sakytojai

sakýtojai, pietistinio lietuvininkų surinkimų judėjimo vadovai ir organizatoriai. XVIII–XX a. pradžioje švenčių dienomis sakytojai laikydavo surinkimus: sakydavo pamokslus, giedojo giesmes, melsdavosi, atlikdavo šventiko pareigas. Maldos buvo ilgos, neretai lydėtos verksmų. Sakytojai ir surinkimininkai mielai lankydavosi mėgstamų kunigų laikytose bažnytinėse pamaldose, po jų ir prieš jas dar melsdavosi surinkimuose. Atlikdavo būtinas bažnytines apeigas (krikštą, konfirmaciją, santuoką, išpažintį). Ginčus tarp sakytojų spręsdavo kiti sakytojai (kreiptis į teismą buvo gėda). Pasaulietiškos dainos, šokiai, įvairūs žaidimai, puošnūs margi rūbai, alkoholio vartojimas, didelės vaišės, garsus juokas ir kita laikyta nuodėme. Kiekvienas sakytojas ir jų sekėjai buvo įpareigoti ir skatinti artimuosius melstis, juos drausminti, pagal išgales rūpintis jų išganymu. Sakytojo plaukai turėjo būti tik aplinkui apkirpti ir perskirti per vidurį, o ne šone, drausta nešioti barzdą, kaip puikybės simbolį. Pirmasis lietuvių sakytojas buvo zalcburgietis Hofferis Įsruties krašte. Vėliau lietuvių sakytojas buvo ūkininkas zalcburgietis Friedrichas Grenzas (apie 1736–1826), gyvenęs Jurbarke šalia Įsruties. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje surinkimus laikydavo 2 broliai Jurkšaičiai (Mikelio vardu psalminėse išspausdinta 17 giesmių). Mokytojas Kristijonas Endrikis Mertikaitis ne tik laikė surinkimus, bet ir parengė giesmyną Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai (1800). Daugelis kunigų ir šviesuolių buvo nusiteikę prieš sakytojus, tačiau Papelkių kunigas Adomas Frydrichas Šimelpenigis jaunesnysis, vyskupas Karolis Henrikas Malkevičius ir kiti juos gynė. XX a. pradžioje dirbo tik 3 jurkūniškiai sakytojai: Anskis Purvinas iš Labotakių, Dovydas Žugaras iš Rudakių ir Rėžulaitis iš Daudų. Jų klausytojų buvo Dovilų parapijos, prie Žilių bei Pilkalnio. Vėliau dirbo Jokūbas ir jo sūnus Jonas Krežiai iš Stučių. Priekuliškiuose iškilo ir kita surinkimų šaka klimkiškiai, pasivadinę Klimkaus Grigelaičio vardu. Žymesni šios šakos sakytojai buvo Jokūbas Ašmonas, Augaitis, M. Buntinas, mokytojas Kristupas Jedinaitis, visuomenės veikėjas Mikelis Kaitinis, Klovaitis iš Didžiųjų Barvų, Kromelis, Lankutis iš Girnkalių, Meinius, Odelis, Palikis iš Žibų, Rudaitis iš Barškių, M. Skrandis, J. Skrandis iš Šilgalių, Mikelis Šeklys iš Ragainės, Jurgis Šilgalis, Mikelis Trakis iš Kuršelių, Valaitis, Dovas Voska iš Stulbeikių ir kiti. Kai kurie sakytojai veikė atskirai (Duobaitis, Didlaukys Stalupėnų krašte) arba kūrė savo surinkimus (Dovas Laukantas, Endrikis Kalvaitis, Kristupas Kukaitis). Petriko, Nagio surinkimai iš dalies ar visiškai prieštaravo bažnyčiai. Be evangelikų liuteronų sakytojų veikė baptistų (Dovas Skėrys), sekmininkų ir kiti sakytojai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Klaipėdos krašto 40 kunigų išvyko į Vakarus. Krašte liko tik Smalininkų parapijos kunigas Gruodis (Wilhelm Grodde). Jis pradėjo