Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Prūsijos kunigaikštystė

Prūsijos hercogystė, Kunigaikštiškieji Prūsai, vokiečių valstybė Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje, gyvavusi 1525–1701.

Prsijos kunigaikštỹstė, Prūsijos hercogystė (vok. Herzogtum Preussen), Kunigaikštiškieji Prūsai, vokiečių valstybė Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje, gyvavusi 1525–1701. Susidarė Kryžiuočių ordino valstybės teritorijoje per Reformaciją, po Ordino sekuliarizacijos. Susikūrus jai baigė formuotis Mažoji Lietuva. Gyventojai iš katalikų virto evangelikais, valstybine religija tapo liuteronybė. Kunigaikštystės plotą, be Varmės vyskupijos ir Pavyslio krašto, kurie nuo 1466 (po Trylikamečio karo (1454–1466) tarp Ordino ir Lenkijos) iki 1772 priklausė Lenkijai (jie sudarė Karališkąją Prūsiją), sudarė 31 000 km2, jame 1701 gyveno 700 000 žmonių. Iki 1657–1660 kunigaikštystė priklausė Lenkijos karaliui lenine priklausomybe, 1618–1701 asmenine unija buvo sujungta su Brandenburgo kurfiurstija į jungtinę Brandenburgo–Prūsijos valstybę su sostine Karaliaučiumi. Pasibaigus pirmojo valdovo Albrechto (m. 1568) vyriškajai linijai, sostą paveldėjo Hohenzolleriai. 1618 Brandenburgo kurfiurstas (didysis kunigaikštis) Johannas Sigismundas (m. 1619) vedė paskutinio Prūsijos hercogo kunigaikščio Albrechto Friedricho (valdė 1568–1604; jo regentai buvo 1605–1608 Joachimas II Friedrichas, 1609–1619 – Johannas Sigismundas) dukterį Joaną. Kunigaikštystė faktiškai buvo jungtinės Brandenburgo–Prūsijos valstybės autonominė dalis. Iki 1618 Prūsiją sudarė 3 administracinės teritorinės sritys: Semba arba Sambija (ją sudarė Sembos, Nadruvos, Skalvos ir gretimos vakarinių baltų žemės; centras – Karaliaučius), Notanga arba Notangija (Barta, Galinda ir Notanga; centras – Barštynas) ir Oberlandas (teritorija į pietus nuo Paserijos upės; be Varmės ir gretimų žemių, kurios nuo 1466 buvo Lenkijos karaliaus lenas; centras – Saalfeldas). Pati Sembos sritis kartais būdavo skirstoma į 2 žemes: Sembą ir Lietuvą. Luomų suvažiavimų ir rinkimų į Prūsijos Landtagą (seimą) interesais Sembos ir Notangos sritys sudarė Žemutinę Prūsiją (vok. Niederland), Oberlandas – Aukštutinę Prūsiją. Prūsijos kunigaikštystėje buvo 4 vyskupijos: katalikiškoji Varmės vyskupija (įėjo Pietų ir Vidurio Varmė, diduma Bartos), protestantiškosios Sembos (įėjo Semba ir minėta Lietuva), Pamedės (Pomezanijos) ir Kulmo vyskupijos Prūsija (įėjo Vyslos dešiniojo kranto teritorija, iki 1772 priklausiusi Karališkajai Prūsijai). Varmės katalikiškoji vyskupija, iki 1772 likdama Lenkijos autonomine dalimi, buvo kontrreformacijos židinys. Prūsijos kunigaikščio ir jo Tarybos valdžią (ypač iki 1660, kol kunigaikštystė atgavo visišką suverenumą) varžė Landtagas. Kunigaikščiai, vėliau kurfiurstai, kovojo su bajorais bei miestiečiais, nepatenkintais Hohenzollerių absoliutiniu valdymu. Absoliutizmui stiprinti Brandenburgo kurfiurstas, vadinamas Didžiuoju, Friedrichas Wilhelmas XVII a. antroje pusėje centralizavo valdymą, sukūrė biurokratinį administracinį aparatą, didino gerai parengtą kariuomenę. Per 1600–1629 Lenkijos ir Lietuvos Respublikos karą su Švedija dalį kunigaikštystės su Mažąja Lietuva užėmė švedai; 1626–1635 jie valdė uostus Klaipėdą, Piliavą, Elbingą. Per jungtinės lenkų ir lietuvių valstybės ir Švedijos 1655–1660 karą (I Šiaurės karą) į Prūsiją vėl įsiveržė švedų kariuomenė. Ji privertė valdovą (Brandenburgo didįjį kurfiurstą ir Prūsijos kunigaikštį) Friedrichą Wilhelmą 1656 I 17 be mūšio Karaliaučiuje sudaryti sąjungos sutartį, nutraukti ryšius su Lenkijos–Lietuvos valstybe (Abiejų Tautų Respublika), pripažinti Prūsiją Švedijos vasale ir toliau kariauti jos pusėje. 1656 Prūsiją (ypač Mažąją Lietuvą) smarkiai nusiaubė totoriai, tarnavę Lenkijos kariuomenėje. Kunigaikštystės valdžia pasinaudojo sąjunga su Švedija. 1657 Respublikos valdovas Jonas Kazimieras atsisakė siuzereno teisių į Prūsiją. 1657–1660 Labguvos–Vėluvos–Bygdoszcziaus traktatais Prūsija atsikratė leninės priklausomybės Lenkijos karalystei. Kaip suverenios valstybės Prūsijos statusas tarptautiniu mastu įtvirtintas 1660 Olyvos taikos sutartimi, pasibaigus karui; jos sostinė iš Karaliaučiaus buvo perkelta į Brandenburgo centrą Berlyną. Dėl to santykinai sumažėjo lietuvininkų įtaka, blogėjo jų socialinė, ūkinė bei tautinė padėtis. Baudžiava Prūsijoje ėmė stiprėti po valstiečių bruzdėjimų 1525–1528. 1577 valdovo įstatymu baudžiauninkams (dauguma jų buvo prūsai, lietuvininkai, lenkai– mozūrai) uždrausta pasitraukti nuo žemės, kuri buvo vokiečių riterių privati nuosavybė. Ūkio pagrindas buvo lažinis žemės ūkis (lažininkai) ir užsienio prekyba (ypač su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste). Žemėvaldą sudarė daugiausia valdovo domenai. Feodalų privačių valdų daugiau buvo pietinėje dalyje ir Vakarų Prūsijoje. Nuo XVII a. II pusės Prūsijos šiaurėje (ypač Mažojoje Lietuvoje) vyko šatulinė kolonizacija, steigėsi šatulinių valstiečių nausėdijos. Dauguma Prūsijos vokiečių kolonistų priklausė bajorų (dvarininkai), miestiečių ir dvasininkų luomams. Manufaktūrinės pramonės, prekybos, kultūros, prūsų ir lietuvių raštijos svarbiausias centras buvo Karaliaučius. Per Reformaciją jame 1544 įkurtas protestantiškas Karaliaučiaus universitetas. Daug Prūsijos gyventojų (kaimiečiai prūsai, lietuvininkai, mozūrai bei lenkai) nemokėjo vokiečių kalbos, todėl valdovo ir vietos valdžios oficialūs potvarkiai, ediktai, paliepimai, religinė literatūra jiems leista vietos gyventojų kalbomis, kaip ir pamaldos evangelikų bažnyčiose, pamokos pradinėse mokyklose. Nuo 1701 valstybė tapo Prūsijos karalyste.

