Mažosios Lietuvos
enciklopedija

skalviai

skalviai, ↑ baltų gentis. Skalvių etnonimas kilęs iš upėvardžio Skalva, upelis teka į Nemuną pro ↑ Paskalvių kaimą. Gertrūda ↑ Mortensen, Paulius ↑ Karge, Kazimieras ↑ Būga, Antanas ↑ Salys manė, kad skalviai buvo ↑ prūsai; Vincas ↑ Vileišis, Povilas ↑ Pakarklis skalvius ir ↑ nadruvius laikė lietuviais; Vytauto ↑ Mažiulio, Zigmo ↑ Zinkevičiaus ir kitų nuomone, skalviai buvo tarpinė gentis tarp prūsų ir lietuvių, turėjusi įvairių kultūrinių…

skaviai, baltų gentis. Skalvių etnonimas kilęs iš upėvardžio Skalva, upelis teka į Nemuną pro Paskalvių kaimą. Gertrūda Mortensen, Paulius Karge, Kazimieras Būga, Antanas Salys manė, kad skalviai buvo prūsai; Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis skalvius ir nadruvius laikė lietuviais; Vytauto Mažiulio, Zigmo Zinkevičiaus ir kitų nuomone, skalviai buvo tarpinė gentis tarp prūsų ir lietuvių, turėjusi įvairių kultūrinių bruožų. Pirmieji gyventojai Skalvoje pasirodė prieš 14 000 metų. Nuo I a. vidurio šioje teritorijoje ėmė formuotis atskira etnografinė sritis. Mirusieji čia laidoti nedeginti, kapai be akmenų vainikų, juose rasta miniatiūrinių puodelių, kartais abipus mirusiojo galvos dėti akmenys. Vyrai laidoti galvomis į šiaurę, moterys – į pietus. III–IV a. deginimo paprotys iš Nadruvos pasiekė skalvių žemes. Degintų mirusiųjų palaikai iš pradžių rasti nedegintam mirusiajam reikalingo dydžio kape, o vėliau – ovalioje duobutėje. IV–V a. kintant ūkio sistemai Prūsoje ir aplink gausėjant gyventojų, bendruomenės telkėsi, kad apgintų savo interesus, stiprėjo genčių organizacija, formavosi valdžios institucijos. Visos gentys vertėsi žemdirbyste ir sėslia gyvulininkyste, vartojo panašius įrankius ir papuošalus, skyrėsi kai kuriais mirusiųjų laidojimo papročiais, papuošalų kompleksu, jų dėvėjimo būdu. Šiuo laikotarpiu iš kitų 9 genčių išsiskyrė ir skalviai. V–VI a. gana gausios skalvių įkapės nuo VII a. dar pagausėjo. Vyrams į kapus dėti darbo įrankiai (dalgiai, peiliai), ginklai (ietys, kovos peiliai ar siauraašmeniai kalavijai). Moterų kapuose rasta darbo įrankių (peiliukai, verpstukai). Kartais kapuose rasti lipdyti moliniai puodeliai, rago apkalai. Ginklai sudarė nedidelę (7–19%) įkapių dalį. Papuošalus nešiojo vyrai ir moterys. Puoštasi įvairių formų antkaklėmis, drabužius susegdavo segėmis (dažnai jos segėtos po 2). Moterys dėvėjo kepuraites, kurių kraštai papuošti širdelės formos kabučiais. Kaklą puošė karolių vėriniais (dažniausiai gintariniais), rankas – įvijinėmis apyrankėmis. Skalvių kultūroje gausu žalvarinių ir sidabrinių papuošalų. Vyravo 2 rūšių zoomorfiniai atvaizdai – fantastinių gyvūnų ir žirgų (stilizuotomis žirgelių galvutėmis pasibaigiančios segės, rečiau apyrankės ar antkaklės, diržo pakabučiai). Deginimo paprotys gyvavo iki X a. (degintus palaikus kruopščiai išrinkdavo iš laužo, kartais supildavo į nedidelį karstelį-dėžutę arba suvyniodavo į drobę, įkapės kartais rastos sulaužytos). Dažnai su mirusiuoju laidoti žirgai (Vidgirių kapinynas). X–XIII a. pradžios Skalvos kultūrai būdingi plokštiniai kapinynai (Greižėnų kapinynas, Linkūnų kapinynas ir Viešvilės kapinynas), kur rasta griautinių ir degintinių kapų. Sembai, kuršiai ir skalviai buvo turtingiausi iš baltų genčių, daugiausia prekiavę ir kariavę. IX–XI a. aktyviai bendravo su vikingais (Linkūnų kapinyne rasta 60 skandinaviškų kalavijų). Žinomiausi skalvių paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių kapinynai ir Rambyno bei Ragainės piliakalniai. Apie 1245 beveik visos lietuvių ir kai kurios kaimynų žemės buvo karaliaus Mindaugo rankose, nominalią jo valdžią pripažino ir skalviai. 1255 nukariavę Sembą kryžiuočiai pasistatė Karaliaučiaus pilį ir ėmė kelti skalviams rimtą pavojų. Suvieniję jėgas su nadruviais ir sūduviais skalviai pastatė Vėluvos pilį, bet kryžiuočiai slinko tolyn. Juos keleriems metams sustabdė tik Didysis prūsų sukilimas. Jį nuslopinę, iš Dievo malonės užkariavę nadruvius broliai nukreipė savo ginklus prieš skalvius. Kovos vyko iki 1278, tačiau matydami, kad jėgos nelygios, skalvių vadai Surbantas, Svirdeta ir Surdeta pasidavė kryžiuočiams, kurie 1289 pasistatė naują Ragainės pilį, o 1293 pasidavusiems skalviams – Skalvių pilį. Šiaurės Skalvoje bandęs priešintis Sereika (Sarkis) žuvo. Dalis gyventojų patraukė į Lietuvą (Rodūnios ir Pelesos apylinkėse susidarė skalvių vaitystė, šaltiniuose minėta dar 1637; skalvių kaimų būta ir Nemuno žemupio pradžioje, žemiau Kauno), dalis – į Prūsos gilumą. 1281–1383 kilmingiems skalviams už karinę tarnybą suteikta žemės Skalvos įvairiose vietose. XV a. pradžios šaltiniuose minėtos Ragainės ir Tilžės apylinkėse gyvenusios 154 skalvių šeimos. 1553 plečiantis Tilžės miestui skalviai ištremti už Nemuno į užliejamas lankas, kur įkūrė Prūselių kaimą. Nuo 1563 šaltiniuose skalviai nebeminėti. XVI a. jų palikuonys pradėti vadinti lietuvininkais.

L: Girininkas A., Lukoševičius O. Lietuvos priešistorė. V., 1997; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. V., 2000; Lietuvos proistorė. V., 2000; Devenis P. Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija. V., 2001; Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva. K., 2003.

Edvardas Gudavičius

MLEA