Mažosios Lietuvos
enciklopedija

„Birutė“

pirmoji tautinė lietuvių draugija Mažojoje Lietuvoje, veikusi 1885–1914.

„Birùtė“, pirmoji tautinė lietuvių draugija Mažojoje Lietuvoje, veikusi iki 1914. Įkurta 1885 II 15 Tilžėje Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo, Kristupo Voskos, Ernesto Vėjerio. Draugijos įkūrimą stimuliavo dėl O. Bismarcko Vokietijos konsolidavimo politikos sustiprėjęs Mažosios Lietuvos lietuvių germanizavimas bei 1879 Tilžėje įsisteigusios vokiškosios mokslinės Lietuvių literatūros draugijos (Litauische literarische Gesellschaft) veikla, kurios tikslas buvo fiksuoti mokslui ir kaupti muziejams germaniškoje kultūroje „natūraliai“ ištirpsiančios Prūsijos lietuvių kultūros vertybes. Ši draugija fiksavo tuometinę lietuvininkų kalbą, rinko tautosaką, etnografinius dalykus ir kitus materialinės bei dvasinės kultūros reliktus, tačiau ne itin palankiai žiūrėjo į pačių lietuvininkų bandymus veikti bei išsaugoti savo kultūrą kaip funkcionuojančią gyvai. Pats vokiečių mokslininkų bei kitų šviesuolių domėjimasis lietuvininkų kultūra ir jos laikymas reikšminga fiksuotina vertybe buvo gera paskata ir patiems lietuvininkams susirūpinti tautos išlikimu. Pirmasis idėją steigti lietuvišką draugiją paskelbė Mažojoje Lietuvoje tada nuolat svečiavęsis vokietis poetas poliglotas Georgas Julius Justus Sauerweinas. Per Lietuvišką ceitungą (1882, nr. 12) jis paragino lietuvininkus imtis tautinio švietimo, gimtosios kalbos saugojimo bei ugdymo, tuo tikslu pasiūlė steigti lietuviškas šeštadienines mokyklas bei jomis besirūpinančią draugiją. Šiuo siūlymu susidomėjo Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas. Jie pasisakė, jog steigtinoji draugija turėtų rūpintis ne vien mokyklomis, bet, panašiai kaip ir vokiškoji Lietuvių literatūros draugija, burtų Didžiosios ir Mažosios Lietuvos inteligentiją dvasiniam tautos paveldui kaupti bei tyrinėti ir, pranokdama vokiškąją draugiją, stengtųsi, kad tauta išliktų ir būtų kultūriškai gyvybinga. Po ilgesnių diskusijų Lietuviškoje ceitungoje (1882, nr. 12, 15, 17, 31, 32, 33, 36) buvo subrandintas tokios dvasios persmelktas lietuviškosios mokslo draugijos projektas, kuris pradėjo burti veikliuosius lietuvių inteligentus. Per trumpą laiką gauti 59 pareiškimai, netgi pradėjo plaukti nario įnašai. Draugijos steigimąsi pristabdė tuo pat metu besikuriančio „Aušros“ laikraščio reikalai. Iš pradžių manyta laikraštį leisti kaip draugijos organą, bet to sumanymo atsisakyta. Pradėjusioje eiti Aušroje (1883, nr. 4) J. Basanavičius prisiminė nebaigtą steigti mokslo draugiją, bet ir šį kartą jos reikalai nepajudėjo. Po carinės Rusijos gubernijas išblaškyta lietuvių inteligentija dar nepajėgė susiburti. Tą būrimąsi sunkino ir kritiška materialinė bei organizacinė Aušros būklė. Draugijos steigimu ėmė rūpintis Aušrai talkinę Mažosios Lietuvos lietuviai M. Jankus ir J. Mikšas, remiami tuometinio laikraščio redaktoriaus J. Šliūpo. 1884 I 11 buvo kviestas draugijos steigiamasis susirinkimas, tačiau, atsisakius skirti žadėtąją salę, jis neįvyko. Anuomet sumanytoji Lietuvių mokslo draugija įsisteigė tik 1907 Vilniuje. Iš anuometinių bandymų gimė kuklesnė, tik Mažajai Lietuvai skirta kultūrinė draugija Birutė, apie kurios įsisteigimą ir paskelbė 1885 II 15 Tilžėje susirinkę M. Jankus, J. Mikšas, K. Voska ir E. Vėjeris. Tada jie buvo vieninteliai draugijos nariai, sudarę kartu ir jos valdybą. Pirmininku išrinktas J. Mikšas. Sukurtoji draugija užsimojo stabdyti lietuvių kalbos