Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Wilhelm II

Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius (1888–1918).

Wilhelm II, tikr. Friedrich Wilhelm Viktor Albert (1859 I 27 Berlyne 1941 VI 4 Doorne, Utrechto provincija, Nyderlandai), Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius (1888–1918). Iš Hohenzollernų dinastijos. Paskutinysis Vokietijos imperatorius. Vyriausiasis sosto paveldėtojo Friedricho Wilhelmo (Wilhelmo I sūnaus) ir Didžiosios Britanijos ir Airijos princesės Viktorijos sūnus. Jaunystėje labiau linko tradicinių monarchistinių savo senelio ir Otto von Bismarcko, nei liberalesnių savo tėvo politinių pažiūrų link. Iki 1887 politikoje nedalyvavo, darė karinę karjerą, 1877–1879 klausė paskaitas Bonos universitete. 1881 vedė Šezvigo-Holšteino-Sonderburgo-Augustenburgo dinastijos princesę Augustę Viktoriją, su kuria susilaukė 7 vaikų (1922 vedė antrą kartą). Mirus Wilhelmui I, Wilhelmo II tėvas tapo imperatoriumi Friedrichu III, tačiau tuo metu jau sunkiai sirgo gerklų vėžiu ir mirė po 99 dienų valdymo. 1888 VI 15 perėmęs sostą, Wilhelmas II buvo 29 metų. Lyginant su tik ką pasitraukusiais savo pirmtakais ir vyriausybei tebevadovavusiu O. von Bismarcku elgėsi kaip naujos politikos atstovas. Dėl nesutarimų su O. von Bismarcku jo antisocialistinės vidaus politikos ir vadinamųjų kintančių sąjungų sistemos užsienio politikoje, Wilhelmo II manymu, neleidusios Vokietijai suartėti su Didžiąja Britanija, klausimais 1890 kovo mėn. pasiūlė O. von Bismarckui atsistatydinti, gerokai išplėsdamas imperatoriaus autoritetą vyriausybėje. 1890 atšaukus antisocialistinius įstatymus, socialdemokratai keliems dešimtmečiams tapo didžiausia frakcija Reichstage, bet imperatoriaus politikos rėmėjais netapo. Nusigręžimas nuo Rusijos, nesėkmingai siekiant suartėti su Didžiąja Britanija, atvedė Vokietiją į jai nepalankų 1893–1894 sandūroje sudarytą Prancūzijos–Rusijos gynybinį susitarimą. Skelbdamas Vokietiją turint išsikovoti sau vietą po saule, Wilhelmas II rėmė Alfredo von Tirpitzo siūlomą karinio laivyno plėtros projektą. Dėl to 1894 atstatydino tam nepritarusį reichskanclerį Leo von Caprivį, pirmąsyk paskirdamas į šį postą ne Prūsijos atstovą Chlodwigą zu Hohenlohe-Schillingsfürstą. 1900 į reichskanclerio postą paskyrė buvusį užsienio reikalų valstybės sekretorių, lojalų Bernhardą von Bülową. XIX–XX a. sandūroje palaikė Vokietijos kaip pasaulinės galybės įvaizdį, kartais (1896 Krügerio depeša, 1905 Maroko krizė) pats savo veiksmais provokuodamas įtampos gilėjimą tarp didžiųjų valstybių. Wilhelmo II politika laikytina vienu iš veiksnių, lėmusių tai, kad 1914 Liepos krizės metu taikos šalininkai atsidūrė mažumos pozicijose. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje prisiėmė vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, tačiau faktiškai vadovavimą karo operacijoms perdavė generaliniam štabui (vadai: generolas pulkininkas Helmuthas J. L. von Moltke, 1914 VIII–IX; infanterijos generolas Erichas von Falkenheynas, 1914 IX–1916 VIII; generolas feldmaršalas Paulius von Hindenburgas, nuo 1916 VIII). Generalinio štabo vadovu paskyrus karo metais ypač išpopuliarėjusį P. von Hindenburgą, Wilhelmo II figūra buvo nustelbta. Faktiškai jis buvo nustumtas ne tik nuo vadovavimo karui, bet ir nuo situacijos šalies viduje kontrolės. 1918 XI 9 Berlyną pasiekus Lapkričio revoliucijai Wilhelmas II išvyko į Nyderlandus; paskatintas P. von Hindenburgo 1918 XI 28 atsisakė Vokietijos imperatoriaus sosto. Iki mirties gyveno atsiskyręs 1919 įsigytoje Doorno pilyje. Adolfo Hitlerio įsakymu palaidotas ten pat su karinėmis iškilmėmis. Vadovavimo Vokietijai laikotarpiu (vadinamoji Wilhelmo era) daug dėmesio skyrė reikiamo savo įvaizdžio plėtojimui. Prūsų Lietuvoje, kur vyravo tradicionalistinės nuostatos, buvo vertinamas palankiai, joje ne sykį lankėsi: 1890 VIII 25, grįždamas iš Rusijos – Tauralaukyje, 1900 IX 22 – Tilžėje, atidengiant paminklą karalienei Luizei, 1907 IX 23 – Klaipėdoje, atidengiant Borusijos paminklą. 1895 po peticija imperatoriui Wilhelmui II dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose Prūsų Lietuvos apskrityse buvo surinkti 27 765 parašai, tačiau su šiais parašais 1896 kovo mėn. į Berlyną atvykusios deputacijos pats Wilhelmas II nepriėmė.

Vasilijus Safronovas