Pilsotas

kuršių žemė Klaipėdos krašto šiaurinėje dalyje, palei Baltijos jūrą ir Kuršių marias.

Pilsotas (vok. Pilsaten, plg. kuršių ir latvių pils „pilis“+sata „tvora; kiemas“), kuršių žemė Klaipėdos krašto šiaurinėje dalyje, palei Baltijos jūrą ir Kuršių marias; pietuose siekė Minijos žiotis, šiaurėje – Mėguvos žemę (riba ėjo pro Kretingalę), rytuose – Ceklį (riba ėjo pro Gargždus), vakaruose – Baltijos jūrą. Pilsotui priklausė dabartinė Eketė, Dreverna, Kalotė, Lacyčiai, Mutinė, Piltynas, Žardė, Ventė. Minėtas XIII a. istorijos šaltiniuose. Iki XIII a. vidurio priklausė Kuršo vyskupui. 1252 vyskupas Henrikas, sutaręs su Livonijos ordino magistru Eberhardu von Seynu statyti Klaipėdos pilį, perleido Ordinui teisę 5 metams naudotis vaisiais iš Pilsoto, Cekliaus, Mėguvos ir Duvzarės žemių. 1253 vyskupas pasidalijo šias žemes (išskyrus Ceklį) su Ordinu. Manoma, kad Pilsoto kuršiai vietoj liet. uo, ie (iš baltų *ō, *ei) turėjo siaurus ilgus monoftongus o, e, išlikusius vietos žemaičių klaipėdiškių tarmėje, pvz., do na (duona), pe ns (pienas).

Zigmas Zinkevičius

MLEA

Iliustracija: Senojo Pilsoto žemėje: Dravernos žvejys, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Senojo Pilsoto žemėje: Staviškės iširė, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Senojo Pilsoto žemėje: Danės vidurupys, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Senojo Pilsoto žemėje: Dravernos žvejys, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Senojo Pilsoto žemėje: Staviškės iširė, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Senojo Pilsoto žemėje: Danės vidurupys, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo