Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Vydūnas

Vilhelmas Storostas, Wilhelm Storost, filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas.

Vydūnas, tikr. Vilhelmas, Vilius Storostas, Stórosta, Wilhelm Storost (1868 III 22 Jonaičiuose, Šilutės apyl. 1953 II 20 Detmolde, Vokietijoje; 1991 palaikai perlaidoti Bitėnų-Rambyno kapinaitėse), filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas. 1888 baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1888–1892 mokytojavo Kintuose, 1892–1912 – Tilžėje. 1896–1898 Greifswaldo, 1899 Hallės, 1900–1902 Leipcigo, 1913–1919 Berlyno universitetuose laisvojo klausytojo teise studijavo filosofiją, sociologiją, religijos, literatūros ir meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Studijų metu suartėjo su Vokietijos teosofų draugija, 1902 Tilžėje įsteigė jos skyrių (veikė iki 1935) ir jam vadovavo. 1918 dėstė lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 Tilžės realinėje gimnazijoje – lietuvių kalbą suaugusiesiems, 1920–1923 Telšių gimnazijoje – literatūrą, 1926–1927 Klaipėdos muzikos mokykloje – kultūros istoriją. 1895 įkūrė Lietuvių giedotojų draugiją Tilžėje ir jai 40 metų vadovavo. Tilžėje ir daugelyje kitų Rytprūsių vietų rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus ir dainų šventes. 1895–1896 dirigavo „Birutės“ chorui, 1897–1898 padėjo šiai organizacijai rengti šventes. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje ir kituose Mažosios Lietuvos miestuose skaitė filosofijos paskaitas. Buvo veiklus Prūsų lietuvių susivienijimo, Tilžės lietuvių klubo, Spaudos, Kultūros ir kitų Mažosios Lietuvos draugijų narys, „Santaros“, Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas. Nuo 1907 dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Leido ir redagavo žurnalą „Šaltinis“ (1905–1909), „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1921–1925); pats parašydavo daugumą jų straipsnių. Bendradarbiavo kituose Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviškuose periodiniuose leidiniuose. 1928 Lietuvos universitetas (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. Nuo 1925 PEN klubo (tarptautinės rašytojų sąjungos), nuo 1935 Lietuvos rašytojų draugijos garbės narys. 1930, 1931 ir 1934 kaip Prūsijos lietuvių atstovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos konsulato Tilžėje pageidavimu dalyvavo Vokietijos iniciatyva įkurto Europos tautinių mažumų kongreso darbe, už ką buvo kritikuojamas Vokietijos lietuvių susivienijimo bei Vokietijos tautinių mažumų sąjungos. Vokietijoje įsigalėjus nacionalsocializmui Vydūnas persekiotas dėl lietuviškos tautinės veiklos, 1938 III 11 įkalintas Tilžės kalėjime už tariamus finansinius nusikaltimus; po 2 mėnesių paleistas, 1940 išteisintas. Išėjęs iš kalėjimo atsidėjo kūrybai – parašė didelius filosofinius veikalus Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose ir Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą (vokiečių kalba; abu neišliko), kitų kūrinių, straipsnių lietuvių spaudoje. 1944 su Tilžės kitais gyventojais evakuotas į Vokietiją. Nuo 1946 gyveno Detmolde. Įsitraukė į evakuotų Rytprūsių lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos karo pabėgėlių kultūrinę veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje.

