Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Tilžės gimnazija

Tilžėje 1586–1944 veikusi mokymo įstaiga.

Tižės gimnãzija, aukštenioji mokykla, veikusi 1586–1944 Tilžėje. Sprendimą įsteigti aukštesnę mokyklą Prūsijos landtagas priėmė 1582. Kartu nurodė: įkurti ją Tilžėje, besimokančius išlaikyti valstybės lėšomis; čia jie turi pasiruošti tolesnėms studijoms Karaliaučiaus universitete. Vėliau nuspręsta, kad mokyklą baigusieji privalės grižti į kaimą bažnyčios ir valstybės tarnybai, o studijuoti mokslus bus leista tik gabiesiems. Vėliau šių nutarimų mažai laikytasi. Steigimas užsitęsė, naujosios mokyklos rektorius Valentinas Tenneris (lot. Tennerus), iki tol mokytojavęs Frankonijos Melrichstadto mokykloje, darbą pradėjo 1586 XII 2. Ši data laikytina Tilžės gimnazijos įkūrimo diena. Ji įkurta kunigaikščio įsakymu, todėl pavadinta Fürstenschule (Kunigaikščio mokykla). Šalia vokiečių bažnyčios išmūrytas jai skirtas 90 pėdų (28,24 m) ilgio bei 40 pėdų (15,55 m) pločio triaukštis namas. Kol vyko statybos, glaustasi Tilžės elementarinės mokyklos pastate. V. Tenneris, remdamasis Philippo Melanchthono 1528 sudarytu aukštesniosios mokyklos planu, parengė jo analogą savajai mokymo įstaigai. Moksleiviai suskirstyti į 3 klases. Paskirtieji į III, žemiausiąją, įtvirtino elementarinės mokyklos žinias – skaitė, perrašinėjo vokiškus tekstus, apibendrino gamtos mokslo žinias, nagrinėjo religinę literatūrą. Toliau pažengusieji mokėsi Donato gramatikos, lotynų kalbos. II klasės moksleiviai nagrinėjo Donato gramatiką, skaitė antikos filosofų, Erazmo Roterdamiečio lotyniškus veikalus. Labiausiai išprususius I klasės paauglius lotynų kalbos sintaksės, poetikos dalykų mokė V. Tenneris. Čia nagrinėti Cicerono, Marko Terencijaus, kitų antikos autorių tekstai, Naujojo Testamento evangelijos senąja graikų ir lotynų kalba. Oficiali mokomoji kalba buvo lotynų. Dukart per metus rengti egzaminai. 1594 mokykloje veikė 5 klasės, mokėsi 84 moksleiviai. Tarp jų tilžėnai Georgius Skiraitis, Zacharias Dikutis (Dikhut), Heinricus Bisaitis, Heinricus Panevičius (Pannewitz; jis galėjo būti ir mozūras), stalupėniškis Albertas Zaksenaitis (Sachseneit), iš Švėkšnos atvykęs Georgius Vaišaitis. 1598 rektorių V. Tennerį pakeitę mokyklos vadovai nedaug tenuveikė, tačiau keliolika jų auklėtinių imatrikuliuota Karaliaučiaus universitete. 1618 susidarius jungtinei Brandenburgo–Prūsijos valstybei mokyklos pavadinimas pakeistas Provincijos mokykla. 1644 mokėsi 133 moksleiviai. XVII a. II pusėje moksleivių sąrašuose daugiau lietuviškų pavardžių. 1682 mokyklos pastatą sunaikino gaisras, 1684 XII 1 pašventintas naujasis. Jame įrengtos 5 klasės, kelios papildomos mokymo patalpos, mokytojų kambarys, biblioteka, salė. Kitame namo gale suprojektuoti butai rektoriui, konrektoriui, mokytojams. 1698 įrengtas pensionas neturtingiems, bet gabiems vaikams. Netrukus sekęs 1709–1711 didysis maras bei po kelių dešimtmečių prasidėjęs Septynerių metų karas sutrukdė mokyklos veiklą. Vis dėlto 1728–1748 į universitetą įstojo 50 Tilžės gimnaziją baigusių jaunuolių. 1791–1808 rektoriaujant Wilhelmui Reinholdui Clemensui atliktos reformos: mokykla padalyta į 2 dalis – į išsimokslinusiųjų mokyklą (vok. Gelehrten Schule) ir žemesniąją miesto mokyklą. Pirmosios auklėtiniai rengti studijoms universitetuose. Jie mokėsi vokiečių, lotynų, graikų, prancūzų kalbų, pasaulio tautų istorijos, geografijos, matematikos, religijos ir filosofijos. Planuojantys studijuoti teologiją ir tapti dvasininkais dar mokėsi hebrajų ir pasirinktinai lietuvių arba lenkų kalbas. Žemesniosios mokyklos moksleiviai rengti vidurinės grandies tarnautojais – įstaigų tarnautojais, inspektoriais, verslininkais, prekybininkais, kvalifikuotais amatininkais. 1812 mokykla pavadinta Valstybine karališkąja gimnazija (vok. Königliches Gymnasium zu Tilsit). 1824 VI 2 mokyklos statinius sunaikino gaisras. Naujieji jos rūmai pašventinti 1829 X 19. Juose įrengtos 8 klasės, fizikos kabinetas, erdvi aula, konferencijų salė, biblioteka, 1886 – sporto salė. Didėjant poreikiams Kareivinių gatvėje (Kasernenstraße) 1900 III 5 pašventintas raudonų plytų, čerpėmis dengtu stogu, dideliais langais triaukštis rūmas. Jame suprojektuotos erdvesnės klasės, kabinetai, piešimo studija, aula, moderniais gimnastikos įrenginiais aprūpinta sporto salė. Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 dar kartą keistas mokyklos pavadinimas – Valstybinė humanistinė gimnazija (vok. Staatliches Humanistisches Gymnasium). Į ją savo vaikus siuntė atskirtojo nuo Vokietijos Klaipėdos krašto provokiškos orientacijos šeimos (1926 tokių užregistruota 23, 1929 – 25). Daugiau nei 350 metų gyvavusios mokyklos istorija baigėsi su Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Pastatas buvo kiek apgriautas, kurį laiką čia veikė mokykla.

