Mažosios Lietuvos
enciklopedija

napoleonmetis

Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto okupacijos laikotarpis, 1806–1813.

napoleònmetis. 1806 pabaigoje–1813 pradžioje Rytprūsiai (ir Mažoji Lietuva) buvo okupuoti Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto kariuomenės. Dar 1802 Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir Rusijos caras Aleksandras I susitiko Klaipėdoje aptarti bendrus kovos prieš Napoleoną I veiksmus. Birželio 1 d. Friedrichas Wilhelmas III pasitiko Aleksandrą I už miesto (vėliau šiam įvykiui atminti pasodinti medžiai, vieta pavadinta Karaliaus daržu). Surengtas kariuomenės paradas, kur dalyvavo ir 5 lietuvininkų raitelių eskadronai; visą savaitę rūpintasi svečių pramogomis. Vėliau net Klaipėdos miesto gatvės pervadintos svečių garbei: buvusi Liepų gatvė – Aleksandro gatve, Kūlių vartų ir Tiltų gatvės – Friedricho Wilhelmo, Paupio gatvė – Luizės. 1805 lapkritį savo rezidencijoje Potsdame Friedrichas Wilhelmas III su Aleksandru I prie Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriaus Friedricho Didžiojo karsto pasižadėjo, kad Prūsija drauge su Rusija ir Austrija kovos prieš tuo metu stipriausią Europoje jėgą – Napoleono I kariuomenę. 1806 Friedrichas Wilhelmas III, prisijungdamas prie Didžiosios Britanijos, Rusijos, Švedijos, paskelbė Napoleonui I karą, 1806 X 14 Jenos–Auerstädto mūšyje Prūsijos–Saksonijos kariuomenė buvo sutriuškinta. Jau spalio 27 d. prancūzų kariuomenė įžygiavo į Prūsijos karalystės sostinę Berlyną, po to okupavo didumą šalies. 1806 gruodį jai persikėlus per Vyslą, karo veiksmų arena tapo Rytprūsiai. Lenkijoje stovėjusi Rusijos armija (vadas generolas L. Benningsenas), norėdama sutrukdyti prancūzams užimti Baltijos pajūrio (Piliavos, Karaliaučiaus ir Klaipėdos) uostus, 1807 sausį pradėjo puolimą Rytprūsiuose. Per vasario 7–8 d. ir birželio 14 d. Mažojoje Lietuvoje įvykusius ties Ylava ir Friedlandu didelius mūšius rusai (jų gretose kovėsi ir vokiečiai su mažlietuviais) buvo sumušti ir pasitraukė. Rusijos caras 1807 IV 1 Klaipėdoje, o balandžio 26 d. Barštyne susitiko su Prūsijos karaliumi susitarti dėl sąjungos ir paramos. Ruoštasi gynybai Karaliaučiuje – kasti apkasai, sudeginti vėjo malūnai, 9 lentpjūvės, 30 gyvenamųjų namų prie Friedlando vartų. Prancūzai po 2 dienų šturmo Karaliaučių užėmė 1807 VI 16. Karalius Friedrichas Wilhelmas III su žmona Luize ir vaikais, iš Berlyno anksčiau pasitraukęs į Karaliaučių, 1807 I 8–9 per Kuršių neriją išvyko į Klaipėdą. Karališkoji pora Rytprūsiuose praleido 2 metus. Tuomet Karaliaučius (ypač Klaipėda) buvo paskutinė (prancūzų dar neokupuota) Prūsijos valstybės liekana. 1807 VI 19 naktį Rusijos armijos pagrindinė dalis mediniu tiltu ties Tilže persikėlė per Nemuną, o tiltą sudegino. Napoleonas I su štabu įsikūrė Tilžėje, jo maršalas M. Nejus – Marijampolėje. Birželio 22 d. Napoleonas I pareikalavo iš Karaliaučiaus miesto 20 mln. kontribucijos, Prūsijos delegacija nusiderėjo iki 12 mln. frankų. Birželio 25 d. Nemuno viduryje ties Tilže ant prancūzų įrengto plausto Napoleonas I su Aleksandru I pradėjo taikos derybas. Iš Klaipėdos į Tilžę pas Napoleoną I pasiųsta karalienė Luizė, kuri stengėsi jį apžavėti ir prašė Prūsijai nuolaidų (tačiau Napoleonas I nesutiko). Tilžėje Napoleonas I su Aleksandru I aptarė būsimas valdas Europoje, o Prūsijos valdovą ignoravo. 1807 VII 7 Tilžės taikos sutartimi tarp Rusijos ir Prancūzijos (dalyvavo ir nugalėtasis Friedrichas Wilhelmas III) Prūsijos karalystė neteko visų valdų į vakarus nuo Elbės bei Naujųjų Rytprūsių provincijos (dar Rytprūsiai Naujieji). Prūsija įsipareigojo sumažinti savo kariuomenę iki 40 000 žmonių. Napoleonas I norėjo Aleksandrui I atiduoti ir Klaipėdos kraštą, sakydamas: kas valdo Nemuną, tam turi priklausyti ir jo žiotys (pranc. et comme le terrain entre la Curischaft et notre frontiere jusqu’au Memel scrait ce qui nous conviendraity le mieux). Kraštas tarp Kuršių marių, Klaipėdos ir senosios sienos Rusijai labai tiktų, nes Nemuno upė esanti geras kelias gabenti jos gaminius. Bet atimti iš Prūsijos karaliaus jo rezidenciją galop atsisakyta. Aleksandras I atsisakė pretenzijų į Klaipėdos kraštą (su svarbiu uostu) – vienintelę prancūzų neokupuotą Prūsijos valstybės šiaurinę dalį. Sudarius Tilžės sutartį Napoleonas I liepos 10 d. atvyko į Karaliaučių, sudarė vadinamąją Karaliaučiaus konvenciją. 1809 X 14 Vienos sutartimi baigtas Austrijos ir Prancūzijos karas, ja Prūsijos karalystė neteko vakarinių provincijų, pažadėjo drauge su Prancūzija kariauti prieš jų priešus. 1807 VII 25 sudaryta generolo Scharnhorsto vadovaujama komisija Prūsijos armijai reformuoti. Per napoleonmetį smarkiai nukentėjo Mažosios Lietuvos ūkis ir gyventojai, kuriems padidintos prievolės, įvestos pastotės, rekvizicijos. Prūsija turėjo mokėti Prancūzijai kontribuciją, išlaikyti jos okupacinę kariuomenę. Padėtį blogino 1806 Napoleono I įvesta kontinentinė blokada Didžiajai Britanijai, prie kurios 1807 privalėjo prisijungti Prūsija. Per Klaipėdos uostą ten nebevežta žemės ūkio produkcija – agrarinio krašto ekonominis pagrindas. Gyventojai (vokiečiai ir lietuvininkai) priešinosi prancūzų okupantams. 1812 vasarą Klaipėdoje susektas ir žiauriai numalšintas antinapoleoninis sąmokslas įguloje. 1812 Napoleono I sutelkta vadinamoji Didžioji armija (apie 600 000 karių) turėjo iš Rytprūsių bei Mažosios Lietuvos įsiveržti į Rusijos imperiją (pirmiausia per Didžiąją Lietuvą), sutriuškinti jos kariuomenę, greit užimti Maskvą ir priversti Rusiją kapituliuoti. 1812 II 24 priverstine karine sutartimi Prūsija pasižadėjo duoti 20 000 karių (tarp jų daug lietuvininkų), parūpinti maisto, pašaro arkliams. Okupuotuose Rytprūsiuose (bei Mažojoje Lietuvoje) įrengti dideli maisto sandėliai, organizuotas maisto vežimas sausuma ir vandeniu. Paskui karinius dalinius varyti iš gyventojų rekvizuoti gyvuliai, žirgai. Prancūzai grobė maistą, kitą turtą, rinko mokesčius, dėl to Mažosios Lietuvos gyventojai (ypač ūkininkai lietuvininkai) labai nuskurdo. 1812 VI 12 Napoleonas I vėl atvyko į Karaliaučių (apsistojęs pilyje priiminėjo atstovus, apžiūrinėjo miestą), o birželio 16 d. pradėjo žygį per Vėluvą, Įsrutį, Gumbinę, Stalupėnus į Rytus. Mato Giseviaus liudijimu, Napoleonui I važiuojant per Šlapakių tiltą (pusiaukelėje tarp Įsruties ir Gumbinės) nuo audros griuvo dvi storakamienės senos liepos ir užtvėrė kelią, bet Gumbinėje imperatorių iškilmingai pasitiko karo ir domenų rūmų delegacija. Prancūzijos kariuomenė per Nemuną pradėjo keltis 1812 VI 24 po pusiaunakčio ir per Didžiąją Lietuvą pradėjo žygį Maskvos link. Karą Rusijoje Napoleonas I pralaimėjo, jo armijos likučiai 1812 gruodį per sniegą ir šalčius traukėsi į Rytprūsius ir Lenkiją link Prancūzijos. Didelė armijos prancūzų maršalo J. Macdonaldo grupuotė per Labguvą, Tilžę, Žemaitiją nužygiavusi iki Rygos, bet jos neužėmusi, gruodžio 29 d. grįžo į Tilžę. Jos sudėtyje kariavęs Prūsijos pagalbinis 20 000 žmonių korpusas atsimetė nuo prancūzų, nustojo kariauti prieš rusus. Korpuso sudėtyje buvo Lietuvių dragūnų pulkas iš Mažosios Lietuvos. Rusijos ir Prūsijos generolas I. Dibičius ir grafas H. Yorckas von Wartenburgas gruodžio 30 d. Požėrūnų malūne sudarė Tauragės konvenciją. Yorckas siekė išvaduoti savo šalį iš prancūzų okupacijos: savo korpusą dislokavo Klaipėdos krašte ir nuo Nemuno iki Labguvos šią Mažosios Lietuvos dalį paskelbė neutralia. Iš prancūzų armijos ėmė dezertyruoti Prūsijos kariai. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III (kol kas paklusdamas Napoleonui I) gen. H. Yorcką atleido iš pareigų ir paskelbė Tėvynės išdaviku, bet 1813 pradžioje Prūsijos kariuomenės likučiai prisijungė prie Rusijos kariuomenės. Dėl Tauragės konvencijos paspartėjo Rusijos kariuomenės puolimas Rytprūsiuose ir toliau į vakarus, o Prūsijoje prasidėjo partizaninė kova, tautinio išsivadavimo iš napoleonmečio sąjūdis. Rytprūsiai tapo Prūsijos atgimimo centru. Daug Rytprūsių gyventojų, pažangūs politikos ir karo veikėjai (A. Gneisenau, K. Grolmannas, B. Scharnhorstas, H. F. Steinas) Rusijos karius sutiko kaip išvaduotojus. Traukdamiesi Napoleono I kareiviai plėšikavo, Mažąją Lietuvą vėl nusiaubė. Gyventojai atsisakinėjo atlikinėti prievoles prancūzų okupantams. 1813–14 vokiečių valdžia Mažojoje Lietuvoje išleido lietuvių kalba atsišaukimų ir dainų rinkinių, raginančių kovoti su prancūzais. Kūrėsi Prūsijos savanorių būriai (pvz., majoro A. Lutzowo kavalerijos būrys). Krašto moterys aukojo savo brangenybes pašauktiniams apginkluoti. Generolo H. Yorcko poelgio įkvėptas Prūsijos landtagas prieš karaliaus valią 1813 II 5 nusprendė kurti kariuomenės atsargos formuotes – landverą ir landšturmą. 1813 pradžioje prancūzai pasitraukė iš Rytprūsių (sausio 5 d. rusai užėmė Karaliaučių), kovo 4 d. iš Berlyno (ten įžengė ir generolo H. Yorcko korpusas). Prūsijos išvadavimas iš napoleonmečio, spartūs pokyčiai Europoje privertė Prūsijos karalių vasario 28 d. sudaryti su Rusija Kaliszo karinę sąjungą. Aleksandras I pažadėjo Friedrichui Wilhelmui III grąžinti 1806–1807 Prūsijos prarastas teritorijas. Prūsijos karalius Wroclave 1813 III 16 oficialiai paskelbė Prancūzijai karą, o kovo 17 d. atsišaukime į tautą paragino greičiau nusikratyti napoleonmečio jungo. Taip po napoleonmečio susidarė 6-oji antiprancūziška koalicija (Rusija, Prūsija, Didžioji Britanija, Švedija, Austrija ir kitos valstybės). Napoleonui I dar pavyko perkirsti Rusijos ir Prūsijos pajėgas bei jas sumušti 1813 V 2 prie Großgörscheno, gegužės 23 d. – prie Bautzeno (į rytus nuo Dresdeno) ir pasitraukti į Sileziją, bet lemiamame spalio 16–19 d. Leipcigo (Tautų) mūšyje Napoleono I armija sumušta. Sąjungininkai įžengė į Paryžių, 1814 IV 6 Napoleonas I atsisakė sosto. Tuose užsienio žygiuose kaip Prūsijos armijos kapelionas dalyvavo Martynas Liudvikas Rėza, parašęs karo dienoraštį (1814). Taip napoleonmetis baigėsi visoje Prūsijos karalystėje. Friedrichas Wilhelmas III, atsidėkodamas už savo šalies išvadavimą, feldmaršalui M. Barklajui de Toliui, vadovavusiam jungtinei Rusijos ir Prūsijos kariuomenei, jo mirties vietoje netoli Įsruties pastatydino paminklą. Per napoleonmetį ir po jo Prūsijoje padaryta svarbių reformų (dar Steino ir Hardenbergo reformos): socialinių, ūkinių (1807 panaikinta baudžiava, miestams suteiktos savivaldos teisės), finansinių, administracinių teritorinių (1815–1818 Lietuvos ir Rytprūsių departamentai pertvarkyti į Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardas, atsirado ministerijos, apskritys ir kita), karinių (1814 įvesta visuotinė karinė prievolė, nekilmingiems leista tapti karininkais). Naują karo teoriją, paremtą vokiečių filosofo G. Hegelio dialektika, sukūrė 1812–1814 karo dalyvis generolas Karlas Clausewitzas. 1812 paskelbtas žydų pilietinis lygiateisiškumas. Visuotinės reformos davė pradžią lėtam reformistiniam, vadinamąjam prūsiškajam, kapitalizmo raidos būdui. Napoleonmetis pradėjo naują epochą Prūsijoje (ir Mažojoje Lietuvoje). Paryžiuje 1815 Rusijos bei Austrijos imperatorių ir Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III (vėliau prie jų prisijungė Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, po jo – dauguma Europos monarchų) sudaryta vadinamoji Šventoji sąjunga kovojo su revoliuciniais ir tautinio išsivadavimo judėjimais. Kuriam laikui Europa nublokšta nuo visuomeninės pažangos kelio, pradėto reformatoriaus Napoleono I.

L: Arndt E. M. Meine Wanderungen und Wandelungen mit dem Reichsfreiherrn H. K. F. vom Stein. 1858; Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai Lietuvos valstiečiams. V.; Mehring F. 1807 bis 1812. Stuttgart, 1912; Altpreußishe Forsehungen. 7. Jhr. 1930, S. 238–276; 1960; Der Kreis Goldap. 1965. S. 115–121; Gusovius P. Lankreis Samland. Würsburg, 1966. S. 119–121; Gizevijus E. 1812 metai // Lietuvininkai. V., 1970, p. 23–30; Rėza L. Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio. V., 2001; Friedrich R. Die Befreiungskriege 1813–1815. Bd. 1–4. 1911–13; Ulmann H. Geschichte der Befreiungskriege 1813 und 1814. Bd. 1–2. 1914–15; Meinecke F. Das Zeitalter der deutschen Erhebung. 1963; Die Erhebung gegen Napoleon 1806–1814. 1981; Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812). V., 1981; Тарле Е. В. 1812 год. Москва, 1959; Манфред А. З. Наполеон Бонапарт. Москва, 1973; Кретинин Г. В. Войны с Наполеоном. Тильзитский мир // Восточная Прусcия. Калининград, 1996. С. 307–318.

Algirdas Matulevičius

MLEA

Iliustracija: Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė sutinka Rusijos carą Aleksandrą I Klaipėdos prieigose prie Tauralaukio 1802 VI 10 / Iš R. Krupavičiūtės ir J. Saulėnienės knygos „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje“, 2004

Iliustracija: Ylavos mūšis, 1807 II 08 / Iš Kazio Rimto Tarabildos rinkinio knygos „Tableau iconographique et table des Matieres“, Paris

Iliustracija: Prūsijos karalienės Luizės susitikimas su Napoleonu I Tilžėje, 1807 / Iš Vlado Pupšio rinkinio knygos „Illustrierte Geschichte das Neunzehriten Jahrhunderts Stuttgardt“, 1890

Iliustracija: Napoleono I ir Rusijos caro Aleksandro I susitikimas ant plausto Nemune 1807 VI 25 pradedant Tilžės taikos derybas / Iš Kazio Rimto Tarabildos rinkinio knygos „Tableau iconographique et table des Matieres“, Paris