Vydūno literatūrinį palikimą sudaro per 60 knygų – įvairaus žanro pjesės, libretai, apysakos, filosofijos ir istoriosofijos traktatai, dainų rinkiniai, lietuvių kalbos vadovėliai, lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, studija apie Kristijoną Donelaitį, atsiminimai. Didelę kūrybos dalį sudaro publikacijos periodikoje. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo dalis filosofijos darbų, nežinomas 11 pjesių rankraščių likimas. Pirmuosius eilėraščius, publicistinius rašinius Vydūnas paskelbė 1894 „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“. Pirmasis didelis kūrinys – draminė pasaka Pasiilgimas veldėtojo (pastatytas 1899 Tilžėje, išleistas 1938), pirmoji išspausdinta knyga – populiari Lietuvos istorija Senutė (1904). Daugumą savo dramų Vydūnas pastatė pats su Tilžės lietuvių giedotojų draugija; jų statyta profesionaliuose Lietuvos teatruose (Vydūnas ir teatras). Visa Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Jo filosofinį pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senosios indų filosofijos, kuria domėtis paskatino pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas prie pagrindinių senosios indų filosofijos postulatų, Vydūnas kūrė savo filosofinę sistemą. Pirmieji Vydūno traktatai Visatos sąranga (1907), Mirtis ir kas toliau (1907), Apsišvietimas (1909), Gimdymo slėpiniai (1909) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Vėlesniuose filosofiniuose veikaluose Mūsų uždavinys (1911), Tautos gyvata (1920), Sveikata, jaunumas, grožė (1928), Sąmonė (1936), išliekant esminiams su indiškosios filosofijos ontologiniais postulatais sutampantiems teosofijos momentams, pagrindinis dėmesys skirtas aktualioms istorinėms, socialinio gyvenimo, tautos, kultūros, etikos, estetikos problemoms. Vienintelė tikroji realybė esąs dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu esąs imanentinis ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaranti nepasireiškusią, pasaulis – pasireiškusią absoliuto dalį. Kaip grynosios dvasios (žmogiškumo esmės, dieviškumo) apraiškas žmoguje Vydūnas traktuoja savimonę, intuiciją, išmintį, dorumą, sąžinę, meilę, gėrio ir grožio jausmus. Meno kūriniuose materializuojasi juos kūrusiųjų menininkų dvasinė esmė, todėl ir tų kūrinių meninė vertė priklausanti nuo to, kiek toji esmė yra įveikusi nesąmoningumą. Į absoliutą žmogų vedąs ne tik jo individualus tobulinimasis, bet ir visuomenės gyvenimo raida. Tauta esanti savotiškas individas žmonijoje, o ši – vienas iš svarbiausių visumos komponentų, per kurį einama į absoliutą. Kultūros vertės matu Vydūnas laikė žmogiškumo esmės pasireiškimo intensyvumą visuomenės gyvenime. Civilizacijos pasiekimai sudarą tiktai materialų kultūros produktą, bet neišreiškia jos esmės. Jų absoliutinimas vaidinąs destruktyvų vaidmenį: žmonijos pasidavimas daiktiškumui silpninąs jos dvasinį potencialą, ir dėl to įsigalinčios griaunančios kosminės galios. Tuo esą galima paaiškinti pasaulinius karus, kurių sukeltos nelaimės ragina žmoniją rinktis ne civilizacijos plėtojimo, o dvasinės kultūros ugdymo kelią, kuriuo reikią eiti ir lietuvių tautai. Grožinėje Vydūno kūryboje protesto prieš vokiečių asimiliacijos politiką, lietuvių tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai pynėsi su pagrindiniu filosofijos motyvu: visumos priešybių – dvasingumo ir materialumo – susidūrimu žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje. Tą susidūrimą stengiamasi parodyti ne tik kaip stipriausią būties vyksmą, bet ir kaip realų žemiško gyvenimo reiškinį, to gyvenimo svarbiausių kolizijų priežastį. Šie motyvai susieti su dramatiškų Lietuvos istorijos momentų apmąstymu, su lietuvininkų buities vaizdais. Draminiuose kūriniuose išryškėja žmogaus santykio su dvasine būtimi 3 aspektai, pagal kuriuos šio žanro veikalai skirstomi į 3 grupes. Pirmosios grupės dramose stengiamasi parodyti žmogų paskutiniame tobulėjimo etape, kai jis įžengia į susiliejimą su absoliutu. Šios filosofiškiausių kūrinių grupės šerdis yra trilogija Amžina ugnis (1913). Grupei dar priklauso misterijos Ragana (1918), Jūrų varpai (1920), draminė pasaka Žvaigždžių takai (1920), libretas Jūraitė (1934). Antros grupės dramose žmogaus ir dvasinės būties santykis atskleidžiamas per individo atsibudimą tautoje, atsidavimą jai, pasiryžimą jai tarnauti. Tos grupės kūriniai – trilogija Probočių šešėliai (1908) ir drama Tėviškė (1908), „vaidiniai“ Lietuvos pasakėlė (1913), Tikroji motinėlė (1934), Senovės balsas (1935), Nakvišos gėralas (1937), Pasiilgimas (1938), komedijos Kur prots! (1907), Birutininkai (1910), Numanė (1911), Smarkusis Kruša (1913), Vyrai (1923), Avelė (1929), kuriose lietuvininkų nutautėjimas atskleidžiamas kaip dvasinis nuopuolis, iškrypimas iš natūralios dvasinio tobulėjimo eigos. Trečios grupės draminiuose veikaluose kalbama apie dorovinio žmogaus taurumo ir tvirtumo reikšmę įveikiant prievartą, apie dvasios galią kovojant su blogiu, su tautine ir socialine priespauda. Būdingiausias kūrinys – tragedija Pasaulio gaisras (1928), kur išryškinama lietuvės moralinė stiprybė, akcentuojamas antikarinis autoriaus nusiteikimas. Šiai grupei priklausytų tragedijos Vergai ir dykiai (1919), Laimės atošvaita (1934), misterija Mūsų laimėjimas (1913), drama Varpstis (1923), draminės pasakos Sigutė (1914), Vargšas ir besotis (1914), Likimo bangos (1922), Karalaitė (1925), „vaidiniai“ Pasveikimas (1934), Vyrai viską padarys (1937), komedijos Jonuks mergų bijąs, Piktoji gudrybė (abi 1908), beveik visi žurnalai Jaunimas ir Naujovė spausdinti prozos kūrinėliai. Filosofinis Vydūno dramų turinys lėmė jų literatūrinės raiškos savitumą. Jų autorius kūrė modernų ritualinį teatrą, kuriam būdinga ne psichologinis dramatizmas, o veiksmo sakralumas, sceninis sąlygiškumas, dvasingumo prisodrinta atmosfera. Vizijų Vydūno dramaturgija tarsi tęsė Dantės ir J. W. Goethės vizijomis grįstos kūrybos tradiciją. Joje t. p. galima įžvelgti paralelių su ekspresionizmo pirmtakų A. Strindbergo bei H. Ibseno kūryba. Ypač jai būdinga strindbergiškoji dramų struktūra, realybės transformavimo priemonės, ir ibseniškoji folkloro transformacija, leidusi išvengti pasakos stilizacijos ir remtis į giluminę mitinę jos struktūros prasmę. Vydūno dramaturgijoje buvo savitai aktualizuota ir modernia XX a. dramos kalba perteikta archajiška lietuvių pasaulėjauta, mitologijos įvaizdžiais išreikštos modernaus žmogaus bei tautos istorinės raidos kolizijos. Savo sukurta nauja dramos struktūra Vydūnas tarsi tikslingai siekė tęsti liaudies kūrybos tradiciją, kuria norėjo suteikti pasikartojančio archetipo ir mito prasmę istoriniams įvykiams bei žmogaus likimui. Jo dramų pagrindiniai struktūriniai elementai yra simboliai – archetipiniai ženklai, nusakantys apibendrintas būties reiškinių prasmes (skritulys, vanduo, ugnis, mėlyna spalva – visatos tvarkos ir harmonijos simboliai; krantas, kelias, uždara erdvė – laikinumo simboliai ir panašiai). Kai kurie draminės kūrybos principai (pvz., veiksmas kaip sapno ar vizijų būsena) būdingi ir Vydūno prozos kūriniams, tačiau daugumoje jų itin ryškus atviras didaktiškumas. Vydūnas išvertė į lietuvių kalbą A. Tenisono, J. W. Goethės, I. Kanto, F. Nietzschės, R. Tagorės kūrinių, filosofinę poemą iš indų epo Mahabharatą (Bhagavadgytą, 1947). Jo veikalų versta į lenkų (dramos Probočių šešėliai, 1920; Žvaigždžių takai, 1922, Jūrų varpai, 1922, filosofinis traktatas Mūsų uždavinys, 1921), rusų, prancūzų kalbas. Lietuvoje išleista: Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras (1968, II leidimas 2001); Raštai (4 t., 1990–1994), Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai (1991), Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (2001), Pasikalbėjimai apie sveikatą (2004), Žvilgis į gyvenimo gelmes (2 t., 2006–2008).

