Mažosios Lietuvos
enciklopedija

sūduviai

sūduviai, ↑ baltų gentis. Su dainaviais ir palekiais (poleksėnais) priskiriami ↑ jotvingiams. Istorikai ir archeologai Adalbertas ↑ Bezzenbergeris, Maxas ↑ Toeppenas ir kiti juos priskyrė lietuviams, kalbininkai Jurgis ↑ Gerulis ir Kazimieras ↑ Būga, remdamiesi ↑ Sūduvoje išlikusiais vietovardžiais ir asmenvardžiais, sūduvių ir jotvingių kalbą priskyrė ↑ prūsų tarmei (iš tikrųjų sūduvių, kaip ir visų jotvingių, kalba artimesnė prūsams nei…

sūdùviai, baltų gentis. Su dainaviais ir palekiais (poleksėnais) priskiriami jotvingiams. Istorikai ir archeologai Adalbertas Bezzenbergeris, Maxas Toeppenas ir kiti juos priskyrė lietuviams, kalbininkai Jurgis Gerulis ir Kazimieras Būga, remdamiesi Sūduvoje išlikusiais vietovardžiais ir asmenvardžiais, sūduvių ir jotvingių kalbą priskyrė prūsų tarmei (iš tikrųjų sūduvių, kaip ir visų jotvingių, kalba artimesnė prūsams nei lietuviams). Iki V a. mirusiuosius sūduviai laidojo pilkapiuose. Be apskritų sampilų, rasti ir pavieniai ilgieji sampilai. Sampilus juosė didelis akmenų vainikas. Nesudeginti mirusieji dažniausiai laidoti po vieną. Tik retkarčiais 1 duobėje rasta kelių mirusiųjų griaučių. Nuo V a. pabaigos įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys. Degintiniams kapams kastos stačiakampės duobės, kurių viduryje supilti kaulai, o ant jų dėtos įkapės. Dažniausiai sudegintų mirusiųjų palaikai rasti negiliose duobutėse ant pilkapio pagrindo, kartais apdėti akmenimis ir pačiame sampile. X–XIII a. Užnemunėje gyvenusiems sūduviams būdingi pilkapiai su akmenų sampilais ir degintiniais žmonių kapais be urnų. Degintiniuose kapuose mažai įkapių, tad medžiaginė sūduvių kultūra nepakankamai pažįstama. Iš kai kurių kapų matyti, kad sūduviai turėjo daug ginklų, ypač ietigalių. XII a. kapuose rasti labai siauri ietigaliai, skirti šarvams pramušti. Turėta nemažai svetimų kraštų daiktų: kalavijų, kabučių su išraižytais įvairiais ženklais, auskarų (mazoviečių įtaka). Nešiotos segės, žiedai, apyrankės. X–XIII a. Sūduva kentėjo nuo Kijevo Rusios ir Lenkijos antpuolių. Dėl sūduvių ir visų jotvingių žemių XIII a. viduryje varžėsi Lietuva, Haličo–Voluinės ir Mazovijos kunigaikščiai. Lietuva nepajėgė apginti visų jotvingių žemių ar jų prisijungti, bet Sūduvos šiaurinė dalis buvo priklausoma nuo Lietuvos valdovo Mindaugo. Jo valdymo pabaigoje (apie 1240–1263) ši priklausomybė stiprėjo. XIII a. sūduviai patyrė Kryžiuočių ordino agresiją. Kovodami su juo padėjo prūsams, ypač aktyviai juos rėmė per Didįjį prūsų sukilimą. 1278–1283 Ordinas sunaikino didžiausias sūduvių gyvenvietes ir pilis, gyventojus išžudė arba išvarė į nelaisvę. Apie 1600 kryžiuočiai sūduvius perkėlė gyventi į Sembos šiaurės vakarų kampą, pavadintą Sūduvių kampu (XVI a. ten jie dar nebuvo susilieję su prūsais). Nemažai kunigaikščio Skurdos vadovaujamų sūduvių pasitraukė gyventi į Pietų Lietuvą, o karų nusiaubta sūduvių ir jotvingių žemė virto dykra. XV a. jų pietinėse žemėse apsigyveno lenkai, rytinėje dalyje – baltarusiai, o šiaurėje ir šiaurės vakaruose – lietuviai (didlietuviai) bei lietuvininkai. Sūduvių ir jotvingių likučiai susiliejo su naujaisiais gyventojais.

L: LE; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Girininkas A., Lukoševičius O. Lietuvos priešistorė. V., 1997; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. V., 2000; Lietuvos proistorė. V., 2000; Devenis P. Keistutis. Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija. V., 2001; Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva. K., 2003.

Edvardas Gudavičius

MLEA