Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Klaipėdos kraštas

Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante, 1919–1939.

Klapėdos krãštas (1919–1939), Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante. Oficialusis terminas susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo, vykstant Paryžiaus taikos konferencijai. Kaip administracinis teritorinis vienetas oficialiai egzistavo 1919 VI 28–1939 III 22 (ar iki 1945 pradžios). Santarvės (Antantės) šalių vadintas Klaipėdos teritorija. Klaipėdos kraštas nuo seniausių laikų yra vakarinių baltų etninė teritorija.

1. Geografinė apžvalga. Klaipėdos krašto teritorija panaši į trikampį: pietinė riba prasideda nuo Smalininkų ir eina Nemunu, o šio deltoje – Rusnės ir Skirvytės šakomis, kerta Kuršių marias ir piečiau Nidos įsiremia į Baltiją (tiesia linija 110 km); vakarinė riba eina Baltijos pakrante nuo Nidos iki Nemirsetos (tiesia linija 68 km); šiaurės rytų riba – išgaubta kreivė, brėžiama nuo Smalininkų pro Sartininkus, Degučius, Gargždus, Bajorus iki Nemirsetos tiesia linija 134 km). Šią ribą lėmė Melno taikos susitarimas (ją nustatęs 2 ir 3 mylių atstumu nuo Nemuno ir Kuršių marių). Bendras Klaipėdos krašto plotas 2 848 km2. 1920 I 30 buvo 140 741 gyventojas. Klaipėdos krašto teritorija tarpukariu sudarė 5% Lietuvos Respublikos teritorijos ploto ir 6% gyventojų. Seniausias ir svarbiausias miestas – Klaipėda (įkurta 1252) su Klaipėdos uostu. Kita sena gyvenvietė – Rusnė. Nuo 1515 minėta Šilokarčema (vok. Heydekrug), įkurta šalia XIII a. gyvenvietės Verdainės (vok. Verdenaw, Werden). Jos susijungė į Šilutės miestą, tapusį Šilutės apskrities centru. Nuo 1385 minėta Kuršių nerijos gyvenvietė Nida. Vėliau įkurta Juodkrantė, XVI a. Priekulė, XIX a. susiformavo Pagėgių miestelis, kitos gyvenvietės. Sąlygiškai Klaipėdos kraštas skirstytinas į 3 dalis: Kuršių neriją, vietinių žvejų vadinamą Užmariu (plotas 90 km2); Kuršių marių šiaurinę dalį (413 km2); Nemuno žemupio dešinįjį krantą bei Minijos žemupį (2 345 km2) – dalį Nemuno deltos žemumos (vok. Memelniederung). Klaipėdos krašto žemuma palaipsniui iškyla virš jūros lygio nuo 1–3 m Nemuno deltoje iki 20 m prie Pagėgių ir iki 40 m prie Smalininkų. Joje įsirėžusios Nemuno, Jūros, Veiviržo, Minijos, Danės upių vagos su vaizdingais šlaitais. Populiariausias Nemuno dešinysis šlaitas ties Ragaine – Rambyno kalnas (46 m virš jūros lygio). Nemuno deltoje driekiasi vešlios užliejamos pievos ir pelkės (Aukštumalos pelkė, Rupkalvių, Ventės pelkės, Smalkpievė, Šilinės pievos ir kita). Nuo Minijos iki Kuršių marių iškastas Klaipėdos kanalas. Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių miestus jungia geležinkelis ir plentas. 1937 Klaipėdos krašte buvo 382,5 km2 miškų: 277,7 km2 priklausė Direktorijai, 26,4 km2 – uosto valdybai, 78,4 km2 – privatiems savininkams. Miškai skirstyti į 5 urėdijas (Milkurpių, Norkaičių, Dinkių, Viešvilės, Smalininkų), šios į 36 girininkijas. Klaipėdos krašto klimatas jūrinis, vyrauja vakarų vėjai, iškrinta nemažai kritulių, dažni potvyniai. Šaltesnę žiemą marios ir upės užšąla, ledo storis siekia 60 cm. Pavasarį ledai sudaro sangrūdas, pakilęs vanduo užlieja ir gyvenvietes. Baltijos jūra ties Klaipėda neužšąla, todėl uostas gali veikti ištisus metus. Po dirvožemiu aptinkama žvyro, molio, durpių, gintaringo smėlio, mergelio, kalkių, apie 2 km gylyje yra uolienos, kuriose rasta naftos ir karšto bei mineralinio vandens.

2. Gyventojai. Nuo seno dėl įvairių priežasčių vyko gyventojų migracija. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 XI 30 Tilžės akte pabrėžta: Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę. Taip buvo ir Klaipėdos krašte. Ilgaamžė valstybinė siena tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos formavo lietuvininkų ir didlietuvių skirtingą kultūros raidą, galvosenos ir gyvensenos ypatumus. 1872–1876 uždraudus lietuvių kalbą vartoti mokyklose ir įstaigose, padaugėjo dvikalbių šeimų. Jų nariams buvo sunkiau apsispręsti dėl tautybės. 1920 vokiečių statistikoje tokie įrašyti kaip „dvikalbiai“. Vėliau juos imta vadinti klaipėdiškiais. Prancūzijai 1920 I 15 perėmus Klaipėdos krašto administravimą, pagal F. H. Deu duomenis, paskelbta gyventojų tautinė sudėtis: vokiečių 71 156 (50,6%), lietuvių 67 269 (47.8%), „dvikalbių“ 2 014 (1,4%), lenkų 134 (0,1%), žydų 58 (0,03%), kuršių 50 (0,03%), kitų tautybių 60 (0,04%) – iš viso 140 741 žmogus. (1 lentelė). Vokiečių valdžia manipuliavo gyventojų surašymo duomenimis ir stengėsi įrodyti Klaipėdos krašto vokiškumą. Klaipėdos krašto gyventojus ji vadino memelländeriais. Lietuvos Respublikos vyriausybė, 1924 V 8 pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją (suteikusią gyventojų teisę apsispręsti dėl pilietybės), 1925 I 20 atliko Klaipėdos krašto gyventojų surašymą pagal tautybę (1 lentelė). „Dvikalbiais“ arba „klaipėdiškiais“ užsirašė 24,2% gyventojų. Palyginti su 1920 I 30 vokiečių statistikos duomenimis, vokiečių sumažėjo iki 41,9%, o lietuvių iki 28,1. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos 1925 II 10 sutarta, kad Vokietijos pilietybę priėmusiems gyventojams suteikiama teisė išvykti į Vokietiją. 1925 iš Klaipėdos krašto išvyko 11 167 Vokietijos piliečiai (2 lentelė). Vokietijos valdžia ragino savo piliečius neišvykti iš Klaipėdos krašto. Iš Klaipėdos krašto emigravo: 1926 – 2 821, 1929 – 1 250, 1930 – 680, 1931 – 564, 1932 – 467 žmonės; dauguma – į Vokietiją (pvz., 1933 iš 784 emigravusiųjų į ten išvyko 655). Klaipėdos krašto daugelis gyventojų vertėsi žemės ūkiu (1925 – 43,8%). Dirbančių gyventojų socialinis pasiskirstymas 1925 pateiktas 3 lentelėje. Gyventojų tautinė sudėtis su nedideliais pakitimais išsilaikė iki 1939 III 22–23 hitlerinės okupacijos. Tada daug lietuvių, Lietuvoje įsteigus evakuotiems šelpti komitetą, kėlėsi į Kauną (Linksmadvaryje ir kitur jiems skirti sklypai būstui pasistatyti) ir kita. Pasilikusiems krašte Lietuvos piliečiams buvo išduodami Lietuvos Respublikos užsienio pasai. Veikliausius mažlietuvius, nespėjusius pasitraukti į Didžiąją Lietuvą, nacių valdžia suėmė, išvežė į koncentracijos stovyklas, daug jų ten žuvo.

1 lent. Klaipėdos krašto gyventojų tautinė sudėtis 1920, 1925, 1932 ir 1939
Administracijos vienetas Lietuvių (klaipėdiškių) Dvikalbių Vokiečių Kitų tautybių gyventojų, tarp jų svetimšalių Iš viso
1920 I 30 (vokiečių statistikos duomenys, pateikti F.H.Deu)
Klaipėdos krašte 67 269 (47,8%) 2 014 (1,4%) 71 156 (50,6%) 302 (0,2%) 140 741
1925 I 20 (surašymo duomenys)
Klaipėdos mieste 3 619 (2,6%) 7 228 (5,1%) 20 716 (14,6%) 4 283 (3,0%) 35 845 (25,3%)
Klaipėdos apskrityje 14 288 (10,1%) 8 047 (5,7%) 6 307 (4,5%) 1 767 (1,2%) 30 409 (21,5%)
Šilutės apskrityje 11 031 (7,8%) 9 223 (6,5%) 13 937 (9,8%) 2 213 (1,6%) 36 404 (25,7%)
Pagėgių apskrityje 8 689 (6,1%) 9 839 (6,9%) 18 355 (13,0%) 2 104 (1,5%) 38 987 (27,5%)
Iš viso Klaipėdos krašte 37 627 (26,6%) 34 337 (24,2%) 59 315 (41,9%) 10 367 (7,3%) 141 645
1932 I 1 (statistikos duomenys)
Klaipėdos krašte 81 763 (58,5%) priskirti prie lietuvių 53 445 (38,2%) 4 490 (4,5%) 139 696
1939 I 1 (surašymo duomenys)
Klaipėdos krašte 43 226 (28,1%) 35 219 (22,9%) 64 281 (41,8%) 11 067 (7,2%) 153 793
2 lent. Klaipėdos krašto gyventojų kaita 1925
Kaitos pobūdis Lietuvių ir klaipėdiškių Vokiečių Kitų tautybių gyventojų, tarp jų svetimšalių Iš viso
Išvykimas –11 167 –11 167
Atvykimas +6 000 +2 000 +8 000
Natūralus prieaugis +3 800 +2 500 +200 +6 500
Saldo +9 800 –8 667 +2 200 +3 333
3 lent. Klaipėdos krašto dirbančių gyventojų socialinė ir profesinė sudėtis 1925
Užsiėmimo pobūdis Savininkai ir dirbantys jų šeimų nariai Tarnautojai Darbininkai Iš viso
Žemės ūkis 29 480 (71,8%) 420 (1,0%) 11 154 (27,2%) 41 054 (43,8%)
Pramonė ir amatai 2 534 (25,7%) 622 (6,3%) 6 712 (68,0%) 9 868 (10,5%)
Prekyba 1 676 (34,6%) 2 264 (18,6%) 899 (46,8%) 4 839 (5,2%)
Transportas ir ryšiai 229 (9,0%) 1 108 (43,5%) 1 207 (47,5%) 2 544 (2,7%)
Valstybinės ir visuomeninės įstaigos 404 (13,7%) 2 240 (76,3%) 293 (10,0%) 2 937 (3,1%)
Kiti užsiėmimai 25 258 (77,5%) 51 (0,2%) 7 262 (22,3%) 32 571 (34,7%)
Saldo 59 581 (63,6%) 6 705 (7,1%) 27 527 (29,3%) 93 813 (100%)

