migracija

migrãcija, gyventojų persikėlimai. Nuo seniausių laikų į Baltijos pajūrį atvykdavo vis naujos žmonių grupės, įsiliedamos į senųjų gyventojų gretas. Taip susiklostė senosios baltų gentys: prūsai, skalviai, nadruviai, kuršiai ir kiti. Prūsos žmonių migracija minėta legendose apie Brutenį ir Videvutį, prūsų kariaunos išvykimą iš krašto. Migracijos žymes rodo archeologiniai radiniai (dar proistorė). Manoma, kad mūsų eros pradžioje dalis pajūrio gyventojų ir jų palikuonių dalyvavo didžiajame tautų kraustymesi, apsilankė Romos imperijos valdose. Prekybiniai ir kiti ryšiai Baltijos jūros baseine t. p. skatino migraciją: ateivių atsikėlimą, senbuvių išvykimą. 1230 Kryžiuočių ordinui pradėjus Prūsos nukariavimą, migracijos mastai išsiplėtė: krašto senieji gyventojai traukėsi iš labiausiai niokotų plotų, atsikeliant naujakuriams iš Vakarų Europos vyko kolonizacija. Atskiros prūsų giminės išsikėlė į kitas baltų žemes (palikdamos pėdsakus archeologiniuose radiniuose ir vietovardžiuose). Po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422) dalis išvykusiųjų ir jų palikuonių vėl grįžo į savo senąsias žemes. Ramesnio gyvenimo šimtmečiais vyko pasienio migracija: iš Žemaitijos ir kitų regionų žmonės kėlėsi į Ordino valstybės (nuo 1525 į Prūsijos kunigaikštystės) valdas, iš ten keltasi į Paprūsę Didžiojoje Lietuvoje. Taip klostėsi lietuvininkų etninė grupė. Įvairaus masto migracija vyko visais laikais, kartais paskatinama ar susilpninama politinių ir kitų įvykių (karai, gamtos nelaimės, epidemijos, reformos ir kita). Antai migracija itin sustiprėjo XVIII a. po didžiojo maro ir vokiškosios kolonizacijos. Kaimiečių migraciją šimtmečius ribojo baudžiava. Po jos panaikinimo (1807) prasidėjo masinė migracija: kaimiečiai vyko uždarbiauti į miestus, pramoninius Prūsijos ir Vakarų Vokietijos regionus, JAV, Afriką (į vokiečių kolonijas) ir kitur (dar emigracija, gyventojų migracija, lietuvininkų migracija). Kaimiečių migraciją XIX a. skatino nauji ekonominiai santykiai, susiklosčiusi žemės rinka (ūkius ne vien paveldėdavo, bet ir pirkdavo), 1871 susikūrusi Vokietijos imperija su savo didelėmis valdomis, plėsta efektyvi transporto sistema (geležinkeliai, keliai) ir kita. Mažosios Lietuvos gyvenvietėse gausėjo iš kitur atsikėlusių žmonių. Antai 1871 Klaipėdoje iš 19 008 gyventojų tik 10 401 buvo gimę tame mieste; Doviluose iš 142 – 38; Bumbulvietėje iš 3258 – 1441; Drevernoje iš 343 – 192; Melnragėje iš 370 – 218; Priekulėje iš 201 – 35; karališkoje Smeltėje iš 4019 – 2193. Vien iš Šilutės apskrities 1876–1900 metais į Vakarų Vokietiją nuolat gyventi išvyko 8055 žmonės. Besiplečianti migracija ardė tradiciškai pastovias lietuvininkų bendruomenes, skatino senosios etnokultūros nykimą, įvairių tautinių bei socialinių grupių akultūraciją, vakarietiškosios kultūros apraiškų plitimą krašte, padėjo vykdyti germanizaciją. Svetur apsigyvenę lietuvininkai sparčiai nutautėdavo (pvz., JAV įsijungdami į vokiečių liuteronų bendruomenes). Išsiplėtusi migracija, tuštėjantys kaimai, mažėjantis mokesčių mokėtojų skaičius buvo nenaudingas krašto valdžiai, todėl ji nuo 1873 apribota. Imtasi įvairių priemonių vietos gyventojams aprūpinti pajamingais verslais (parceliuoti kai kurie dvarai, kurtos pelkininkų kolonijos, įsisavinta Tilžės žemuma ir kita). Išvykstant lietuvininkams į Vakarus, į kraštą atvykdavo vis daugiau laikinų darbininkų iš Didžiosios Lietuvos (Rusijos imperijos piliečių). Pvz., 1870–1875 žemės ūkio sezono darbams vien pro Smalininkų pasienio tarnybos postą į Mažąją Lietuvą atvykdavo po 10 000–12 000 darbininkų, o 1883 – jau 16 000. Dalis jų įsikūrė ilgesniam laikui. 1885 pradėta vykdyti nauja Vokietijos imperijos tautinė politika, imantis prievarta iškeldinti atvykėlius iš Didžiosios Lietuvos, skatinant vokiečių atsikėlimą į pasienio žemes. 1885 iš Tilžės apskrities į Rusiją grąžinta apie 500 žmonių. 1886 sausį Gumbinės apygardos valdžia uždraudė bet kokį gyventojų atvykimą iš Rusijos (Didžiosios Lietuvos). 1887 iš Klaipėdos apskrities ištremti 325 žmonės (dalis jų išvyko į Vakarų Europą ir JAV). 