Tilžės gimnazija buvo solidaus lygio mokymo įstaiga. Jos rektoriai, dalis konrektorių buvo mokslų magistrai, keliolika jų buvo mokslų daktarai, profesoriai. Mokyklos vadovai: Balthasaras Meyeris (1633–1643), Casparas Devitiusas (1643–1663), Johannas Arndtas (1728–1748), Wilhelmas Reinholdas Clemensas (1791–1808), Adolfas Molleris (1875–1884). XIX a. mokykla įgijo klasikinės šešiaklasės gimnazijos statusą. Mokslas truko 10, vėliau 11, kurį laiką 11,5 metų. Abitūros egzaminus laikė 18–20 metų jaunuoliai. Mokomoji medžiaga sudėtinga, reikalavimai besimokantiems dideli. 1869 švenčiant direktoriaus G. T. Fabiano 25 metų darbo šioje mokymo įstaigoje jubiliejų, moksleiviai senąja graikų kalba suvaidino Sofoklio tragediją Antigonė, minint jo 50-ties darbo metų jubiliejų – tragediją Elektra. Per literatūros rašomųjų darbų pamokas sekundoje besimokantiems skirtos nagrinėti temos: Pavasario atbudimas; Taupumas – svarbi pareiga; abiturientams – Homero „Iliados“ veikėjai; Tikrovė ir literatūra pagal Goethę; Lemtis ir pareiga Sofoklio tragedijoje „Karalius Oidipas“; Moterų chrakteriai Homero „Odisėjoje“. Gimnazijoje dėstytos ne tik senosios, bet ir naujosios – anglų, prancūzų kalbos, mokiniams perteiktos visuotinės istorijos žinios, filosofijos pagrindai. 1890 mokyklos biblioteka turėjo > 4000 knygų, tarp jų nemažai lietuvių spaudinių. Mokinių skaičių lėmė socialinės ekonominės sąlygos. Per didžiąją maro epidemiją jų buvo mažiausiai (1710 – 45), XIX a. II pusėje – keli šimtai (1866 – 501, 1728 – 491, 1767 – 512). Su Tilžės gimnazija susiję daug Mažosios Lietuvos kultūros darbuotojų. 1559–1600 joje kantoriumi dirbo būsimasis Psaltero Dovido parengėjas spaudai Jonas Rėza, 1603–1604 subrektoriumi – giesmių kūrėjas Valentinas Feuerstockas. Daugiau nei 50 metų mokytojavo Eduardas Karolis Samuelis Gisevius. Pastarojo darbą nuo 1854 tęsė kalbininkas Erdmanas Julius Šykopas, 1882–1922 profesorius Aleksandras Teodoras Kuršaitis, XIX–XX a. sandūroje – Balčauvaitis (ar Balčiuvaitis-Balzauweit), Augustas Rosikaitis (Rossikeit), Hansas Endrikaitis (Endigkeit), Walteris Šorys (Schories). Tilžės gimnazija kelis šimtmečius buvo reikšmingas lietuvybės židinys, joje dėstyta lietuvių kalba. To reikalavo šios mokymo įstaigos steigimo nuostata: rengti dvikalbius valdininkus, tarnautojus Prūsijos valstybės lietuviškoms apskritims. Kaip rodo istorija, ne visada šis svarbus reikalavimas stropiai vykdytas. 1593 Karaliaučiaus universitetas mokyklos rektoriui atsiuntė raštą, reikalaujantį geriau mokyti lietuviškai katekizmo. 1637 Danielius Kleinas analogiškame rašte vėl kalba apie nepakankamą šios kalbos mokymo lygį. Padėtis gal kiek taisyta, nes 1653 išėjusios lietuvių kalbos gramatikos įžangoje, kalbėdamas apie tris provincijos mokyklas, D. Kleinas trūkumų nebemini. Vietos gyventojų kalbą kiek globojo tuometinė Prūsijos valdžia. Karalius Friedrichas Wilhelmas IV 1844 I 12 raštu liepė įsteigti 12 valstybinių stipendijų fondą jaunuoliams, kurie Tilžės gimnazijoje mokysis šios kalbos. Fondą sudarė 3000 talerių.