3. Klaipėdos krašto raida. Santarvės laikinas valdymas. 1919 V 7 Santarvė įteikė Vokietijai Versalio taikos sutarties sąlygas (numatančias Klaipėdos krašto atskyrimą). Nelaukdamos sutarties pasirašymo, krašto vokiečių partijos 1919 VI 16 sušaukė vadinamąjį Priešparlamentį (vok. Vorparlament). Šis sudarė Klaipėdos krašto vykdomosios valdžios organą (vok. Arbeitsausschuss; septynių Vokietijos valdininkų Darbo komitetas; pirmininkas – Klaipėdos buvęs vyriausiasis burmistras Arthuras Altenbergas). 1919 VII 28 Vokietija pasirašė Versalio taikos sąlygas, o 1919 VII 29 paskyrė specialų komisarą kraštui valdyti Santarvės vardu – Gumbinės apygardos landratą Georgą Franzą Wilhelmą von Lambsdorfą. 1919 VII 31 įkurtas Deutsch-litauischer Heimatbund [vokiečių–lietuvių tėvynės sąjunga] – sąjunga, siekusi sukurti Klaipėdos respubliką. 1919 X 26 Priešparlamentis sudarė komisiją jos konstitucijai parengti. Tarptautinės teisės požiūriu tai buvo neteisėta veikla, nes Santarvė nedavė įgaliojimų tokioms valdžios institucijoms steigti. Iš pradžių Santarvė nusprendė, kad ratifikavus Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštą laikinai valdysianti Didžioji Britanija. Britams patikėjus Danzigą, norą valdyti Klaipėdos kraštą pareiškė Prancūzija. To ypač siekė Lenkija, nes Didižioji Britanija ne visada rėmė jos reikalavimus. Ambasadorių konferencija Paryžiuje 1920 I 25 nusprendė, kad Klaipėdos krašto gyventojams tvarkant diplomatinius reikalus atstovaus Prancūzija. Santarvės pavedimu 1920 I 15 iš V. Lambsdorfo perėmęs Klaipėdos krašto valdymą Prancūzijos generolas Dominiqueʼas Odry 1920 II 17 įsakymu įteisino vokiečių Arbeitsausschussą – pavadino jį Direktorija ir paliko galioti Vokietijos įstatymus, neprieštaravusius naujajai krašto tvarkai. Valdžią perėmus prancūzams, vokiečiai vietoj Klaipėdos respublikos bandė kurti vadinamąją Laisvąją valstybę – Freistaatą. Tam tikslui panaudojo Heimatbundą. Klaipėdos krašto buvusius valdininkus Vokietijos valdžia laikė laikinai išėjusiais atostogų. Taip ignoruotas Mažosios Lietuvos lietuvininkų apsisprendimas. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos atstovams pareiškus protestą, D. Odry Direktorijos narių skaičių padidino iki 9, papildomai 1920 III 12 paskyrė Erdmoną Simonaitį ir Mikelį Reidį. Lietuvos vyriausybė krašte turėjo karinę atstovybę (kapitonas Leopoldas Dymša ir grafas Tiškevičius), vėliau konsulu Klaipėdoje paskyrė sumanų organizatorių JAV lietuvį Joną Žilių. Prancūzija 1920 VI 8 Klaipėdos krašto civiliniu komisaru paskyrė prefektą (skiriamą ir atleidžiamą prezidento) Gabrielį Petisne. Jis bandė pertvarkyti valdymą: virš prefektūros iškėlė visų Santarvės valstybių vėliavas, sudarė 20 narių Direktorijos patariamąjį organą Valstybės tarybą (1921 rugsėjo mėn.; į ją pakviesti tik 3 lietuviai). Prancūzija 1921 V 1 prefektą G. Petisne paskyrė vienvaldžiu Klaipėdos krašto vyriausiuoju komisaru. Šis liepos 6 nauju Direktorijos pirmininku paskyrė Vilių Steputaitį. Tai buvo nuolaida lietuviams, tačiau Steputaitis buvo nutautęs ir vadovavosi vokiečių interesais. Lenkijai t. p. darytos nuolaidos: gruodžio 6 atidarytas jos konsulatas. Ambasadorių konferencija gruodžio 20 kraštui suteikė ūkinį savarankiškumą. Dar Klaipėdos krašto byla.

4. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto laikinas valdymas. Lietuvininkai buvo nepatenkinti Klaipėdos krašto padėtimi. Protestuodamas E. Simonaitis 1922 vasarį pasitraukė iš Direktorijos. Valdymui pertvarkyti Klaipėdoje 1922 XII 22 įsteigtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (1922–1925). 1923 I 9 jis paskelbė, kad Direktorijos ir Valstybės tarybos veikla nutraukiama, o Klaipėdos kraštą ima valdyti pats komitetas ir jo sudaryta Direktorija, vadovaujama E. Simonaičio (Klaipėdos krašto sukilimas). Po derybų Santarvės atstovai vasario 15 sudarė naują Direktoriją, kuri Santarvės vardu Klaipėdos kraštą turėjo valdyti iki Klaipėdos krašto konvencijos įsigaliojimo. Ambasadorių konferencija vasario 16 Klaipėdos krašto valdymą autonomijos teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai.

5. Lietuvos Respublikos vyriausybės valdymas. Vietoj paleistos Valstybės tarybos 1923 II 20 sudaryta 32 atstovų Krašto taryba. Uždarytas Lenkijos konsulatas. Lietuvos vyriausybė vasario 24 aukštuoju įgaliotiniu deryboms su Santarvės atstovais paskyrė Antaną Smetoną. Į Klaipėdą kovo 1 atkeltas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pulkas. Kovo 10 tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto panaikinta muitų siena. Balandžio 20 Lietuvos vyriausybė aukščiausiu įgaliotiniu Klaipėdos krašte vietoj A. Smetonos paskyrė Joną Budrį-Polovinską (Klaipėdos krašto sukilimo vadą), gegužės 7 paskelbė Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos vyriausybė pagal šį statutą valdė Klaipėdos kraštą. Prisijungimui prie Lietuvos (1923 sausį) pirmieji pasipriešino komunistai, pasinaudoję ūkine suirute, susidariusia valdant prancūzams. 1923 IV 6 Klaipėdoje jie suorganizavo riaušes, kurias parėmė heitmatbundininkai ir toliau joms vadovavo (žuvo 4 žmonės, 1 sužeistas). Malšinant riaušes Klaipėdoje nuversti Vokietijos imperatoriaus Wilhelmo ir „Borussia“ paminklai. Krašte paskelbta karo padėtis, įsteigta karo komendantūra. Tačiau riaušių organizatoriai ir vadai nebuvo suimti ir nubausti. Mokėjimų ir atsiskaitymų vienintelė priemonė Klaipėdos krašte nuo 1923 V 23 tapo litas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija birželio 27 pradėjo valdyti jūrų uostą. Rugpjūčio 24 paskelbtas įstatymas dėl lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo administracinėse įstaigose. Klaipėdos krašto vėliava patvirtinta tautinė Mažosios Lietuvos vėliava (žalios–baltos–raudonos spalvų). Vokietija lapkričio 30 Klaipėdoje atidarė konsulatą. 1923 rudenį įkurta Valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygarda. 1924 II 25 Klaipėdos krašte įsigaliojo Lietuvos vyriausiojo tribunolo jurisdikcija; jo skyrius Klaipėdoje atidarytas kovo 25. Tarp Lietuvos ir Santarvės valstybių gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija su priedais: Klaipėdos krašto statutas, Klaipėdos uostas, Tranzitas. Klaipėdos kraštas toliau Lietuvos vyriausybės valdytas pagal šią konvenciją ir statutą. Valdymo organai buvo Klaipėdos krašto gubernatorius, Klaipėdos krašto seimelis ir Ūkio taryba. Seimelį rinko (pirmieji rinkimai įvyko 1925 X 19) visi Klaipėdos krašto gyventojai. Gubernatūra įsteigta 1924 V 8 (pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi Lietuvos prezidentas lapkričio 27 d. paskyrė J. Budrį). Rinkimams palengvinti seimelis 1928 XII 5 priėmė įstatymą dėl Klaipėdos krašto gyventojų požymio (paso išdavimo). Jam įgyvendinti Direktorija 1929 IV 19 ir 1931 X 1 patvirtino taisykles. 1930 V 7 Klaipėdos krašto gyventojams įvesta karo prievolė. Valdymui pagerinti ir Lietuvos interesams ginti 1934 II 8 priimtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. 1928 I 28 pasirašyta svarbi Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl valstybinės sienos (ji nustatyta Nemunu, todėl Vokietija atsisakė pretenzijų į Klaipėdos kraštą), 1936 V 20 – prekybos sutartis. 1938 XI 1 krašte atšaukta karo padėtis. Tokios Klaipėdos krašto valdymo, vadovaujantis Klaipėdos krašto statutu, tvarkos (jai visą laiką atkakliai priešinosi nacistinės vokiečių partijos ir organizacijos) Lietuvos vyriausybė laikėsi iki pat Klaipėdos krašto okupacijos ir aneksijos 1939 kovo mėnesį. Dar Klaipėdos krašto byla.