L: Bagdonavičius V. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. V., 1987; Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai. V., 1988; Šilbajoris R. Netekties ženklai. V., 1992; Vydūnas lietuvių kultūroje. V., 1994; Tamošaitis R. Kelionė į laiko pradžią: Indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė. V., 1998; Aleknavičius B. Vydūnas. V., 1999; Martišiūtė A. Vydūno dramaturgija. V., 2000; Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. V., 2001; Bagdonavičius V. Vydūno etika. V., 2003; Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos: Etiudai apie Vydūną. V., 2008; Kaunas D. Visos Vydūno knygos. V., 2008.

Vaclovas Bagdonavičius

Iliustracija: Vydūnas 1948 / Iš Anso Lymanto rinkinio

Iliustracija: Vydūno draugijos ženklas, 1989

Iliustracija: Vydūno tėvai Anskis ir Marė Storostai su seserimi Magda bei Mare, apie 1895 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Centrinio Evangelikų Bažnyčios archyvo Berlyne išrašas apie Vydūno tėvų – Anskio Storosto ir Marės Ašmonaitės (Aszmonats) santuoką, 1866 / Iš Bernardo Aleknavičiaus rinkinio

Iliustracija: Vydūno tėvas Anskis Storostas su Naujakiemio, Pilkalnio apskritis, mokyklos mokiniais, tarp jų ir sūnus Vilhelmas (trečioje eilėje trečias), jo broliai, seserys, apie 1880 / Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Iliustracija: Vydūnas namie Tilžėje, 1908 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Vydūnas, nuotrauka daryta Willyʼo Zimmerio fotosalone, Tilžėje, 1918 / Iš Buračų šeimos rinkinio

Iliustracija: Vydūno autografas nuotraukos antroje pusėje: „Visiems, kurie geros Širdies, viso labo! Tilžė, 1926 XII 7“ / Iš Buračų šeimos rinkinio

Iliustracija: Vydūnas su Priekulė jaunimo kultūros draugijos „Viltis“ nariais: sėdi Vilius Šaulinskis, Ieva Simonaitytė, Vydūnas, Ana Dovilaitė (Toleikienė), Ana Masalskytė, Kristupas Paura; stovi Fricas Šlenteris, Jurgis Dovilas, Martynas Kuršius ir Kristupas Banzeris, 1929 / Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Iliustracija: Vydūnas su Radviliškio mokytojais, apie 1920 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Vydūnas Kauno čiuožykloje su Vytauto Didžiojo unversiteto studentais ir kitais gerbėjais, apie 1937 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: Marta Raišukytė, vokiečių filosofas Franzas Hartmannas su žmona, Vydūnas su žmona Klara Tilžėje, apie 1910 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Vydūnas (pirmoje eilėje ketvirtas) su „Aidos“ draugijos choru Giruliuose: pirmas – Adomas Brakas, šešta – Marta Raišukytė, devinta – Marija Brakaitė-Buntinienė, 1927 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Vydūnas su Viktoru Falkenhahnu Tilžėje, apie 1935 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Vydūno atvirlaiškis Valerijai Karužienei-Čiurlionytei, XX a. pradžioje / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje“, 1948 / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: „Kaimo didvyris“, 1920 / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: Žurnalas „Jaunimas“, 1912 / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: Žurnalas „Darbymetis“, 1925 / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: Knygos „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ viršelis, 1932 / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: Knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, 2001 / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: Memorialinė lenta Tilžėje prie namo, kuriame 1933–1944 gyvemo Vydūnas, 1970

Iliustracija: Vydūnas Detmolde su BALFʼo (Bendrasis Amerikos lietuvių fondas) pirmininku kanauninku profesoriumi Juozu Končiumi: stovi Jasinskas, Erdmonas Simonaitis, Zundė, Inbaitis, Karalius, 1950 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Vydūnas Detmolde, 1949 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Vydūnas kalba lietuvių rašytojų suvažiavime, 1947 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Vydūnas, 1948 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Namas Detmolde, kuriame 1946–1953 gyveno Vydūnas, apie 1980 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Buvusi Kintų 1705 metais statyta parapinė pradinė mokykla, kurioje 1888–1892 mokytojavo Vydūnas, dabar Kintų Vydūno kultūros centras, 2000

Iliustracija: Memorialinė lenta, atidengta Vydūno gimimo 100-mečio proga Jonaičiuose prie namo, kuriame XIX a. pradžioje buvo mokykla: pirmas – Vaclovas Bagdonavičius, iš dešinės pirmas – Salys Šemerys-Šmerauskas, šalia – istorikas Antanas Stravinskas, trečia iš dešinės – muziejininkė Joana Daunienė, 1968

Iliustracija: Vydūno palaikų perlaidojimas Bitėnų-Rambyno kapinaitėse, 1991 X 19 / Iš Algirdo Matulevičiaus rinkinio

Iliustracija: Lietuvos pašto ženklas skirtas Vydūnui, 1993

Iliustracija: Vydūno knygos „Amžina ugnis“ viršelis, 1913