vargonuoti Jurbarko katalikų bažnyčioje, o 1957 išvyko į Vokietiją. Sakytojai pradėjo dirbti išvykusių kunigų darbą: laikydavo pamaldas, krikštydavo, laidodavo. Rizikuodami savo ir šeimos narių gerove bei gyvybe, atkūrė ir įregistravo daugelį Klaipėdos krašto bažnyčių, išsaugojo ne tik lietuvybę, bet ir evangelikų liuteronų tikybą. Pokarį diakono Anso Baltrio jaunesniojo pastangomis atkurtos parapijos ir sakytojais kantoriais aprūpinta 13 parapijų (Dovilų, Katyčių, Kintų, Lauksargių, Plikių, Priekulės, Ramučių, Saugų, Šilutės, Vanagų, Verdainės, Vyžių ir Žukų). Po karo veikė ir neįteisintos parapijos: Klaipėdos (aptarnavo diakonas A. Baltris), Nidos (sakytojas Ansas Sakutis iš Nidos), Pašyšių (sakytojas Sakutis iš Tūmelių). Atsikūrusi Rukų parapija negavo leidimo veikti, jos bažnyčia atiduota katalikams. Atsikūrusi Vilkyškių parapija nustojo veikti, atėmus bažnyčią ir pavertus ją sandėliu (kulto tarnas Jonas Klusas). Nebelikus evangelikų liuteronų kunigų, pamaldas iki 1952 laikė buvę sakytojai kantoriai: Jokūbas Karalius iš Gelžinių (Doviluose), Mikas Krėnertas (vėliau išvyko į Vokietiją), Artūras Timpa iš Sartininkų (abu Katyčiuose), J. Kiaupa, Mikas Miklovaitis (abu Kintuose), Petras (Pėteris) Knispelis (Lauksargiuose), Martynas Tydekas (Plikiuose; vėliau išvyko į Vokietiją), Martynas Mickus (Priekulėje), Martynas Bicka (Ramučiuose), Adomas Kybelka iš Čiūtelių, J. Klumbys, Jonas Kuršius iš Čiūtelių (visi Saugose), Augustas Dėvilaitis iš Šyškrantės (Šilutėje), Jonas Albužys (Verdainėje prie Šilutės), Martynas Plonelis iš Klugonų (Vyžiuose), Augustas Neiman[t?]as (Žukuose). Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios konsistorijos pirmininkas A. Baltris gavo Religinių kultų reikalų Tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio B. Pušinio Lietuvos SSR 1952 III 28 raštą Nr. 213, esą kantoriai nėra kulto tarnautojai ir jiems neprivalomi pažymėjimai. Reikalauta grąžinti kantoriams jau išduotus pažymėjimus. Be tokių darbo pažymėjimų kantoriai sovietmečiu neturėjo teisės laikyti pamaldų. Taip siekta uždaryti krašto parapijas. A. Baltris jau buvo ordinavęs krašto 2 kantorius diakonais: Jurgį Sprogį (dirbo kantoriumi 1946–1950 Vanaguose, 1950 VIII 27 paskirtas Saugų parapijos klebonu su parapijos filija Plikiuose) ir Martyną Klumbį (1951 VI 10 paskirtas Šilutės parapijos klebonu su parapijos filija Ramučiuose). A. Baltris aptarnavo Priekulę (kaip Kretingos parapijos filiją), o krašto kitose parapijose galėjo lankytis tik kaip konsistorijos pirmininkas (bažnyčios tvarkos prižiūrėtojas). Tuo metu parapijoms leista turėti tik po vieną jos klebono aptarnaujamą filiją. Kitoms parapijoms iš tų pačių kantorių konsistorija skyrė diakonus ir jiems parūpindavo darbo pažymėjimus (kaip kulto tarnautojams – dvasininkams). 