarė, kad Lenkijos–Lietuvos valstybė Brandenburgo naudai atsisako suvereno teisių į Prūsijos kunigaikštystę. Tai patvirtinta 1660 Olyvos taikos sutartimi, kuria baigtas Šiaurės karas. Per jį Mažąją Lietuvą (1656–1657) nusiaubė atskilę nuo Lenkijos kariuomenės totorių daliniai. Jie keršijo Friedrichui Wilhelmui už trumpalaikę sąjungą su švedais. Suverenios Brandenburgo–Prūsijos valstybės sostinė iš Karaliaučiaus 1660 perkelta į Berlyną. Dėl to santykinai sumažėjo lietuvininkų dalis ir įtaka. Netrukus švedai vėl nusiaubė Mažąją Lietuvą. 12 000 Švedijos karių 1678 per Kuršą ir Žemaitiją įsiveržė į Klaipėdą. Tuo metu Klaipėdos apylinkių lietuviai kaimiečiai priešinosi ne tik okupantams, bet ir vietos dvarininkams vokiečiams (šie bėgo slėptis į Klaipėdą). Švedų kariuomenė, nepajėgusi užimti Klaipėdos pilies, patraukė už Nemuno gilyn į Mažąją Lietuvą, bet šturmuoti Karaliaučiaus pilies nesiryžo. Prūsijai į pagalbą atskubėjus Brandenburgo armijai, 1679 pradžioje švedai per Tilžę iš Mažosios Lietuvos pasitraukė.
6. Mažoji Lietuva Prūsijos karalystės sudėtyje. Brandenburgo–Prūsijos valdovo Friedricho Wilhelmo įpėdinis Friedrichas III 1701 pavadintas Friedrichu I (1701–1713) „karaliumi Prūsijoje“ (König in Preussen). Karūnavimo Karaliaučiaus pilies bažnyčioje ceremonialą papildė baltų tradiciniai motyvai. Karaliui įteiktas lietuvių kalba išleistas Naujasis Testamentas. Tuomet protestantiška Prūsija buvo politiškai izoliuota nuo katalikiškosios Lenkijos ir nuo Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos. Popiežius nepripažino protestantiškos Prūsijos kunigaikštystės teisių į katalikiškojo Kryžiuočių ordino užkariautas baltų žemes (juolab į jas pretendavo ir tebeegzistuojantis Ordinas).
6.1. Prūsiškoji politinė kryptis. Kraštietiškasis patriotizmas. Prūsijos valdžios ideologai, švietėjai, istorikai ir literatai, norėdami pagrįsti jaunos karalystės teisėtumą, ėmė propaguoti prūsiškąją politinę kryptį (vadinamąjį lietuviškąjį skydą). Skelbta, kad Prūsos ir Mažosios Lietuvos teritorijoje susidarė nauja tauta (naujieji prūsai) ne iš Kryžiuočių ordino riterių, o iš autochtonų senprūsių, lietuvininkų ir iš kultūringų naujųjų vokiečių kolonistų. Karalystė esanti teisėta ne kryžiuočių, o senprūsių istorinio palikimo paveldėtoja (juk ir valstybė jų vardu vadinta). XVIII a. I pusėje išlikusiems prūsams baigus vokietėti, visuomenės dėmesys krypo į jų artimus giminaičius lietuvininkus. Ir tarp senbuvių vokiečių plėtojosi kraštietiškasis tautybinis patriotizmas. Visi gyventojai (prūsai su lietuvininkais, vokiečiai, mozūrai, lenkai) save vadino neoprūsais, tuo skirdamiesi nuo etninės Vokietijos vokiečių. Mažosios Lietuvos lietuvininkus saistė ta pati prūsiškojo patriotizmo dvasia (literatūrologas Leonas Gineitis). Nepaisant kraštietiškų sentimentų, vokiečiai bajorai, junkeriai stiprino Mažosios Lietuvos autochtonų socialinį ekonominį išnaudojimą. Per metus prūsai ir lietuviai baudžiauninkai turėjo mokėti 28 įvairius tiesioginius ir netiesioginius mokesčius (pagrindiniai: pagalvės, ūbų (žemės), ragų ir nagų (galvijų); pastarąjį feodalai už savo gyvulius vertė mokėti valstiečius). Juos ypač skurdino Prūsijos kariuomenės (XVIII a. pradžioje tapo viena didžiausių Europoje) kavalerijos daliniai, įkurdinti kaimuose (lietuvių ir prūsų ūkiuose). Kaimiečiai turėdavo kareivius maitinti bei duoti žirgams pašaro. Kontribucija kariuomenei išlaikyti buvo didesnė už činšą. Nugalėjus Napoleoną 1813 Leipzigo mūšyje, Prūsijoje ėmė plisti pangermanizmo idėjos, baltiškoji Prūsa skelbta sena vokiečių žeme. Vėl imta garbinti Kryžiuočių ordiną ir jo užkariavimus.
Iliustracija: Mažoji Lietuva Rytprūsių sudėtyje / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1985, nr. 46
Iliustracija: Mažosios Lietuvos pietinės dalies vietovės, susijusios su Lietuvos istorija ir žymiausiais lietuvių kultūros veikėjais / Iš Algirdo Matulevičiaus knygos „Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas“, 1996
6.2. Gyventojai (XVII a. pabaiga–XVIII a. pradžia). Prūsijos karalystės baltiškos dalies teritoriją nuo vokiško Brandenburgo skyrė Lenkijos valdomos žemės prie Baltijos – Karališkoji Prūsija su Pamariu. Baltiškos Prūsijos dalies plotas – 31 500 km2, apie 700 000 gyventojų (XVII a. pradžia). Mažosios Lietuvos branduolio (ryčiau nuo linijos Klaipėda–Labguva–Tepliava–Vėluva–Friedlandas–Nordenburgas–Geldapė) plotas – apie 11 500 km2, apie 300 000 gyventojų. Jame lietuvininkai gyveno vienas šalia kito, kaimai ištisai buvo lietuviški, o vokiečiams priklausė tik vietinė administracija, negausi inteligentija, dvarininkai, karčemininkai. Lietuvių kaimiečių ūkiai iki XVIII a.pradžios Įsruties apskrityje sudarė iki 93%, Tilžės ir Ragainės apskrityse iki 97–98%, o Klaipėdos apskrityje – net iki 100% visų ūkių. Miestai (Karaliaučius, Vėluva, Įsrutis, Tilžė, Klaipėda), kuriuose telkėsi dauguma vokiečių, buvo tarytum salos lietuvių gyvenamame krašte; jie tapo germanizacijos židiniais, vokiečių kultūros, kolonizacijos, amatų ir prekybos centrais. Ir pačiame Karaliaučiuje, daugiausia priemiesčiuose, gyveno nemažai lietuvių varguomenės. Pvz., Sakaimio (vok. Sackheim) rajone lietuvininkų gyvenami kvartalai glaudėsi vienas prie kito, verstasi smulkiais amatais, daugelis 1ietuvių pas vokiečius miestiečius dirbo tarnais bei šeimynykščiais. Lietuviai gyveno ir Semboje, šiaurės Mozūrijoje. Mažosios Lietuvos pietinė riba (etninės ribos, žr. žemėlapį) daugmaž sutapo su dabartinės Kaliningrado srities–Lenkijos siena: nuo Šventapilės Aismarių pakrantėje į rytus per Ylavą–Nordenburgą–Ungurą–Geldapę iki Dūbininkų. Lietuvininkų tankiai gyventa iki linijos Žiokai–Karaliaučius–Tepliava–Friedlandas–Girdava–Nordenburgas-Geldapė–Dūbininkai (žr. žemėlapius Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje ir Mažoji Lietuva XVIII a. pradžioje (iki 1709).
6.3. Didysis maras bei badas. Per antrąjį Šiaurės karą (1700–1721) Prūsiją ir ypač Mažąją Lietuvą nusiaubė 1709–1711 didysis maras bei badas. Dėl sunkios socialinės ekonominės padėties daugiausia žmonių mirė lietuvių ir prūsų, o ne vokiečių apgyventuose valsčiuose. Prūsijos karalystės rytų provincijoje (senojoje Prūsijoje) mirė apie 270 000 gyventojų, o lietuviškiausiose Įsruties, Ragainės, Tilžės, Labguvos ir Klaipėdos apskrityse – iki 150 000–160 000 gyventojų (t. y. iki 50–53%). Prūsijoje visiškai ištuštėjo 10 834 ūkiai, iš jų net 8 411 buvo Lietuvos provincijoje, liko nedirbamų apie 60 000 ūbų (apie 900 000 ha) žemės.
6.4. Vokiškoji kolonizacija ir gyventojų tautinės sudėties pokyčiai. Kolonizuoti Mažąją Lietuvą svetimtaučiais bandyta jau Prūsijos kunigaikštystės laikais. XVII a. buvo apgyvendinta prancūzų hugenotų. Šilutėje, Klaipėdoje apsigyveno škotų, t. p. anglų amatininkų, pirklių. Prūsijos karalius Friedrichas I ir jo administracija, norėdami atkurti (atstatymas) nualintą ūkį, pripildyti ištuštėjusį iždą, gauti daugiau naujokų didinamai kariuomenei ir pagausinti gyventojų, surengė Didžiąją vokiečių kolonizaciją. 1710–1736 į labiausiai nuo maro ir bado nusiaubtų Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių domenus (karaliaus valstybės valdas) atkelta iki 23 000 svetimtaučių (3 720 ar daugiau šeimų). Šiose apskrityse daugiausia mirė gyventojų, jose ir buvo įkurdinti kolonistai. Į Mažąją Lietuvą atvyko kolonistų daugiausia iš vokiškųjų Vakarų Europos kraštų (vien iš Austrijos apie 10 000 zalcburgiečių). Dalis kolonistų kūrėsi atskiromis bendruomenėmis su vietine valdžia. Beveik visi atsikėlėliai apsigyveno kaimuose, tik amatininkai – miestuose. 1736 kolonistai minėtose 3 lietuviškose apskrityse sudarė 37,7% kaimiečių. Visi atsikėlėliai sudarė tik apie 13,5% Lietuvos provincijos gyventojų. Vykstant kolonizacijai ir po jos, kai vokiečių atsikėlėlių naudai dalį lietuvių ūkininkų valdžia nuvarė nuo žemės ir pavertė juos samdiniais ir kitų žemiausių socialinių sluoksnių atstovais, padaugėjo lietuvių varguomenės, vadinamųjų laisvųjų žmonių. Senbuvių vokiečių (negausi miestiečių, inteligentijos, bajorų, administracijos pareigūnų bendruomenė) Lietuvos provincijoje buvo apie 7%. Dalis kolonistų, valdžiai netesint kai kurių pažadų, išbėgiojo, dalis mirė (iš 23 000 liko galbūt 17 000 žmonių). Taigi ir pasibaigus masinei kolonizacijai kaimo gyventojų lietuvininkų dar buvo apie 78–80%, o vokiečių – apie 20% (apie 7% senbuvių ir apie 13% kolonistų). Kolonistai iš valdžios gavo įvairių privilegijų: nėjo lažo, vėliau įgijo asmeninę laisvę, laikė save aukštesne visuomene ir išrinktosios tautos atstovais. Kolonistų kvietimu (ediktai, patentai) į Mažąją Lietuvą, jų įkurdinimu, teisėmis, pareigomis bei gerove lietuvininkų sąskaita ypač rūpinosi Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (1713–1740). Nemažai kolonistų, įkurdintų pagal Kulmo teisę kulmiškiais, nuosavybėn gaudavo žemės sklypą kaip turtingi laisvieji ūkininkai be jokių baudžiavos prievolių. Visokeriopai valdžios remiami vokiečiai ilgainiui tapo viena stipriausių ekonominių jėgų (tarpsluoksnis tarp paprastų ūkininkų ir dvarponių). O autochtonai kulmiškiais tapdavo iš pradžių tik už ypatingus nuopelnus kryžiuočiams, daugiau jų atsirado per XVII a. šatulinę kolonizaciją kaip šatuliniai kulmiškiai (teisių mažiau, pareigų daugiau). Kulmo teisės teikimas daliai vietos gyventojų buvo viena jų nutautinimo priemonių. 1740 karalius Friedrichas II (1740–1786) įsaku leido vokiečiams kolonistams, kurie valstybiniuose dvaruose nėjo lažo, parduoti savo ūkius ir vykti gyventi į miestus. 1748 Gumbinės karo ir domenų rūmų potvarkiu įteisinta kolonistams paveldima žemės ūbų nuosavybė, jie pripažinti laisvaisiais ūkininkais (vok. Erb- und Eigenthümlich zu freyen Rechten). 1755 potvarkiu jiems leista (sutikus Gumbinės vyresnybei) parduoti savo ūkius. Sodyba be išlygų buvo jų nuosavybė. Prūsijoje pradėjus naikinti baudžiavą (1807), kolonistai pripažinti savo ūkių savininkais; jiems nereikėjo jų (kaip lietuvininkams) išsipirkti. Vyraujančias pozicijas Mažosios Lietuvos ūkyje rinkos ekonomikos sąlygomis užėmė privilegijuoti naujieji ūkininkai. Taip padėti lietuvininkų germanizacijos socialiniai ekonominiai ir teisiniai pagrindai. Be vokiečių miestų ir dvarų, nuo XVIII a. I pusės asimiliacijos židiniais tapo ir kolonistų kaimai. Vokiečiams ūkininkams pirmenybė teikta ir kultūros, religijos srityse. Antra vertus, dalis kolonistų susigyveno su vietos gyventojais, ėmė lietuvėti (dėl to valdžia draudė su jais bendrauti). Jei kuris lietuvininkas, mozūras ar lenkas norėjo ištrūkti iš žemesnių socialinių sluoksnių ir pagerinti materialinę gerovę, tas tapdavo vokietkalbiu. Darbštesni kolonistai kūrė materialinę gerovę, dvasingumo ir kultūros vertybes; buvo pavyzdžiu vietiniams gyventojams kovojant už savo teises. Antai 1705–1775 (su pertrūkiais) maištavo Šilutės valsčiaus laukininkai. Tarp lietuvių baudžiauninkų sklido kalbos apie baudžiavos panaikinimą, todėl ir kitų valsčių baudžiauninkai atsisakė eiti lažą. Pasipriešinimo baudžiavai idėjas kaimuose dažniausiai platino, griebėsi ginklo ir vadovavo kovai atitarnavę Prūsijos kariuomenės kareiviai lietuvininkai. Klaipėdos, Priekulės, Šilutės valsčių lietuvininkai ne kartą karine jėga buvo priversti atlikti prievoles. Jie patys išdrįsdavo priešintis kariniams daliniams. Ši kova įgaudavo priešinimosi tautinei priespaudai formas. Mažosios Lietuvos, kaip ir kitų šalių, feodalinės epochos kaimiečių bruzdėjimų ideologija rėmėsi monarchizmu: jie kovojo prieš vietinius amtmonus, amtsrotus, edelmonus, dvarininkus, bet garbino monarchą (tai ypač būdinga mažlietuviams).
