Mažosios Lietuvos
enciklopedija

architektūra

žmogaus aplinkos erdvinio formavimo veikla, statybos menas.

architektūrà, žmogaus aplinkos erdvinio formavimo veikla, statybos menas. Gyvenviečių kūrimas – urbanistikos sritis. Skiriama profesionalioji architektūra, liaudies architektūra. Profesionalioji architektūra – pastatų ir kitų objektų projektavimas bei statyba pagal architektų parengtus projektus. Amžių bėgyje klostėsi įvairūs profesonaliosios architektūros stiliai (gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo, istorizmo, eklektizmo, moderno, tautinė architektūra, naujoji architektūra – konstruktyvizmo, funkcionalizmo architektūra ir kiti). Šiame tūkstantmetyje profesonalioji Europos architektūra vystėsi gana vieningai: Prancūzijoje, Italijoje ar kitur atsiradę architektūros stiliai pasklisdavo visame žemyne kiek prisitaikydami prie vietos sąlygų. Liaudies architektūra – savamokslių meistrų be oficialių projektų vykdyta statyba. Meistrai vadovavosi tos vietovės ar savo krašto bei tautos tradicijomis, iš senų laikų perimtais įgūdžiais. Liaudies architektūrai nebūdingi griežti standartai, mechaniškas architektūros motyvų ir elementų atkartojimas. Keičiantis krašto gyvenimui, pamažu keisdavosi ir liaudies architektūra, šį tą perimdama iš profesionaliosios architektūros. Tačiau liaudies architektūra pirmiausia atspindėdavo atitinkamo etnoso kultūros ypatybes. Mažai kas žinoma apie senovės Prūsos architektūrą; tikriausiai tada vyravo baltiškoji liaudies architektūra. Turėjo būti ir kiek profesionalesnės architektūros (būta ilgaamžių kultūrinių ir kitokių ryšių su Skandinavijos bei kitomis šalimis). Įsibrovęs Kryžiuočių ordinas atnešė Vakarų Europai būdingą profesionaliąją architektūrą – visų pirma statant fortifikacinius įrenginius, bažnyčias ir miestus. Išlikę senieji gyventojai ir vėlesni atsikėlėliai iš baltų kraštų gyveno liaudies meistrų pagal protėvių tradicijas statomuose kaimų pastatuose. Taip susiklostė ryškiausi Mažosios Lietuvos architektūros bruožai – dideli skirtumai tarp vokiečių (ir kitų kraštų kolonistų) apgyvendintų miestų bei miestelių daugiausia su šiaurės Vakarų Europai būdingais statiniais, sukurtais profesonalių architektų, ir lietuvininkų gyvenamų kaimų. Vėlesnės kolonistų iš Vakarų Europos bangos jau kūrėsi ir kaimuose, atsinešdamos įvairioms etninėms grupėms būdingos liaudies architektūros elementų. Ilgainiui greta grynųjų kolonistų (zalcburgiečių ir kitų) bei lietuvininkų kaimų kūrėsi ir mišrūs kaimai, todėl vėlesnių laikų pastatuose atsispindėdavo įvairių etnosų ir kraštų tradicijos. Mažosios Lietuvos baltiškieji savitumai ryškesni kaimo architektūroje.

Prūsijos architektūra. Vystantis savitai Prūsijos administracinei ekonominei tvarkai, vis griežčiau buvo reglamentuojamos architektūros ir kitos gyvenimo sritys. Specialiais Prūsijos valdžios įsakais būdavo nurodoma, kaip tvarkytis sodybose ir panašiai. Pamažu įsigalėjo statybų ir statinių priežiūra bei kontrolė pagal griežtas taisykles. Ūkinės reformos keitė kaimų ir sodybų išplanavimą. Todėl tradicinę lietuvininkų architektūrą palengva išstūmė artimesni profesionalūs architektūros statiniai. XX a. pradžioje net kaimų ūkiniams pastatams buvo rengiami specialūs projektai, patvirtinti vietos pareigūnų. Tiesa, projektuose apsiribota tuo, kad nurodydavo tik bendrą išvaizdą, dydį, išplanavimą, langų ir durų skaičių, o smulkesnes detales ir puošmenas meistrai darydavo savo nuožiūra. Taip išliko galimybė statiniuose atspindėti ir krašto etnokultūrines tradicijas. XVIII-XIX a. derlingose Prūsų Lietuvos – Pietnemunės žemėse kūrėsi stambūs dvarai su didžiuliais ūkiniais pastatais ir gana vienodomis kumečių sodybomis. Čia įsivyravo paprastesenės išvaizdos profesionaliosios architektūros pastatai (dvarų sodybų ūkiniai statiniai dažnai būdavo itin įspūdingi). Senosios lietuvininkų architektūros tradicijos ilgiau išliko atkampesnėse, intensyviam žemės ūkiui ir panašiai veiklai netinkamose vietose – Nemuno deltos pelkynuose, Kuršių marių pakrantėse. Amžių bėgyje keitėsi ne vien pastatų išvaizda, bet ir statybinės medžiagos. Senovės Prūsoje vyravo mediniai pastatai, įtvirtinimai iš supiltų žemių. Kovų su kryžiuočiais metu prūsų pilyse jau buvo iš rąstų ir akmenų pastatytų bokštų. Ordinas iš Vakarų Europos atnešė mūrinės statybos, plytų gamybos tradicijas. Akmens mūro ir plytų mūro statiniai išplito vėlesniais amžiais, kaip ir moliniai pastatai. Ne tik miestuose, bet ir kaimuose stogai dengti čerpėmis, vėliau ir skarda, šios medžiagos pakeitė senovinę šiaudų ir nendrių dangą. Griežtos Prūsijos statybos taisyklės reikalavo miestuose ir miesteliuose naudoti nedegias statybines medžiagas, kad būtų apsisaugota nuo praeityje dažnų gaisrų. Taip įsivyravo plytos, čerpės ir kita.

Mažosios Lietuvos architektūrai būdingas daugiasluosniškumas, atspindėjęs sudėtingą krašto istoriją, įvairių etnosų multikultūriškumą. Greta lietuvininkų ir kitų etnosų tradicinių pastatų vėliau plito būdingi Vakarų Europai pagal oficialias statybos taisykles ir projektus statyti pastatai. Ryškios įvairių šalių (Skandinavijos, Austrijos, Anglijos, Olandijos ir kitų) architektūros įtakos, papildžiusios pagrindinę – Šiaurės Vokietijos architektūros tradiciją. Lietuvininkų architektūros bruožai išliko kaimų pastatuose. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje jie kaip egzotiški motyvai naudoti ir naujų pastatų architektūroje – ypač kurortų ir panašiuose pastatuose. Kultūrologiniu požiūriu Mažosios Lietuvos architektūra priklausė Šiaurės Vakarų Europos germaniškajam-skandinaviškajam arealui (tuo tarpu Didžiosios Lietuvos architektūra – Rytų ir Pietų Europos romaniškajam ir slaviškajam arealui). Sėkmingesnė Prūsijos ekonominė raida, efektyvesnis administravimas ir kita lėmė krašto gyventojų daugumos aukštesnį (negu Didžiojoje Lietuvoje) gyvenimo lygį. Tai leido daugeliui kaimų ir miestelių gyventojų statydintis kapitališkus pastatus iš geresnių statybinių medžiagų (pvz., paplito tvarkingai iš skaldytų akmenų sumūryti pamatai – plg. pamatus iš riedulių ar stulpų Rytų Lietuvoje). Tvarkingos nemažos kaimų sodybos su dažnai mūriniais, čerpėmis dengtais pastatais, puošniais kapitališkais namais tankiai apstatyti miesteliai formavo Vakarų Europai būdingą krašto vaizdą. Tuo Mažosios Lietuvos architektūra ryškiai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos skurdesnio vaizdo. Intensyvi germanizacija, techninė pažanga ir administracinės priemonės skatino krašto architektūros vienodėjimą XX a. pradžioje. Savitą Mažosios Lietuvos architektūros raidą ir patį jos gyvavimą galutinai nutraukė 1945 sovietinė okupacija. Pokarinė architektūra tapo svarbiu krašto etnocido (architektūros paveldo naikinimo) ir sovietizacijos įrankiu. Totalitariniame Sovietų Sąjungos režime įgyvendinant okupacinės valdžios direktyvas architektūra atliko ypatingą vaidmenį.

Sovietinė architektūra iš pagrindų keitė krašto gyvenimą, buvo projektuojamos visiškai kitokios išvaizdos bei paskirties gyvenvietės, pastatai ir kita. Taip pat buvo pertvarkyta senosios Klaipėdos dalis Danės upės dešiniajame krante (tiesiant naujas gatves, pastatant Sovietų Rusijai būdingų pastatų kvartalus ir kita). Sovietinė architektūra kūrė ir okupacinio režimo simbolius (Lenino paminklas su aikšte ar paminklas su patranka Klaipėdoje). Dėl ideologinių nuostatų kurtas visiškai naujas Karaliaučiaus centras – išgriautos visos praeities liekanos, statyti sovietinės architektūros pastatai, atspindintys totalitarinio režimo ideologiją. Išgriauto Įsruties senamiesčio vietoje įrengta paradinė aikštė su Lenino paminklu. Mažosios Lietuvos sovietizacija architektūros priemonėmis buvo sėkmingai atlikta – pastatytos naujos gyvenvietės, kvartalai ir pastatai, pritaikyti sovietiniam gyvenimo būdui. Dabar ten vyrauja sovietinė architektūra, pokariu atitinkamai perstatyti pastatai bei gyvenvietės. Naujausia architektūra taip pat mažai paiso Mažosios Lietuvos savitumo – po 1990 dažniau statomi kosmopolitinės architektūros pastatai, toliau naikinamas krašto architektūros paveldas.

Martynas Purvinas

Marija Purvinienė

Iliustracija: Architektūra (Klaipėdos kraštas, muziejus Olsztyneke, vok. Hohenstein), 1991–99. Senovinė lietuvininkų troba

Iliustracija: Architektūra (Ragainės aps., muziejus Olsztyneke, vok. Hohenstein), 1991–99. Senovinė lietuvininkų troba

Iliustracija: Architektūra (Pakalnės aps., muziejus Olsztyneke, vok. Hohenstein), 1991–99. Namo puošmena

Iliustracija: Senovinė sodyba

Iliustracija: Laukininko namai

Iliustracija: Šelmens puošmenos

Iliustracija: Senovinė laukininkų troba

Iliustracija: Žvejų namas

Iliustracija: Miestelio namas

Iliustracija: Stambaus laukininko namas

Iliustracija: Miestelio namas

Iliustracija: Puošnus XX a. pradžios namas

Iliustracija: Puošnus mūrinis dvaro tvartas

Iliustracija: Laukininko mūrinis tvartas

Iliustracija: Miestelio namas