bartai

batai, prūsų gentis, gyvenusi Bartoje. Kultūra ir kalba bartai artimi kitiems prūsams – sembams, notangams ir varmiams. Istoriko Romo Batūros teigimu, bartai laikomi pereinamąja gentimi tarp tikrųjų prūsų ir jotvingių (sūduvių) arba priskiriami prūsams. 1240–1249 bartus užkariavo Kryžiuočių ordinas. Bartai dalyvavo 1242–1249 ir 1260–1274 prūsų sukilimuose prieš kryžiuočius; Didžiajame sukilime bartams vadovavo Divonis Lokys (Divanas). Po sukilimo dalį bartų vokiečiai iškeldino į Pagudę. Dalis bartų, gelbėdamiesi nuo mirties arba pavergimo, XIII a. III ketvirtyje atsikėlė į jotvingių žemes prie Nemuno aukštupio. 1276 Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis juos apgyvendino apie Gorodną, Rodūnią, vėliau bartai išplito į Slanimo, Valkavisko ir kitas apylinkes. Didžiojoje Lietuvoje bartai sudarė nemažą labai kompaktišką gyventojų grupę, iš jos buvo suformuotas privilegijuotas karių sluoksnis. Tokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bartai, sudarę specifinę gyventojų grupę, istoriografijoje vadinami barčiais. Šiandieninėje Baltarusijoje išliko etnonimų su žodžiu „bartai“ (Borti, Bartiaki, Barteli, Bortniaki, Bartaši, Bartašuny ir t. t.) ir „prūsai“ (Prusy, Prusiki, Prusk, Velikije Prusy, Malyje Prusy, Prusino, Prusoviči ir t. t.); dalis bartų palikuonių išlaikė baltiškas pavardes, savimonę, yra katalikai, o ne stačiatikiai. Tai įdomi senųjų bartų liekana. Prūsoje šiauriniai ir rytiniai bartai (veikiausiai dauguma) tapo lietuvininkais, jų žemės dalis įėjo į Mažąją Lietuvą. Dalis bartų iš Didžiosio Lietuvos ilgainiui grįžo į tėvynę. Likusieji Bartoje XVI–XVII a. suvokietėjo, maža dalis, matyt, sulenkėjo – virto mozūrais. Bártos ir batų vardas maždaug tuo pačiu metu minimas rusų ir Vakarų Europos kraštų šaltiniuose. Hipatijaus metraštyje prie 1252 ir 1277 datų rašoma borti, bortove, borteve. Tarp 1249–1269 surašytose Danijos karaliaus Valdemaro II žemės knygose paminėta Barta: „terra Pruzie... Barcia.“ Petras Dusburgietis savo Prūsijos žemės kronikoje (baigta rašyti apie 1326) 11-ąja Prūsijos žeme nurodo buvus „Bartha et Plicka Bartha... in qua Barthi vel Barthenses habitabant.“ Remdamasis šiais duomenimis, Kazimieras Būga bendrinei kalbai atstatė krašto vardą Bárta, o jos gyventojų – bártai. Kilmė neaiški. Baltų kalbos senovėje turėjusios tokius žodžius: 1) *batas, batis (kilmininkas *baties ir *batjā > *bačio) – medis (pušis, eglė), išpuvusi skylė medyje, drevė (kur gyvena bitės); *bártā – (spygliuočių) miškas, žalgiris. Jų buvimą rodo: 1) lietuvių bùrta – atpjautas, keturkampis medžio gabalas, kurio slavų kalbų giminaičiai yra slovėnų brt – medis su aviliu, čekų brt – drevė, avilys, lenkų barć – drevė su bičių šeima (natūrali ar išduobta skylė medžio kamiene, medžio gabalas, trinka su išduobta skyle bitėms spiestis) ir kita iš slavų *b&rtь; 2) mikrotoponimai Batas – miškas (Ramygala), Batis – pieva (Igliškėliai prie Marijampolės), Bačius – miškas (Rodūnia), Bačiai – miškas, laukas (Varėna), Barčià – pieva (Butrimonys), Bačios – pieva, bala (Varėna), jie turi išlaikytą pirmykštę šių žodžių reikšmę; 3) suomių parsi – jaujos kartis, ardas, grindų lenta, grindys; senas skolinys iš baltų kalbų, rodantis buvus baltų *bartis – medis (pušis, eglė) ir 4) etimologiniai atitikmenys germanų ir slavų kalbose: senovės skandinavų bǫrr medis, senovės anglų bearo, bear(o)wes – miškas ir kita (< germanų *barwa-), rusų bor – didelis spygliuočių miškas, žalgiris, baltarusių bor – šilas, miškas ir kita. (iš slavų *bortъ, u-kamienio); kad -u- čia yra formantinis, matyti iš bažnytinės slavų kalbos borije – pušynas. Bendriniai daiktavardžiai *batas, *batis – medis (pušis, eglė), išpuvusi skylė medyje, drevė (kur gyvena bitės) – irgi vartojami. Matyt, tai buvo specializuotas drevine bitininkyste besiverčiančių gyventojų pavadinimas, būtent *batas, batis – drevininkas, (miško) bitininkas, ilgainiui tapęs genties narių, taigi etnoso, vardu. O kuopinis daiktavardis *bártā – (spygliuočių) miškas, žalgiri – galėjo tapti krašto pavadinimu *Batā. Šitokį onomasiologinį tolimos praeities procesą tarsi modeliuotų Rodūnioje vartojamas barčkas – bartininkas, miško bitininkas, kuriuo pravardžiuojami lietuviai.

L: Toeppen M. Historisch-comparative Geographie von Preussen. Gotha, 1858; Matusas J. Senovės prūsų žemės nukariavimas. K., 1940; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989.

Simas Karaliūnas

Algirdas Matulevičius