Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Otto Eduard Leopold von Bismarck

Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas, XIX a. Prūsijos ir Vokietijos valstybės veikėjas.

Bismarck (Bsmarkas) Otto Eduard Leopold (1815 IV 1 Schönhausene, Vokietijoje 1898 VII 30 Friedrichsruhėje, Vokietijoje), Prūsijos ir Vokietijos valstybės veikėjas. Schönhauseno grafas (1865). Kunigaikštis (1871). Lanenburgo hercogas (1890). Kilęs iš Vakarų Pamario (Pomeranijos) riterių dvarininkų. 1832–1835 studijavo Göttingeno universitete. 1847 išrinktas į Prūsijos landtagą. Nuo 1862 Prūsijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Reformavo kariuomenę ir tuo sustiprino Prūsijos karinę galią. Jo iniciatyva Prūsija su Rusija 1863 pasirašė konvenciją dėl bendrų priemonių sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje malšinti. Vienydamas Vokietiją, Bismarckas laimėjo karus su Danija (1864) ir Austrija (1866), tapo 1867 įkurtos Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleriu. Po Prūsijos laimėto 1870–1871 karo su Prancūzija buvo paskelbta Vokietijos imperija (Reichas). Bismarckas tapo imperijos kancleriu (reichskancleriu); joje vadovaujančią padėtį turėjo Prūsija. Vadovaudamasis savo sukurta agresyvios tautinės politikos koncepcija – viena valstybė, viena tauta, viena kalba, Prūsijoje vykdė lietuvių, lenkų bei mozūrų prievartinio germanizavimo politiką. 1872–1876 Bismarcko iniciatyva kulto ir švietimo ministro A. Falko, Rytprūsių oberprezidento K. W. H. G. Horno potvarkiais lietuvių kalba buvo pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo. Tai buvo įteisinta Prūsijos landtago ir Vokietijos reichstago įstatymais. Bismarckas yra socialinės politikos pradininkas Vakarų Europoje, jis vykdė ūkines ir socialines reformas. 1879 Prūsija perėjo prie protekcionizmo. 1881–1889 buvo priimti socialinio draudimo ir kiti įstatymai, kuriais į visuomenę buvo integruojami darbininkai. Jo iniciatyva 1873 sudarytas Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos susitarimas, arba Trijų imperatorių sąjunga. Sustiprėjus prieštaravimams su Rusija, po Berlyno kongreso (1879) Bismarckas sudarė sąjungą su Austrija-Vengrija, prie kurios 1882 prisijungė Italija ir susikūrė Trilypė sąjunga. 1890 Bismarckas atsistatydino. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo Vokietijos imperijos galybės ir klestėjimo simboliu, jo vardu Mažojoje Lietuvoje pavadinti paminklai, gyvenvietės, seni medžiai ir kita. Bismarcko politika pakirto lietuvininkų tautinio savitumo šaknis.

Algirdas Matulevičius