L: Baczko L. Geschichte Preussens. Bd. 3–5 Koenigsberg, 1796–1800; Voigt J. Geschichte Preussens. Bd. 6–7. Koenigsberg, 1831–1837; Toeppen M. Historisch-Comparative Geographie von Preussen. Gotha, 1858; Horn A. Die Verwaltung Ostpreussens seit der Säcularisation 1525–1875. Königsberg, 1890; Ambrassat A. Die Provinz Ostpreussen. Königsberg, 1912; Krollmann C. Grundzüge der politischen Geschichte Altpreußens Königsberg, 1922; Prusy Wschodnie. Poznań, 1932, Warszawa, 1934; Dzieje Prus Wschodnich. T. 1–3. Toruń–Gdynia, 1936–39; Piwarski K. Dzieje polityczne Prus Wschodnich (1621–1772). Gdynia, 1938; Hubatsch W. Eckpfeiler Europas. Probleme des Preussenlandes in geschichtlicher Sicht. Heidelberg, 1953; Schumacher B. Geschichte Ost- und Westpreußens. Würzburg, 1958; Preussen. Epochen und Probleme seiner Geschichte. Berlin, 1964; Hubatsch W. Preussenland. Würzburg, 1966; Wezłowe problemy dziejów Prus XVII–XX wieku. Poznań, 1971; Forstreuter K. H. Wirkungen des Preussenlandes… Köln, Berlin, 1981; Boockmann H. Ostpreußen und Westpreußen. Berlin, 1992; Juška A. Mališauskas J., Pupšys V. Lietuvininkų žemė. Klaipėda. 1994; Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995; Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., 2001.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Karaliaučiaus miesto herbinis antspaudas, 1360 / Iš Vytauto Mažiulio rinkinio

Iliustracija: Karaliaučiaus miesto herbinis antspaudas, 1450 / Iš Vytauto Mažiulio rinkinio

Iliustracija: Kunigaikščio Albrechto portretas ant Sidabrinės bibliotekos knygos, 1555 / Iš Vytauto Mažiulio rinkinio

Iliustracija: Albertinos – Karaliaučiaus universiteto kiemas, 1850 / Paveikslo reprodukcija iš Vytauto Mažiulio rinkinio