Mažosios Lietuvos
enciklopedija

prūsai

prūsai (lot. Pruzzi, Prussi, Prutheni, Borussi, vok. Prußen, Pruzzen), vakarinių ↑ baltų gentys, XVI a. prieš Kristų–XVIII a. gyvenusios tarp Vyslos ir Nemuno. XIII a. pradžioje jie (siaurąja prasme) apėmė ↑ pamedėnus, ↑ pagudėnus, ↑ varmius ir ↑ notangus (gyvenusius tarp Vyslos ir Priegliaus), ↑ sembus, platesne prasme prūsams priskirtini ↑ bartai, ↑ galindai, ↑ jotvingiai (sūduviai), ↑ nadruviai bei ↑ skalviai. Prūsų (baltų) kultūros ištakos…

prsai (lot. Pruzzi, Prussi, Prutheni, Borussi, vok. Prußen, Pruzzen), vakarinių baltų gentys, XVI a. prieš Kristų–XVIII a. gyvenusios tarp Vyslos ir Nemuno. XIII a. pradžioje jie (siaurąja prasme) apėmė pamedėnus, pagudėnus, varmius ir notangus (gyvenusius tarp Vyslos ir Priegliaus), sembus, platesne prasme prūsams priskirtini bartai, galindai, jotvingiai (sūduviai), nadruviai bei skalviai. Prūsų (baltų) kultūros ištakos siejamos su Vakarų baltų pilkapių kultūra, atsiradusia ankstyvajame bronzos amžiuje (XVI–XI a. iki Kr.) Sembos pusiasalyje. Šiai kultūrai suklestėti padėjo prekyba gintaru. Vėlyvajame bronzos amžiuje (X–VI a. iki Kr.) Prūsoje įsigalėjo mirusiųjų deginimo ir laidojimo urnose paprotys, Sembos tipo pilkapiai pradėjo plisti būsimųjų Notangos bei Varmės žemių teritorijoje, į pietus nuo Priegliaus įsivyravo Mozūrijos-Varmės grupės plokštiniai kapinynai. Savita pilkapių grupė susiformavo sūduvių žemėse. Bronzos amžiaus pabaigoje–ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje (VIII–VI a. iki Kr.) Vakarų baltų pilkapių kultūra baigė formuotis ir apėmė visas prūsų žemes (išsiskyrė sembų-notangų, galindų-bartų ir sūduvių-jotvingių lokalinės kultūros grupės), dabartines Vakarų Lietuvą ir Vakarų Latviją (kuršių teritoriją). I–II a. (dėl į Vyslos žemupio regioną atsikrausčiusių gotų įtakos) pilkapius pakeitė plokštiniai kapinynai, šalia degintinių kapų Sembos-Notangos grupėje atsirado ir nedegintų palaidojimų. Nuo II a. pabaigos mirusieji vėl deginti. Kariai I–II a. laidoti su ginklais, o Sembos-Notangos grupėje ir su žirgais. V a. išnyko laidojimo urnose paprotys. Po mirusiuoju duobėje dažnai laidotas žirgas, IX–XI a. tokie palaidojimai itin paplito. III–VI a. sūduvių-jotvingių grupėje mirusieji laidoti deginti ir nedeginti daugiausia pilkapiuose, atsirado žirgų kapų. VI–VII a. galindų žemėse susidarė ypač turtingų Olštyno (vok. Alenšteino) kapų grupė (mirusieji laidoti urnose su langeliais), kurioje gausu papuošalų iš Vakarų ir Rytų Europos. Šios grupės kilmė aiškinta įvairiai: gal ją paliko atklydę germanai, slavai, avarai, iš tautų kraustymosi grįžę galindai, polietninė plėšikų grupė ar iš prekybos praturtėję vietos prūsai. VII–VIII a. pradžioje krašto kultūra pergyveno krizę, išnyko Olštyno grupė. Dėl kovų su Lenkija XI–XII a. ištuštėjo ir retai gyvenama dykra virto galindų žemė. IX a. viduryje–XI a. Drūsuo (prie būsimojo Elbingo) gyvavo didelis prekybos centras ir skandinavų kolonija, o Kaupo-Viskiautų apylinkėse (Semba) X a. pabaigoje–XII a. pradžioje – danų kolonija. I–IX a. šaltiniuose prūsų protėviai vadinti aisčiais. Jau II a. Ptolemėjus minėjo galindus ir sūduvius, vėliau priskirtus prie prūsų genčių. Vardas prūsai (Bruzi, galbūt ir Prissani) pirmą kartą paminėtas anoniminiame Descriptio civitatum et regionum ad septentrionalem plagam Danubii [Šiaurės Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašymas, IX a. pabaiga). Panašūs etnonimai Bruteri, Prezzum minėti IX a. Müncheno kodekso sąraše Nomina diversarum provinciarum et urbium [Įvairių provincijų ir miestų vardai, IX a.]