Mažosios Lietuvos
enciklopedija

tarmė

regiono šnekamoji kalba.

tarm, regiono šnekamoji kalba. Mažosios Lietuvos tarmės iš esmės jau mirusios. Į Vakarus pasitraukę lietuvininkai dabar išblaškyti po visą pasaulį ir nesudaro vientisos bendruomenės, nepalaiko ir nevysto protėvių tarmių ir kalbos. Senųjų gyventojų šiek tiek gyvena tik Klaipėdos krašte, bet savo tarmę geriau išlaikė tik vyresnioji karta. Prieš šimtmetį ir anksčiau iš Rytprūsių į Paprūsę atsikėlusių lietuvininkų kalba dabar sužemaitėjusi ir sulietuvėjusi. Todėl Mažosios Lietuvos buvusių tarmių rekonstrukcija šiandien gali būti tik apytikrė. Po Melno taikos (1422) Kryžiuočių ordino valstybėje, virtusioje Prūsijos kunigaikštyste (vėliau karalyste), gyvenę lietuvininkai, net 500 metų valstybės sienos atskirti, nutolo nuo kitų lietuvių. Jų kalboje atsirado specifinių bruožų, iš kurių ryškiausias – vokiečių kalbos įtaka. Apie mažlietuvių skirstymą į tarmes randame užuominų K. Sapūno–T. Šulco Compendium Gramaticae Lithvanicae. Gilesnio tyrinėjimo lietuvių kalbos tarmės susilaukė tik XIX a., kai Mažosios Lietuvos tarmes į aukštaičius ir žemaičius suskirstė Augustinas Schleicheris. Frydrichas Kuršaitis nesutiko su jo skirstymu ir tarmes vadino pietine, vidurine ir šiaurine. Kristupas Jurkšaitis savo pranešime Apie lietuvių kalbos tarmes, be jų, nurodė ir kuršius. Carlas Rudolphas Jacoby Klaipėdos krašto tarmes skyrė į pusrubežininkus, pajūrininkus, pamarininkus ir užmarinininkus.

Žemaičių tarmė. Mažosios Lietuvos šiaurės smaigalyje pagal Baltijos jūrą ir Kuršių marias, t. y. Klaipėdos krašto didžiojoje dalyje ir pamaryje maždaug iki Karklės žmonės kalbėjo žemaitiškai. Visame likusiame plote vartota aukštaičių tarmė, artima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietiniams vakarų aukštaičiams. Mažosios Lietuvos tarmės vadinamos žemaičių ir aukštaičių tik sąlygiškai, nes patys lietuvininkai šių pavadinimų nevartojo. Jiems žemaičiai reiškė anapus valstybės sienos gyvenančius lietuvius, buvusius Žemaičių kunigaikštystės gyventojus. Ryškiausią Mažosios Lietuvos žemaičių skirtumą nuo aukštaičių sudarė afrikatų nebuvimas prieš pralietuvių trumpąjį *a, pvz., jautei (jaučiai), medei (medžiai). Smaigalio šiauriniame pakraštyje t, d // č, dž kaita paradigmose buvo bemaž (Priekulės apylinkėse) arba ir visai panaikinta, įsivesti vien variantai su t, d. Kitos žemaičių tarmės ypatybės Mažojoje Lietuvoje buvo ne tokios ryškios. Vietoje uo, ie tarė ilguosius balsius o, e, pvz., dona (duona), pėns (pienas). Platino trumpuosius u, i, pvz., bova (buvo), lekte (likti). Tačiau an, am, en, em išlaikė sveikus, o ą, ę siaurino ir tarė o, e tik smaigalio šiauriniame kampe apie Klaipėdą. Kiek plačiau susiaurintas ę negu ą. Dvibalsiai ai, ei Mažosios Lietuvos žemaičių didžiojoje dalyje nebuvo monoftangizuojami (net ir galūnėse), tai darė laipsniškai maždaug iki Šilutės. Ties Klaipėda a < ai virto o, pvz., voks (vaikas). Kitų žemaičių tarmės elementų daugiausia turėjo lietuvininkai į šiaurę nuo Šilutės: ten buvo atitraukiamas kirtis iš galūnės, pačios galūnės labai redukuojamos, turėta laužtinė priegaidė, būta kai kai kurių ir leksikos žemaitybių. Jų atsiradimą daugeliu atvejų reikia aiškinti kuršių substratu.