6. Religija. Nuo 1525 oficiali valstybinė religija buvo protestantizmo atšaka liuteronybė. Gyventojų dauguma buvo evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai (kalvinistai), Reformacijos dėka pamaldos vyko gimtąja kalba. 1871 Vokietijai tapus imperija, 1872 X 15 uždraustas mokyklose mokymas lietuvių kalba ir jos vartojimas visuomeniniame gyvenime. Priešinantis germanizacijai paplito surinkimai: per pamaldas jie vartojo lietuvių kalbą ir griežtai laikėsi M. Liuterio mokymo. 1901 krašte iš apie 72 tūkstančių lietuvių evangelikų per 15 000 buvo surinkimų nariai, vadinamųjų sakytojų. 1920 Klaipėdos krašte 94,4% gyventojų išpažino evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų tikėjimą ir tik 3,8% buvo katalikai, 1925 atitinkamai – 91,7% ir 5,3% (4 lentelė). 1920–1923 Klaipėdos krašto Evangelikų Bažnyčia išliko pavaldi Vokietijos Evangelikų Bažnyčios vadovybei. Lietuvių tikintieji stengėsi išlaikyti lietuvybę. Prie bažnyčių kūrėsi lietuvių giedotojų draugijos. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, siekta krašto Evangelikų Bažnyčią sujungti su Didžiosios Lietuvos Evangelikų Bažnyčia. Tačiau kovą dėl įtakos Evangelikų Bažnyčiai Klaipėdos krašte laimėjo Vokietija. 1933–1939 Klaipėdos krašte veikė 40 evangelikų parapijų, kurios turėjo po kunigą, du vyskupus (intendentus) ir vyriausiąjį vyskupą (superintendentą). Iš 40 evangelikų kunigų 13 buvo Vokietijos piliečiai ir tik 3 lietuviai. 1923 Klaipėdos krašte buvo 1 katalikų dekanatas su 4 parapijomis (Klaipėdos, Šilutės, Viešvilės ir Ropkojų), priklausęs Varmės vyskupui. 1926 IV 4 įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, Klaipėdos krašto katalikai priskirti Telšių vyskupijai kaip atskira prelatūra. Įsteigta naujų katalikų bažnyčių: 1932 Pagėgiuose, 1934 Plikiuose, 1935 Smalininkuose, 1937 Priekulėje. 1938 Klaipėdos prelatūra sudarė 6 parapijos (su Pagėgių ir Smalininkų par.). Dar Klaipėdos krašto Katalikų Bažnyčia, Klaipėdos krašto protestantų Bažnyčia.

4 lent. Klaipėdos krašto tikinčiųjų skaičius pagal religiją
Gyventojų tautybė Religijos Iš viso
evangelikų katalikų kitos
1920 IX 20 duomenys
vokiečiai 66 650 2 394 2 112 71 156
lietuviai 64 290 2 810 169 67 269
klaipėdiškiai („dvikalbiai“)  1 936 59 19  2 014
kitos tautybės 30 120 157 307
Iš viso tikinčiųjų 132 906 (94,5%) 5 383 (3,8%) 2 457 (1,7%) 140 746
1925 I 20 duomenys
Iš viso įvairių tautybių tikinčiųjų 129 888 (91,7%) 7 507(5,3%) 4 250 (3,0%) 141 645

7. Švietimas. Klaipėdos kraštą valdant prancūzams (1920–1923), išliko Vokietijos švietimo sistema ir visuotinis 6–14 metų vaikų mokymas. Mokyklos buvo suskirstytos į 3 pakopas: dvimetę žemutinę (vok. Unterstufe), dvimetę vidurinę (vok. Mittelstufe) ir keturmetę aukštąją (vok. Oberstufe). Dvi pirmosios pakopos sudarė pagrindinę keturmetę mokyklą (vok. Grundschule). Mokslo metų pradžia buvo balandžio 1 d. Klaipėdos krašto pradžios mokyklos priklausė Direktorijai. Jų mokytojai buvo susibūrę į Klaipėdos krašto mokytojų draugiją (vok. Lehrerverein). Ji priklausė Vokietijos mokytojų sąjungai (vok. Lehrerverband), per kurią Klaipėdos krašto mokytojai remti finansiškai, o mokyklos aprūpintos vadovėliais ir mokymo priemonėmis. Nors 1922 VIII 18 įsakymu deklaruota vokiečių ir lietuvių kalbų lygybė, praktiškai to nebuvo paisoma. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto 1923 I 9 manifeste pabrėžta, kad lietuvių kalba krašto mokyklose ir kitur turi lygias teises su vokiečių kalba. Tai detalizuota V. Gailiaus Direktorijos 1923 sausio mėn. įsakyme Kas link mokomosios kalbos mokyklose: privaloma dėstyti ta kalba, kuria dauguma vaikų kalba namie; turi būti mokoma literatūrine lietuvių kalba, o ne Klaipėdos krašto tarme. Kadangi 24,2% gyventojų 1925 užsirašė dvikalbiais, o mokytojai buvo vokiečiai, atsirado galimybė įvairioms manipuliacijoms. 1923 V 11 Direktorijos įsakymu lietuvių ir vokiečių kalbos pripažintos oficialiomis valstybinėmis kalbomis. Rugpjūčio 24 d. nurodyta vienodomis teisėmis vartoti lietuvių ir vokiečių kalbas Klaipėdos krašto administracinėse įstaigose. Lietuvių ir vokiečių kalbų lygiateisiškumas pabrėžtas Ambasadorių konferencijos 1923 II 16 nutarime ir Klaipėdos krašto statuto 25 ir 27 straipsniuose. Deja, vokiečių valdininkai ir mokytojai (Klaipėdos krašte jų buvo dauguma) nemokėjo lietuvių kalbos, o dalį mažlietuvių jau spėta visiškai nutautinti. Dėl to 1924 Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Viešvilėje, Smalininkuose ir Vilkyčiuose įsteigti lietuvių kalbos kursai. Paskelbtas konkursas vadovėliams lietuvių kalba parašyti. Naujais vadovėliais siekta suderinti lietuvių ir vokiečių švietimo sistemas. Išleista Miko Šlažos Darželis, Emilio Nauburo Kas piliečiui žinotina, Martyno Gelžinio Lietuva ir Mano gimtinė, Klaipėdos kraštas, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės Istorijos vadovėlis Klaipėdos krašto mokykloms (1935) bei kita. 1925 II 25 priimtas nutarimas dėl lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymo visose krašto mokyklose. 1925 pradėta mokėti 10% priedus pedagogams, mokantiems lietuvių ir vokiečių kalbas. Lietuvos ministrų kabinetas 1925 VI 9 priėmė nutarimą Klaipėdos krašto valstybinėse įstaigose vartoti lietuvių kalbą. Iš 1926 dirbusių 436 pradinių mokyklų mokytojų 29,8% buvo Vokietijos piliečiai. Klaipėdos krašto mokytojai lietuvininkai 1927 susibūrė į Mokytojų draugiją. Ji atkreipė Lietuvos vyriausybės dėmesį į nenormalią krašto mokyklų padėtį, reikalavo steigti visuotines lietuvių mokyklas (nors Didžiojoje Lietuvoje tik 1928 pradėtas įgyvendinti visuotinis pradinis mokymas). Iš 221 Direktorijos visiškai išlaikomos pradinės mokyklos 1929 tik 57-iose (25,7%) dėstomoji kalba buvo lietuvių. Mokytojai vokiečiai nevykdė Klaipėdos krašto statuto 27 straipsnio reikalavimų. Lietuvos vyriausybė 1929 įpareigojo Tauragės mokytojų seminarijos direktorių Mečislovą Mačernį patikrinti krašto mokyklų būklę. Patikrintos 102 mokyklos: 4 lietuvių, 7 mišrios ir 91 vokiška. Nustatyta, kad vokiečių kalba dėstyta netgi tose mokyklose, kuriose absoliučią mokinių daugumą sudarė lietuvininkai, namie kalbantys gimtąja kalba. Iš apklaustų 148 mokytojų tik 17 gerai mokėjo lietuviškai, 46 silpnai, o 85 visiškai nemokėjo; 35 buvo Vokietijos piliečiai. Vokiečių mokyklose tendencingai mokyta Lietuvos istorijos, o Lietuvos geografijos visai nemokyta. Lietuvių kalbos mokymui pradžios mokyklose pagerinti M. Šlaža parašė vadovėlį Elementarbuch der litauischen Sprache [Lietuvių kalbos elementorius]. Jį 1929 II 22 patvirtino Direktorija, išspausdintas 1930. Dėl lietuviškumo elementorius nepatiko mokytojams vokiečiams, todėl jį greitai pakeitė E. Kramerio knygelė Lehrbuch der litauischen Sprache [Lietuvių kalbos mokymo knyga]. Integruoti krašto mokyklas į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą buvo sunku. Adolfui Hitleriui 1933 tapus Vokietijos kancleriu, Klaipėdos krašte stiprėjo nacizmas. Jo ideologija plito ir krašto mokyklose, smarkiai sustiprėjo antilietuviška veikla. Dėl to nuo 1934 II 15 gubernatūroje įvestas referento švietimo reikalams etatas. Juo paskirtas Adolfas Klemas turėjo kontroliuoti pradžios mokyklų darbą. Tam priešinosi vokietininko Otto Schreiberio vadovaujama Direktorija. 1934 II 3 ji uždraudė į pradžios mokyklas įsileisti „svečius“. Tuomet Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas pasinaudojo Tautai ir valstybei saugoti įstatymu. Už Klaipėdos krašto statuto 25 ir 27 straipsnių pažeidimus iškelta baudžiamoji byla, nušalinta O. Schreiberio Direktorija. Naujoji Jurgio Brūvelaičio Direktorija rugsėjo 4 aplinkraščiu įpareigojo valstybinėse įstaigose viešus užrašus ir iškabas rašyti tik lietuvių kalba. Kadangi pradžios mokyklose lietuvių vaikai mokyti vokiečių kalba, Direktorija rugsėjo 24 nurodė, kad dėstomoji kalba nustatoma pagal mokinių pavardes, t. y. jų kilmę. Spalio 14 paskelbta nauja mokymo programa, kurią parengė specialioji komisija. Siekta suvienodinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pradžios mokyklų mokymo programas (tačiau Mažosios Lietuvos mokyklose mokiniai privalėjo išmokti abi kalbas). Vadovėlius visoms mokykloms rengė LR švietimo ministerija. Tendencingų vadovėlių ir žemėlapių mokyklose neturėjo būti. Tokie radikalūs sprendimai sukėlė vokietininkų nepasitenkinimą; trūko lietuvių kalbą mokančių mokytojų, švietimo reformai priešinosi ir dalis tėvų. Vokietijos spaudoje reforma vertinta kaip memelenderiškos kultūros slopinimas. Tai skatino Direktorijos kaitą. Naujasis jos pirmininkas Augustas Baldžius 1936 I 6 panaikino 1934 IX 24 įsakymą dėl pradžios mokyklose dėstomos kalbos ir kitų švietimo reformos reikalavimų. Dėl to sumažėjo mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba (5 lentelė). Lietuviškų mokyklų mažinimu buvo nepatenkinti lietuviai klaipėdiškiai. Reikalauta leisti steigti privačias lietuviškas mokyklas. Tokias rėmė Lietuvos vyriausybė. Jose mokiniai gerai išmokdavo abi kalbas. Šios mokyklos pristabdė vokietinimą Klaipėdos krašte (6 lentelė). Krašte įsigalėjus hitlerininkams, 1938 XII 22 Direktorija nustatė, kad pradžios mokyklose dėstomąją kalbą (raštišku pareiškimu) renkasi tėvai. Klaipėdos krašte veikė ir vidurinio bendrojo lavinimo mokyklos, kurių t. p. buvo lietuviškų ir vokiškų. Vokiečių aukštesniosios mokyklos buvo Klaipėdoje (Luizės ir Augustės Viktorijos gimnazijos; berniukų ir mergaičių progimnazijos), Šilutėje (Herderio gimnazija) ir Pagėgiuose (Realinė žemės ūkio mokykla). Jose mokyta pagal Vokietijos mokyklų programas. Klaipėdos krašte veikė 3 lietuviškos gimnazijos: Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija (nuo 1922), Donelaičio gimnazija (1) Pagėgiuose (įsteigta 1926) ir Vydūno gimnazija Šilutėje (įsteigta 1932; Šilutės lietuvių gimnazija). Mokyta pagal Prano Mašioto sudarytą programą. Mokymas truko 9 metus; žinios vertintos pagal 6 balų sistemą, mokslo metų pradžia – balandžio 1. Abiturientai laikė 2 brandos atestato egzaminus, rašė ir gynė referatą. Mokymą kontroliavo gubernatūra. Miesto lietuvius mokinius mokymuisi gimnazijoje rengė Klaipėdos spartesnioji mokykla (7 lentelė). Klaipėdos krašte 1933 veikė 23 amatų mokyklos (dailidžių, mūrininkų, siuvėjų, kirpėjų, arklių kaustytojų ir kitos). Valstybinė amatų mokykla atidaryta 1936 VII 1. Nuo 1901 veikė Klaipėdos mokytojų seminarija, rengusi mokytojus pradžios mokykloms. Vokiškas vidurines mokyklas baigę mokiniai lengvatinėmis sąlygomis galėjo studijuoti Vokietijos aukštosiose mokyklose. Lietuva tik 1934 įsteigė Klaipėdos prekybos institutą (rektorius E. Galvanauskas). 1935 įsteigtas Respublikos pedagoginis institutas (direktorius Vytautas Soblys, nuo 1937 M. Mačernis). Vokiškoms mokykloms pedagogus rengė Klaipėdos krašto pedagoginis institutas (8 lentelė). Klaipėdos krašto integravimo į Lietuvos Respubliką sparta daug priklausė nuo švietimo sistemos.