1952 XII 18 nutarimu konsistorija diakonais paskyrė A. Kybelką (Saugų parapija su Švėkšnos filija), M. Miklovaitį (Kintų parapija su Vyžių filija) ir Augustą Timpą (Katyčių parapija su Pašyšių filija). Vėliau diakonais buvo paskirti M. Mickus (Priekulėje), J. Kuršius (Saugose, Šilutėje), A. Timpa (Sartininkuose), Ruigys (Kintuose), M. Plonelis (Vyžiuose), M. Tydekas (Plikiuose), P. Knispelis (Lauksargiuose). Dar dirbo sakytojai Martynas Masla (vėliau diakonas) iš Begėdžių (Švėkšnoje); Jurgis Skudys ir Nopensas (Saugose); jurkūniškis sakytojas Jonas Krežys iš Stučių (Doviluose); Bruno Blaesneris iš Juodkrantės (pamaldas laikė vokiškai); Ansas Dumbrys (g. 1881) iš Nemirsetos (Karklininkuose, vėliau Kretingos diakonas); Martynas Lankutis iš Valėnų, Mikas Plenis iš Trakių, Mikas Šlaža (oficialiai nebuvo sakytojas) iš Trakių (Kretingalėje); Ruigys (Kintuose); sakytojas Bertaitis (ar Bartaitis) iš Jokšų, ištremtas į Sibirą (Priekulėje), Baltutis (Šilutėje); kantorius J. Kiaupa (Kintuose); Ulozaitis (Verdainėje); Mikas Ditkūnas (Pašyšiuose); Dovydas Briedis (Pašyšiuose); Kristupas Weinrauchas (Ramučių kunigo Samuelio Weinraucho brolis, išvežtas į Sibirą) ir Mikas Agintas (Ramučiuose); Endrikis Kurmis; Emilis Šikšnius iš Pagėgių (Piktupėnuose, Rukuose); Bumbutis iš Šyškrantės (Šilutėje); Francas Kestenus (Katyčiuose); Jonas Klusas (Vilkyškiuose); Ernstas Roga; Septynius (gal Ramučių parapijos tarybos pirmininkas Jonas Septynius iš Šilmeižių); Kavolis ir kiti. 1958 pražioje visoje Lietuvoje darbavosi 9 evangelikų liuteronų kunigai. Jie aptarnavo 27 parapijas. Kunigų padėjėjais buvo 8 diakonai ir 13 sakytojų. 1959 XII visai atkurtos ir įteisintos veikė šios parapijos: Katyčių, Kintų, Klaipėdos, Lauksargių, Nidos, Pašyšių, Plikių, Priekulės, Ramučių, Saugų, Šilutės, Vanagų ir Vyžių. Be to, Bardėnuose, Bitėnuose (Vilkyškių parapija), Karceviškėje (Plaškių parapija), Naustubriuose (Katyčių parapija), Paleičiuose, Rukuose, Rusnėje veikė surinkimai, kuriuose kas 3 savaitės laikytos pamaldos (kaip ir Ramučiuose bei Vyžiuose). Kai kurias krašto parapijas aptarnaudavo ir kunigai iš Didžiosios Lietuvos: kantorius, vėliau kunigas diakonas Fridrikas Megnis iš Žemaičių Naumiesčio (Šilutė, Vyžiai, Ramučiai, Rusnė, Pašyšiai, Katyčiai ir kita), Jonas Armonaitis iš Žemaičių Naumiesčio (Pašyšiai, Katyčiai, Priekulė, Plikiai), Jurgis Gavėnis (Šilutė, Kintai, Saugos, Ramučiai) ir Mikas Preikšaitis (Klaipėda, Nida, Šilutė).

L: Gaigalaitis W. Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Priekulė, 1905; Pėteraitis A. Surinkimai Prūsų Lietuvoj. Vokietija [1952]; Gocentas J. J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis); Klumbys M. Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro. Klaipėda, 1993; Tydeckas M. R. Žvilgsnis atgal // Lietuvininkų žodis. K., 1995; Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje. Klaipėda, 1997; Žemaitaitis A. Klimkiškiai, arba Senasis surinkimas // Voruta, nr. 1 (523), 2003.

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Sakytojas Artūras Timpa (pirmas iš kairės) su kunigais Martynu Klumbiu, Ansu Baltriu, Vilhelmu Žanu Burkevičiumi, Jonu Kalvanu, Miku Preikšaičiu ir Jonu Armonaičiu, 1952