Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Karaliaučiaus universiteto lietuviškasis seminaras

Karaliaučiaus universiteto padalinys, kuriame buvo mokoma lietuvių kalbos.

Karaliáučiaus universitèto lietùviškasis seminãras, Karaliaučiaus universiteto padalinys, kuriame buvo mokoma lietuvių kalbos. Įsteigtas 1718, veikė iki 1944. Tikslas – mokyti lietuvių kalbos būsimuosius lietuviškų parapijų kunigus ir mokytojus. Seminarą lankė ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, norėję dirbti lietuviškose parapijose. Pirmuoju inspektoriumi paskirtas Johannas Heinrichas Lysius, vėliau paskirtas Johannas Jacobas Quandtas (1723–1727), po jo vadovavo Abrahamas Wolfas (1727–1731), Franzas Albertas Schulzas (1733–1763), Danielis Heinrichas Arnoldas (1763–1775) ir kiti. Martynas Liudvikas Rėza buvo pirmasis Karaliaučiaus universiteto lietuviškojo seminaro vadovas (1810–1840), mokėjęs lietuvių kalbą ir pats ją dėstęs. Jis parengė II (1827) ir III (1840) Seminaro statutą, išplėtė biblioteką, mokymui pradėjo naudoti K. Donelaičio veikalus. Užsiėmimams vadovavo docentas arba senjoras, paprastai vyresniųjų kursų studentas. Nuo 1736 seminare mokėsi Kristijonas Donelaitis. Jame lavinosi daug žymių Mažosios Lietuvos veikėjų (pvz., Gotfrydas Ostermejeris, Povilas Ruigys, Petras Gotlybas Milkus). 1836–1841 čia mokėsi Frydrichas Kuršaitis, kuris po Rėzos mirties (1840) iki 1883 buvo Karaliaučiaus universiteto lietuviškojo seminaro vedėjas, po jo mirties vadovavo Matthias Lackneris (1883–1918), Jurgis Gerulis (1918–1922, 1935–1937) ir kiti. Baigusieji Seminarą paprastai buvo skiriami į lietuviškas parapijas iš pradžių mokytojais, vėliau tapdavo kunigais. Karaliaučiaus universiteto lietuviškasis seminaras turėjo didelę reikšmę lietuviškos raštijos raidai. XIX a. Seminaro vadovai parengė gramatikų, žodynų, tautosakos rinkinių. Daugelis klausytojų vėliau tapo lietuviškos spaudos darbuotojais ir tautosakos rinkėjais.

Zigmas Zinkevičius

Liucija Citavičiūtė