5 lent. Direktorijos išlaikomų pradžios mokyklų mokinių kaita 1933, 1936, 1938
Metai Lietuviškų mokyklų Mokinių Dvikalbių mokyklų Mokinių Vokiškų mokyklų Iš viso mokinių Mokyklų Mokinių Mokytojų
1933 10 (4,2%) 784 10 (4,2%) 422 215 (91,6%) 16 154 235 17 380 438
1936 42 (17,5%) 2 934 38 (15,8%) 1 607 160 (66,7%) 12 958 240 17 499 432
1938 26 (11,1%) 1 956 25 (10,6%) 1 006 184 (78,3%) 11 822 235 14 784 420
6 lent. Privačių Klaipėdos krašto pradžios mokyklų ir įvairiataučių mokinių kaita
Metai Mokyklų   Mokinių  
    Iš viso lietuvių dvikalbių–klaipėdiškių vokiečių kitų
1936 22 1 029 781 141 95 12
1937 51 2 086 1 354 449 274 9
1938 60 2 520 1 841 382 282 15
7 lent. Vidurinių krašto mokyklų mokinių kaita
Metai Mokinių, kai dėstoma Iš viso
  lietuvių kalba vokiečių kalba  
1933 575 (27,6%) 1 510 (72,4%) 2 085
1936 979 (35,1%) 1 812 (64,9%) 2 791
1938 1 225 (39,8%) 1 851 (60,2%) 3 076
8 lent. Klaipėdos krašto aukštosios mokyklos ir studentų kaita
Mokymo įstaiga 1934 1936 1938
Prekybos institutas 155 185 109
Respublikos pedagoginis institutas 279 227
Klaipėdos krašto pedagoginis institutas 34

8. Kultūrinė veikla. Lietuvių kultūra krašte plėtojosi netolygiai. Vokiečių kultūrai plėtotis buvo daug geresnės sąlygos bei galimybės. Lietuvių ir vokiečių propaguojamų kultūros vertybių priešprieša krašte išryškėjo Vokietijos imperijos valdžiai 1872–1876 oficialiai išgujus lietuvių kalbą iš visuomeninio gyvenimo. 1923 Klaipėdos kraštą prisijungus prie Lietuvos valstybės, imta atkurti lietuvių kalbos teises ir gaivinti lietuvybę. Tam priešinosi vokiečiai, siekę ir toliau daryti įtaką baigiantiems nutausti mažlietuviams, memelländeriams. Jų kultūrą vokiečių valdžia vadino mišria lietuvių–vokiečių. Mažlietuviai kultūrinę veiklą plėtojo per Bažnyčią, mokyklą, spaudą, visuomenines organizacijas. Viena seniausių Klaipėdos krašto kultūros ir labdaros draugijų „Sandora“ (1904–1939) telkė evangelikus liuteronus. Svarbi buvo kultūros ir švietimo draugija „Aukuras“ (įkurta 1922). Jos ir „Santara“, Ūkininkų draugija, „Prūsų lietuvių balso“ redakcija turėjo bibliotekas. 1934 įkurta Klaipėdos miesto biblioteka. Privačias bibliotekas turėjo Klaipėdos krašto visuomenės veikėjai J. Stiklorius, M. Šlaža, G. Juozupaitis, J. Kybrancas, O. Šneideraitis, V. Gailius ir kiti. Knygų lietuvių kalba bibliotekose buvo mažai. Lietuvių ir vokiečių inteligentai 1924 įsteigė Klaipėdos krašto muziejaus draugiją (vedėjas Martynas Emilis Nauburas). Prie daugelio draugijų ir susivienijimų veikė chorai, kapelos, dūdų orkestrai. Pvz., prie Darbininkų ir amatininkų susivienijimo (įkurtas 1930) veikęs Kultūros židinys turėjo 20 skyrių ir apie 1 000 narių. Lietuvių draugijos rūpinosi jaunimo vakarų, gegužinių, švenčių organizavimu, rengė masines dainų, jūros, Rambyno šventes, plėtė sporto sąjūdį, turizmą, platino spaudą. 1923 įkurta privati muzikos mokykla, 1924 suvalstybinta ir pertvarkyta į konservatoriją (Klaipėdos muzikos mokykla); ji turėjo Stasio Šimkaus vadovaujamą simfoninį orkestrą. Deja, 1930 konservatorija buvo uždaryta. Tai pristabdė lietuvių ir vokiečių vykusį muzikinių kolektyvų bendravimą. Iki 1939 veikė Muzikos mokykla. 1932 įkurta Vokiečių muzikos mylėtojų draugija (turėjo simfoninį orkestrą). Iš Berlyno 1938 atvyko operetės trupė, išpopuliarėjusi Klaipėdoje. Scenos mėgėjai lietuviai buvo susibūrę į draugiją „Aida“ (1919–1939), 1935 pradėjo veiklą Klaipėdos dramos teatras. Lietuvos Respublikos lėšomis Jakuose įrengta Klaipėdos radijo stotis. Taip iš dalies užkirstas kelias Vokietijos radijo laidoms, specialiai transliuotoms Klaipėdos krašte ir priešiškoms Lietuvos Respublikai. Savo darbus Klaipėdoje eksponavo Lietuvos dailininkas Adomas Varnas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, J. Bagdonas. Sporto draugijose iš pradžių lietuviai ir vokiečiai veikė kartu, vėliau jų veikla išsiskyrė. Rengti turistiniai žygiai po Klaipėdos kraštą dviračiais, veikli buvo Buriuotojų sąjunga, propagavusi jūros idėją. Pasižymėjo Klaipėdos sporto sąjungos futbolo komanda. Lietuvių kultūrinė veikla nutraukta Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, dalis kultūros įstaigų evakavosi į Didžiąją Lietuvą, likusias perėmė Vokietijos valdžia.