Per 350 metų Tilžės gimnazija išmokslino, Mažosios Lietuvos kultūrai davė kelias dešimtis religijos, mokslo, kultūros darbuotojų. Tarp jų: Zacharijus Blotnas (jaunesnysis), Danielius Kleinas, Mykolas Gaidys, Janis Pipiras, Kristupas Jurkšaitis, Jurgis Mikšas, Vilius Gaigalaitis, Jurgis Gerulis, Valteris Didžys, Adomas Brakas, Viktoras ir Valentinas Gailiai, Valteris Kristupas Banaitis, Erdmonas Simonaitis, Martynas Lokys, Anė Jagomastaitė-Vilmantienė, Dovas Zaunius. Brandos atestatus čia gavo daug vokiečių jaunuolių, vėliau produktyviai pasireiškusių šio krašto kultūrinėje bei visuomeninėje veikloje: Viktoras Falkenhahnas, Waltheris Prellwitzas, Karlas Rudolfas Jacoby, Rudolfas Andreasas Zippelis, Karlas Wilhelmas Otto Glogau, Friedrichas Beckeris, Karlas Eduardas Ziegleris, Vilius Teodoras Šimelpenigis, Georgas Adamas Meissneris, Johannas Jacobas Sperberis.

L: Mališauskas J. Čia mokyta lietuvių kalbos prieš 400 metų // Kultūros barai, 1988, nr. 1; Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda, 2003; Clemens J. W. R. Beiträge zur Geschichte der königl. Provinzialschule zu Tilsit in Preussen. Königsberg, 1726; Kopp J. Geschichte des Landkreises Tilsit. Tilsit, 1918; Kenkel H. Die Lehrer der Provinzial – oder Fürstenschule in Tilsit 1884–1812 // Altpreußische Geschlekterkunde, Dezember, 1959. H. 3; Kenkel H. Lehrer und Abiturienten am Gymnasium zu Tilsit aus verschiedenen Jahrhunderten // Altpreußische Geschlechterkunde NF. Bd. 10. 1978.

Albertas Juška

Iliustracija: Tilžės gimnazija, 1906 / Iš MLEA