6.5. Administraciniai teritoriniai pertvarkymai. Per didžiąją vokiečių kolonizaciją vykdytos svarbios administracinės teritorinės, ūkinės, karinės reformos. 1723 įsteigti Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai (centras Karaliaučius), administravę Rytprūsių departamentą (1723–1818); į jo teritoriją įėjo Mažosios Lietuvos vakarinė dalis. 1732 atsikėlus zalcburgiečiams, lietuviškų žemių centru tapo labiausiai kolonizuota Gumbinė (Gumbinnen). 1736 įsteigti nuo Karaliaučiaus nepriklausomi Gumbinės karo ir domenų rūmai, administravę Lietuvos departamentą (1736–1818; įėjo didelė dalis Mažosios Lietuvos ir Mozūrija). 1815–1818 Lietuvos departamentas pertvarkytas į Gumbinės apygardą, Rytprūsių departamentas – į Karaliaučiaus apygardą (jai dar priskirta lietuviškiausia Klaipėdos apskritis). Lietuvos provincijoje vietoj 4 sudaryta 10 apskričių: Darkiemio, Gumbinės, Įsruties, Klaipėdos, Pakalnės (Lankos), Pilkalnio, Ragainės, Stalupėnų, Šilutės ir Tilžės. Per kolonizaciją miestų teises (1722–1725) įgijo dideli bažnytkaimiai arba pasienio su Didžiąja Lietuva miesteliai: Gumbinė, Širvinta, Pilkalnis, Darkiemis, Stalupėnai, Ragainė, Tepliava. Atsigaunantį nuo baisaus maro kraštą per Septynerių metų karą (1756–1763) nusiaubė Rusijos kariuomenė, įsiveržusi į Mažąją Lietuvą ir Prūsiją iš Didžiosios Lietuvos. 1757 Gross Jägersdorfo mūšyje Prūsijos kariuomenė buvo sumušta. Rusai užėmė Karaliaučių, 1760 – Berlyną. Okupantai plėšikavo, degino gyvenvietes, žudė civilius. Žmonės slapstėsi miškuose (pvz., Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis su parapijiečiais kelias savaites praleido Romintės girioje). Po taikos sutarties su Rusija Prūsija atsigavo ir sustiprėjo, išsiplėtė jos teritorija ir padaugėjo gyventojų. Per Lenkijos–Lietuvos valstybės pirmąjį (1772) ir antrąjį (1793) padalijimus Prūsijai atiteko Karališkosios Prūsijos žemės Pavyslyje (iš jų sudaryta Vakarų Prūsijos provincija) ir Varmė. Ši prijungta prie likusios Prūsijos (buvusios kunigaikštystės), kurią imta vadinti Rytprūsiais. Per trečiąjį padalijimą (1795) prie Rytprūsių dar prijungta Užnemunė (dar skaitykite Rytprūsiai Naujieji). 1815 sudaryta Rytprūsių provincija. Jos šiaurinę dalį sudarė Mažoji Lietuva. 1824 Rytprūsius sujungus su vokiškesne Vakarų Prūsijos provincija, santykinai sumažėjo lietuvininkų, susidarė sąlygos asimiliacijai spartėti.
6. 6. Ūkio reformos. Lietuvininkų socialinė ekonominė padėtis pobaudžiaviniu laikotarpiu. Nors karalius, veikiamas prancūzų. demokratinių idėjų, 1770 ir 1779 deklaravo, kad visi Prūsijos gyventojai traktuojami kaip piliečiai, lygūs įstatymui ir Dievui, 1794 Teisyne Allgemeines Landrecht für die Preussische Staaten [...] įtvirtinta Prūsijos karaliaus absoliuti valdžia, privilegijuota dvarininkų ir kolonistų padėtis, baudžiavos santykiai. Lietuvybę (kaip ir lenkybę) slopino stiprėjanti valstybės centralizacija, absoliutizmas, vokiškas nacionalizmas ir šovinizmas, visuomeniniame gyvenime įsigalintis specifinis prūsiškasis despotizmas. Mažosios Lietuvos gyventojų padėtį sunkino ir napoleonmetis (1806 pabaiga–1813), kai Mažoji Lietuva su visais Rytprūsiais buvo okupuota Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės. Prancūzai neokupavo tik Klaipėdos apylinkių, kur prieglobstį rado karalius Friedrichas Wilhelmas III (valdė 1797–1840) su žmona Luize ir čia 1807 pasirašė baudžiavos panaikinimo įsaką. Okupantų kariuomenė plėšė kraštą. Ūkį alino Prūsijai uždėta didelė kontribucija. Prūsijos valdžia, Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789–1794) ir Napoleono karų veikiama, turėjo imtis pažangių socialinių, ūkinių, finansinių, administracinių teritorinių reformų. Jos davė pradžią vadinamojo prūsiškojo kapitalizmo raidai. Tačiau Prūsija su Mažąja Lietuva iš esmės liko žemės ūkio šalis: ir XIX a. pradžioje 3/4 žmonių gyveno kaime ir vertėsi daugiausia žemdirbyste. Tuomet Tilžėje gyveno tik apie 8 660, Klaipėdoje apie 5 410, Įsrutyje apie 5 255, Gumbinėje apie 5 245, Labguvoje apie 2 440, Stalupėnuose apie 2 260, Ragainėje apie 2 085, Darkiemyje apie 1 735, Pilkalnyje apie 1 290 žmonių. Nuo XVIII a. pabaigos daugėjant privačių dvarų, nemažai lietuvių ūkininkų atiduoti vokiečiams dvarininkams. Dėl to stiprėjo jų priespauda, spartėjo nutautimas. Kolonistai iš esmės liko karališkaisiais ūkininkais. Pobaudžiaviniu laikotarpiu jie prisitaikė prie rinkos ekonomikos, naudojo ūkiuose pigų lietuvių samdinių darbą. Kai kurie praturtėję lietuviai ūkininkai šliejosi prie vokiečių ir greičiau nutausdavo. Nykstant luominiams skirtumams, kolonistai ir vokiečiai senbuviai ėmė maišytis su autochtonais, daugėjo mišrių vedybų (ypač merginų lietuvaičių su vokiečiais jaunuoliais), plėtėsi bendravimas, intensyvėjo lietuvių emigracija ir migracija į Vakarų Vokietijos pramonės centrus. Ten jie greičiau asimiliuodavosi. Laisvųjų žmonių ypač padaugėjo po kolonizacijos ir panaikinus baudžiavą. Kumečių, daržininkų, kampininkų, trobelninkų, padienininkų, nusigyvenusių arba nuvarytų nuo žemės bei baudžiauninkų sklypininkų vaikai, kaip pigi samdomoji jėga, ėjo į dvarus arba pas turtingus ūkininkus (daugiausia vokiečius) tarnauti šeimynykščiais. Lietuvos departamente žemės ūkio darbininkai 1802 sudarė 65% Rytprūsių varguomenės. Laisvųjų žmonių darbas XIX a. naudotas ir dėl prūsiškojo kapitalizmo raidos ūkyje, nes baudžiavos liekanos nyko kelis dešimtmečius. Baudžiauninkai įgijo asmens laisvę, bet negavo nuosavybėn skirtinės žemės. Valstybei padedant, žemę leista iš dvarininkų išsipirkti. Agrarinė reforma nepakirto junkerių politinių ir ekonominių pozicijų. Liko vokiečių dvarininkų administracinė, policinė, teisminė valdžia. Prūsijos kanclerio K. A. von Hardenbergo 1811 Ediktu (dar skaitykite Steino ir Hardenbergo reformos) ūkininkai, turėję paveldėtus ūkius, privalėjo dvarininkui atiduoti 1/3 savo žemės arba sumokėti atitinkamą pinigų sumą. Tiems, kurie ūkius valdė ribotomis teisėmis, ši norma sudarė net 1/2 sklypo. Taip atsitiko su tais, kurie neturėjo pinigų žemei išsipirkti. Po 12 metų tarnybos lietuvininkai įgijo galimybę eiti žemesnių valdininkų pareigas (tik ne Mažojoje Lietuvoje). Antra vertus, mažlietuviai už Rusijos pavergtus didlietuvius ekonomiškai buvo toliau pažengę. Vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje XIX a. sparčiau kilo gyventojų gerovė. Mažosios Lietuvos ūkyje imta naudoti našesnė negu baudžiavinėje Didžiojoje Lietuvoje technika, plito Vakarų Europos ūkio bei pramonės ir mokslo naujovės, švietimo epochos demokratinės idėjos. Mažlietuviai turėjo daugiau teisių nei Rusijos valdomi didlietuviai: Prūsijos valdovas tiesiogiai laukininkams jų gimtąja kalba leido ediktus, potvarkius ir buvo tarytum jų globėjas. Jie savo dvarponį galėjo apskųsti Prūsijos krašto teismo rūmams Įsrutyje, paskui pačiam valdovui (Didžiojoje Lietuvoje baudžiauninkų reikalus spręsdavo dvarininkai). Dėl to tarp mažlietuvių įsigalėjo pagarba monarchui. Sunki mažlietuviams buvo naujokų (rekrutų) prievolė, tačiau jie turėjo netgi atskirų lietuvių pulkų (dragūnų, ulonų). Tai teikė pasididžiavimo ir jie narsiai kovėsi už Prūsiją ir karalių. Tačiau po napoleonmečio 1814 įvesta visuotinė karinė prievolė (Prūsijos kariuomenė) skatino lietuvius jaunuolius orientuotis į vokiškumą, vokiečių kalbos plitimą. 1848 Prancūzijoje prasidėjusi revoliucija pasiekė ir Prūsiją. Klaipėdoje, Tilžėje, Šilutėje, Priekulėje ir apylinkėse būta darbininkų, amatininkų, neturtingų ūkininkų (lietuvininkų) išpuolių prieš vietos valdžią, dvarininkus. Vėliau teista 114 sukilėlių. Klaipėdos apskrities teismas Priekulės sukilėlių ūkininkų ir amatininkų vadovą ūkininką Jurgį Toleikį nuteisė 5 metus kalėti, 9 dalyvius – 4 metus, 7 – nuo 1 iki 3 metų, kitus – mažesnėmis baudomis. Tas judėjimas privertė Prūsijos valdžią spręsti buvusių baudžiauninkų klausimą. 1850 III 2 vyriausybė išleido įstatymą Dėl dvarininkų ir valstiečių santykių sureguliavimo. Jau be išpirkos buvo panaikintos nedidelės ūkininkų prievolės (tačiau svarbesnės turėjo būti išpirktos). Ūkininkai pagal 1854 nutarimą turėjo per 56 metus išmokėti bankui rentą. Bankas išduodavo dvarininkams už visą išperkamą sumą obligacijas, už kurias iždas per 56 metus kasmet mokėjo 4,5%. Mažosios Lietuvos ūkininkai jau laikyti žemės savininkais. Didžiausia žemėvalda toliau liko vokiečių dvarininkų. Iki 1848 žemę iš jų išsipirkti ir atsikratyti ankstesnių prievolių galėjo tik apie 20-25% prasigyvenusių buvusiųjų baudžiauninkų. Turtingų ūkininkų (dalis jų valdė dvarelius) buvo apie 10%, jų daugumą sudarė t. p. vokiečiai. Varguomenės dauguma XIX a. – žemės ūkio darbininkai, likę be žemės. Dėl to nesusidarė gausesnio lietuvių viduriniojo sluoksnio – visavertės tautos pagrindo. Susiklostė tik nedidelis sluoksnis turtingesnių lietuvių žemvaldžių. Mažoji Lietuva, kaip ir visi Rytprūsiai, buvo agrarinis kraštas; palyginti su Prūsijos karalystės vakarinėmis provincijomis, gerokai atsiliko pramonės. Klaipėdos uostas nuo seno prekybos ryšiais siejo Mažąją Lietuvą su Didžiąja Lietuva. Į uostamiestį iš Vakarų Europos atvežtos pramonės prekės pirktos ir Didžiojoje Lietuvoje, per jį išvežti žemės ūkio produktai. Prekybos įvairūs apribojimai, dideli muitai trukdė jai plėstis. Prūsijos valdžia rėmė Karaliaučiaus uostą, o Klaipėdos uostą laikė pagalbiniu. Konkurencinėje kovoje laimėdavo Karaliaučius. Iš Rytprūsių sostinės vandens keliu Prieglius–Deimė–Nemunas aktyviai prekiauta su Didžiąja Lietuva, iš ten plukdyta daug miško medžiagos. Gerinant vandens kelių susisiekimą 1873 baigtas kasti Klaipėdos kanalas. Gerinti ir sausumos keliai. 