Mažosios Lietuvos
enciklopedija

dykra

XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, daugiausia pasienyje, skyrusi tankiau gyvenamas ir pilių saugomas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos.

dykrà, XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, daugiausia pasienyje, skyrusi tankiau gyvenamas ir pilių saugomas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos. Terminas atsirado vokiškoje istorinėje literatūroje. Istoriniuose šaltiniuose žinomas ir neįsisavinto miško (senąja vokiečių kalba Wildnis, Wiltnis) pavadinimu. Dykra apėmė skalvių, nadruvių, sūduvių, Karšuvos, dalies kuršių, žemaičių ir žiemgalių žemes, rečiau gyvenamas ar negyvenamas dėl Kryžiuočių ordino ir jo vasalo Livonijos ordino puldinėjimų. Pasak lietuvininko M. Brako, vakaruose dykra tęsėsi iki Deimės upės ir sudarė 30 000–40 000 km2. Ir Lietuvos valstybei, ir Ordinui dykra buvusi naudinga tik kaip apsaugos zona, priešo pajėgoms apsunkinant puolamuosius žygius į krašto vidurį. Nors į dykros sritis pretenzijas reiškė abi kariaujančios pusės, nei viena, nei antra neįstengė jos efektyviai kontroliuoti ir joje ilgam įsitvirtinti. Lietuvininkas M. Gelžinis mano, kad dykros gyventojai mokėjo duokles ir Lietuvos valdovui, ir Kryžiuočių ordino magistrui. Istoriko J. Jurginio teigimu, dykra buvusi Lietuvos dalis, kuri pagal to meto teisę, t. y. pagal Šv. Romos imperijos imperatorių ir popiežių dovanojimo aktus, priklausė kryžiuočiams, bet dėl gyventojų priešinimosi nebuvo realiai jo valdoma. XIII–XIV a. I pusėje dalis dykra virtusių sričių gyventojų (sūduvių, bartų, skalvių) pasitraukė į Lietuvos gilumą, dalis buvo vokiečių riterių išnaikinta arba perkelta į tolesnes vidines Ordino valdas. Vokiečių tyrinėtojai sutuoktiniai Gertruda ir Hansas Mortensenai XX a. I pusėje sukūrė dykros teoriją. Tai, kad dykroje išliko autochtonų, patvirtina išlikę senieji vietovardžiai, archeologų radiniai, rašytiniai šaltiniai. Dykra buvo apgyvendinta ne kolonistais iš svetur, o vidaus kolonizacijos būdu: po 1422 Melno taikos iš Didžiosios Lietuvos grįžo Mažosios Lietuvos šeimininkai skalviai, nadruviai, sulietuvėję prūsai bei jų palikuonys. Grįžo ir į Lietuvą kaip karo belaisviai patekę asmenys. Nausėdijų buvo įsteigta abiejose Mažosios Lietuvos sienos pusėse.

L: Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. K., 1935, p. 61–62; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 12–13; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995, p. 47–49; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996, p. 193–200; Ivinskis Z. Dykra // LE, V, p. 23.

Algirdas Matulevičius