. Apie 965–966 Ispanijos žydas Ibrahimas Ibn Jakubas rašė, kad Mieszko I valdyta Lenkija rytuose ribojosi su rusais (Rus), o šiaurėje – su Burus [prūsais], gyvenusiais prie jūros. Jie turėję savo atskirą kalbą, nesupratę savo kaimynų kalbos ir iš vakarų puldinėti rusų (normanų). Iš skandinavų istorinių veikalų – Sakso Gramatiko Gesta Danorum [Danų žygiai], Fagrskinna [Gražiosios odos], Annales Ryenses [Rijos analai] – žinoma, kad prūsus X a. pradžioje puldinėjo danai: Danijos karaliaus remtas norvegų jarlas Hakonas apie 970 Semboje įkūrė skandinavų koloniją. Prūsai (Bruzze) ir Rusia, kaip Lenkijos kaimynai, minėti ir Mieszko I dokumente Dagome iudex (990–992), išlikusiame kardinolo Deusdedito registre (1087). Plačiau prūsų vardas Europoje minėtas 997 IV 23 Prūsoje žuvus misionieriui vyskupui Adalbertui (Vaitiekui), veikusiam Pamedėje ir Pagudėje, Drūsuo apylinkėse. 1009 jotvingių žemėse, Prūsos, Lietuvos ir Rusios pasienyje, nužudytas ir vyskupas Brunonas; todėl prūsų vardas vėl pateko į metraštininkų akiratį. Abi misijos organizuotos Lenkijos karaliaus Boleslovo I Narsiojo, siekusio prūsus sukrikščioninti ir pajungti. Misionierių žūtys ilgam sustabdė krikšto misijas, bet nenutraukė Lenkijos karo žygių į prūsų žemes. Juos rengė valdovai Boleslovas I Narsusis (1018), Kazimieras I Atnaujintojas (1046), Boleslovas II Dosnusis (1061, 1071), Boleslovas III Kreivaburnis (1108, 1110–1111, 1115), Boleslovas IV Garbanotasis (1147, 1161, 1166) ir Kazimieras II Teisingasis (1192); retai gyvenama dykra virto Galindos žemė. Jotvingių žemes puldinėjo ir Kijevo Rusios kunigaikščiai Vladimiras Sviatoslavičius (983), Jaroslavas Išmintingasis (1038), Voluinės kunigaikščiai Jaroslavas Sviatopolkovičius (1112, 1113), Romanas Mstislavičius (1196). Nuo Baltijos jūros pusės tęsėsi kovos su danais: apie 1014 sembus ir varmius puolė karalius Knutas Didysis, o 1074 ir 1080 su sembais kariavo karalius Knutas IV. Adomas Brėmenietis apie 1075 Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum [Hamburgo vyskupų istorija] prūsus tapatino su sembais (Sembi vel Pruzzi); rašė, kad jie ribojosi su Lenkija ir Rusia, apsaugoti pelkių ir nepakentė jokio (svetimo) viešpačio. Jis minėjo prūsų prekybą (ypač kailiais) su Haithabu (Šlezvigu) ir Birka prekyvietėmis, pažymėjo humanišką prūsų elgesį su į nelaimę patekusiais jūreiviais. Šias žinias apie prūsus pakartojo Helmoldas Chronica Slavorum [Slavų kronika, 1167–1172]. Moravijos vyskupui Henrikui Zdikui 1141 I 31 popiežiaus Inocento II bule leista Prūsoje skelbti krikščionybę, bet jo misija nepavyko. 1206 X 6 popiežiaus Inocento III bulėje Lenkijos dvasininkai raginti krikštyti prūsus; 1209 į Prūsą skelbti krikščionybės atvyko cistersų vienuolis Kristijonas (1215 ar 1216 paskirtas pirmuoju Prūsos vyskupu). Jo misijai padėjo 1210 Danijos karaliaus Valdemaro II surengtas žygis į Prūsą; lenkų kunigaikščiai jį rėmė. Dalis prūsų pasikrikštijo, kartu pripažinę Lenkijos ir Pamario kunigaikščių valdžią, bet 1216 pabaigoje prasidėjo aktyvi prūsų kova prieš lenkų ekspansiją. Popiežius Honorijus III 1217 III 3 prieš prūsus paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį (dar kryžiaus karai Baltijos šalyse). Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazowieckis kovai prieš prūsus pasikvietė Kryžiuočių ordiną. 1230 čia atvyko pirmasis Ordino krašto magistras Hermannas Balkas. Pirmasis prūsų nukariavimų etapas prasidėjo 1231–1232 jų kontroliuotos Kulmo žemės užėmimu; 1233–1236 kryžiuočiai užėmė Pamedę, 1237 – Pagudę, 1238–1241 – Varmę, Notangą ir Bartą. Tolesnius užkariavimus sustabdė 1242 kilęs Pirmasis prūsų sukilimas (dar prūsų sukilimai). 