1853 baigtas tiesti Klaipėdos–Priekulės–Tilžės plentas. 1860 nutiestas Karaliaučiaus–Įsruties–Eitkūnų, 1865 – Įsruties–Tilžės, 1875 – Tilžės–Klaipėdos geležinkelis, kuris 1892 pratęstas iki Bajorų (kad vėliau jį galima būtų sujungti su Šiaulių–Liepojos geležinkelio ruožu). Geležinkelis spartino Rytprūsių ir Rusijos imperijos vakarinės dalies ekonominius ryšius. Mažoji Lietuva garsėjo gintaro kasyba bei dirbiniais, trakėnų žirgų auginimu. XIX a. II pusėje Klaipėdoje steigtos įvairių pramonės šakų gamyklos. Tilžė, kaip ir Ragainė, pasižymėjo celiuliozės ir popieriaus fabrikais (celiuliozės pramonė). Mažojoje Lietuvoje plėtota ir maisto pramonė. Apskritai visose pramonės šakose Mažoji Lietuva lenkė Didžiąją Lietuvą mechanizacijos lygiu ir darbo našumu. 1863 prasidėjus Didžiosios Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos priespaudos sukilimui, suintensyvėjo mažlietuvių ir didlietuvių ryšiai. Iš Mažosios Lietuvos sukilėliams tautiečiams gabenta ginklų. Pvz., nuo rugpjūčio 1 iki gruodžio 31 per Prūsijos sieną įvežta apie 800 karabinų, apie 600 kardų, apie 300 pistoletų, daug karinės medžiagos. Rusijos kariuomenės sumuštų ir išsklaidytų būrių sukilėliai iš Žemaitijos bėgo per sieną į Klaipėdos apskritį ir slapstėsi pas lietuvius ūkininkus, žvejus. Tačiau Prūsijos valdžia persekiojo sukilėlius. Prūsijos karalius Wilhelmas I (valdė 1861–1888) teikė paramą Rusijos, režimui. Į Mažąją Lietuvą pabėgusius sukilėlius Prūsijos policija perduodavo rusų valdžiai. Bausti ir juos slėpę Mažosios Lietuvos gyventojai.
Iliustracija: Gumbinės apygardos administraciniai pastatai, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Kasamas kanalas Nemuno deltoje, XIX a. pabaiga / Iš Šilutės melioracijos muziejaus fondo
Iliustracija: Krovininiai buriniai laivai Klaipėdos uoste, XIX a.-XX a. pradžia / Iš Gedimino Žulio rinkinio
6.7. Bažnyčia. Prūsų ir kitų baltų užkariautojams pirmiausia rūpėjo užvaldyti jų žemes ir kitus turtus. Mažiausiai rūpintasi vietos gyventojų krikščioniškais reikalais. Kryžiuočių ordino katalikų bažnyčios įkurtos prie pilių, prie jų besikuriančiuose miesteliuose (vadintos Lischke), keliuose miestuose ir bažnytkaimiuose. Daugiausia bažnyčių buvo Semboje, t. p. teritorijoje tarp Alnos upės ir Aismarių. Tik apie 12 bažnyčių kryžiuočiai pastatė Mažosios Lietuvos branduolyje: Skalvoje ir Nadruvoje. Reformacija, kaip tautinis religinis sąjūdis, davė galingą impulsą kurti Evangelikų Liuteronų Bažnyčią. Dauguma vokiečių ir lietuvininkų tapo evangelikais liuteronais. Prūsijos Bažnyčios valdžia stengėsi lietuvininkams jų gimtąja kalba parūpinti maldaknygių, giesmynų, postilių. Tai stiprino lietuvybę. Reformacijos laikotarpiu padėti teisiniai pagrindai steigti evangelikų bažnyčias kultūros požiūriu menkai integruotose Nadruvoje ir Skalvoje. Per politiką ir kultūrą siekta lietuvininkus labiau įtraukti į valstybinį, visuomeninį gyvenimą (nė vienos naujos bažnyčios tada nepastatyta Semboje ir Notangoje – ten jų gana daug pastatydino kryžiuočiai). Evangelikų Liuteronų Bažnyčia tapo vyraujančia, kai 1569 Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas pripažino jai teisę veikti Prūsijos kunigaikštystėje, o jos gyventojams (vokiečiams, lenkams, prūsams, lietuviams, kuršininkams) išpažinti liuteronybę. Lietuvininkų Bažnyčia vadinta Krašto Bažnyčia (vok. Landeskirche): bendruomenę sudarė miesto ir apylinkių kaimų tikintieji lietuvininkai. XVII a. pradžioje Lenkijos–Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza (Zigmantas III), remdamas kontrreformaciją, reikalavo atgaivinti Prūsijoje Katalikų Bažnyčią, veikusią Kryžiuočių ordino laikais. Tam pasipriešino protestantizmo gynėjai: Prūsijos luomai ir miestai. Prūsijos kunigaikštis Joachimas Sigismundas 1609 patvirtino 1525 ir 1569 religines privilegijas ir pažadėjo krašte išlaikyti evangelikų tikėjimą. Tik 1612 Karaliaučiuje leista pastatyti katalikų bažnyčią. Prūsijos kunigaikštystės parapijų centruose pastatytose bažnyčiose pamaldos laikytos lietuviškai. Jau 1524 Sembos vyskupas Georgas Polenzas nurodė krikšto ir kitas apeigas atlikti pirmiausia vokiečių, paskui lietuvių, prūsų ir lenkų kalbomis. Jau nuo 1526 Karaliaučiuje buvo lietuvis pamokslininkas, nuo 1531 lietuviškos pamaldos ten laikytos reguliariai (Tilžėje – nuo 1530). Mažojoje Lietuvoje Evangelikų Liuteronų Bažnyčios reikalams tvarkyti 1613 Karaliaučiuje sudaryta konsistorija su generaliniu superintendentu ir superintendentais. XVII a. pabaigoje krašte veikė apie 112 lietuvių evangelikų bažnyčių; jų buvo net Semboje (pvz., Žiokų ir Fischhauseno valsčiuose buvo po 10 lietuviškų bažnyčių). Mažosios Lietuvos parapijose (iki didžiosios vokiečių kolonizacijos XVIII a. I pusėje) vokiečių gyventa labai mažai, tad jiems kas sekmadienį pamaldų nebuvo. Tačiau lietuvininkai dar laikėsi ir senojo tikėjimo (1578 valdžios išleistame aplinkraštyje jie barti už pagonybės išpažinimą, jiems liepta laikytis krikščionybės). XIX a. viduryje dar buvo 86 mišrios (ir lietuvių) parapijos. Po 1871 Evangelikų Liuteronų Bažnyčia buvo paskutinė lietuviška institucija, lietuvininkų prieglobstis, kur dar skambėjo gimtasis žodis. Iki XIX a. vidurio vokiečiai kunigai labai rūpinosi lietuvybe. Po 1848 revoliucijos kunigai ir mokytojai vis mažiau rėmė vietinį, kraštietišką rytprūsietišką patriotizmą ir orientavosi į Berlyno vyriausybės poziciją. Rytprūsių Evangelikų Bažnyčios konsistorija, rūpindamasi lietuvių religingumu, su jais oficialiai bendravo jų gimtąja kalba. Tačiau nuo XIX a. pabaigos Evangelikų Bažnyčia laikėsi tos nuomonės, kad lietuviai vis tiek nutautės, todėl jų reikalavimų (daugiausia peticijų forma) nerėmė. Tik apgailestauta dėl spartėjančios germanizacijos, tačiau tai traktuota kaip teisėtas, natūralus procesas. Nepritarta tik prievartiniams pagreitintiems germanizacijos veiksmams, bet nedrįsta viešai prieštarauti valstybės politikai. Dvasinėje ir pasaulietinėje sferose įsigalėjo nuostata, kad lietuviškas lavinimas įmanomas esą tik per aukštesnę vokišką kultūrą. Panaikintos tik lietuviams skirtos pamaldos: XIX a. pradžioje Karaliaučiuje, 1854 Klaipėdoje (pasinaudota gaisru, per kurį sudegė visos bažnyčios), 1874 Tilžės Lietuvių bažnyčioje. Lietuviškai konfirmuoti vaikus nustota 1906 Skaisgirių ir 1910 Tilžės Laukininkų parapijose. Po 1910 tik Klaipėdos krašto vaikai konfirmacijos pamokose mokėsi gimtąja kalba. XIX–XX a. sandūroje mažlietuviams vis labiau asimiliuojantis, pamaldos lietuvių kalba pirmiausia nutrūko pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje. Evangelikų Bažnyčia, norėdama išlaikyti lietuvių religingumą ir atsidavimą, 1890–1914 Mažojoje Lietuvoje įsteigė 12 naujų parapijų, o į kitas 5 paskyrė po 2 kunigus. Evangelikų Bažnyčios hierarchai XX a. pradžioje nurodė pamaldas laikyti lietuvių kalba (arba lenkų kalba – Mozūrijoje) tose parapijose, kuriose gyveno mažiausiai 50 lietuvių (arba mozūrų-lenkų). Nuo 1910 konsistorija nebeskyrė lietuviškai kalbančių kunigų į parapijas, kuriose gyveno nedaug mažlietuvių. Evangelikų Bažnyčia (ir pasaulietinės institucijos) ėmė šnairuoti į lietuvininkus po 1918 (Tilžės aktas dėl Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos) ir ypač po 1923 sukilimo Klaipėdos krašte. Pvz., Karaliaučiaus krašte 1921 lietuviškos pamaldos kas sekmadienį laikytos tik vienuolikoje parapijų (14 kunigų), o tikybos ir konfirmacijos pamokos vyko tik vokiečių kalba. Po Pirmojo pasaulinio karo lietuviškos pamaldos visoje Mažojoje Lietuvoje laikytos galbūt 20 maldos namų. Po 1933 (Vokietijoje valdžią užėmus naciams) liko tik viena kita lietuviška parapija. Pvz., 1937 lietuviškos pamaldos laikytos Skirvytėje (lankė apie 40 mažlietuvių), Skaisgiriuose, Lenkininkuose, Lazdynuose (sueidavo maždaug po 50 žmonių) ir dar 9 bažnytkaimiuose (maždaug tik po 20 mažlietuvių). Nepaisant hitlerininkų represijų Tilžėje dar iki 1940, Ragainėje iki 1944 (?) pamaldos retsykiais vykdavo ir lietuvių kalba. Rytų pasienio (Eitkūnų–Pilkalnio ruožas) gyventojai katalikai melstis vyko į Didžiosios Lietuvos bažnyčias, nors Prūsijos valdžia tai draudė. Lietuviai katalikai savo bažnyčias turėjo Karaliaučiuje, Tilžėje, Klaipėdoje ir kitur. Dvasiniam lietuvių evangelikų gyvenimui didelę įtaką darė pietistų, surinkimininkų judėjimas, vadovaujamas sakytojų. Tie evangelikai liuteronai rengė lietuviškas pamaldas (surinkimus) privačiuose namuose. Tai padėjo ilgiau išlikti lietuvių kalbai. Šis unikalus religinis reiškinys tolino mažlietuvių dvasinį gyvenimą nuo oficialiosios vokiškos Bažnyčios. Mažosios Lietuvos protestantų ir Didžiosios Lietuvos katalikų nesantaika labai pakenkė lietuvių tautiniams reikalams. XIX a.–XX a. pradžioje tikėjimo barjeras buvo aktualesnis nei kalbos (dar skaitykite Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų parapijos ir bažnyčios).