9. Spauda. Didelį poveikį lietuvininkų gyvensenai, pasaulėžiūrai ir politinėms pažiūroms darė spauda (periodika). Mažosios Lietuvos spaustuvėse išspausdinta daugybė knygų lietuvių kalba (knygų leidyba). Dalis jų gabenta į Didžiąją Lietuvą Rusijos skelbto spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904). Iki 1940 Klaipėdoje išleistos 579 pavadinimų knygos lietuvių kalba, Priekulėje – 256, Bitėnuose – 104, Šilutėje – 62. Buvo gausu periodinių leidinių. Per Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdoje dominavo vokiškos pakraipos laikraščiai. „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuviška ceitunga“. Vykstant Paryžiaus taikos konferencijai Prūsų lietuvių susivienijimas 1919 Klaipėdoje įsteigė laikraščio „Prūsų lietuvių balsas“ informacijos biurą. Krašto lietuviškoms organizacijoms 1920–1921 atstovavusi Tautos taryba leido laikraštį Tautos žinios. Klaipėdos kraštą pradėjus laikinai valdyti Santarvei, periodinių leidinių pagausėjo. Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuva, toliau ėjo tik Sąjungos žinios, „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ ir Statistikos žinios. Kitų 1920–1923 pradėtų leisti periodinių leidinių leidyba nutrūko. 1924–1925 pradėta leisti naujų leidinių: 10 lietuvių, 2 vokiečių ir 2 dvikalbiai. Pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją, dalis periodinių leidinių nebespausdinta. Tai krašto gynybai skirti „Pajūrio sargas“, Kovotojas, „Klaipėdos sargas“, ūkininkams – „Klaipėdos krašto ūkininkas“ bei leidiniai Memel Zeitung, Muzika. Nuo 1926 pradėta leisti daug naujų leidinių. Visų jų leidyba po 1939 okupacijos buvo nutraukta, išskyrus nacionalsocialistinį Memeler Dampfboot. Krašte nuo 1919 dominavo lietuvių kalba leidžiami periodiniai leidiniai (9 lentelė), spausdinti Ryto, Lithuania, Memeler Dampfboot (Klaipėdoje) ir Memelländische Rundschau (Šilutėje) spaustuvėse. Pagal seną tradiciją jos dar spausdino ir kai kuriuos Didžiosios Lietuvos leidinius. Krašte nuolat platinta daug vokiškų laikraščių, spausdintų Vokietijoje. Dar Klaipėdos periodika, Klaipėdos krašto periodika.

16 lent. Klaipėdos krašto periodiniai leidiniai
Pavadinimas Leidimo metai Redaktoriai, leidėjai Pastabos
I. Leisti Pirmojo pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metais
Memeler Dampfboot 1849–1944 H. May, M. Kakies ir kiti vokiškos pakraipos
Lietuviška ceitunga 1878–1939 M. Šernius, M. Kakies ir kiti vokiškos pakraipos
Pakajaus paslas 1881–1939 Ch. Kukat, M. Šilokas ir kiti lietuvių ir vokiečių kalbomis tikybinis
Pagalba 1904–1939 V. Gagalaitis, M. Jurgelaitis ir kiti tikybinis
Birutė 1909–1920 J. Vanagaitis ir kiti nuo 1920 Klaipėdoje
Prūsų lietuvių balsas 1919–1923   Prūsų lietuvių susivienijimo leidinys
II. Pradėti leisti Klaipėdos kraštą laikinai valdant Santarvės valstybėms (1920–1923)
Birutė 1920 J. Vanagaitis atkurtas
Klaipėdos krašto valdžios žinios 1920–1939 Direktorija lietuvių ir vokiečių kalbomis
Tarybos žinios 1920–1921 A. Ringys, Rėžulaitis Tautos tarybos leidinys lietuvių ir vokiečių kalbomis
Baltika 1920–1922 J. Meikys, H. Zvikys lietuvių, vokiečių, latvių ir lenkų kalbomis
Prekybos žinios 1920 H. Zvikys Jaunimo organizacijos Santara leidinys
Darželis 1920–1921 M. Glažė Jaunimo organizacijos Santara leidinys
Vokiška–Lietuviška Namynės Bunta 1920–1922 G. Schmidt lietuvių ir vokiečių kalbomis
Memelländische Rundschau 1921–1933 M. Preikšas vokiškos pakraipos
Landwirtschaftliche Zeitung 1920 Linter  
Baltolita 1920 E. J. Jakužaitis lietuvių ir vokiečių kalbomis
Kibirkštis 1921–1922 M.Glažė vietoj Darželio
Statistikos žinios 1921–1937 Klaipėdos krašto Statistikos biuro leidinys lietuvių ir vokiečių kalbomis
Memeler Landeszeitung 1922–1923 E. Borchertas, L. Bajorat gynė Lietuvos Respublikos interesus
Memelgau Zeitung 1922 M. M. Swars  
Sąjungų žinios 1923–1926 Centrinio darbo susivienijimo valdininkų ir valdiškųjų tarnautojų biuletenis lietuvių ir vokiečių kalbomis
Alliance 1923 G. Schmidt lietuvių ir vokiečių kalbomis
Laukininkas 1923–1924 M. Kiošis Mažųjų laukininkų susivienijimo leidinys
III. Pradėti leisti Lietuvos Respublikai kraštą valdant pagal Laikinąjį autonomijos statutą (1924–1925)
Klaipėdos žinios 1924–1925 J. Šaulys, B. Sruoga, E. Jakužaitė, A. Dėdelė, B. Sliesoraitytė  
Lietuvos keleivis 1924–1939 J. Grigolaitis, J. Šaulys, M. Gudaitis, A. Lymantas, F. Tramišius  
Kaimynas 1924–1934 V. Gvazdinskas, O. Skirbstytė, J. Linkys Lietuvos keleivio priedas
Pajūrio sargas 1924–1925 H. J. Jakužaitis, F. Arnašius Šaulių sąjungos leidinys
Kovotojas 1924 P. Jakštas Butigeidžio pulko leidinys
Klaipėdos sargas 1924 J. Brūvelaitis Šaulių sąjungos leidinys
Klaipėdos krašto Remeslininkystės laikraštis 1924–1931 Klaipėdos krašto valdžios organas lietuvių ir vokiečių kalbomis
Memel Zeitung 1924–1925 J. Šaulys  
Arbeiter Zeitung 1924–1927   komunistinės pakraipos
Wochenschau 1924 V. G. Skroblies  
Valstybinis valdininkas 1925–1926 A. Birontas, Kėdainis lietuvių ir vokiečių kalbomis
Valstiečių žodis ir žodis 1925–1926 M. Hermanaitis, B. Pušinis ir kiti LKP CK Kaimo laikraštis
Muzika 1925 J. Žilevičius  
Klaipėdos krašto ūkininkas 1925–1926   Lietuvos keleivio priedas
IV. Pradėti leisti Lietuvos Respublikai kraštą valdant pagal Konvenciją (1926–1938)
Klaipėdos garsas 1926–1927 J. Brūvelaitis, V. Augustinaitis, V. Gvazdinskas Klaipėdos krašto šulių laikraštis
Klaipėdos krašto žodis 1926 B. Ritėnas  
Mūsų balsas 1926–1927 M. Kalvis  
Ziono balsas 1926–1935 M. Kėkštas lietuvių ir vokiečių kalbomis
Policijos žinių lapas 1926–1939    
Die Memelwarte 1926 M. Dumbries  
Memel Morgenstimme 1926–1927 R. Valsonokas  
Darbo balsas 1926 M. Toleikis Darbo federacijos leidinys
Laukininkų patarėjas 1927–1931 E. J. Jakužaitis, V. Jokaitis Lietuvos keleivio priedas
Morgenkurrier 1927 R. Valsonokas,  
Memeler Allgemeine Zeitung 1927–1933 J. Arongauzas  
Klaipėdos krašto maudyklių laikraštis 1928–1936   lietuvių ir vokiečių kalbomis
Nachrichten der Wirtschaftspartei des Memelgebietes 1928 M. Reischies, E. Simonaitis Gaspadorystės partijos leidinys
Klaipėdos krašto bažnyčios urėdiškas laikraštis 1928   tikybinis lietuvių ir vokiečių kalbomis
Naujausi vaizdai iš viso svieto 1929–1932   Lietuviškos ceitungos priedas
Laukininkas 1929–1939   Lietuviškos ceitungos priedas
Mažosios Lietuvos jaunimas 1930–1932 J. Grigolaitis Klaipėdos krašto Jaunųjų tarybos leidinys, Lietuvos keleivio priedas
Visuomenės mėniasiaraštis 1930 B. Mažylis Šilutėje
Darbininkų balsas 1931–1939 J. Jackevičius, V. Šukys, P. Gintalas, S. Vainoras, K. Butkus Darbininkų ir amatininkų susivienijimo leidinys
Baltijos aidas 1931–32 J. Pocius  
Šventoji diena 1931–1935 J. Linkys, A. Baltrys, M. Lokys Lietuvos keleivio priedas
Vokiečių žinios Lietuvoje 1931–1939   lietuvių ir vokiečių kalbomis
Pliažas 1931–1933 S. Čekanauskas  
Moterų priedas 1932–1933   Lietuvos keleivio priedas
Memelländische Landeszeitung 1932 J. Brožaitis  
Klaipėdos krašto lakraštis 1932 J. Brožaitis lietuvių ir vokiečių kalbomis
Mažoji Lietuva 1932 A. Brakas  
Darželis 1932 M. Glažė  
Gyvenimas 1932 S. Čekanauskas Meno, kultūros, humoro leidinys
Audra 1932 J. Metas  
Šventai dienai 1932–1939 H. Gelharas Lietuviškos ceitungos priedas
Klaipėdiškis 1932 J. Antanaitis  
Kalba ir kraštas 1933   Lietuvos keleivio priedas
Savaitė 1933 J. Butkus  
Memeler Neueste Nachrichten 1932–1934 H. May  
Memeler Idiše Nais 1933   žydų kalba
Ostsee Beobachter 1934–1935 J. Simonas, M. Makis  
Komersantas 1934–1935 I. Povilaitis, H. Gelharas  
Memeler Beobachter 1935–1938 J. Grigolaitis, V. Zubovas  
Jūra 1935–1939 Z. Domeika, V. Bakūnas, A. Daugirdas  
Lietuvos evangelikų kelias 1935–1939 P. Dagys  
Tageblatt 1935–1939 K. Cimmer  
Sandora 1936–1939 M. Lipčius Lietuvos keleivio priedas
Baltischer Beobachter 1936–1939 G. Juozupaitis, V. Gailius, V. Zubovas  
Pajūris 1936–1938 J. Dubickas, M. Šlaža  
Vakarai (su priedu Vaikų vakarai) 1937–1938 J. Pronskus, I. Šeinius, Jurkūnas, E. Galvanauskas, V. Rastenis, T. Šlažas Lietuvos vakarų sąjunga
Prekyba ir pramonė 1937 M. Sipavičius  
Klaipėdos krašto sužalotųjų karo dalyvių ir paliktųjų sąjungos žinios 1937–1938   lietuvių ir vokiečių kalbomis
Prekyba 1936, 1938–1939 K. Scharffetteris, M. Sipavičius, Ambraziejus lietuvių ir vokiečių kalbomis
Žygis (Bendras žygis) 1938–1939 P. Gedvilas  

10. Visuomeninės organizacijos. Aktyvią mažlietuvių visuomeninę veiklą XX a. pradžioje pristabdė Pirmasis pasaulinis karas. Po jo vykstant Paryžiaus taikos konferencijai, ši veikla vėl suaktyvėjo daugiausia per Evangelikų Liuteronų Bažnyčią. Šią veiklą vienijo religinės šviečiamosios organizacijos Sandora ir Santara. Po Pirmojo pasaulinio karo Santara turėjo savo draugijų su chorais visame krašte. Jos ypač aktyviai veikė per Santarvės okupaciją: puoselėjo lietuvių kalbą, rėmė Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva idėją. Draugijos 1922 gruodį–1923 sausį padėjo pašalinti Santarvės okupaciją. Veikė ir šalpos organizacijos. Pagal Laikinąjį autonomijos statutą valdomame Klaipėdos krašte esant sudėtingai ūkinei plėtrai ir politiniam gyvenimui galėjo daugiau reikštis šaulių ir savanorių sąjungos. Dėl to Santaros draugijų veikla merdėjo, o tai atsiliepė krašto pilietiniam ugdymui. Tuo metu kūrėsi ir naujos draugijos (ūkininkų, mokytojų, žvejų, sporto ir kitos). Vokiečiai kaip atsvarą lietuvių visuomeninei veiklai kūrė savo organizacijas. Pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją, keitėsi visuomenės gyvenimo sąlygos, todėl kūrėsi naujos draugijos ir sąjungos (buriuotojų, paštininkų, namų savininkų, pirklių ir amatininkų, lietuvių–latvių vienybės, prancūzų–lietuvių vienybės, evangelikių moterų, evangelikių mergaičių ir kitos; 10 lentelė). Veiklai koordinuoti 1934 įkurtas Lietuviškų organizacijų komitetas, 1935 – Lietuvos vakarų sąjunga, skirta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūriniam bendradarbiavimui. Ši sąjunga 1939 ragino Lietuvos vyriausybę nenuolaidžiauti Vokietijai, sustabdyti sustiprėjusį lietuvių visuomeninio gyvenimo slopinimą. Nacistinei Vokietijai okupavus kraštą, lietuvių visuomeninių organizacijų veikla nutrūko.

10 lent. Svarbiausios Klaipėdos krašto lietuviškos visuomeninės organizacijos
Pavadinimas Įsteigimo metai Steigėjai ir vadovai Pastabos
I. Veikusios Pirmojo pasaulinio karo ir Paryžiaus taikos konferencijos metais
Sandora 1904 V. Gaigalaitis Religinio švietimo
Santara 1912 V. Gaigalaitis, J. Reisgys  
II. Pradėjusios veikti kraštą laikinai valdant Santarvės valstybėms
Pagalba 1921 Vytė, G. Juozupaitis, Kunkis, Jankutė Nukentėjusiems šelpti
Gluosnis 1921 Redmeris Pagonių misijoms šelpti
Aukuras 1922 J. Stiklorius, Končius Kultūros draugija
Šarūnas 1922   Sporto draugija
III. Pradėjusios veikti Klaipėdos kraštą valdant pagal Laikinąjį autonomijos statutą
Mažųjų laukininkų susivienijimas 1923 K. Lekšas, Lazeris  
Klaipėdos krašto mokytojų draugija 1923 M. Šlaža, F. Auksutaitis, E. Bajoras, V. Bajoras, J. Užpurvis, Stragys, M. Nauburas, Simaitis  
Žvejų draugija 1923 Lukys, J. Dovilas, Seigys, E. Rademacheris, Erdmonaitis  
Savanorių sąjunga 1923 A. Gailius  
Klaipėdos krašto sporto sąjunga 1924 Mickus  
Jūrų skautų draugovė Budys 1924 S. Kuizinas  
Muziejaus draugija 1924 V. Gaigalaitis, J. Žilius, P. Tarasenka, J. Stiklorius ir kiti  
Klaipėdos krašto moterų draugija 1924 Stikliorienė, Brakienė, Lacytienė, Zauniūtė, Bumbulienė, Šeškaitienė  
IV. Pradėjusios veikti Klaipėdos kraštą valdant pagal konvenciją
Visuomenės sąjunga 1925 J. Kybrancas, K. Trukanas, V. Gailius, M. Purvinas, E. Augustaitis, J. Juodkazys, Šiuišelis ir kiti Rūpinosi rinkimais į valdžios organus
Mokyklų draugija 1926 V. Gaigalaitis, K. Trukanas, J. Valaitis, J. Stiklorius, A. Brakas  
Klaipėdos įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjunga 1926 Vidugiris  
Dviratininkų draugija (Memelländischer Jugendring) 1927 T. Kuršaitis, J. Trakis, V. Bertulaitis Turėjo skyrius kaimuose
Sąjunga draugiškumui per Bažnyčią skleisti 1928 V. Gaigalaitis, Baltys, J. Toleikis, J. Birškus  
Moterų draugija Globa 1928 Liormanienė, Rimdžiuvienė, Gudelienė  
Ūkininkų draugija 1928 J. Dovilas, M. Labrencas, M. Žvilius, J. Zabielavičius  
Darbininkų ir amatininkų susivienijimas 1930 Jurgaitis, Bružas, Mickus, E. Gložaitis, J. Šernas, B. Ivanauskas, K. Paura, Povilaitis, Pranaitis, Šimaitis, Šukys, J. Jackevičius, Butkų Juzė, Adomaitis, J. Kačinskas, Zinkevičius, A. Strazdauskas  
Klaipėdos krašto vokiečių sporto sąjunga 1931   Priklausė Rytų sporto centrui Karaliaučiuje
Laukininkų centras 1934 E. Rademacheris, E. Kalvaitis, M. Kaitinis, M. Žvilius, M. Ašmys, J. Dovilas, J. Brožaitis  
Collegium musicum 1932   Vokiečių muzikos mėgėjų draugija
Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga 1933   Įkurta Kaune
Lietuviškų organizacijų komitetas 1934 J. Kybrancas  
Lietuvos Vakarų sąjunga 1935 V. Lašas, P. Pakarklis, P. Leonas, V. Krėvė-Mickevičius, K. Pakštas ir kiti  
Lietuvos aktyvistų sąjunga 1938 A. Voldemaras, A. Sliesoraitis, J. Pajaujis ir kiti  