1885–1887 iš Rytprūsių į Rusiją iškeldinti 10 827 žmonės (iš jų daugiau kaip 5000 lietuvių). Vėliau kova prieš atvykėlius sušvelnėjo, bet migracija buvo įvairiai ribojama. Po 1885 valdžia skatino migraciją į Mažąją Lietuvą iš Vokietijos etninių žemių, vokiečių ūkininkų įsikūrimą krašte, juos aprūpinant žeme ir kita. Būta skatinamos bei organizuojamos migracijos. 1886 Klaipėdos ir kitose apskrityse verbuoti lietuvininkai Prūsijos lenkiškų žemių kolonizavimui. Įvairūs agentai ragindavo kaimiečius vykti į JAV, Argentiną ir kitur. 1890 V 27 paskelbtas oficialus Ragainės apskrities landrato kvietimas neklausyti tokių agentų, ieškoti uždarbių savame krašte. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Mažosios Lietuvos miestuose plečiantis pramonei ir kitiems verslams, juose įsikurdavo daugiau išeivių iš aplinkinių kaimų. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pakeitė migracijos pobūdį. Daug žmonių bėgo nuo įsiveržusios į Rytprūsius Rusijos kariuomenės, nemaža lietuvininkų okupantai ištrėmė į Rusiją (dar skaitykite trėmimai). 1915 išstūmus Rusijos kariuomenę iš krašto, tęsiantis karo sunkumams, klostėsi naujas migracijos pobūdis. 1920 pradžioje padalinus Mažąją Lietuvą (atskyrus Klaipėdos kraštą), migracijos pobūdis vėl pakito. 1923 sausį Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, į jį atvyko nemažai gyventojų iš Didžiosios Lietuvos, o dalis klaipėdiškių išsikėlė į Rytprūsius. Krašte įsikūrė nemaža ūkininkų didlietuvių, atsikėlė gyventi Lietuvos valdininkai, verslininkai ir kiti. Tarpukariu savita migracija klostėsi ir Rytprūsiuose. 1929 I–XII iš Rytprūsių išvyko 21 573 žmonės. Mažiausia migracija buvo iš šių Mažosios Lietuvos apskričių: Ylavos (97 žmonės), Girdavos (113), Labguvos (151) ir Darkiemio (191). Daugiausia žmonių išvyko iš Stalupėnų (672), Pakalnės (647), Žuvininkų (539) ir Geldapės (485) apskričių. Vien tik iš Karaliaučiaus ir Įsruties miestų išvyko atitinkamai 839 ir 595 gyventojai. Iš Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės, Karaliaučiaus, Įsruties, Vėluvos, Friedlando, Šventapilės apskričių išvykusių gyventojų skaičius svyravo nuo 200 iki 450. Tai rodė nevienodas gyvenimo sąlygas ir besikeičiančias žmonių nuostatas. Trauktasi iš pasienio plotų (Stalupėnų ir Geldapės apskričių), iš atšiauresnių kaimo vietovių (užliejamos ir pelkėtos Pakalnės apskrities, audrų gairintos Vakarų Sembos). Tuomet dar daugiau žmonių pasitraukdavo iš skurdžios Mozūrijos kaimiškų plotų (po 1274–1301 žmones iš Osterodės ir Johannisburgo apskričių). 1929–1932 iš Klaipėdos krašto į Rytprūsius persikėlė 1591 žmogus; dar 607 atsikėlė iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Tuomet iš Rytprūsių išvyko 20 633 žmogus (iš jų į Berlyną – 13 961). Vyko ir vietinė migracija – keliantis į kitas vietoves, dažniau į didžiuosius miestus. Taip 1929–1932 į Karaliaučių persikėlė 13 268 žmonės, į Tilžę – 2497, į Įsrutį – 1180. Migracijos mastai skyrėsi įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, įvairiose amžiaus grupėse. Pvz., vien per 1929 II pusmetį iš Pakalnės apskrities išvyko svetur 166 žemės ūkio darbuotojai, iš Tilžės–Ragainės apskrities – 99, iš Pilkalnio – 65. 1933 Vokietijoje įsigalėjus nacionalsocialistams būta politinės migracijos (traukėsi žydai, kitataučiai ir kiti). 1939 kovą naciams užėmus Klaipėdos kraštą, iš jo į Didžiąją Lietuvą pasitraukė Lietuvos pareigūnai bei valdininkai, nemaža naujakurių (dar optacija, Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija). Antrojo pasaulinio karo metais daug suaugusių krašto vyrų mobilizuoti į vokiečių kariuomenę, telkti įvairiems darbams, įvesta darbo prievolė jaunimui. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, labai pakito ir migracijos pobūdis. 1944 pradėta masinė krašto gyventojų evakuacija. 1944 pabaigoje įsiveržus sovietų kariuomenei prasidėjo sovietinis genocidas ir etnocidas, krašto žmonių deportacijos, perkėlimai, trėmimai, senųjų gyventojų klajonės, ieškant saugesnio prieglobsčio. Atvykstant patiems ir atvežant naujus gyventojus pradėta kolonizacija sovietmečiu. Sovietinio atšilimo metais vyko repatriacija, seniesiems gyventojams bėgant nuo sovietinio režimo į Vokietiją. Visa tai po 1939 (o ypač po 1944) visiškai pakeitė kraštą ir tradicinės migracijos pobūdį.

