Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Tilžės lietuvių giedotojų draugija

Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinė chorinė, teatrinė draugija, veikusi Tilžėje 1895–1935.

Tižės lietùvių giedótojų draugijà, Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinė chorinė, teatrinė draugija, veikusi Tilžėje nuo 1895 (oficialiai įstatai patvirtinti 1899) iki 1935. Įkurta kunigo Hugo Reidžio ir Kristupo Voskos iniciatyva prie Tilžės lietuvininkų bažnyčios. Vadovavo Vydūnas, vienintelis draugijos choro dirigentas, organizatorius ir įkvėpėjas, scenos veikalų autorius, jų režisierius, choro repertuaro dainų tekstų ir muzikos autorius. Iš pradžių Tilžės lietuvių giedotojų draugija veikė kaip bažnyčios choras. Nuo 1898 rengė savarankiškus koncertus bei šventes su dainomis ir styginių orkestrų pasirodymais, deklamacijomis ir paskaitomis. 1898–1899 Tilžės lietuvių giedotojų draugija dalyvavo „Birutės“ draugijos šventėse; 1899 nuo Birutės galutinai atsiskyrė. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos chore dainavo 40–60, o 1906–1907 – net 80 dainininkų iš Tilžės, Ragainės, Rukų, Katyčių, Vainočių ir kitų gyvenviečių. Tarp jų – žinomi krašto kultūros veikėjai: Enzys Jagomastas, Ema, Berta ir Marta Zauniūtės, Jonas Kiošis, Endrius Borchertas, Mikas Otonas Gudaitis, Jonas Aušra, Jokūbas Stiklorius, Viktoras Gailius, Ansas Baltris, Erdmonas Simonaitis, Marta Raišukytė ir kiti. 1899 priimti, 1907 pataisyti draugijos įstatai nustatė veiklos pobūdį, lietuvišką kryptį; numatė nuolat rengti lietuvių šventes ar vakarus su dainomis, giesmėmis, vaidinimais Tilžėje bei Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kitose vietovėse. 1900 Tilžės lietuvių giedotojų draugija surengė 7, 1901 – 11 švenčių ir vakarų. Per 40 metų draugija surengė beveik 200 švenčių. Vydūnas sukūrė savitą švenčių struktūrą ir scenarijų. Šventes sudarydavo 3 tarpusavyje persipinančios dalys – muzikos (chorinė, orkestrinė), vaidinimas ir pasilinksminimas. Per vieną koncertą atlikdavo po 12–16 dainų ir giesmių. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos repertuarą sudarė Vydūno bei jo bendradarbių – K. Janzo, A. Storosto, W. Wolffo ir kitų kūriniai, – lietuvių liaudies bei originalios dainos, evangelikų giesmės, Didžiosios Lietuvos kompozitorių kūriniai. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos šventėse buvo rodomi draugijos vaidintojų būrelio pastatyti spektakliai, Vydūno scenos veikalai: Tėviškė, Numanė, Probočių šešėliai, Amžina ugnis, Pasiilgimas veldėtojo, Santaika ir kiti. Orkestrinę, pučiamųjų instrumentų muziką grodavo Tilžės arba kitų vietovių kariniai orkestrai. Šventėse grodavo instrumentiniai ansambliai, dainuodavo solistai, pritariant pianinu ar smuiku. Pirmoji didelė savarankiška Tilžės lietuvių giedotojų draugijos šventė (galutinai atsiskyrus nuo Birutės) įvyko 1899 V 14. Tada Vydūno diriguojamas choras padainavo 12 lietuvių dainų. Svarbiausios būdavo vasaros ir žiemos šventės Tilžėje. Į vasaros šventes Jokūbynėje susirinkdavo iki 4000 žmonių; žiemą švęsta Lietuvių salėje, t. p. Tilžės Šaulių namuose (apie 300 vietų), Piliečių namų salėje (400 vietų). Tilžės lietuvių giedotojų draugija dalyvavo Joninių šventėse Rambyne ar Juodkrantėje. Vydūnas ir Tilžės lietuvių giedotojų draugija paskatino aktyvesnį lietuvininkų chorų judėjimą, sukūrė keletą muzikos gyvenimo tradicijų, kurias vėliau perėmė dauguma naujai susikūrusių Klaipėdos krašto kultūrinių chorinių draugijų. Bendrų švenčių rengimas (dažniausiai ant Rambyno kalno) buvo būsimų dainų švenčių užuomazga. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos pasirodymai Mažosios Lietuvos įvairiose vietovėse padėjo ilgiau išlaikyti lietuvybę, skatino vietos lietuvių draugijų veiklą. Po Pirmojo pasaulinio karo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos aktyvumas sumenko. Vis dažniau jos darbą trikdė vokiečių vietos valdžia. Iki 1933 draugija dar koncertavo (1926 surengė 7 koncertus, 1927 – 6, 1928 – 11, 1929 – 5, 1930 – 4), bet uždraudus lietuviškas organizacijas 1935 II 4 veiklą sustabdė.

Daiva Kšanienė

Vilius Ašmys

Iliustracija: Tilžės lietuvių giedotojų draugija, 1907 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio