Mažosios Lietuvos
enciklopedija

baltai

grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis.

báltai, grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai, prūsai, skalviai, nadruviai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kiti. Daugiausia duomenų apie baltų senovę pateikia kalbotyra. Baltų etnogenezės klausimus aiškinti padeda toponimikos, antropologijos ir archeologijos duomenys. Bendrąsias baltų problemas tiria baltistika – kompleksinė mokslo šaka, tirianti baltų tautų istoriją, kalbas, literatūrą, folklorą. Apie baltų susidarymo ir išplitimo laikotarpį ir kultūrą bando spręsti ir archeologai. Tačiau pati archeologija negali duoti duomenų etninei priklausomybei nustatyti, nes baltai tai pirmiausia lingvistinė sąvoka. Archeologų prielaidos tegali būti daromos pasiremiant lingvistiniais duomenimis. Baltų problema neatskiriama nuo visų indoeuropiečių problemos. XIX–XX a. sandūroje apytikriai sugretinus senųjų indoeuropiečių paplitimą Europoje su archeologinėmis kultūromis, buvo iškelta mintis, kad indoeuropiečiams atstovaujanti virvelinės keramikos kultūra. Netrukus paaiškėjo, kad tai negalėjusi būti visų indoeuropiečių kultūra, nes ji paplitusi tik tose srityse, kuriose gyveno baltai, slavai ir germanai. Ir lingvistai tarp šių kalbų randa seniausius ryšius. Dėl virvelinės keramikos kultūros kilmės, etninės priklausomybės, plitimo kelių ir būdų buvo sukurta įvairių teorijų. Dažniausiai buvo ieškoma bendros indoeuropiečių protėvynės, kaip ir bendros protautės. Klausimas liko neišspręstas. Pastaruoju metu pripažįstama sudėtingesnė raida. Manoma, kad IV–III tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje, pagerėjus klimatui, veikiant gyvenviečių, ūkio, technologijų, laidosenos kaitai ir dėl labai išplitusių mainų Vidurio Europoje susidarė giminiškos, bet labai įvairios virvelinės keramikos kultūros atmainos. Trys giminiškos kultūros – Pamarių, Padneprės ir Fatjanovo – paplito ir baltiškų upėvardžių bei vietovardžių srityse. Pamarių kultūra ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, virvelinės keramikos kultūrai (seniausiai iš šių trijų) įsiliejus į senąsias vietines kultūras. Susiliejimas atsispindi iš vietinių gyventojų perimtuose kai kurių dirbinių tipuose ir antropologinėje medžiagoje. Atvykėliai buvo masyvūs ilgagalviai, vietiniai – labiau apvaliagalviai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. Tačiau ir toliau šalimais rutuliojosi vietinių (Narvos ir Nemuno) kultūrų vėlyvieji variantai. Beje, tai irgi buvo europidų kultūros, tačiau jų dar negalima vadinti indoeuropiečiais. Veikiausiai tik susilieję su virvelinės keramikos kultūros gyventojais jie tapo indoeuropiečiais. Ryški gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėse. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai.

Rytinių baltų kultūra tėra vietinių senųjų kultūrų vėlyvieji variantai, tik paveikti Pamarių kultūros. Visai atskiros buvo rytuose paplitusios baltų kultūros – Padneprės ir Pavolgio baltai. Padneprės baltų kultūros sritis (Dnepro vidurupio kultūra) susidarė kiek vėliau. Savo inventoriumi ji gerokai skiriasi nuo Pamarių kultūros, nes anksti buvo paveikta Ukrainoje paplitusios megalitinės rutulinių amforų kultūros. Padneprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine paplitusi Fatjanovo kultūra. Nors ji taip pat priklauso virvelinės keramikos kultūrai, tačiau puodų formose daugiau rutulinių amforų kultūros bruožų; be to, sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių tipų (pvz., Fatjanovo tipo laiviniai kovos kirviai). Padneprės ir Fatjanovo baltų kultūros sritys palaikė mainų prekybą. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas. Tas tipas abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios virvelinės keramikos kultūros atmainų, Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo baltų gyveno finougrų gentys, į pietryčius ir pietus – iranėnai ir slavai. Žalvario amžiuje baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje nustatoma pagal savitus vietoje pagamintus atkraštinius kirvius ir kitus žalvarinius dirbinius. Rytinių ir vakarinių baltų skirtumai šiame amžiuje dar padidėjo.

Vakarinių baltų sričiai būdinga laidosena savitos struktūros pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis (ankstyvuosiuose – su griautiniais kapais, vėlyvuosiuose – su degintiniais). Rytinių baltų kapų dar nerasta. Baltams būdinga brūkšniuotoji keramika vakarinių baltų teritorijoje gyvavo tik žalvario amžiaus ankstyvuoju laikotarpiu, rytų baltų teritorijoje – dar ir pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus. Žalvario amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (V a. pr. Kr.–I a. po Kr.) Rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo įrengiami baltams būdingi piliakalniai. I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir II pusėje baltų gyvenamoje teritorijoje dar gyvavo bent 5–6 kultūrinės sritys. Be vakarinių baltų pilkapių kultūros ir rytinių baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros, baltiškos buvo ir Okos aukštupio, Juchnovo, Dauguvos baseino bei veikiausiai Milogrado kultūros. Padneprės ir Okos aukštupio baltų kultūros gyvavo maždaug iki VIII a. vidurio, vėliau ėmė vyrauti slavų kultūros. I tūkstantmečio po Kr. II pusėje Dnepro ir Okos baseinų baltus slavai (besiveržiantys Dnepru į šiaurę) atskyrė nuo vakarinės srities baltų ir juos asimiliavo; jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę dar iki IX a., Okos baseine rašytinių šaltinių minimi iki XII a. imtinai (čia gyveno rytiniai galindai).

Baltų gentys. Pirmąkart baltus aisčių vardu I a. paminėjo romėnų istorikas Tacitas. II a. geografas Ptolemajas minėjo galindus ir sūduvius. IX a. skandinavų kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose atskirai minimi kuršiai (Cori), žiemgaliai (Semigalia), prūsai (Bruzi). Jotvingiai, lietuviai, latgaliai pradedami minėti tik XI a. pradžioje (Quedlinburgo analuose) ir XII a. pradžioje (rusų metraščiuose). Pirmaisiais amžiais po Kristaus ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (IX–XIII a. istoriniuose šaltiniuose vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais, latgaliais ir kitaip). Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Prūsų gentims būdingi degintiniai kapai urnose ir savita keramika, lietuvių gentims – plokštiniai kapinynai (Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje) ir pilkapynai (Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvoje) su savitais vietinio darbo papuošalais – įkapėmis. Nustatyti rytines latgalių, lietuvių, prūsų ir jotvingių XIII a. ribas su slavais nelengva, be to, jos daug kur keitėsi. Iš baltų genčių I tūkstantmečio pabaigoje–II tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautybės. Prūsų ir jotvingių tautybių susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija. Susikūrė ir išliko lietuvių ir latvių tautos. Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno nedidelėmis bendruomenėmis. I tūkstantmečio viduryje, yrant bendruomeninei santvarkai, susidarė teritorinės bendruomenės, žemės, vėliau įėjusios į valstybių junginius (baltų žemių konfederacijos). Baltams buvo būdingi gausūs žalvariniai papuošalai, geometriniai ornamentai, VI–VII a. ėmė plisti ir gyvūninių motyvų ornamentika.