L: Steyer K. Die Wanderungsbewegung in Ostpreußen. Königsberg, 1935; Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pab. V., 1992.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Po pamaldų Martyno Liuterio bažnyčioje Salzgitteryje (Vokietija): viduryje – išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų vyskupas Hansas Dumpys, kunigas Jonas Liorančas ir kunigė Tamara Kelerytė-Schmidt, už vyskupo – Salzgitterio lietuviškosios parapijos pirmininkė Elma Preusz, svečiai iš Klaipėdos ir Tauragės bei vietos choristai, 2000 / Iš Viliaus Bendiko šeimos albumo

Iliustracija: Rytprūsių persikėlėliai Eitkūnuose, 1941 / Iš MLEA

Iliustracija: Karo pabėgėliai Piliavoje, 1945 / Iš MLEA

Iliustracija: Atvykėlio pirklio Lorcho namas Klaipėdoje, vėliau miesto rotušė, XVIII a. / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Talkininkai iš Didžiosios Lietuvos javapjūtėje Priekulės apylinkėse, apie 1920 / Iš Viktoro Raševkio rinkinio

Iliustracija: Atsikėlėlių į Įsrutį vaikai prie paminklo lietuviams raiteliams, tarnavusiems Prūsijos kariuomenėje, apie 1947 / Iš Jurgio Mališausko rinkinio