nykimą Mažojoje Lietuvoje, užkirsti kelią lietuvininkų nutautinimui. Tuos tikslus, kaip sakoma patvirtintuose mažai tepakeistuose draugijos įstatuose, pasiūlytuose J. Basanavičiaus, draugija numatė įgyvendinti: a) išleisdama naudingas moksliškas knygas prigimtoje kalboje; b) įtaisydama lietuvišką knyginyčią ir senovystės daiktų rinkliavą; c) atlikdama skaitymus ant draugystės sueigų; d) pagal įstangtą patobulindama sąnarius prigimtoje kalboje; e) ją čystydama. Į draugijos rengiamus mėnesinius susirinkimus iš pradžių sueidavo po keliolika, o vėliau – po kelis šimtus žmonių. Sparčiai didėjo draugijos narių gretos. Pirmaisiais metais rinktasi tik Tilžėje, vėliau – Klaipėdoje, Katyčiuose, Kaukėnuose, Naujojoje, Plaškiuose, Ragainėje, Smalininkuose ir kitur. Nuolatiniai kalbėtojai būdavo M. Jankus, J. Mikšas, V. Bruožis. Jie aptardavo įdomesnes lietuviškas knygas, paskaitydavo ką iš tautosakos rinkinių, pateikdavo vietinės tautosakos. Pranešimuose ir diskusijose būdavo kalbama apie nutautinimo priežastis ir būdus joms pašalinti. Didžiulį pasisekimą turėdavo G. Sauerweino kalbos. Jis išsamiai aptardavo lietuvininkų padėtį, nurodydavo konkrečius pasipriešinimo germanizacijai būdus – mokyklų steigimą, peticijų rašymą ir panašius. Jo raginami, lietuvininkai įsitraukė į rinkimines kampanijas, vildamiesi išrinkti į Landtagą ar Reichstagą savus deputatus. Draugija G. Sauerweiną išrinko savo garbės nariu (1895 VII 20). Kitas jos garbės narys buvo Meklenburgo vaistininkas Soldatis, laikraščiuose Rostocker Zeitung ir Leipziger Tageblat gynęs lietuvininkų reikalus. Populiarūs buvo tilžiškio gydytojo V. Bruožio pranešimai, daugiausia skirti kalbos klausimams. Jis įrodinėjo daugelio biblinių vardų ir vietovardžių lietuvišką kilmę, teigė, jog ir rojuje lietuviškai kalbėta. Tokiomis kalbomis buvo siekiama kelti lietuvininkų savigarbą. Būdamas Birutės pirmininku (1885 VI 24–1887 II 13), V. Bruožis ėmėsi ir praktinių žygių gimtosios kalbos nykimui sustabdyti, plėsti draugijos veiklą. Iš birutininkų jis reikalavo, kad šie pasirašinėtų tik lietuviškai, nevokietintų pavardžių ir vardų, ant laiškų rašytų tik lietuviškus adresus, visur kalbėtų tik lietuviškai. Jis taip pat siūlė įvairiose vietovėse steigti Birutės filialus. V. Bruožio vadovavimo laikotarpis buvo vienas veikliausių draugijos istorijoje. Nepavyko birutininkams įgyvendinti ir G. Sauerweino pasiūlymo steigti šventadienines mokyklas. M. Jankus buvo pažadėjęs pats imtis šio reikalo, bet pažado netesėjo. Sunkiai sekėsi ir su knygų leidyba, nors apie tai birutininkams ne kartą priminė spauda. Dar 1885 J. Mikšas informavo, kad spaudoje jau esančios dvi knygelės, jog numatoma išleisti vaikiškų knygučių, bet jos nepasirodė. Nepasirodė nei 1895 įsipareigoti leisti kalendoriai, nei draugijos laikraštis, nei Lietuvos istorija, kuriai parengti net buvo išrinkta komisija. Ši buvo pasiūliusi išleisti iš lenkų kalbos verstą P. Skirmuntaitės veikalą. Tepasirodė kelios laidos aušrininkų ir birutininkų eilių bei dainų rinkinėlių: Birutės dainos (1886, 1899, 1906, 1919, 1921); Birutininkų dainos (1908); Birutės garsai (1910, 1914); Birutės dainų vainikėlis (1910); G. Sauerweino kalbos (1887, 1895); choro dirigento Alberto Niemanno gaidų rinkinys Lietuvių tėvynės dainos (1911); keli smulkūs dalykėliai. V. Bruožiui pasitraukus iš draugijos, įsiliepsnojo nesutarimai, ėmė nuolat keistis vadovai: G. Sauerweinas (1887 III 13–1887 VII 21), D. Zaunius (1887 VIII 21–1889 XII 15, 1892–1893, 1900, 1902 III 9–1903 XII 19), M. Jankus (1889 VI 15–1892), J. Lapinas (1893 VI 15–1900), K Voska (1900), J. Vanagaitis (nuo 1903 XII 19 iki pabaigos). Bankrutavus J. Mikšo spaustuvei, sustojo ėjusi Aušra. Siūlymai Birutei imtis leisti Aušrą nesulaukė visuotinio pritarimo. Kurį laiką draugija dar rėmė trumpai ėjusį, M. Jankaus leistą liberalios krypties laikraštį Garsas. 