11. Politinė veikla, partijos. Mažosios Lietuvos tautos taryba iškėlė politinį šūkį Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia, skatinusi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą. Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo vienijosi revanšistinės jėgos, pasiryžusios „nuplauti Versalio taikos gėdą“ ir susigrąžinti prarastas žemes. Rytprūsių vokiečių valdžia, stengdamasi išlaikyti Klaipėdos krašte Vokietijos įtaką, skelbė: Nemunas yra mūsų upė, bet ne mūsų siena. Heimatbundas propagavo Klaipėdos krašto atsiskyrimą nuo Lietuvos. Lenkija planavo įgyvendinti savo siekius remiama Prancūzijos. SSRS t. p. dalyvavo sprendžiant Klaipėdos uosto likimą: 1924 pradžioje, ketindama skleisti pasaulinės socialistinės revoliucijos idėjas, Klaipėdoje įkūrė slaptą LKP(b) krašto komitetą. Komunistai krašte vykdė antivalstybinę ir antilietuvišką politiką, naudingą vokiečių revanšistams. LKP(b) iki 1928 darė įtaką Darbininkų partijai (vok. Arbeiterpartei; 1925–1936). Klaipėdos krašto mažlietuvių interesus gynė Mažosios Lietuvos tautos taryba, Prūsų lietuvių susivienijimas (1919–1926) ir Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, siekęs atstovauti visai Mažajai Lietuvai. Komitetas (1923 VII 8 tapęs visuomenine politine organizacija) kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, ragino greičiau priimti statutą ir stabilizuoti politinę padėtį krašte. Klaipėdos krašto lietuvių organizacijoms atstovavo Tautos taryba (1920–1921). Įsteigtas Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos skyrius (vadas Jurgis Brūvelaitis). Pradėti steigti Lietuvoje veikusių partijų ir sąjungų (socialdemokratų, ūkininkų, tautininkų ir kitų) Klaipėdos krašto skyriai. Mažlietuviai 1923 būrėsi į savas partijas. Įkurtas Mažųjų laukininkų susivienijimas, siekęs suburti mažų ūkių savininkus ir atitraukti juos nuo vokiečių dvarininkų, nusiteikusių prieš Lietuvą, įtakos. Stambieji ūkininkai susibūrė į Gaspadorišką autonomijos partiją (Endrius Borchertas, Jokūbas Brožaitis, Jonas Aušra ir kiti). Vokiečiai separatistai 1924 vasarą slapta rengė ginkluotą pučą prieš Lietuvos valdžią, tačiau jo organizatoriai rugpjūčio 1 suimti. Buvo sustiprintas Šaulių sąjungos Klaipėdos krašto skyrius (1925 turėjo 20 būrių, apie 400 narių, orkestrą, chorus). Rinkimų akcijoms 1925 XI 8 įsteigta Visuomenės sąjunga (vadovai E. Borchertas, V. Gailius, J. Aušra, nuo 1929 Kazys Trukanas), vienijusi miestiečius: amatininkus, prekybininkus, valdininkus, mažlietuvius ir didlietuvius. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1925 nutraukė veiklą, nes Klaipėdos kraštas jau buvo susijungęs su Lietuvos Respublika, o esamomis politinėmis aplinkybėmis Didžiajai Lietuvai susijungti su visa Mažąja Lietuva buvo nerealu. Komiteto pavyzdžiu Prūsų lietuvių susivienijimas 1926 pertvarkytas į Klaipėdos krašto lietuvininkų susivienijimą (veikė iki 1939 III 23). Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuva ir Laisvosios valstybės idėjai netekus prasmės, vokiečių politikai 1923 VIII 31 Heimatbundą pertvarkė į Memelländischer Kulturbund [Klaipėdos krašto kultūros sąjungą, Kultūrbundą]. Jis koordinavo ir skatino priešišką Lietuvai veiklą. Pasikeitus politinei situacijai, rugsėjo 30 d. Klaipėdoje pradėjo veikti Vokietijos konsulatas (jame dirbo iki 50 žmonių). 1925 Kultūrbundas pertvarkytas į partijas: Memelländische Landwirtschaftspartei [Klaipėdos krašto žemės ūkio partija] ir Memelländische Volkspartei [Klaipėdos krašto tautos partija]. 1928 įsteigtas slaptas Vokietijos nacionalsocialistų partijos (NSDAP) Klaipėdos krašto skyrius (vadai Theodoras Sassas ir Hahnas Roppas). Priešiška Lietuvai veikla suintensyvėjo Vokietiją 1933 pradėjus valdyti Adolfui Hitleriui. Klaipėdos krašte veikusios vokiečių partijos pertvarkytos į nacistines: Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets [Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga; steigėjas ir vadas Ernstas Neumannas] ir Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebiets [Klaipėdos krašto krikščionių socialistų darbininkų sąjunga; steigėjas ir vadas T. Sassas]. Vokietijos nacistinių ir kitų revanšistinių organizacijų veiklos centru tapo Verein für das Deutschtum im Auslande [Vokietybei užsienyje remti susivienijimas], kuris 1933 virto nacių sąjunga Volksbund für das Deutschtum im Auslande [Vokietybei užsienyje remti tautinė sąjunga]. Kad naciai galėtų sėkmingai vykdyti Rytų politiką, 1933 gegužę Berlyne įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras Bund Deutscher Osten [Vokiečių Rytų sąjunga], trumpiau Ostbund. Šios nacių revanšistinės organizacijos bei jų karinės formuotės vykdė priešišką Lietuvos valdžiai veiklą, telkė smogikų būrius, terorizavo lietuvių patriotus ir rengė ginkluotą sukilimą. Nacių partijų veiklą Lietuvos vyriausybė uždraudė, jų vadai E. Neumannas, T. Sassas bei jų bendražygiai suimti ir 1935 III 26 nuteisti kalėti. Tai buvo pirmas ir iki 1945 vienintelis nacionalsocialistų naciai teismas Europoje (1934 XII–1935 III Kaune). Vokietija stengėsi įvairiomis priemonėmis paveikti teismo procesą. Ji 1936 III 7 pareiškė, kad nebesilaikys Lokarno sutarčių, t. p. ir Versalio taikos sąlygų; siekdama praplėsti „gyvybinę erdvę į Rytus“, pradėjo sparčiai ginkluotis. Susidarius itin nepalankioms aplinkybėms, Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir Vokietijai reikalaujant, Lietuva buvo priversta paleisti Klaipėdos krašto nacių vadus. Jie dar labiau įžūlėjo. Neumannas 1938 lapkritį paskelbtas Klaipėdos krašto hitlerininkų vadu. Lapkričio 14 įsteigta krašto Vokiečių kultūros sąjunga (vok. Kulturverband). Suburti nacių tvarkos būriai, vėliau pagalbinė vokiečių policija. Lietuva ir lietuvininkai iki 1939 sėkmingai priešinosi Vokietijos ir Lenkijos planams krašte. Vis dėlto nacistinė Vokietija privertė nusileisti net didžiąsias valstybes ir nesulaukusi jų pasipriešinimo 1938 okupavo Austriją, 1939 III 15 Čekoslovakiją, o 1939 III 22–23 ir Klaipėdos kraštą.

12. Žemės ūkis. Klaipėdos krašto dvarininkai, daugelis jų vokiečiai, gaudavo materialinę paramą iš Vokietijos, todėl nenorėjo nuo jos atsiskirti. Žemės ūkio atkūrimą po Pirmojo pasaulinio karo kreditavo įvairūs vokiečių valdomi bankai, todėl krašto žemės ūkyje (180 800 ha naudmenų, arba 63,5% Klaipėdos krašto ploto) dominavo vokiečiai. Lietuvos valdžia 1930 atliko visuotinį žemės surašymą. Rasta 12 565 ūkiai, 11 365 jų (90,5%) buvo nedideli – 1–30 ha. Nedideliems ūkiams priklausė 103 790 ha naudmenų, vidutiniškai po 8,3 ha ūkiui. Didelių ūkių (30–100 ha) buvo 1 070 (8,5%), jiems priklausė 48 459 ha naudmenų, vidutiniškai po 45,3 ha ūkiui. Dvarų (100 ha ir daugiau) buvo 130, jiems priklausė 28 569 ha žemės naudmenų, vidutiniškai po 219,8 ha. Ūkiuose dirbo apie 41 000 žmonių. Prekyba žemės ūkio produkcija naudotasi ir politiniais tikslais. Vokietija 1934 paskelbė Lietuvai blokadą (nepirko žemės ūkio produkcijos). Ji Klaipėdos kraštui buvo sušvelninta. Vidaus rinkoje kainos vis tiek sumažėjo (pvz., rugių 1 cnt 1926 kainavo 28,3 Lt, 1936 – 7,7 Lt, bulvių atitinkamai 7,6 Lt ir 2,85 Lt). Smulkieji ūkininkai buvo įsiskolinę. Direktorija 1934 iš varžytinių pardavė 169 ūkius. Lietuvos valdžia rėmė ūkininkus: Žemės ūkio banko trumpalaikės paskolos pakeistos ilgalaikėmis, mokėti priedai už gyvulių eksportą (1930–1935 Maistas iš Klaipėdos krašto ūkininkų supirko apie 25 000 kiaulių). 1936 VIII 5 Berlyne pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutartis panaikino blokadą ir sudarė prielaidas plėsti žemės ūkio produktų gamybą. Krašto žemės ūkio produktų eksportas 1938 sudarė žymią dalį Lietuvos Respublikos eksporto: sūrių 99%, galvijų 53%, kiaulių 16%, arklių 9%, kiaušinių 4%, sviesto 3%. Lietuvos vyriausybė skatino grįžti iš Amerikos išeivius lietuvius ir kurtis Klaipėdos krašte, pirkti ūkius ir dvarus (1 ha žemės kainavo nuo 800 iki 1 000 Lt). Vyriausybė 1937 IX 6 paskelbė žemės nusavinimo kariuomenės, susisiekimo, uosto ir muitinių reikalams įstatymą, kuris turėjo palengvinti įgyvendinti valstybinius projektus ir programas (11 lentelė). Klaipėdos krašto ūkininkai būrėsi į kultūros, ūkio ir politines organizacijas. Žymiausios: Ūkininkų draugija ir Laukininkų centras. Dar laukininkystė Klaipėdos krašte, Klaipėdos krašto dvarai.