1254 kryžiuočiai pradėjo antrąjį Prūsų užkariavimo etapą. Užkariauta Semba (1254–56), bandyta sujungti Vokiečių ordino Prūsijos ir Livonijos šakas, užkariaujant Ordinui Mindaugo užrašytą Žemaitiją, Skalvą ir Nadruvą. 1254 XI 25–31 Kujavijos kunigaikštis Kazimieras Ordino naudai buvo priverstas atsisakyti teisių į Sūduvą ir Galindą. 1260 VII 13 įvykusiame Durbės mūšyje žemaičiai sumušė abiejų Ordino šakų kariuomenę, ir tai paskatino prūsus pradėti Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274). Trečiasis prūsų nukariavimo etapas prasidėjo 1274 Nadruvos puolimu. Jo metu nukariautos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įtakoje buvusios gentys – nadruviai, skalviai ir sūduviai. Jų žemes Ordinas pavertė dykra, o gyventojus žudė, perkėlė į kitas Prūsos sritis arba privertė pasitraukti į LDK (tik nedaugelis senųjų gyventojų liko ištuštėjusiame krašte). Nadruva ir Skalva nukariautos 1274–1277. Tuo baigtas Prūsos nukariavimas bei pradėtas karas su LDK. Kryžiuočių ordinui užkariavus Prūsą, nemažai prūsų ir kitų baltų (nadruvių, pagudėnų, bartų, sūduvių) pasitraukė į LDK. Pvz., 1364 ir 1381 minėtas Skalvių kaimas prie Paštuvos pilies Lietuvoje (jame būta 150 karių). 1365 Algirdo ir Kęstučio žygio į Skalvą metu lietuviams pasidavė ir į LDK perkelta dar 800 skalvių (apgyvendinti prie Rodūnios, Lydos). Į LDK persikėlusius prūsus mena tokie vietovardžiai kaip Prūseliai, Barčiai, Dainava ir kiti Didžiojoje Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Ypač daug prūsų apgyvendinta etninės Lietuvos pietiniame pakraštyje, kur XV a. pabaigoje–XVIII a. buvo Bartų (Barčių) valsčius, kurį sudarė Pelesos, Skalvių (minėti nuo 1385 prie Rodūnios), Gardino ir Panemunės vaitystės. Bartai sudarė atskirą socialinį sluoksnį LDK, kurio specifinė prievolė buvo tiltų statymas. LDK valdovai pretendavo į prūsų žemes: Mindaugas XIII a. viduryje turėjo valdžią Sūduvai, Nadruvai ir Skalvai, Algirdas ir Kęstutis 1358 reikalavo atiduoti LDK dar ir Galindą, Bartą, Sembą, o 1413 Vytautas derybose su kryžiuočiais pareiškė: Prūsai taip pat yra mano tėvų palikimas ir aš jų reikalausiu iki Osos (iki Pamedės žemės imtinai). Melno taikos sutartimi 1422 Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pripažinta diduma Sūduvos (Jotvos). Skalvos ir Nadruvos teritorijoje XV–XVI a. susiformavo Mažosios Lietuvos branduolys, sulietuvėjo ir dalis notangų, bartų bei sembų. Pvz., prūsų kilmės buvo ir žymus lietuvių raštijos veikėjas Jonas Bretkūnas. Jo ir lietuvių raštijos kitų kūrėjų dėka dalis prūsiškų žodžių pateko į Mažosios Lietuvos lietuvių rašomąją kalbą, o iš jos – ir į dabartinę kalbą (pvz., kriaušė, malūnas, savaitė ). Henryko Łowmiańskio skaičiavimais, XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje Pamedės, Pagudės, Varmės, Notangos, Bartos ir Sembos žemėse dar gyveno iki 21 600 prūsų šeimų (108 000 žmonės, neskaičiuojant prūsų, gyvenusių vokiečių įkurtuose kaimuose). Gyventojų skaičius ten turėjęs būti maždaug toks pat (104 500–108 000 žmonių) ir iki kryžiuočiams užkariaujant, o kartu su Sūduvos, Nadruvos ir Skalvos žemėmis XIII a. Prūsoje galėjo gyventi apie 170 500 žmonių. Vokiečių valdytoje Prūsijoje vyko sparti vokiečių kolonizacija ir prūsų vokietinimas. XV a. pradžioje prūsai sudarė dar apie pusę Prūsijos gyventojų. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje išmirė paskutiniai savo kalba tebekalbėję prūsai. Dar Prutenio (Brutenio) padavimas.