Iliustracija: Širvintos bažnyčia, Pilkalnio apskritis, iki 1944 (neišlikusi) / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968
Iliustracija: Lietuvių parapijos M. Mažvydo laikais Mažojoje Lietuvoje XVI a.
Iliustracija: Išdagų bažnyčios steigimo dokumentas, 1630 I 12 pasirašytas kunigaikščio Georgo Wilhelmo Brunderburgiečio. Paskirtas bažnyčios pamokslininkas Jakobas Perkūnas ir jo palikuonys. Perkūnai pamaldas laikė lietuviškai iki 1874 metų / Iš MLEA
6.8. Švietimas. Kryžiuočių laikais mokyklų kaip ir bažnyčių daugiausia įkurta Semboje. Į pietus nuo Priegliaus tarp Alnos ir Unguros mokyklų buvo mažiau. Skalvoje (Tilžėje, Ragainėje), Pilsote (Klaipėdoje) ir Nadruvoje prie miestų bažnyčių veikė vadinamosios lotyniškos mokyklos. XVII a. II pusėje jų atsirado Vėluvoje, Ylavoje, Unguroje. Prūsijos kunigaikštystės laikais Mažojoje Lietuvoje mokyklos kurtos remiantis bažnytinės valdžios nuostatais, įsakais miesteliuose, bažnytkaimiuose. XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje veikė keliolika lietuviškų parapinių mokyklų (netgi Karaliaučiuje lietuviškos pradžios mokyklos veikė bent iki XVIII a. pabaigos). Liuteronybės nuostata vartoti viešajame gyvenime vietos žmonių kalbą galiojo ir bažnytinėse mokyklose. Lietuviams vaikams mokytis didelė kliūtis buvo baudžiava. Mokyklas savo žinion XVIII a. perėmė pasaulietinė valdžia. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I šalyje vykdė švietimo reformą, vienas pirmųjų Europoje bandė įgyvendinti visuotinį pradinį mokymą (įstatymas Principia regulativa – Reguliuojamieji principai). Naujo tipo mokyklose pradėta auklėti nuolankius ir atsidavusius valstybei bei valdovui pavaldinius. Iki 1741 senojoje Prūsijoje (be Brandenburgo), be jau veikusių 320 bažnytinių mokyklų, įkurta net 1160 pradinių kaimo mokyklų, iš jų 275 – Lietuvos provincijoje: Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse. Mišriatautėse apylinkėse sudarytos atskiros lietuvių ir vokiečių klasės. 1756 (pasibaigus vokiečių kolonizacijai) iš 1700 senojoje Prūsijoje veikusių parapinių mokyklų vien vokiškų buvo 400; kitose dėstyta lietuviškai, lenkiškai arba mišriai (Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos pasienyje – net visomis 3 kalbomis). XVIII a. lietuviškose apskrityse veikė 449 pradžios mokyklos; iš jų 340-yje mokyta vien lietuviškai arba vien vokiškai. 1790 Rytprūsių 5 kaimams vidutiniškai teko viena pradžios mokykla, o 120–150 vaikų – vienas mokytojas (lietuviškai mokančiųjų ypač trūko Klaipėdos, Labguvos apskrityse). 1795 Prūsijos vaikai lankė 1 846 pradines mokyklas. 1800 metais kaimo lietuviškų mokyklų buvo: Įsruties apskrityje – 127, Klaipėdos – 85 (iš jų 8 lietuvių ir vokiečių kalbomis), Ragainės – 69, Gumbinės – 58 (ir 8 vokiečių), Tilžės – 52, Labguvos – 20. Iš viso tuomet Prūsijoje veikė apie 1 900 kaimo (žemininkų) mokyklų. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose 1864 (jau spartėjant asimiliacijai) jas lankė apie 17 160 lietuvių mokinių; iš jų apie 12 240 kalbėjo tik lietuviškai, 4 920 mokėjo ir vokiškai, 7 360 mokinių mokyta vien vokiečių kalba. Berlyno vyriausybė rūpinosi, kad mokyklų būtų pastatyta vokiečių kolonistams, joms teikė visokeriopą paramą. Dėl to kolonistų apgyventuose valsčiuose vokiškų mokyklų buvo daugiau. Lietuvininkai turėjo lankyti vokiškas arba mišrias mokyklas. 1875 Gumbinės apygardoje veikė 352 mišrios vokiečių-lietuvių ir 388 vokiečių-mozūrų pradinės mokyklos. Jos sudarė 46% visų apygardos pradinių mokyklų. Palyginti su XVIII a., vidutiniškai vokiškų ir mišrių mokyklų padaugėjo. Jau 1882 šioje apygardoje veikė net 1 268 pradinės mokyklos. Lietuvių vaikų nutautimą spartino mišrios mokyklos, nes dvikalbės tapdavo vienkalbėmis vokiškomis. Anksčiau beveik vien lietuvių gyventoje Labguvos apskrityje jau 1899 visose parapijose dėstyta tik vokiškai, nors iš maždaug 50 000 žmonių dar apie 10 000 namie kalbėjo lietuviškai. Lietuviškesnėje Tilžės apskrityje 1879 grynai vokiškų kaimo mokyklų tebuvo 6, Ragainės apskrityje – 20. Tilžės apskrityje tuomet buvo 44, o Ragainės apskrityje 14 mokyklų, kuriose buvo daugiau kaip 50% lietuvių mokinių, ir atitinkamai 12 ir 34 mokyklos, kuriose mokėsi 10–50% lietuvių. Šis santykis greitai kito. Kurta vokiška švietimo sistema klusniam vokiečiui piliečiui ugdyti. Daugėjant lietuviškų mokyklų, kylant švietimo lygiui ir iki 1872 toleruojant (su išimtimis) gimtąją kalbą, Mažojoje Lietuvoje daugėjo mokančiųjų skaityti. Lietuvybei svarbios buvo Tilžės gimnazija (1586–1944; joje įvestos lietuvių kalbos pamokos, lietuvininkams skirtos stipendijos) ir Karalienės mokytojų seminarija prie Įsruties (1811–1924; iki 1911 Mažosios Lietuvos pradžios mokykloms parengė 2098 pedagogus). Seminarijoje iki 1882 dėstyta lietuvių kalba. Daugėjo lietuviškai mokančių mokytojų, tačiau plečiantis mokyklų tinklui jų trūko. Tokių gimnazijų, seminarijų XIX a. pabaigoje įkurdinta Ragainėje, Įsrutyje, Klaipėdoje, Tilžėje, Vėluvoje. Karaliaučius ir Karaliaučiaus universitetas (1544–1945) tapo svarbus Europos tautų mokslo ir kultūros centras, prūsistikos ir lituanistikos židinys; visą laiką jame studijavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių, prūsų; iki XX a. vidurio šis universitetas darė įtaką Didžiosios Lietuvos protestantams. 1718 įsteigtas Karaliaučiaus universiteto lietuviškasis seminaras (1723–1859 lankė apie 1 300 jaunuolių), o prie pietizmo centru tapusio Hallės universiteto 1727 – Hallės lietuvių kalbos seminaras.
6.9. Lietuvių raštija. Prūsijoje šimtmečius kūrėsi ir plėtojosi kelios kultūros: baltų (prūsiška, lietuviška ir lietuviška–prūsiška), baltų–germanų, vakarų slavų (lenkų)–germanų. XIX a.–XX a. I pusėje vyravo valdančiųjų sluoksnių proteguota vakarietiška vokiečių kultūra (Prūsijos valstybę sukūrė ir ją valdė vokiečiai). Ji turėjo prūsų, lietuvių, kuršių, mozūrų bei lenkų substrato. Mažojoje Lietuvoje lietuviškai ir vokiškai kalbantys gyventojai sukūrė turtingą savitą kultūrą. Propaguotas vokiškumas iki didžiosios vokiečių kolonizacijos buvo daugiau kalbinis, nes baltų krašte nebuvo vokiškos kultūros šaknų. Vietos kunigų, raštijos veikėjų ir kitų inteligentų (tam tikrais laikotarpiais ir valdovų) dėmesys skirtas mažlietuvių kultūrai. Daugelio su Mažąja Lietuva susijusių vokiečių kultūros veikėjų mokslinė ir visuomeninė veikla skatino domėjimąsi ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir lietuvių kultūra. Sąlygos atsirasti ir plėtotis lietuvių ir prūsų raštijai Mažojoje Lietuvoje susidarė Prūsijai tapus pasaulietine liuteroniška valstybe. Ją stimuliavo Reformacija, plintančios humanizmo idėjos. Reformacija sudarė sąlygas plėtoti ir abiejų lietuvių tautos dalių kultūrų sąveiką. Tačiau šis sąjūdis nepadėjo lietuvių kalbai įgyti visų lietuvių valstybinės kalbos statuso: Mažoji Lietuva priklausė vokiečių valstybei – Prūsijos kunigaikštystei, o Didžiojoje Lietuvoje tas nepadaryta dėl daugelio politinių ir visuomeninių aplinkybių. Kryžiuočių laikais nebuvo išugdyta kunigų, kilusių iš vietos gyventojų. Juos rengti ėmėsi Evangelikų bažnyčia. Ir valstybinė, ir bažnytinė valdžia reikalavo viešajame gyvenime vartoti Prūsijoje gyvenančių tautų (vokiečių, prūsų, lietuvių, lenkų) kalbas. Lietuviškos raštijos kūrimąsi XVI a. lėmė 3 veiksniai: 1) siekimas platinti liuteronybę krašto gyventojų kalbomis, jas vartoti evangelikų bažnyčiose ir mokyklose (grįžusi katalikybė galėjo sudaryti sąlygas atkurti teokratinę Kryžiuočių ordino valdžią; tuo atveju Mažosios Lietuvos katalikus galėtų savintis Didžiosios Lietuvos Katalikų bažnyčia); 2) paties valdovo (Albrechto) suinteresuotumas įtvirtinti savo dinastiją ir daryti poveikį Didžiosios Lietuvos lietuviams; 3) Prūsijoje susikūrusi stipraus valdovo centralizuota valdžia. Albrechtas ne tik skyrė lėšų lietuviškų, prūsiškų bei lenkiškų knygų leidybai, bet buvo ir jų leidėjų teikėjas. Prūsijos kunigaikščių materialinė ir moralinė parama bei globa skatino Didžiosios Lietuvos šviesuolius emigruoti arba bėgti nuo Katalikų Bažnyčios persekiojimų į Mažąją Lietuvą. Be didlietuvių imigrantų intelektinio potencialo nebūtų taip vaisingai ugdyta ir lietuviška raštija Mažojoje Lietuvoje. Tai rodo prūsų kalbos ir raštijos likimas: ji sunyko nepavykus išugdyti prūsų inteligentų, kurie galėtų rengti savo knygas. Apsiribota prūsų kalbos nemokančių vokiečių dvasininkų parengtais katekizmais, nes nebebūta poreikio leisti daugiau knygų. Albrechtui pavyko sutelkti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių inteligentų būrį, siekusį kurti lietuvišką raštiją. Jie tai laikė ne vien religine, bet ir tautine pareiga (Arnoldas Piročkinas). Todėl Mažoji Lietuva knygų leidyba lenkė Didžiąją Lietuvą. Įdiegtas visuomeninis lietuviškos raštijos poreikis (jis išliko ir XIX a., kai Prūsijos valdžia ėmėsi vykdyti germanizacijos politiką). Valdžios ketinimą parengti Mažajai Lietuvai išsilavinusių lietuvių ar vokiečių liuteronų sluoksnį vykdė Karaliaučiaus universitetas. Inteligentus jis rengė ne tik Prūsijai, bet ir gretimiems kraštams, siekta integruoti daugiakalbio, daugiakultūrinio krašto visuomenę, skleisti joje liuteronybę. Rimta kliūtis ugdyti Mažosios Lietuvos dvasininkų bei kitų inteligentų sluoksnį buvo nevisavertė prūsų ir lietuvių visuomenės socialinė struktūra, stoti į universitetą galėjo tik baigę miestų lotyniškas mokyklas (jose mažai kas galėjo mokytis). Daugiatautėje, daugiakalbėje Prūsijos kunigaikštystėje naująjį tikėjimą kūrusį intelektinį elitą ir žemesnių socialinių sluoksnių gyventojus skyrė keli barjerai: skirtingos kalbos ir kultūros, istorinė patirtis, mentalitetas, tautinė savimonė. Tačiau Mažosios Lietuvos kunigai lietuviai buvo artimesni parapijiečiams ne tik tautiniu kultūriniu, bet ir socialiniu atžvilgiais. Evangelikų tikėjimas ir knygos lietuvių kalba skleista visiems luomams ir visuomenės sluoksniams. Reikalauta, kad patys žmonės galėtų skaityti tikėjimo pagrindą Bibliją bei kitas knygas ir betarpiškai bendrauti su Dievu. XVI a. I pusėje lietuvių kalba tapo visų Mažosios Lietuvos baltų – lietuvių, prūsų, sūduvių, kuršių, kuršininkų, tapusių lietuvininkais, bendrine kalba. Žymūs Reformacijos veikėjai didlietuviai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Simonas Vaišnoras, Jurgis Zablockis, Baltramiejus Vilentas ir Mažosios Lietuvos išsilavinę šviesuoliai Jonas Bretkūnas, Jonas Bylaukis, Zacharijus Blotnas vyresnysis, Jonas Getkantas ir jų palikuonys kėlė tautinės kultūros ugdymo ir liaudies švietimo gimtąja kalba uždavinius. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrininkų bendravimas formavo lietuviško etnoso bendrumą. Pati kultūra Mažojoje Lietuvoje įgijo vakarietiškos kultūros bruožų. Lietuviška kultūra Mažojoje Lietuvoje buvo svarbi bendrai abiejų lietuviškų kraštų kultūros raidai. Daug lietuvių raštijos, literatūros, istoriografijos, archeologijos (proistorė), etnologijos, kalbotyros, vertimo iš lotynų ar vokiečių kalbų darbų pirmiausia atlikta Mažojoje Lietuvoje. Neatsitiktinai pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo Katekizas (su elementoriumi, giesmynu) – atsirado ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje (1547 Karaliaučiuje). Autorius ją skyrė visai lietuvių tautai – abiejų kraštų lietuviams. M. Mažvydo pusbrolis B. Vilentas 1579 išspausdino dalį į lietuvių kalbą išversto Naujojo Testamento – tai pirmoji lietuviškai išleista Biblijos dalis. Visą Bibliją 1579–1590 išvertė J. Bretkūnas. 1591 jis išleido savo pamokslų rinkinį Postilla (Postilė). Mažojoje Lietuvoje išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika (D. Kleinas, 1653). Taip XVI a. Mažojoje Lietuvoje padėti lietuvių raštijos pagrindai. Tačiau ir Mažosios Lietuvos lietuviškos raštijos kūrėjai neretai susidurdavo su abejingumu ar net priešiškumu jų darbui (neišspausdinta J. Bretkūno Biblija, kiti rankraščiuose likę veikalai). 1625–1653 Mažojoje Lietuvoje neišleista nė viena lietuviška knyga. XVIII a.–XIX a. pradžioje publikuota pasaulietinio turinio verstinė knyga (Jonas Šulcas, 1706), poleminis traktatas (Michaelio Mörlino), raginantis iš lietuvių kalbos guiti germanizmus ir polonizmus, raštijos kūrėjus ir kunigus remtis šnekamąja liaudies kalba; pirmą kartą paskelbta lietuvių liaudies dainų (Pilypas Ruigys, 1747), imta kurti pasaulietinę lietuvišką poeziją – parašyta pirmoji lietuviška poema, grožinės literatūros šedevras (Kristijono Donelaičio Metai, XVIII a. II pusė), Kristijono Milkaus istorinė poemėlė Pilkainis (XVIII a. pabaiga), apžvelgta lietuvių literatūros istorija (Gotfrydas Ostermejeris, XVIII a. pabaiga; Martynas Liudvikas Rėza, XIX a. pradžia). Paties lietuvininko pradėta rašyti Prūsos bei Mažosios Lietuvos istorija (J. Bretkūnas; rankraštis neišliko), parašytas kapitalinis daugiatomis Prūsijos bei Mažosios Lietuvos etnografijos, istorijos, kitų barų enciklopedinis veikalas (Matas Pretorijus, 1698 ar 1707), imta rinkti tautosaką (Jokūbas Brodovskis, XVIII a. I pusė), parašyti dideli vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynai (Frydrichas Pretorijus, 1675; Friedrichas Haackas, 1730; J. Brodovskis, XVIII a. I pusė), lietuviška Biblijos istorija (M. L. Rėza, 1816), paskelbtas K. Donelaičio pasaulietinės klasikos kūrinys poema Metai, lietuvių liaudies dainų rinkinys (M. L. Rėza, 1825). Mažojoje Lietuvoje įvyko pirmoji lietuviškų Dainų šventė (1900), susikūrė pirmasis kraštotyros būrelis (XX a. pradžia). Jau XIX a. mažlietuviai turėjo tautinę trispalvę (žalios–baltos–raudonos spalvų) vėliavą. Georgo Sauerweino sukurta giesmė Lietuvininkai esame mes gimę tapo neoficialiu himnu. Lietuviški raštai (originalūs ir verstiniai) – giesmynai, maldaknygės – naudoti bažnyčiose, elementoriai – mokyklose. Žodynai sudarinėti lietuviškų parapijų kunigams, mokytojams, vertėjams. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. viduryje užgniaužus Reformaciją ir plintant polonizacijai lietuvių literatūra smuko, o Mažojoje Lietuvoje ji toliau plėtota, iš religinės ėmė virsti pasaulietine. Nuo XVIII a. lietuvių raštijos plėtrą, visuomeninį gyvenimą palankiai veikė prūsiškoji politinė kryptis ir kraštietiškasis tautybinis patriotizmas. XVI a. Mažojoje Lietuvoje išleista 17 lietuviškų spaudinių, Didžiojoje Lietuvoje – 5, XVII a. atitinkamai 24 ir 33, XVIII a. – 232 ir 164 (1701–50 – 111 ir 28, 1751–1800 – 124 ir 142), 1801–50 – 216 ir 227. Mažosios Lietuvos raštija darė labai didelę įtaką lietuvių bendrinės kalbos raidai. Mažlietuviai kalbėjo vakarų aukštaičių tarme (išskyrus žemaičių tarme kalbėjusius gyventojus prie Kuršmarių). Mažosios Lietuvos pietinės dalies mažlietuvių tarmė buvo archajiškiausia iš visų lietuvių kalbos tarmių. Jos pagrindu Mažojoje Lietuvoje XVII a. viduryje susiformavo lietuvių rašomoji bendrinė kalba, nulėmusi ir bendrinės kalbos formavimąsi Didžiojoje Lietuvoje (kalbininkas Zigmas Zinkevičius). Žymus filologas Augustas Schleicheris 1852 atvyko į Mažąją Lietuvą mokytis iš paprastų kaimiečių lietuvių kalbos ir jos tirti. Jo ir Frydricho Kuršaičio Mažojoje Lietuvoje aprašytas lietuvių kalbos modelis pritaikytas Didžiojoje Lietuvoje. A. Schleicherio kelionė tapo pavyzdžiu ne vienam lingvistui vykti į unikalų mažlietuvių kraštą. Sudaryta komisija skubėjo fiksuoti ir saugoti mokslo reikalams jų kalbos bei etnografijos turtus, bet išgelbėti mirštančią tautelę jau nesitikėta.
Iliustracija: Tilžės gimnazija, veikusi 1586–1944. Joje buvo dėstoma lietuvių kalba, lietuvininkams skirtos stipendijos / Iš MLEA
Iliustracija: Mažosios Lietuvos lietuviškos knygos XIX a. pabaiga / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos bibliotekos“, 1987
Iliustracija: Tilžė – XIX a. lietuviškų knygų leidybos centras, graviūra, 1886
6.10. Lietuviškoji spauda. Mažajai Lietuvai būdinga bibliotekų gausa, daugelio mažlietuvių namuose skaityta katekizmas, Biblija. Karaliaučius, Tilžė buvo svarbūs ir Mažosios Lietuvos spaudos centrai. Karaliaučius su universitetu ir spaustuvėmis bei lietuviška spauda iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir bendrosios lietuvių kultūros centras, lenkęs Didžiosios Lietuvos sostinę Vilnių. Tik nuo XIX a. vidurio (lietuvių kalbos vartojimui traukiantis į šiaurę) lietuvių kultūros centru tapo Tilžė. Gausėjo lietuviškų leidinių: 1524–1940 veikė 376 spaustuvės bei leidyklos (svarbiausios: Hartungų Karaliaučiuje, O. Mauderodės, J. Schoenkės, Reylenderių, Enzio Jagomasto Lituania Tilžėje, M. Jankaus Ragainėje, Tilžėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, F. W. Sieberto Šilutėje ir Klaipėdoje), išspausdino apie 3 500 lietuviškų knygų bei smulkiųjų leidinių, apie 140 lietuviškų periodinių leidinių. XIX a. I pusėje išleisti pirmieji lietuviški laikraščiai. Svarbesnieji: „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (1823–1824(25?), „Nusidavimai apie Evangelios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ (1832–1915; Karaliaučius), „Keleivis“ (1849–1880, 1883–1918; Karaliaučius, Ragainė, Priekulė), „Lietuviška ceitunga“ (1878–1939; Klaipėda), „Naujasis keleivis“ (1880–1883; Tilžė), „Konservatyvų draugystės laiškas“ (1882–1918; Tilžė), „Tilžės keleivis“ (1880–1924; Tilžė), „Nauja lietuviška ceitunga“ (1890–1923; Tilžė), „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1923; Tilžė, Klaipėda), „Lietuvos keleivis“ (1924–1939; Klaipėda), „Naujasis Tilžės keleivis“ (1924–1940; Tilžė), „Vakarai“ (1936–1939; Klaipėda). Dar periodika. Vien savo tėviškėje Bitėnuose Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus išspausdino 6 lietuviškus laikraščius, įvairių knygų. Jis leido spaudą ir mažlietuviams, ir didlietuviams. Tačiau kai kurie Mažosios Lietuvos laikraščiai tebuvo vadinamieji kultūrinės germanizacijos įrankiai: skiepijo fanatišką religingumą, ištikimybę Vokietijos valdovui, akcentavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių skirtingumą, vokietybės pranašumus. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje daugelis Mažosios Lietuvos spaustuvių spausdino lietuviškus laikraščius, knygas bei kitus leidinius ne tik Mažajai Lietuvai (gotišku šriftu), bet ir Didžiajai Lietuvai (lotynišku šriftu). Mažojoje Lietuvoje spausdinta ir knygnešių į Didžiąją Lietuvą gabenta svarbi didlietuvių spauda – mėnraščiai „Aušra“, „Varpas“, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, Tėvynės sargas ir kiti leidiniai. Per Rusijos valdžios įvestą lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį (1864–1904) Didžiajai Lietuvai Mažojoje Lietuvoje išleista apie 1 500 knygų. Be mažlietuvių paramos didlietuviams sunkiau būtų buvę priešintis prievartinei rusifikacijai ir lietuviškos kultūros naikinimui. Taigi ne tik lietuviškų mokyklų, bet ir periodinių leidinių, spaustuvių, bibliotekų kiekiu Mažoji Lietuva lenkė Didžiąją Lietuvą ir XIX amžiuje.
7. Mažoji Lietuva Vokietijos imperijos sudėtyje. Naujas Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių raidos laikotarpis prasidėjo, Prūsijai per 1870–1871 karą nugalėjus Prancūziją (Prūsijos ir Prancūzijos karas) ir vokiečių žemes sujungus į Vokietijos imperiją. Prūsijos karalius Wilhelmas I 1871 pasiskelbė Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu).