11 lent. Žemės ūkio produkcijos gamybos Klaipėdos kraše svarbiausi rodikliai
Gamybos rūšis 1929 1930 1938
Užauginta cnt* iš ha:
žieminių kviečių 29,4 36,6 34,8
rugių 31,4 36,2 35,2
miežių 32,6 36,2 34,6
avižų 33,6 36,6 35,8
bulvių 340,0 313,4 334,4
Auginta gyvulių:
arklių 29 200 28 900 32 580
kiaulių 74 300 88 200 104 780
galvijų 67 600 67 000 71 753
Samdomų darbininkų 8 203 8 129 8 541
* 1 cnt = 50 kg      

13. Pramonė. Krašto pramonės didžioji dalis nuo seno telkta Klaipėdoje. XX a. pradžioje ten veikė celiuliozės fabrikas, 2 laivų statybos ir remonto įmonės, trąšų fabrikas Union, 2 alaus daryklos ir kita. Klaipėdos krašte veikė lentpjūvių (Šilutėje, Rusnėje ir kitur), skerdyklų (Šilutėje, Priekulėje, Pagėgiuose ir kitur), plytinių (Priekulėje, Vilkyčiuose ir kitur), malūnų (Juknaičiuose, Agluonėnuose, Piktupėnuose ir kitur). Daug amatininkų dirbo Šilutėje, Pagėgiuose, Priekulėje, Kintuose, Rusnėje, Vilkyčiuose ir kitur. Kraštui susijungus su Lietuva, pramonė turėjo integruotis į Didžiosios Lietuvos pramonę. Klaipėdos krašto konvencija nustatė, kad plėtojant ūkį gali dalyvauti Lietuvos valdžia, Klaipėdos krašto autonomijos valdžia ir privačios bendrovės, firmos bei asmenys. Ūkinės veiklos galimybės buvo suteiktos ir kitų valstybių piliečiams. Tai įpareigojo Lietuvos valdžią intensyviai pertvarkyti ir plėsti Klaipėdos krašto ūkį (įsteigti „Maisto“, „Pienocentro“, „Lietūkio“, „Žuvies“, Statybos, Lietuvos eksporto bendrovių skyriai). Klaipėdos krašto valdžia įsteigė Žvejybos rūmus, globojo anksčiau veikusias pramonės įmones. Pramonininkai sparčiai steigė naujus fabrikus, plėtė pramonę. 1939 pradžioje krašte veikė 190 įmonių (14,4% veikusių Lietuvoje), jose dirbo 9 795 žmonės (25,6% dirbusių Lietuvos įmonėse). Apie 1/3 Klaipėdos krašto pramonės gaminių eksportuota. Kai kurie jų sudarė pagrindinę Lietuvos eksporto dalį: celiuliozė, fanera, degtukų šiaudeliai, trąšos – 100%, medvilniniai verpalai – 60% (12, 13 lentelės). Baigti Klaipėdos krašto pramonės integravimą į Lietuvos ūkį sutrukdė 1939 kovo įvykiai. Dar Klaipėdos krašto pramonė.

12 lent. Klaipėdos krašto pramonės šakos, įmonių ir jose dirbančių darbininkų skaičius
Pramonės ir gamybos šaka 1925 1938
  Įmonių Darbininkų Įmonių Darbininkų
Popieriaus ir poligrafijos 11 1 170 9 1 132
Žemės ir akmens 18 373 22 486
Durpių 3 328 1 32
Medžio apdirbimo 37 1 942 36 1 994
Tekstilės 1 8 9 2 931
Chemijos 5 61 10 308
Odos ir kailių 7 67
Elektros, dujų ir vandens įrenginių 4 273 5 173
Maisto produktų 44 995 47 1 127
Metalo ir mašinų 21 388 24 579
Drabužių ir avalynės 7 95 12 226
Higienos verslo 1 6 9 58
13 lent. Klaipėdos krašto pramonės įmonių ir jose dirbančių darbininkų kaita 1930–1938
  1930 1931 1932 1933 1934 1935 1936 1937 1938
Įmonių 174 170 201 179 182 177 177 184 191
Darbininkų 5 150 5 585 5 897 5 345 5 810 6 633 7 325 8 458 8 154
Tarnautojų 615 697 896 813 843 824 857 992 957

14. Sveikatos apsauga ligoninės, vaistinės.

15. Susisiekimas. Per Klaipėdos uostą nuo seno Didžioji Lietuva gyvai prekiavo. Ten plaukta Nemunu ir Kuršių mariomis. 1853 nutiestas plentas tarp Tilžės ir Klaipėdos. 1873 pradėjo veikti Klaipėdos kanalas. 1875 baigtas tiesti Tilžės–Klaipėdos geležinkelis, po 1906 – siaurieji geležinkeliai: Šilutė–Kulėšai, Pagėgiai–Smalininkai, Klaipėda–Plikiai, Klaipėda–Dovilai–Laugaliai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje krašte nutiesti plentai: Šilutė–Rusnė, Priekulė–Sakučiai–Kintai–Ventė, Klaipėda–Dovilai ir kiti. 1923 III 10 perkėlus muito sieną prie Nemuno, reikėjo sujungti Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos susisiekimo arterijas. Klaipėdos kraštui prisijungiant prie Lietuvos, daug diskusijų sukėlė uosto statuso nustatymas, laivybos Nemunu taisyklės. Tai nustatyta Klaipėdos krašto konvencijoje ir jos prieduose, leidus Klaipėdos kraštą integruoti į Didžiąją Lietuvą. 1932 sujungtas Klaipėdos krašto geležinkelis su vadinamuoju Žemaičių geležinkeliu. Jis sujungė Klaipėdą su Plunge, Telšiais ir Šiauliais. 1930–1938 nutiestas Žemaičių plentas sujungė Klaipėdą su Kaunu. Iš Klaipėdos į Kauną skraidė lėktuvai. 1935 nupirktas jūrų prekybos pirmasis laivas Maistas. 1936 įsteigta laivininkystės bendrovė Lietuvos Baltijos Lloydas, nupirkti prekiniai laivai Kretinga, Utena ir kiti. 1938 įkurta mišri Lietuvos–Anglijos prekybos bendrovė; su jos vėliava du britų laivai plaukiojo iš Klaipėdos į Halį. Klaipėdoje statyti laivai (Lindenau laivų statykla, Klaipėdos laivų dailidžių kooperacinė bendrovė). Tai spartino Klaipėdos krašto integravimąsi į Lietuvą. Plečiantis ūkiui, reikėjo moderninti ir plėsti susisiekimo priemones. LR susisiekimo ministerija numatė Klaipėdoje įrengti modernų aerouostą, pastatyti geležinkelio prekių stotį, praplėsti jūrų uostą, tačiau tinkamų laisvų žemės sklypų neatsirado. Lietuvos vyriausybė 1937 IX 6 priėmė Žemės nusavinimo įstatymą. Vokietija juo pasipiktino, Direktorija atsisakė jį vykdyti. Vyriausybei teko įstatymą taisyti. Dėl to iki 1939 okupacijos Lietuvos susisiekimo ministerijos numatyti kai kurie dideli darbai Klaipėdoje liko neįgyvendinti.

Lietuva. 1920, nr. 6; Statistikos žinios. 1927, 1931, 1933, 1934; Mūsų žinynas. K., 1930, t. XIX; Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda,1932; V., 1989; Vanagaitis J. Kovos keliais. 1938; Klaipėdos krašto vyriausybės žinios. 1934. Nr. 134; Skrupskelis I. Pralaimėjimų bare // Židinys. Nr. 12, V., t. XXVIII. K., 1938; Lietuvos statistikos metraštis. 1925–1938; Basalykas A. Lietuvos TSR fizinė geografija. V., 1965, t. II; Mikulicz S. Klaipėda w polityce europejskiej. Warszawa, 1976; Kaunas D. Mažosios Lietuvos spaustuvės 1524–1940 m. V., 1987, p. 45–17; Galvanauskas E. Kova dėl Klaipėdos // Baltija V., 1989; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Klimas P. Iš mano atsiminimų. V., 1990, p. 342–389; Kurschat H. Das Buch von Memelland. Oldenburg, 1990; Šilas V., Šambora H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. V., 1990; Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1991, t. IV. p. 635–724; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992, p. 101–244; Kaunas D. Donelaičio žemės knygiai. V., 1993, p. 169–214; Žalys V. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–39 metų. Lüneburg, 1993; Juška A., Mališauskas J., Pupšys V. Lietuvininkų žemė. Kaunas, 1994; Matulevičius A. Mažoji ir Didžioji Lietuva. Lietuvininkai ir lietuviai // Lietuvos mokslas. V., 1994, t. 2, kn. 2–3; Tamošiūnas J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983–1993. Kaunas, 1994; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Lietuvininkų žodis. K., 1995; Šilas V. Tautiškumo netektis Mažojoje Lietuvoje ir lietuvių kilmės kitataučiai // Atgimimas. 1995, Nr. 17; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Gustaitis A. Kaip toli Lietuva nuo Prūsijos // Dirva. 1996, Nr. 13; 1997, Nr. 17, 18; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996; Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. V., 1996; Gliožaitis A. Lietuvos kariuomenės geodezijos, topografijos ir kartografijos darbų, atliktų 1920–39 metais, apžvalga // Karo archyvas. V., 1997, t. XIV; Urbonas V. Lietuvių laikraštis. V., 1997; Lašas V., Pupšys V. Klaipėdos medienos istorijos puslapiai. Klaipėda, 1998; Nuo Mažvydo iki Vydūno. V., 1998

Algirdas Antanas Gliožaitis

Iliustracija: Klaipėdos kraštas. Atvirukas. Kauno pašto antspaudas 1940 11 10 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Amerikos lietuvių plakatas „Valio klaipėdiečiai“ skirtas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos Respublikos, 1923 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Žemėlapis. Klaipėdos kraštas, 1935 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų