Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Johann Heinrich Lysius

Johanas Heinrichas Lizijus, XVII–XVIII a. Prūsijos evangelikų liuteronų dvasininkas, visuomenės veikėjas.

Lysius (Lzijus) Johann Heinrich (1670 X 21 Flensburge, Vokietija 1731 X 16 Karaliaučiuje), Prūsijos evangelikų liuteronų dvasininkas, visuomenės veikėjas. Teologijos dr. (1702), prof. (1709). Pirmasis karaliaus skirtas Prūsijos lietuviškų mokyklų ir bažnyčių prižiūrėtojas. 1687 imatrikuliuotas Jenos universitete. 1688 perėjo į Leipzigo, 1690 – į Karaliaučiaus universitetą. Studijavo teologiją, filosofiją, klasikines ir rytų kalbas, anatomiją, astronomiją, matematiką ir fortifikaciją. 1692 išvyko gilinti žinių į Kopenhagą, lankėsi Švedijoje, Norvegijoje. Tapo nuosekliu pietizmo doktrinos propaguotoju. 1702 paskirtas Karaliaučiaus Friedricho kolegijos (Collegium Fridericianum) direktoriumi. Pertvarkė mokyklą į lotynišką ir vokišką, išplėtė jos pastatą. 3 kartus išrinktas Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, 10 kartų Teologijos fakulteto dekanu. 1715 skirtas karaliaus rūmų trečiuoju pamokslininku, 1717 – konsistorijos tarėju, Mažosios Lietuvos bažnyčių ir mokyklų inspektoriumi. Nuo 1721 iki mirties Lysius dirbo kunigu Karaliaučiuje, Lyvenikės bažnyčioje. Friedrichas Wilhelmas I įpareigojo Lysių parengti Prūsijos mokyklų reformos planą. Lysius jį sudarė 1718. Svarbiausios jo nuostatos: elementarioji mokykla privalo perteikti bei įtvirtinti religinę moralę, išmokyti vaikus skaityti; mokyklos dirba žiemą ir pavasarį, nes vasarą ir rudenį vaikai reikalingi ūkyje; Įsruties apskrityje būtina atidaryti 115 naujų mokyklų. Joms statyti siūlė medieną duoti nemokamai, valstybės paskirtas mokyklų įrengimo išlaidas (16–36 talerius) parapijos vėliau per kelerius metus privalėtų grąžinti. Mokytojus ne tik aprūpinti laisva žeme, bet ir už ją neimti įprastų mokesčių, papildomai jiems mokėti piniginį atlygį. Aukštesnio lygio pedagogams rengti Karaliaučiaus universitete įsteigti Lietuvių kalbos seminarą (įkurtas 1718). Siūlė įvesti privalomą vokiečių kalbą mokyklose ir bažnyčiose, krašte steigti tik vokiškas mokyklas. Šią nuostatą Lysius grindė ekonominėmis priežastimis: tokiam mažam lietuvininkų skaičiui leisti atskirus mokyklinius vadovėlius, rengti mokytojus neverta, nes lietuvių kalba Lietuvoje jau tokia reta, kad per dešimtmetį ji visai pradings ir visi vokiškai kalbėsis. Tokioms vokietinimo užmačioms griežtai pasipriešino lietuviškai mokantys vokiečių kunigai, nepritarė konsistorija bei Johannas Jakobas Kvantas. Tokių kunigų buvo nedaug ir jie turėjo savotišką tarnybos monopolį (jei lietuvininkai pradėtų kalbėti vokiškai, atsirastų daug konkurentų ir tiems kunigams būtų sunku išlaikyti užimamas vietas). Lysiaus sumanymas žlugo ir lietuviška mokykla Prūsijoje dar išsilaikė XVIII a. ir didžiąją XIX a. dalį. Vėliau Lysius įpareigotas parengti tobulą Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą lietuvių kalba. Jis organizavo dvikalbio katekizmo parengimą, jo rankraštį pateikė tikrinti 62 kunigams (tarp jų Johannui Behrendtui, Fabijonui Kalvanui, Abraomui Dovydui Liuneburgui, Jurgiui Adomui Meisneriui, Jobui Naunynui, Jonui Arnoldui Pauliui, Jurgiui Frydrichui Pušiui, Christophui Rebentišui, Povilui Frydrichui Ruigiui, Adomui Frydrichui Šimelpenigiui jaunesniajam, Johannui Jacobui Sperberiui, Kristijonui Frydrichui Stimeriui, Frydrichui Zigmantui Šusteriui ir kitiems). Lysius pats parašė katekizmo pratarmę. Atmetus jo pateiktą germanizacijos planą, Lysius nušalintas ir nuo katekizmo leidybos. Ši patikėta Gabrieliui Engeliui, J. Kvantui, K. Sahmei. Jie pataisė, papildė ir galutinai parengė M. Liuterio Mažojo katekizmo lietuvišką vertimą (išleistas 1722). Tai buvo pirmą kartą išleistas dvikalbis katekizmas Prūsijos lietuviams. Prie jo pridėtas apeigynas išspausdintas vien lietuviškai. Išliko tik 1 katekizmo egzempliorius Hallės universiteto bibliotekoje ir defektuotasis Rygoje. Apie 1726 katekizmas pakartotas (šis neišliko). Išliko 3 katekizmo (išleisto 1722) egzemplioriai, kurių vienas rastas Lenkijoje. Rankraštinis katekizmas (1719) parengtas 2 egzemplioriais: vienas iki karo saugotas Karaliaučiuje, kitas – Berlyne. Karaliaučiaus egzempliorius iki šiol nerastas, išlikę tik spausdinti jo fragmentai. Po Antrojo pasaulinio karo į Lenkiją pateko Berlyno egzempliorius (dabar saugomas Krokuvoje), kur 1987 jį atrado italų baltistas Pietro Umberto Dini. 1993 jis išleido Vilniuje visą fotografuotinį tekstą, lietuviškos dalies transliteraciją su komentarais ir lietuviškų žodžių indeksu. Heidelbergo universiteto profesorius Balduris Panzeris beveik tuo pat metu išleido tą patį kaip ir P. U. Dini Lysiaus rankraščio egzempliorių (dabar saugomą Krokuvoje), jo transliteruotą 2 kalbų tekstą. Abu leidiniai papildo vienas kitą, nes Dinio faksimilinis vokiškas tekstas ne specialistui sunkiai skaitomas. Panzerio leidinyje Lysiaus rankraštis lyginamas su Engelio spausdintu tekstu (1730 leidimu). Kitoks ir lietuviškų žodžių indeksas: Panzeris pateikė pavartotų formų su jų vokiškais atitikmenimis sąrašą.

L: Stundžia B. Rankraščiai turi savo likimą // Naujasis židinys. 1994, nr. 6, p. 90–91; Schmidtke M. Königsberg in Preußen. Husum, 1997, S. 69.

Albertas Juška

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: J. H. Lysiaus laikų Karaliaučius, graviūra, XVII a. / Iš MLEA