7.1. Valdžios vykdyta vokietinimo politika.
7.1.1. Bandymai varžyti lietuvių kalbos vartojimą. Iki didžiosios vokiečių kolonizacijos nei lietuvininkai Mažojoje Lietuvoje, nei mozūrai-lenkai Mozūrijoje nevokietėjo. Priešingai, vokiečiai dvarų pareigūnai, dvasininkai, mokytojai pramokdavo lietuviškai, nes gyveno ir dirbo lietuviškoje aplinkoje. Tačiau ilgainiui vokiečių kolonistų gyvenami kaimai tapo asimiliacijos židiniais. Žmogaus tautybė ėmė lemti jo visuomeninę padėtį. Į Mažąją Lietuvą keliantis kolonistams, Johannas Heinrichas Lysius, Mažosios Lietuvos tikybos ir švietimo inspektorius, 1721 pasiūlė lietuvių vaikams mokytis iš vokiškų vadovėlių (esą valstybei per brangu leisti juos trimis kalbomis). Tam pasipriešino ne tik jų tėvai, bet ir susigyvenę su lietuvininkais ir mokantys jų kalbą vietos parapijų kunigai vokiečiai. Žilių parapijos kunigo Gabrielio Engelio rūpesčiu mokyklose palikta gimtoji kalba. Vokiečiai inteligentai pasipriešino kulto ir švietimo ministro F. Kunheimo 1739 projektui lietuvių ir lenkų vaikus mokyti vokiškai. Tuomet Lietuvos provincijoje nebuvo nė vienos evangelikų parapijos, kurioje būtų kalbama tik vokiškai. Vyriausybės Berlyne vyriausiasis patarėjas Johannas Zöllneris XIX a. pradžioje skelbė, kad svarbų darbą vokietinant lietuvius ir lenkus turi atlikti vokiečiai mokytojai. Vietines kalbas Prūsijoje būtina „išrauti su šaknimis“. Teisėjams, mokytojams ir kunigams jis siūlė tenkintis viena vokiečių kalba; ji turinti tapti „vienintele viešpataujančia kalba“. Prūsijos valdovas Friedrichas Wilhelmas III per XIX a. pradžios kelionę į Rytprūsius pareiškė, kad dvikalbystė apsunkina valdymą, todėl „būtina lietuvius suvokietinti“. Jo įsakymu 1817 parengti mokyklos vokietinimo nuostatai. Kaip ir anksčiau pasipriešinus lietuvininkams ir vokiečiams dvasininkams (mokyklas tuomet dar kontroliavo Evangelikų bažnyčia), Rytprūsių kulto ir švietimo ministras J. von Schröteris atmetė „greitą ir prievartinį vokietinimo planą“, nes lietuvininkai esą „savaime suvokietės“, jų kalba esanti tik liaudies kalba. Nebuvo įgyvendinta ir 1829 Gumbinės apygardos vyresnybės mokytojams išleista instrukcija kaimo mokyklose lietuvių kalbą pakeisti vokiečių dėstomąja kalba. Gumbinės karo ir domenų rūmų mokyklų patarėjas F. Rettigas be karaliaus žinios 1847 uždraudė dėstyti lietuviškai pradinėse mokyklose, tačiau pasipriešino Eduardas Gisevius. Tokius bandymus pristabdė 1848–1849 Vokietijos revoliucija. 1848 Ryprūsių oberprezidentas Theodoras von Schönas pareiškė, kad kiekvienas pilietis turi teisę reikalauti tikybos dėstymo gimtąja kalba, jos vartojimo teismuose, įstatymų leidybos visomis Prūsijoje gyvenančių tautų kalbomis. Lietuvių kalbai išsilaikyti iki imperijos susikūrimo iš dalies padėjo ir konfesinė mokyklos paskirtis: protestantų kraštuose iki XIX a. vidurio laikytasi Reformacijos nuostatos tikybos reikalams vartoti ir mažųjų tautų kalbas. Tačiau Prūsijos vyriausybė Berlyne nuo XIX a. vidurio keitė gana savarankiškus vietinės kilmės Rytprūsių mokytojus, valdininkus, specialistus žmonėmis iš kitų Prūsijos karalystės provincijų (labiausiai iš etninių vokiškų žemių). Kulto ir švietimo ministerija, užuot statydinusi daugiau mokyklų ir gerinusi mokytojų išsilavinimą, uždarė dvikalbes arba trikalbes mokyklas ir įvedė vienakalbę mokyklų sistemą.
Iliustracija: Prūsijos valdžios įsakai dėl draudimo mokyti tautinių mažumų kalbomis / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996
7.1.2. Lietuvių kalbos gujimas iš viešojo gyvenimo. XIX a. pabaigoje centralizuotos modernios valstybės siekė sujungti skirtingų tikybų, kalbų bei luomų socialinius sluoksnius į darnų visuomeninį politinį vienetą. Vokiečių žemių suvienytojas Otto von Bismarckas vadovavosi susikurta agresyvios tautinės politikos koncepcija: viena valstybė, viena tauta, viena kalba. Ją įgyvendino vykdydamas tautinių mažumų – lietuvių, lenkų bei mozūrų – prievartinės germanizacijos politiką. Pagal 1872–1876 Prūsijos kanclerio, taip pat kulto ir švietimo ministro Adalberto Falko, Rytprūsių provincijos oberprezidento K. W. Horno potvarkius, Prūsijos karalystės landtago ir Vokietijos imperijos reichstago įstatymus tautinių mažumų kalbos imtos guiti iš viešojo gyvenimo sričių, pirmiausia iš mokyklų, valstybinių įstaigų. Prieš tai protestavo ne tik mažlietuviai, lenkai bei mozūrai, bet ir daugybė vokiečių – Rytprūsių mokytojų, netgi dėl akultūracijos proceso su jais susigyvenusių valdininkų. Atsižvelgdamas į tai, K. Hornas 1873 leido tautinių mažumų kalbomis mokyti tikybos pradžios mokyklos žemesnėse klasėse. Grąžintos lietuviškos pamokos konfirmantams (konfirmacija). Vien Mažajai Lietuvai skirtame 1881 specialiame potvarkyje leista tikybos lietuvių kalba mokyti ir vyresnėse klasėse. Tėvams priešinantis, kai kurių išimčių lietuvių kalbai padaryta Klaipėdos ir Šilutės apskrityse, kuriose telkėsi dauguma mažlietuvių. Tose mokyklose, kur dauguma mokinių buvo mažlietuviai, įstatymo galiojimas vėliau sustabdytas dvidešimčiai metų (ne visur to paisyta). Prūsijos valdžia lietuvininkams daugiau nedarė nuolaidų gal dėl sustiprėjusio konflikto mokyklos klausimais su karalystėje gausiai gyvenusiais lenkais katalikais. Gimtoji kalba tebevartota buityje (namų kalba) ir Bažnyčioje (išimtis – kaip fakultatyvas liko Tilžės gimnazijoje). Visose valstybinėse, mokslo, kultūros, viešojo gyvenimo srityse įvesta viena vokiečių valstybinė kalba, viskas unifikuota. Tai spartino Mažosios Lietuvos germanizaciją.
7.1.3. Dvikalbystės ir vokiečių kalbos plitimas. Prūsijos ir Vokietijos valdžiai lietuvių kalbą išgujus iš viešojo gyvenimo sričių, tarp mažlietuvių ėmė plisti dvikalbystė. Žmonės virto dvikalbiais: šeimose daugiausia dar kalbėta lietuviškai, bet viešosiose vietose, ypač su valdininkais, – vokiškai. Gimtosios kalbos nykimas suskaldė lietuvių bendruomenę, tautinę kultūrą. Nuo dvikalbystės mažlietuviai ėmė pereiti prie vienos vokiečių kalbos. Dėl to lietuvių kalbos vartojimo riba nuo Gumbinės–Vėluvos linijos traukėsi šiaurės link. Pirmiausia mažlietuviai ėmė vokietėti pietinėse Darkiemio, Gumbinės, Įsruties, Stalupėnų, Pilkalnio apskrityse, t. y. XVIII a. I pusėje vokiečių kolonizuotoje teritorijoje. Vokiečių kalbą jie perėmė ir per mokyklą, kur dėstyta prestižinė vokiečių literatūrinė kalba, kilusi iš vadinamosios Hochdeutsch (vokiečių aukštaičių tarmės), ir per Evangelikų Bažnyčią. Vokiečių kalbą mažlietuviai perėmė ir iš Plattdeutsch (buitine) arba Niederdeutsch (žemaičių tarme) kalbančių vokiečių, ypač kaimiečių kolonistų, taip pat savo vokiečių tarme kalbančių Austrijos zalcburgiečių kaimiečių. Vykstant germanizacijos procesui, daugiausia Niederdeutsch kalbantys kolonistai ir lietuvininkai ilgainiui perėjo prie Hochdeutsch kalbos – valstybinės vokiečių kalbos. Iki XIX a. vidurio kolonistai kalbėjo keliomis tarmėmis, o vientisa lietuvių kalba (vakarų aukštaičių tarmė) galėjo priešintis vokiečių kalbos plėtrai. Vėliau vokiškos tarmės susilygino, vokiečių kalba tapo vienalytė, o lietuvių kalba nyko. Mokyklose dėstyta vokiečių kalba, jos valstybinis statusas gujo lietuvių kalbą į namų aplinką. Tačiau vokiečių kalbos įvedimas mokyklose nebuvo pagrindinis lietuvių asimiliacijos veiksnys. Svarbiausia tai, kad gimtoji lietuvių kalba buvo išguita iš viešojo gyvenimo sričių. Gimtoji kalba nebebuvo prestižinė tarp pačių mažlietuvių, jaunuoliai jos ėmė netgi gėdytis. Jie įgijo nevisavertiškumo kompleksą, todėl taikėsi prie valdančiosios tautos ir pasiduodavo visokiai įtakai. Mažlietuvis buvo priverstas mokėti vokiškai bendraudamas su valdžios, švietimo, kultūros įstaigomis. Socialinės ekonominės sąlygos bei gerovės siekimas taip pat vertė atsisakyti dvikalbystės, perimti vokiečių kultūrą ir jaustis vokiečiu – visateisiu Prūsijos piliečiu, didžiosios vokiečių tautos nariu. Dar vienas vokietybės veiksnys: ji kaip didesnė jėga per dviejų etnosų – lietuvių ir lenkų-mozūrų – sandūrą, tautiškai mažiausiai atsparią, nuo Karaliaučiaus per Ylavą, Nordenburgą, Girdavą prasiveržė iki Geldapės Suvalkų link. Mažlietuvius veikė ir akultūracijos procesai, susigyvenimas su bendrapiliečiais vokiečiais. Per 700 metų susiformavo savitas mažlietuvių mentalitetas: kultūros požiūriu jie jautėsi esą vokiškos aplinkos žmonės, o tautiniu požiūriu suvokė save kaip atskirą grupę, kurios svarbiausias simbolis buvo gimtoji kalba ir etninė kultūra. Prūsijoje sukurta provakarietiška visuomenė tapo svarbus vokietybės skleidimo ir traukos į europinio masto vokiečių kultūrą veiksnys. Iki Pirmojo pasaulinio karo dauguma mažlietuvių (išskyrus Klaipėdos krašto žmones) integravosi į valdančią ir vyraujančią vokiečių tautą, perėmė jos kultūros vertybes. Tai Prūsijos valdžios, vokiško dvaro, miesto, mokyklos, spaudos, kariuomenės gerai organizuoto auklėjimo ir propagandos rezultatas. Tuos procesus spartino mažlietuvių ir vokiečių akultūracija, migracija ir emigracija, išnykę žmonių luominiai skirtumai, komunikacinių ryšių plėtra.
7.1.4. Gyventojų skaičiaus dinamika ir tautinis pasiskirstymas. Iki XVIII a. vidurio mažlietuviai nevokietėjo, XIX a. viduryje jie sudarė dar apie 1/3 Lietuvos provincijos gyventojų, iki XIX a. pabaigos vyko gana tolygus nutautimas, vėliau – spartus. Oficialiosios vokiškosios statistikos duomenimis, 1900 lietuviškai kalbėjo apie 20% gyventojų, t. y. maždaug tiek pat, kiek XVIII a. I pusėje buvo vokiečių senbuvių ir kolonistų. Valstybiniai gyventojų surašymai bei evangelikų parapijų narių apskaitos rodė tautinę dinamiką. 1736–1837 Lietuvos provincijoje lietuviakalbių sumažėjo maždaug 35%. Mažosios Lietuvos šiaurinėse (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės) ir vidurinėse (Ragainės, Pakalnės, Labguvos ir Pilkalnio) apskrityse 1897 lietuviškai kalbančiųjų liko apie 40%. Šiaurinėse, vidurino ir pietinėse apskrityse (be Klaipėdos ir Tilžės miestų), t. y. visoje Lietuvos provincijoje, 1897 lietuviškai kalbėjo apie 35%, 1910–1912 – apie 28% gyventojų. Mažlietuvių nuošimtį didino Klaipėdos krašto lietuviai gyventojai. Gerokai mažiau jų buvo piečiau (Įsruties, Stalupėnų, Geldapės apskrityse), kur įsikūrė daugiausia vokiečių kolonistų. Tilžės apskrityje XVIII a. viduryje–XIX a. viduryje, t. y. per 100 metų (per 3 žmonių kartas), lietuviakalbių sumažėjo apie 33%, o 1861–1910 (t. y. per 50 metų) – 17,5%, iš jų 1890–1910 (per 20 metų) – iki 10%. Taigi joje nutautimo procesas vyko tolygiai iki XIX a. pabaigos. Mykolo Römerio duomenimis, Mažosios Lietuvos dešimtyje apskričių XX a. pradžioje gyveno apie 120 000 (apie 34%) lietuvininkų. Veikiausiai šie skaičiai per dideli, o vokiškosios statistikos per maži: 1910 apie 95 000 žmonių, W. Wielhorskio skaičiavimais, 1719–1897 (t. y. per 180 metų) Mažosios Lietuvos autochtonai suvokietėjo apytikriai 3 800 km2 plote. 2/3 (apie 24 000 km2) Senosios Prūsijos teritorijos – diduma Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos gyventojų suvokietėjo XIX a.–XX a. pradžioje. Unguros, Geldapės apskrityse 1910 lietuviškai ar lenkiškai kalbančiųjų visai mažai beliko. S. Srokowskis apskaičiavo, kad nuo XVIII a. pradžios iki 1937 Mažosios Lietuvos teritorija susiaurėjo 8 000 km2, t. y. joje dauguma gyventojų jau kalbėjo vokiškai. Daugelis mozūrų, kaip ir mažlietuvių, jau buvo provokiškos orientacijos, nemažai jų save laikė vokiečiais, neoprūsais – Prūsijos patriotais. Asimiliacijai atsparesni liko tų Mozūrijos valsčių mozūrai-lenkai, kurie gyveno arčiau Lenkijos arba nesudarė mišrių mozūrų ir lietuvių kalbų plotų. Mažojoje Lietuvoje dėl vokiečių kolonistų antplūdžio vyko atvirkščias procesas: sparčiau vokietėjo mažlietuviai, gyvenantys arčiau Didžiosios Lietuvos (Darkiemio, Tolminkiemio, Stalupėnų, Gumbinės, Pilkalnio apylinkėse). Galima pritarti Vydūno nuomonei, kad iki 1914 apie 3/4 Rytprūsių gyventojų kraujo ryšiais buvo susaistyti su senprūsiais, neoprūsais, mažlietuviais ir didlietuviais, t. y. baltiškos kilmės žmonėmis.
7.1.5. Visuomeninis ir kultūrinis tautinis sąjūdis. 1872–1876 uždraudus gimtąją kalbą, lietuvininkų tautinis priešinimasis stiprėjo. Lietuvių organizacijos surinkdavo 15 000–29 000 parašų po peticijomis Vokietijos imperatoriui Wilhelmui I, Prūsijos vyriausybei, kulto ir švietimo ministrui ir kitiems. Jose prašyta leisti viešajame gyvenime vartoti lietuvių kalbą, ypač – lietuviškai mokyti vaikus tikybos pradinėse mokyklose. Nepadėjo ir Mažosios Lietuvos veikėjų 1884 kreipimasis į lietuvių rinktą reichstago deputatą grafą generolą pulkininką Helmutą von Moltkę. Vokiškas nacionalizmas ir šovinizmas, pangermanizmas jau plito visose gyvenimo srityse, dėl to lietuvių reikalavimų nepaisyta. Kovoje už lietuvybės išlaikymą mažlietuviams svarbu buvo dalyvauti Prūsijos politiniame gyvenime, kurti savo politines ir visuomenines organizacijas. 1890 lietuvių visuomenės veikėjai įsteigė Lietuviškos konzervatyvų draugystės komitetą, kuris savo ruožtu įkūrė Lietuviškas konservatyvų skyrimo draugystes (1890–1918): Tilžės–Lankos apskrities lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, Klaipėdos apskrities lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, Šilutės apskrities lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę ir Ragainės-Pilkalnio apskrities lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę. Kultūrinės autonomijos teisių Mažajai Lietuvai prašė Vokietijos reichstago deputatais Klaipėdos–Šilutės rinkimų apygardoje išrinkti Jonas Smalakys (1898–1901), Friedrichas Martynas Mačiulis, toje pačioje apygardoje į Prūsijos landtagą išrinktas Vilius Gaigalaitis (1903–1918), o Tilžės–Lankos rinkimų apygardoje – Vilius Steputaitis (1913–1918). Labai suintensyvėjo lietuvių draugijų bei kitų visuomeninių kultūrinių organizacijų veikla: ypač daug lietuvybės labui nuveikė „Birutė“ (1885–1914), Tilžės lietuvių giedotojų draugija (1895–1935), Gumbinės lietuvių draugija (1910–1914), „Lituania“ (1911–1920), „Sandora“ (1912–1919, 1923-1939), Tilžės lietuvių klubas (1913–1919), „Aukuras“ (1922–1939). Žymiausi Mažosios Lietuvos veikėjai (ypač Martynas Jankus, Vydūnas, Jonas Smalakys, Vilius Bruožis, Ansas Bruožis, Jurgis Mikšas, Jurgis Lapinas, Vilius Kalvaitis, Dovas Zaunius, Marta Zauniūtė, Vilius Gaigalaitis, Enzys Jagomastas, Jonas Vanagaitis, Frydrichas Bajoraitis, Adomas Brakas, Ieva Simonaitytė) įsitraukė į bendrą Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinį sąjūdį. Dėl vokiečių užimtų vadovaujančių ūkinių ir politinių pozicijų, ilgamečių draudimų tapti miestiečiais lietuvių tautos Mažojoje Lietuvoje socialinė struktūra buvo ne visai susiformavusi – per menki ir ekonomiškai silpni kaimo ir miesto elito sluoksniai. Lietuvių inteligentija buvo labai negausi, jos daugumą sudarė kunigai. Mažlietuvių tautinis atgimimas, prasidėjęs XVIII a. II pusėje, perėjo į kovą už kultūrą ir tautos gyvavimą, tačiau nevirto plačiu tautinio išsivadavimo sąjūdžiu kaip Didžiojoje Lietuvoje, apsiribojo kultūrinės autonomijos reikalavimais. Abiejų kraštų lietuviai suvokė etnoso bendrumą, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos glaudesniems integraciniams ryšiams trukdė mažlietuvių ir didlietuvių priklausymas skirtingoms valstybėms su skirtinga religija, gyvenimo būdu ir lygiu. Mažlietuvių politiniam gyvenimui įtakos turėjo konfesinis konservatyvizmas, pietizmas, surinkimininkų veikla. Evangelikai nesuprato katalikų „lenkomanų“ didlietuvių išsivadavimo kovos iš Rusijos imperijos („Maskolijos“) tikslų. Mažlietuvių spaudoje buvo suformuotas didlietuvio (netgi žemaičio) įvaizdis kaip kataliko lenko, o Didžiojoje Lietuvoje mažlietuvio – kaip protestanto vokiečio (prūso). Nors mažlietuviai nesukūrė (kaip didlietuviai) tautinės valstybės, gyveno vokiečių sukurtoje (kurią laikė sava), net ir mažlietuvių ištikimybė Prūsijos monarchui (jis buvo ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyriausiasis vadovas) nereiškė jų susitapatinimo su vokiečiais: jautėsi esą Vokietijos piliečiai, bet ne vokiečiai.
Iliustracija: „Birutės“ draugijos scenos mėgėjai, vaidinę A. Fromo-Gužučio istorinėje dramoje „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“, Tilžė, 1895. W. Zimmerio fotosalonas „Littuania“ / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000
Iliustracija: Lietuvių deputacija, vykusi į Berlyną pas kaizerį Wilhelmą I. Iš kairės sėdi: Katrina Plokštytė iš Skirvytėlės, Erdmutė Palkytė iš Žibų, Kristupas Butkeraitis iš Pašyšių, Jonas Plonaitis iš Bendikų, Katrė Puodžiūtė iš Maželių, Gryta Kuosaitė iš Tirkšlių; stovi: Anė Žilytė iš Nemirsetos, Elzė Augaitytė iš Pageldynų, Evė Ašmonaitė iš Jokšų, Marikė Urbikaitė iš Versmininkų, Peneris iš Mantvydų, Jakobinė Matzikaitė iš Rusnės, Katrina Skroblytė iš Melnragės, Marinkė Dovilaitė iš Vitės, Marinkė Purvinaitė iš Gindulių, 1878 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000
Iliustracija: Lietuvininkė prie ratelio. Atvirukas, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
7.1.6. Vokiečių šviesuomenės nuopelnai ginant lietuvybę. Dar M. Liuteris skelbė, kad žmonės gimtąja kalba geriau supranta Dievo žodį ir pasaulietinio valdovo nurodymus. Fiziokratai propagavo mintį, kad savo tapatumą išlaikiusi visuomenė naudingesnė valstybei, civilizacijai, o nutautę žmonės degraduoja ūkiškai ir moraliai. Netgi kai kurie Prūsijos valdžios aukšti pareigūnai, pvz., Gumbinės karo ir domenų rūmų patarėjas Christophas Heilsbergas, patardavo vyriausybei palikti Lietuvių kalbą viešajame gyvenime, ypač bažnyčiose ir mokyklose: lietuvininkas iš kitų išsiskiria darbštumu ir sumanumu, jis esąs ištikimas valdinys ir geras karys, prisirišęs prie savo kalbos. Ją išgujus jis prarastų ir tautybę, kartu ir gerąsias būdo savybes. Suprantama, tokių užtarėjų tarp pačių vokiečių valdininkų buvo nedaug. Lietuvių kalbai, lietuvybei itin reikšminga buvo vokiečių humanistų, švietėjų, mokslininkų, kultūrininkų, visuomenės veikėjų veikla. Susidomėjimą lietuvininkais ir jų unikalia kultūra skatino demokratiniai tautiniai sąjūdžiai Vakarų Europoje, vokiečių literatūrinis visuomeninis sąjūdis Sturm und Drang. Iki Vokietijos imperijos sukūrimo (1871) vokiečių intelektualai ir ypač kunigai vertino lietuvių kalbą ir visą kultūrą kaip lygiavertę vokiškai kultūrai. Seną, turtingą, indoeuropeistikos mokslui reikalingą dar gyvuojančią lietuvių kalbą aukštino, ragino ją palikti viešajame gyvenime humanizmo autoritetai Johannas Herderis, Johannas Hamannas, Johannas Wolfgangas Goethe, Gottholdas Lessingas ir ypač Immanuelis Kantas. Valdžios asimiliacinius užmojus smerkė Gotfrydas Ostermejeris ir jo sūnus Zigfrydas Ostermejeris. G. Ostermejeris lietuvių inteligentijos stoką laikė tautinės diskriminacijos ir kolonizacijos padariniu. Lietuvių kalbos gynimo reikalus 1809 Karaliaučiuje Martynas Liudvikas Rėza svarstė su Prūsijos kulto ir švietimo ministru Wilhelmu von Humboldtu. Sielodamasis dėl lietuvių kalbos likimo ir įrodinėdamas, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkai turi savo kultūrą, grožinę literatūrą, Rėza išdėstė tautos gyvavimo principą – būtinybę išsaugoti gimtąją kalbą. Georgas Sauerweinas gynė lietuvininkų tautinį susipratimą, propagavo tautų lygiateisiškumą. Lietuvių kalbos ir tautos aukštinimas to meto sąlygomis padėjo kovoti su vokietintojais. Tačiau nuo 1872 vokiečių švietėjai ir mokslininkai ėmė skelbti, esą lietuvių kultūra žemesnio lygio, lietuvybė neturinti ateities. Vadovaudamiesi Švietimo (Apšvietos) epochos nuostatomis jie protestavo tik prieš greitą ir prievartinį vokietinimą, bet neprieštaravo savaiminei asimiliacijai.
7.1.7. Vokiečių mokslininkų indėlis į baltistiką bei prūsistiką, lituanistiką. Tirdama Mažosios Lietuvos istoriją, etnografiją, kalbą, literatūrą bei liaudies kultūrą ypač daug nuveikė Tilžėje 1879–1923 veikusi Lietuvių literatūros draugija (Litauische Literarische Gesellschaft). Ji leido tęstinį leidinį Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft (1880–1912). Didžiojoje Lietuvoje XVII–XVIII a. nebuvo tiriama lietuvių liaudies kultūra, o Mažojoje Lietuvoje autochtonų gyvenimą, papročius ir kitus dalykus pirmieji aprašė Johannas Brandas, Theodoras Lepneris, Matas Pretorijus, Erhardas Wagneris, ir kiti. Daugelis su Mažąja Lietuva susijusių kultūros veikėjų nemažai dėmesio skyrė ir baltistikai, prūsistikai, lituanistikai: Ludwigas Baczko, Adalbertas Bezzenbergeris, Friedrichas Samuelis Bockas, Simonas Dachas, Viktoras Falkenhahnas, Kurtas Forstreuteris, Eduardas Gisevius, Otto Glagau, Christophas Hartknochas, Casparas Hennenbergeris, Alexanderis Hornas, Waltheris Hubatschas, Augustas Krause, Michaelis Lilienthalis, Karlas Nanke, Georgas Nesselmannas, Ludwigas Passarge, Augustas Schleicheris, Johannesas Sembritzkis, Franzas Tetzneris, Reinholdas Trautmannas, Johannesas Voigtas, Albertas Zweckas; rašytojai (savo kūrybą skyrę ir Mažajai Lietuvai, jos gyventojams): Johannesas Bobrowskis, Alfredas Brustas, Agnes Miegel, Wiliamas Simpsonas, Hermannas Sudermannas, J. D. H. Temme, Ernstas Wichertas. Ir jų darbai, kūryba, tautybinis rytprūsietiškas patriotizmas padėjo mažlietuviams išlaikyti savitą kaimo architektūrą, drabužius, amatus, apeiginius papročius, liaudies muziką, kuri darė poveikį bažnytiniam giedojimui.