Aukštaičių tarmė. Mažosios Lietuvos pagrindinėje dalyje buvo kalbama vokiečių aukštaičių tarme. Ši tarmė pasižymėjo senoviškumu, kurį, matyt, lėmė sena kaimynystė su archajišką kalbos pobūdį turėjusiais vakarų baltais – prūsais. Greičiausiai būta ir substratinio prūsų kalbos poveikio, kurio reliktais reikėtų laikyti ploto dalyje o ir uo sutapimą, vns. vardininko galūnės -as trumpinimą (vyrs // vyras), turėtą net ploto pietinėje dalyje. Buvo ir leksikos prūsybių. Pasibaigus kovoms su kryžiuočiais senieji gyventojai, susimaišę su naujakuriais, kalbėjusiais artimomis vakarų aukštaičių tarmės šnektomis, suformavo savitą vakarų aukštaičių tarmės atmainą. Ji ilgainiui suvaidino didelį vaidmenį lietuvių kalbos ir raštijos istorijoje. Tai Jono Bretkūno, Danieliaus Kleino, Martyno Liudviko Rėzos, Kristijono Donelaičio ir Frydricho Kuršaičio tarmė. Iš jos eina lietuvių bendrinės kalbos ištakos. Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičiai sudarė 2 ryškias patarmes: šiaurinę ir pietinę. Šiaurinė pasižymėjo trumpųjų balsių išmetimu ir ilgųjų redukcija nekirčiuotose galūnėse, o pietinė išlaikė sveiką senovinių galūnių vokalizmą. Pvz., formos vilkas, dirba, myli pietinėje patarmėje išliko kokios buvusios, o šiaurinėje virto vilks, dirb, myl. Pastarosios patarmės atstovus dėl žodžio galo trumpinimo (kaip jie patys sakydavo – striukinimo) imta vadinti striukiais. Daugelis šiaurinės patarmės žmonių, išskyrus šiaurinę dalį arčiau Nemuno, vienbalsino tvirtapradžius dvibalsius au, ai, ei ir jų vietoje tarė ilguosius balsius a, e, pvz., šakštai (šaukštai), dakts (daiktas), pavekslai (paveikslai). Dar didesniame plote vienbalsino ai priesagoje -aitis, pvz., Kuršatis (Kuršaitis) (iš čia vok. Kurschat). Ši ypatybė fiksuota nuo XVII a. Arčiau žemaičių gyvenantys striukiai dvibalsino ilguosius balsius o, ė, vertė juos uo, ie, pvz., puons (ponas), tievs (tėvas). Į pietinės patarmės plotą, matyt, daugiausia apgyvendinti naujakuriai iš rytų ir šiaurės rytų pusės, t. y. iš tų tarmių, kurios netrumpino galūnių. Šios patarmės atstovai vadinti baltasermėgiais, nes jie dėvėjo šviesų apdarą, pilkas nedažytų vilnų sermėgas. Mažosios Lietuvos senuosiuose raštuose iki XVII a. vidurio buvo maišomos abiejų patarmių ypatybės, atmieštos kai kuriais žemaitiškais elementais. Vėliau, nuo Jono Rėzos (1625 Psalteras Dovydo) ir D. Kleino (1653 gramatika) laikų visuotinai įsigalėjo pietinė patarmė. Jos pagrindu susidariusi raštų kalba yra iš esmės lietuvių bendrinės kalbos prototipas.

L: Zinkevičius Z. Rinktiniai straipsniai I. V., 2002.