Baltų religija ir mitologija išlaikė daug bendrų indoeuropiečiams religijos ir mitologijos bruožų, būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Baltai garbino gamtos objektus ir reiškinius įasmeninančias dvasias bei dievybes. Religines apeigas baltai atlikdavo giraitėse, prie aukurų (alkvietėse). Klostėsi žynių sluoksnis. Kronikininkas Petras Dusburgietis XIV a. pradžioje rašė, kad prūsai ir lietuviai Nadruvoje turėję religinį centrą Romuvą (Romovę). Senoji baltų religija oficialiai gyvavo iki krikšto: tarp latvių ir prūsų iki XIII a., tarp lietuvių – iki XIV a. pabaigos–XV a. pradžios. Daug mitologijos elementų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje bei etnografijoje.

Baltų vardą, kaip mokslinį terminą, 1845 pateikė vokiečių kalbininkas Georgas Nesselmannas. Kazimieras Jaunius, kurį laiką Kazimieras Būga ir kiti baltus vadino aisčiais (pagal Tacitą). Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose (Petro Klimo, Petro Tarasenkos, Eduardo Volterio, Adolfo Šapokos) išliko iki XX a. 4 dešimtmečio vidurio. Vakarų baltų terminą taip pat ėmė vartoti kalbininkai, juo iš pradžių pavadindami I tūkstantmečio pr. Kr. prūsų ir jotvingių protėvius bei jų kalbą (Reinholdas Trautmannas, XX a. pradžia). XX a. pabaigoje buvo įrodinėjama, kad vakarų baltų prokalbė atsiskyrusi apie V a. prieš Kristų (Vytautas Mažiulis). Iš pradžių vakarų baltais vadinta sembų kultūra. Ši nuomonė plačiau paplito XX a. 8 dešimtmetyje (L. Okulicz, J. Okulicz), tik vakarų baltais vienų tyrėjų imta vadinti ir pirmaisiais amžiais po Kristaus gyvavęs minėtas kultūros arealas (J. Jaskanis), kitų – ir lietuvių bei latvių protėviai iki V a. po Kristaus (J. Antoniewicz). Dabar kartais vakarų baltais vadinami ir kuršių, netgi žemaičių protėviai.

L: Kilian L. Haffküstenkultur und Ursprung der Balten. Bonn, 1955; Būga K. Rinkt. raštai. T. 1–3. V, 1958–1961; Antoniewicz J. Problem stref pogranicznych Baltów ze Słowianami i Finami w starożytności (V w. pred n. e.–V w. n. e.) // Komunikaty Mazursko-Warmińskie. 1966, nr. 4, s. 481–492; Mažiulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija). V, 1970; Okulicz Ł. Kultura kurhanów zachodnio-baltyjskich we wczesnej epoce żelaza. Wrocław, 1970; Jaskanis J. Obrądek pogrzebowy zachodnich Bałtów u schyłnu starożytności (I–V w. n. e). Wrocław, 1974; Antoniewicz J. Bałtowie zachodni w V w. p. n. e.–V w. n. e. Olsztyn-Bialystok, 1979; Kilian L. Ursprung der Indogermanen. Bonn, 1983; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 1; Lietuvių kalbos kilmė. V., 1984; T. 2: Iki pirmųjų raštų. V., 1987; Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. V., 1985; Sabaliauskas A. Mes baltai. V., 1986; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. V., 1992; Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. V., 1996; Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. V., 1996; Volkaitė-Kulikauskienė R. Baltai // Lietuvos sienų raida. V., 1997, p. 19–38; Moopa X. О дренпен территории расселения балтии ских племен // Советская археология. 1958, nr.2; Топоров B. H.,Трубачев O. H. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. M., 1962; Мaжюлис B. Лингвистические заметки к балтийскому этногенезу. M., 1964; / Денисова P. Я. Антропология. Рига, 1975; Из древнейшей истории балтских народов по материалам археологии и антропологии. Рига, 1980; Этнографические и лингвистические аспекты этнической истории балтcких народов. Рига, 1980.

Rimutė Rimantienė

Iliustracija: Žemėlapis. Baltai XI-XII a. Etninės grupės ir gentys