1888 VIII 19 buvo pakeisti draugijos įstatai, susiaurinę jos veiklą: atsisakyta knygų leidimo, pasitenkinama keturiais susirinkimais per metus. 1888 pabaigoje draugija turėjo 324 vertingas lituanistines knygas, kurias padovanojo žymūs lietuvių, vokiečių ir užsienio mokslininkai bei kultūros veikėjai. 1908 jau gerokai išaugusį šį vertingų knygų bei rankraščių rinkinį Birutė padovanojo Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. Anot šios draugijos kronikos, galėjo būti dovanota apie 750 knygų. Sukauptais eksponatais, lėšomis, organizaciniu darbu Birutė padėjo Lietuvių literatūros draugijai 1905 įrengti Tilžėje lietuvių namelį muziejų. Artėjant dešimtmečiui nuo įsisteigimo, beveik merdinti Birutė buvo vėl prisiminta. 1895 II 17 Tilžėje įvyko jubiliejinė šventė, į kurią sugužėjo apie 800 lietuvininkų. Iškilmės buvo įspūdingos, tai buvo pirmas toks lietuvininkų renginys. Birutininkai vaidino Aleksandro Fromo-Gužučio istorinę dramą lšgriovimas Kauno pilies 1362 metais. Spektaklis puikiai pavyko. Įspūdingas šventėje buvo Tilžės dragūnų pulko orkestro koncertas, kuriame buvo atlikta nemažai lietuvių, vokiečių, italų kompozitorių kūrinių. Kitą koncerto dalį atliko svečiai iš Žemaitijos – 7 tauragiškiai dainininkai, sužavėję klausytojus keliomis lietuviškomis dainomis. Lietuvininkų pageidavimu draugija ėmė rengti per metus dvi šventes – žiemos ir vasaros. 1895 VI 23 Tilžėje, Šaulių parke, įvyko vasaros šventė, kuri sutapo su Prūsuose dar švęstomis Joninėmis ir dėl to buvo dar įspūdingesnė. Tarp birutininkų buvo ir G. Sauerweinas, pasakęs ugningą kalbą apie lietuvininkų tautinį atsibudimą, kurį palygino su vidurvasaryje laiminčiomis šviesiomis gamtinėmis galiomis. Birutės mergaitės apvainikavo jį laurų vainiku. Tais pačiais metais susiburia ir savas choras, kurį moko būsimasis rašytojas Vydūnas – mokytojas Vilius Storosta. Jis kartu vadovavo ir ką tik įsikūrusiam Tilžės lietuvių bažnyčios chorui, vėliau tapusiam Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Birutės choristų daugumą sudarė paties dirigento sukviesti mokytojai, beveik 40 žmonių. Dalyvaujant chorui, šventės tapo dar įspūdingesnės, jų lygis gerokai pakilo. 1896 II 16 šventės metu parodyta Jono Griniaus drama Kova ties Žalgiriu. Ypač graži buvo 1896 VI 21 vasaros šventė ant Rambyno, kurį Birutė buvo neseniai nupirkusi tokiems renginiams. Vėliau Rambyną iš draugijos nupirko kun. V. Gaigalaitis. Pakiliai praėjo ir kitos šventės: 1897 II 14, 1897 VI 20 Tilžėje, 1897 VII 8 Klaipėdoje. Jų metu vaidinta A. Fromo-Gužučio drama Ponas ir mužikai. 1899 II 12 scenoje parodytas pirmasis Vydūno veikalas – vaidinimas Pasiilgimas veldėtojo. Po šios šventės dėl birutininkų nedrausmingumo giedotojai atsisakė su jais bendradarbiauti. Birutei vėl teko verstis savo jėgomis. 1901–1903 draugija išgyveno krizę. Vadovaujama D. Zauniaus ir K. Voskos, ji beveik nieko neveikė. 