L: Anysas M. Senprūsių (Pruthenorum gentes) kovos dėl laisvės su Vokiečių Riterių Ordinu nuo 1230 iki 1283 metų. Chicago, 1968; Engel C., La Baume W. Kulturen und Völker der Frühzeit im Preußenlande. Königsberg, 1937; Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. V., 1989; Ivinskis Z. Lietuvos istorijos šaltiniai, Klaipėda, 1995; Okulicz J. Pradzieje ziem pruskich od późnego paleolitu do VII w. n. e. Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, 1973; Okulicz-Kozaryn Ł. Życie codzienne Prusów i Jaćwięgów w wiekach średnich (IX–XIII w.). Warszawa, 1983; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Финно-угры и балты в эпоху средневековья. Москва, 1987; Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius. V., 1987; Užmirštieji prūsai. V., 1999; Wiliński K. Walki polsko-pruskie w X–XIII w. Łódź, 1984; Кулаков В. И. История Пруссии до 1283 года. Москва, 2003.

Tomas Baranauskas

Iliustracija: VII–VI a. iki Kristaus Varškaičių pilkapio (Semba) planas ir skersinis pjūvis: a – pagrindinis kapas iš akmenų plokščių; b–c – dėžiniai kapai su urnomis; d–f – vėlyvesni urniniai kapai; g – III–II a. iki Kristaus urnos / Iš LE

Iliustracija: Urna, rasta Kranto (Semba) pilkapyje, III–II a. iki Kristaus / Iš LE

Iliustracija: Urna, rasta Tikreinių (Semba) pilkapyje, III–II a. iki Kristaus / Iš LE

Iliustracija: Izerkapinio kapinyno (Semba) kario įkapės, IX–XII a. / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

1979 M. Kolkeris JAV paskelbė XIII a. istorinį šaltinį apie baltus. Rankraštis rastas Dublino Trinitorių koledžo bibliotekoje. Jo nežinomas autorius savo darbą siejo su Bohemijos valdovu Pršemislu II Otakaru (1253–1278). Jis teigė dalyvavęs Mindaugo karūnacijoje (1253) ir Sembos žemės valdovo krikšte (1255). Rankraštis greičiausiai rašytas apie 1255. Minėta, kad lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai krikščioniškųjų auklių nuo pat vystyklų auklėjami, todėl tarp jų krikščionims saugu. Rankraštyje šiek tiek dėmesio skiriama ir Prūsai: [2] Vengrija šiaurėje jungiasi su Rytų Lenkijos dalimi ir su Prūsija (Pruscia), kuri šiaurėje prieina prie Gėlosios jūros (mare dulce). Ši dalis buvo atversta į krikščionybę nepanaudojus kardo, pirmojo Prūsijos vyskupo, cistersų ordino [vienuolio] Kristijono. [6] Į vakarus nuo čia yra Pomeranija, kuri vakaruose ribojasi su Lenkija, o šiaurėje su jūra. [7] rytuose priešais Rusiją yra jotvingių kraštas. Už Prūsijos į šiaurę tęsiasi Zambija [ Semba]. [8] Primicijus, 5 čekų karalius su didžiule kariuomene padarė kryžiaus žygį prieš Zambiją ir nugalėjęs atidavė ją krikščionių valdžiai. Tai įvyko, man dalyvaujant, popiežiaus Aleksandro IV pirmaisiais valdymo metais. [9] Zambijos gyventojai, kaip ir prūsai (Prutheni), tam tikrus miškus garbino kaip dievus. Jie atlikdavo daug įvairių būrimų, o mirusiuosius kartu su arkliais, ginklais ir vertingesniais rūbais degindavo. Tiki, kad visais šitais dalykais mirusieji galės naudotis būsimajame gyvenime.

L: Samalavičius S., Abramauskas S. Naujas XIII a. šaltinis apie baltus

Iliustracija: Freskos „Prūsų kariai“ ant Karaliaučiaus Katedros XIII–XIV a. sienų, dailininko Füllhaaso 1856 metų kopija. Pasak profesoriaus Jono Minkevičiaus, tai gali būti tik paveikslo fragmentas: viršutinėje jo dalyje pavaizduota batalinė scena, apačioje – trys pusiau šonu pasisukę kariai, jų rankose ilgos, įvijai apvyniotos ietys su smailiomis vėliavėlėmis, prie šonų – kalavijai, beveik trapecinės formos lengvi skydai, kurių forma primena žemaičių skydus Kęstučio ir Vytauto antspaudų herbuose, karių galvas dengia šalmai, ant kurių pritvirtinti didžiuliai šviesūs sparnai, užsibaigiantys praretintomis plunksnomis / Iš Boetticher A. knygos „Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen“. Bd. V: Litauen. Königsberg, 1895