8. Klaipėdos krašto susijungimas su Lietuvos valstybe. Po Pirmojo pasaulinio karo (pasauliniai karai), kurį Vokietijos imperija pralaimėjo, tapo įmanomas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas, nes modernėjant visuomenei švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. To siekė ir kai kurie didlietuvių tautinio sąjūdžio vadovai (Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas ir kiti). Kai didlietuviai atsikratė „maskoliško“ jungo ir 1918 II 16 Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę (ją pirmasis pripažino Vokietijos kaizeris ir Prūsijos karalius Wilhelmas II), mažlietuvių elito politinė pozicija pasikeitė. Lapkričio 30 d. Tilžėje sudaryta Prūsų Lietuvos tautinė taryba (netrukus pasivadinusi Mažosios Lietuvos tautine taryba), Tilžės aktu pareikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie lietuvių tautos kamieno Didžiosios Lietuvos, jau tapusios Lietuvos valstybe. Akte lietuviai įvardijami kaip vienos tautos, vienos motinos vaikai. Tų tikslų siekta diplomatinėmis priemonėmis – 1919 buvo įteikti Lietuvių reikalavimai Paryžiaus taikos konferencijai. Mažosios Lietuvos tautinė taryba ir Lietuvos Respublikos Lietuvos Taryba reikalavo prie Lietuvos prijungti 13 lietuviškiausių Rytprūsių apskričių iki Deimės–Alnos linijos. Tačiau Antantės (Santarvės) didžiosios valstybės nugalėtojos mažųjų tautų norų nepaisė (Lietuva dar nebuvo pripažinta de jure kaip suvereni valstybė). Prūsų lietuvių susivienijimas 1919 III 25 raštu pageidavo prie tautos kamieno prijungti nors Klaipėdos kraštą, per kurį tėra vienintelis Lietuvos priėjimas prie Baltijos jūros. Kraštas pagal 1919 VI 28 Paryžiaus (Versalio) taikos tarp Vokietijos ir Antantės bloko šalių sutartį buvo atskirtas nuo Vokietijos (nuo jos Rytprūsių provincijos) ir pavestas valdyti prancūzams. Kaune 1920 III 20 mažlietuvių veikėjai M. Jankus, V. Gaigalaitis, K. Lekšas ir J. Strėkys buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą. Po 1923 sausį laimėto Klaipėdos krašto sukilimo, kurį organizavo ir rėmė Lietuvos Respublikos institucijos, ten baigėsi prancūzų okupacija. Kraštas, kaip autonominis vienetas, susijungė su Lietuva. Taip mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis Lietuva gavo pajūrio ruožą Nemuno žemupio dešiniajame krante. Vokietijai likusi pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis piečiau Nemuno (dabartinis Karaliaučiaus kraštas) sparčiai vokietinta, valdžią paėmus nacionalsocialistams. Hitlerininkai prieš lietuvininkus griebėsi smurto, ypač 1934–1935 vykstant nacių teismui Kaune. Tai buvo Europoje pirmasis nacionalsocialistų, rengusių antilietuvišką antivalstybinį perversmą, teismas. Hitlerininkai 1934 Tilžėje sumušė visuomenės veikėjus Vydūną, V. Mačiulaitį ir kitus, Tilžėje nusiaubė Jagomasto spaudos įmonę Lithuania, 1934–1935 uždarė Karaliaučiaus ir Tilžės lietuvių etnografinius muziejus (vadinamuosius lietuviškus namelius), uždraudė paskutinių lietuvių organizacijų veiklą. 1935 ant Luizės tilto per Nemuną ties Tilže pakorė žemaičio (lietuvio) iškamšą ir paskelbė, kad lietuvybė krašte likviduota. Po spaudos 1934–1935 antilietuviškos kampanijos iš lietuvių visuomenės veikėjų atimti pasai, panaikintos lietuviškos pamaldos bažnyčiose (išskyrus Tilžėje, Ragainėje), 1940 uždarytas paskutinis lietuviškas laikraštis Naujasis Tilžės keleivis. 1937–1938 šimtai Karaliaučiaus krašto lietuviškų vietovardžių (iki 57%) pakeisti į vokiškus. Autonomijos teisėmis prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, kurio ūkį ir toliau tvarkė vokiečiai dvarininkai, fabrikantai, prekybininkai, vokietinimą pavyko kiek sulėtinti. Hitlerininkai, pradėję ekspansiją Europoje, 1939 III 22–23 Klaipėdos kraštą atplėšė nuo Lietuvos ir aneksavo. Per Antrąjį pasaulinį karą mažlietuviai buvo priversti kariauti Vokietijos, didlietuviai – ir SSRS pusėje.
Iliustracija: Pirmasis atsišaukimas, kvietęs reikalauti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo. Tilžė, 1918 XI vidurys / lš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo
9. Karaliaučiaus krašto tragedija. Vokietijai pralaimėjus ir Antrąjį pasaulinį karą, pagal Potsdamo konferencijos (1945) nutarimus Karaliaučiaus kraštas iki taikos sutarties perduotas administruoti SSRS, o Klaipėdos kraštas grąžintas Lietuvai. Karaliaučiaus kraštą SSRS valdžia neteisėtai integravo į Rusijos SFSR, 1946 sudariusi Kaliningrado sritį – koloniją eksklavą, tik be vietinių gyventojų. Nespėję evakuotis vokiečiai, mažlietuviai bei neoprūsai naikinti, kalinti koncentracijos stovyklose, tremti į Sibirą, dalis badaujančiųjų rado prieglobstį sovietų Lietuvoje. Išlikusieji (mažuma) vėliau deportuoti į Rytų Vokietiją. Taip dėl sovietų bolševikinio genocido bei etnocido, po deportacijų, etninio valymo ir evakuacijos į Vakarus vietos gyventojų Karaliaučiaus krašte beveik neliko. Nepaisydama tarptautinės teisės SSRS valdžia neteisėtai apgyvendino kraštą rusais bei rusakalbiais, daugiausia iš Rusijos centrinių regionų; vėliau apsigyveno ir kelios dešimtys tūkstančių didlietuvių. Visi vietovardžiai, kurių dauguma buvo baltiški, pakeisti dirbtiniais rusiškais. Krašte vyko ir tebevyksta rusifikacija. Vokietijoje atsikūrusi Mažosios Lietuvos taryba 1946 ir 1947 Fuldos aktais, vėliau JAV ir Kanadoje apsigyvenusių mažlietuvių Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis pareiškimuose (iki šių dienų) reikalauja jų tėvynės Karaliaučiaus krašto dekolonizavimo, demilitarizavimo, kad į tėviškes galėtų grįžti išvarytieji ir kad butų įgyvendinti testamentiniai Tilžės akto nuostatai dėl abiejų lietuviškų kraštų susijungimo.
L: Arnoldt D. H. Kurzgefasste Kirchengeschichte des Koenigsreiches Preussen. Koenigsberg, 1769; Baczko L. Geschichte Preussens. Königsberg, 1798–1800. Bd. 5–6; Toeppen M. Historisch-Comparative Geographie von Preussen. Gotha, 1858; Rogge A. Der preussische Litauer des XVI. und XVII. Jahrhunderts. Königsberg, 1872. Teil 2; Weiss A. Preussisch-Litauen und Masuren. Bd. 1–3. Rudolstadt, 1878-1879; Keil A. Das Volksschulwesen in Preussen und Litthauen. AM. Bd. 23. Königsberg, 1886; Horn A. Die Verwaltung Ostpreussens seit der Säcularisation. 1525-1875. Königsberg, 1890; Zweck A. Lithauen. Stuttgart, 1898; Tetzner F. Die Slawen in Deutschland. Braunschweig, 1902; Lohmeyer K. Geschichte von Ost- und Westpreussen. Gotha, 1908; Stein R. Die Umwandlung der Agrarverfassung Ostpreussens. Jena, 1918; Bruožis A. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. Klaipėda, 1923; Mortensen G. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnissen von Preussisch-Litauen. Berlin, 1927; Bruožis A. Mažoji Lietuva. Klaipėda. 1929 [II leid. 1991]; Wielhorski W. Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. K., 1931; Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Tilsit, 1932 [liet. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., 2001]; Prusy Wschodnie. Poznań, 1932; Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos. K., 1935; Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935; Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935, V., 2009; Srokowski S. Ludność Prus Wschodnich. Warszawa, 1937; Mortensen G. und H. Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreussens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Bd. 1–2. Leipzig, 1937–1938; Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938; Pakarklis P. Lietuvių vokietinimas Mažojoj Lietuvoj. Maskva, 1942; Hubatsch W. Preusssenland. Hamburg, 1950; Terveen F. Gesamtstaat und Retablissement. Göttingen, 1954; Schumacher В. Geschichte Ost- und Westpreussens. Würzburg, 1957; Biržiška V. Aleksandrynas. D. 1–3. Čikaga, 1960–1965; Hubatsch W. Masuren und Preussisch-Litauen in der Nationalitätenpolitik Preussens 1870–1920. Marburg/Lahn, 1966; Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens. Göttingen, 1968. Bd. 1–2; Die evangelischen General-Kirchen-Schulvisitationen in Ost- und Westpreussen 1853–1944. Göttingen, 1970; Tilsit–Ragnit. Würzburg, 1971; Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. V., 1977; Engels R. Die preußische Verwaltung von Kammer und Regierung Gumbinnen 1724–1870. Köln, 1979; Busch О. Militärsystem und Sozialleben im alten Preussen 1713–1807. 1981; Forstreuter K. Wirkungen des Preussenlandes. 1981; Gineitis L. Lietuvių literatūros istoriografija. V., 1982; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai. V., 1983; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 1–6. V., 1984–1990; Kaunas D. Mažosios Lietuvos spaustuvės 1524–1940 metais. V., 1987; Wunder H. Siedlung und Bevölkerung im Ordensstaat, Herzogtum und Königreich Preußen (13–18. Jahrhundert) // Ostdeutsche Geschichts- und Kulturlandschaften. Bd. 2: Ost- und Westpreußen. Köln, 1987; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989; Deutsche, Slawen und Balten. Bonn, 1989; Boockmann H. Stationen der Geschichte Ost- und Westpreussen. 1991; Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1991. T. 4, p. 725-799; Šilas V., Sambora H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. V., 1991; Die Grenze als Ort der Annäherung. 750 Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Köln, 1992; Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje. V., 1992; Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. V., 1992; Prūsijos kultūra. Klaipėda, 1994; Juška A., Mališauskas J., Pupšys V. Lietuvininkų žemė. Klaipėda, 1994; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Gineitis L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. V., 1995; Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996; Matulevičius A. Lietuvių Prūsijoje autochtoniškumo ir Mažosios Lietuvos kolonizavimo, lietuvininkų asimiliacijos bei germanizacijos problemos // Vakarų Lietuvos katalikiškoji kultūra, t. III. Klaipėda, 1996; Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčios istorija XVI–XX a. Klaipėda, 1997; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997; Albrecht D. Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje. V., 1998; Nuo Mažvydo iki Vydūno. V., 1998; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. V., 1999; Hermann A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. V., 2000; Pocytė S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914. V., 2002; Matulevičius A. Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje Kaunas, 2019; Mažoji Lietuva: Lietuvininkų kovos / sud. V. Šilas. V., 2020.
Algirdas Matulevičius
Iliustracija: Karo pabėgėlių kolona Rytprūsiuose, 1945 III 2 / Iš knygos „Rytprūsiai sovietinių persikėlėlių akimis“ (rusiškai), 2002
Iliustracija: Eitkūnai – pirmas Rytprūsių miestas, užimtas sovietinės kariuomenės. Ant pakelės lentų rusiškai užrašyta „Vokietija“. Plakatas su žvaigžde skelbia: „Raudonosios armijos kary! Prieš tave fašistinio žvėries irštva!“, 1944 XI / Iš knygos „Rytprūsiai sovietinių persikėlėlių akimis“ (rusiškai), 2002