1903 XII 19 visuotiniam susirinkimui buvo pateiktas svarstyti draugijos likvidavimo klausimas. Tuo pasipiktino radikaliau nusiteikę birutininkai. Išsirinkę naują vadovybę, jie vėl suaktyvino draugijos veiklą. Pirmininku tapo aktyvus visuomenininkas Jonas Vanagaitis, vadovavęs Birutei iki jos gyvavavimo pabaigos. Vėl įvairiose vietose buvo rengiami susirinkimai, skambėdavo ugningos paties J. Vanagaičio kalbos, demaskuojančios germanizatorių užmačias, raginančios suartėti su tautiečiais iš Didžiosios Lietuvos. Ta kovinga dvasia ėjo ir J. Vanagaičio leidžiami žurnalai Birutė (1909–1913) bei Allgemeine Litauische Rundschau (1910–1912), atspindėję ir draugijos veiklą. 1905 II 19 Tilžėje Įvyko Birutės dvidešimtmečio šventė, kurios programą vėl parengė giedotojų draugija; jos nariai vaidino Vydūno veikalus Tėvynės meilė ir Birutininkai, sukurtus specialiai šiam jubiliejui. Pastarajame iškelti draugijos nuopelnai ir pašieptos jos silpnybės. Iš šventės pajamų buvo padengtos Birutės skolos. Dėl 1905 revoliucijos įvykių Birutė vėl buvo aptilusi. Atgijo 1908, pasiryžusi vėl rengti šventes ir vakarus. Pirmoji šventė (1908 VI 28) ne itin pasisekė. Kitos sekėsi geriau, ypač tos, kuriose dalyvavo Tauragės giedotojų choras (1908 VII 27, 1909 VI 20 Lauksargiuose). 1909–1912 Birutė vėl turėjo savo chorą (vadovas Albertas Niemannas). Vaidintojai dar vaidino A. Asniko Kęstutis (1898), A. Vilkutaičio Amerika pirtyje (1900), A. Macijausko Užburtas kunigaikštis (1908), J. Vanagaičio Raudvylas (1909), Atlygino (1909), Testamentas (1910), Žentas (1910), G. Žemkalnio Birutė (1910). Birutės renginiai atrodė blankūs, palyginti su pajėgios ir nuosekliai dirbančios Giedotojų draugijos šventėmis bei vakarais. Vis dėlto jos vaidinimai ir koncertai paįvairindavo lietuvių gyvenimą, kurį Giedotojų draugija buvo lyg ir monopolizavusi. Scenoje buvo galima išvysti ne tik Vydūno, bet ir kitų autorių dramos veikalų, išgirsti paprastesnį, kiek liaudiškesnį lietuviškų dainų atlikimą. Nuosekli aukšto lygio giedotojų veikla lyg ir stūmė į šešėlį Birutę, kuri dirbo priešokiais, patirdama ne vieną vidinę krizę. Tai sukėlė ne visai pagrįstas Birutės pirmininko J. Vanagaičio ambicijas, kurias jis išreiškė 1908 išleistoje įniršio kupinoje knygelėje Bangos, pavestos Birutės naudai, kurioje Giedotojų draugiją ir jos vadovą apkaltino tarnavimu germanizatoriams, sąmoningu siekimu sunaikinti Birutę. Abiejų draugijų nesutarimus lėmė ir esminiai veiklos taktikos skirtumai, išreiškę skirtingus požiūrius į tautinį judėjimą. Giedotojai realizavo Vydūno įsitikinimus, pagal kuriuos tauta turi tobulėti per dvasinę kultūrą, dorovę, grožį. J. Vanagaitis buvo radikaluios veiklos šalininkas. Ta kryptimi jis vedė ir Birutę. Vydūniškąjį veikimą birutininkai laikė tautiečių migdymu. Netrukus tiek giedotojai, tiek birutininkai suprato, jog draugijų veiklą reikia derinti. Todėl greitai abiejų draugijų konfliktas išblėso, vėliau būta net bendrų vakarų, švenčių (1909, 1911). 1914 Birutė nustojo veikusi. Gyvoje XX a. pradžios lietuvininkų kultūrinėje veikloje tarsi realizavosi visi Birutės siekiai, kuriuos ji pati ne visada sėkmingai įgyvendindavo. Vydūno giedotojai tvirtai perėmė jos pradėtas koncertines ir teatrines tradicijas, Prūsų lietuvių susivienijimas pradėjo leisti knygas, vėliau šį darbą tęsė „Rūtos“ bendrovė, leidusi Vydūno kūrinius. Frydricho Bajoraičio įkurtas keliaujantis knygynas lavino ir švietė Prūsų lietuvių jaunimą. Tilžėje įsikūrė Lietuvių skaitykla ir Lietuvių klubas. Įsisteigė veikli Gumbinės lietuvių draugija. Susibūrė keliolika jaunimo draugijų, kurios 1912 sudarė Santarą. Tai buvo vešlios atžalos iš pirmojo kamieno – Birutės draugijos, išaugusios atšiaurių germanizacijos vėjų pagairėje.

L: Bagdonavičius V. Kultūrinė lietuvininkų draugija „Birutė“ // Kultūros barai, 1976, nr. 2; Bruožis A. „Byrutė“. Dvidešimtmetinių sukaktuvių atminimui. Tilžė, 1905; Jakelaitis V. Lietuvių dainų šventės. V., 1970; Kaunas D. „Birutės“ draugijos biblioteka // Iš Lietuvos bibliotekų istorijos. V., 1985; Kaunas D. Aušrininkas. Tautinio atgimimo spaudos kūrėjas Jurgis Mikšas. V., 1996; Kšanienė D. Muzika Klaipėdos krašte. Muzkinis gyvenimas iki 1939 m. K., 1996; Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. T. 1. V., 1972; Vanagaitis J. Lietuviškosios draugystės „Byrutės“ atminčiai // Lietuvos keleivis. 1930, nr.v47; Vydūnas. Tautinės Prūsų lietuvių šventės ir vakarai // Aukuras. Klaipėda, 1937.

Vaclovas Bagdonavičius

Iliustracija: „Birutės“ draugijos vėliava, 1886 / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938

Iliustracija: „Birutės“ draugija išvykoje prie Rambyno / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: „Birutės“ draugijos išleistas dainų rinkinėlis, 1914

Iliustracija: „Birutės“ ir Tauragės giedotojų draugijos per Jonines, 1908 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio; padovanojo Ana Toleikienė

Iliustracija: Tilžės miesto Vydūno lietuvių kultūros draugijos choras „Birutė“ Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 1998 / Iš Teodoro Budrio albumo

Iliustracija: Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių kultūros ir švietimo draugijos „Birutė“ – nario bilietas, 1885 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų