Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Adalbert Bezzenberger

Adalbertas Becenbergeris, žymus XIX a. II pusės–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrėjas.

Bezzenberger (Bècenbergeris) Adalbert (1851 IV 14 Kaselyje, Vokietijoje 1922 X 31 Karaliaučiuje), žymus Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrėjas. Studijavo Göttingeno ir Müncheno universitetuose. Nuo 1879 Göttingeno, nuo 1880 Karaliaučiaus universiteto profesorius; kurį laiką ėjo rektoriaus pareigas. Bezzenbergeris daug nuveikė 1879 su kitais įsteigdamas Tilžėje Littauische Literarische Gesellschaft [Lietuvių literatūros draugija]. 1891–1916 vadovavo Altertumsgesellschaft Prussia [Prūsijos senovės draugija], įsteigė ir 25 metus tvarkė istorijos ir kitko muziejų Prussia, rinko kalbinę, etnografinę, archeologinę bei tautosakinę medžiagą. Bezzenbergeris – žymus indoeuropeistas, nusipelnęs ne vien savo tyrimais, bet ir kaip svarbiausio šios mokslo srities žurnalo Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen (vėliau pavadinto Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen) įkūrėjas (1877); jame paskelbta daug lituanistikai reikšmingų straipsnių, Mažosios Lietuvos tyrinėjimų. Bezzenbergeris laikytinas vienu iš svarbiausių baltų filologijos mokslo pradininkų. Reikšmingiausias lituanistinis veikalas Beiträge zur Geschichte der litauichen Sprache, 1877 [Lietuvių kalbos istorijos apybraiža], kuriame pateikta ir svarbiausių Mažosios Lietuvos senųjų autorių (Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Baltramiejaus Vilento, Simono Vaišnoro, Lazariaus Sengstocko, Jono Rėzos, Danieliaus Kleino, Kristupo Sapūno) kalbos analizė. Bezzenbergeris stengėsi išaiškinti specifinių kalbos reiškinių kilmę. Ši knyga iki pat mūsų laikų (iki Jono Palionio monografijos Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVIII a. pasirodymo 1967) buvo pagrindinis senųjų lietuviškų raštų kalbos apibendrinamojo pobūdžio tyrimas. Smulkiais istorinės gramatikos klausimais Bezzenbergeris yra paskelbęs daugybę straipsnių. Didelę reikšmę turi jo parengta senųjų lietuviškų tekstų, daugiausia Mažosios Lietuvos autorių, publikacijų serija. Svarbūs Bezzenbergerio nuopelnai ir lietuvių dialektologijai. Daugiausia tyrė (nuo 1881 lankydamasis Mažojoje Lietuvoje) Prūsijos lietuvių tarmes; jų duomenis bei savo tyrimų rezultatus paskelbė knygoje Litauische Forschungen, 1882 [Lietuvių kalbos tyrimai]; straipsnių serijoje. Tyrė ir Kuršių nerijos žvejų (kuršininkų) kalbą, išleido apie ją knygą Über die Sprache der preussischen Letten, 1888 [Apie Prūsijos latvių kalbą]. Vertingi jo atlikti toponimikos tyrimai, kuriuos sėkmingai taikė etnogenezės studijoms – nustatė lietuvių ir prūsų kalbinę ribą, kuri turėjusi eiti maždaug upėmis: Deimė–Prieglius–Alnos žemupys–Ašvinės ir Unguros aukštupys iki Dubininkų. Taigi Bezzenbergeris visą Skalvą ir didžiąją Nadruvos (išskyrus pietinę) dalį priskyrė prie senųjų lietuvių žemių. Dideli Bezzenbergerio nuopelnai ir prūsistikai, net latvistikai. Bezzenbergeris paskelbė reikšmingų darbų iš lietuvių etnografijos ir ypač archeologijos. Vadovaudamas Altertumsgesellschaft Prussia, draugijos narius skatino daugiau tirti Prūsijos bei Mažosios Lietuvos kapinynus ir pilkapynus. Pats Bezzenbergeris į archeologines ekspedicijas buvo išvykęs per 120 kartų. Daugiausia tyrė Sembos pusiasalyje (per 20 kapinynų ir pilkapynų) ir Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje – Klaipėdos krašte. Nemuno žemupio dešiniajame krante Bezzenbergerio archeologinių ekspedicijų svarbiausias organizatorius buvo Šilokarčiamos (Šilutės) dvarininkas Hugo Scheuʼus. Čia Bezzenbergeris tyrė daugiau kaip 30 proistorės objektų: Andulių, Ermalėnų (Urbiškių), Baitų, Barvų, Barzdūnų, Dvylių, Greižėnų, Kalvių, Lumpėnų, Pleškučių, Rubokų, Stragnų, Vėžaičių, Vilkyčių kapinynus, Egliškių, Kretingalės, Mižeikių ir Šlažų pilkapynus. Kasinėjimų rezultatus skelbė leidinyje Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia, tačiau daugiau kaip pusė jo archeologinių tyrimų Klaipėdos žemėje medžiagos liko neskelbta. Bezzenbergerio archeologinių tyrimų ataskaitos itin skiriasi nuo kitų to meto Karaliaučiaus archeologų tyrimų rezultatų: juos Bezzenbergeris stengėsi suderinti su etnografine, tautosakine ir kalbine medžiaga (stengdavosi paaiškinti, ką vokiškai reiškia lietuvių kaimo, kuriame jis kasinėjo, pavadinimas, kaip vietos lietuviai vadina tą ar kitą piliakalnį, kokias istorijas pasakoja apie vaiduoklius, pasirodžiusius kapinyno vietoje). Svarbus apibendrinamasis Bezzenbergerio veikalas Analysen vorgeschichtliche Bronzen Ostpreussens, 1904 [Rytų Prūsijos bronzos amžiaus proistorės analizė]. Bezzenbergeris nuo 1910 atstovavo Karaliaučiaus archeologams Vokietijos proistorės draugijos kasmetiniuose suvažiavimuose, Rusijos archeologų IX ir X suvažiavimuose, Baltijos šalių archeologų I suvažiavime (1912). Bezzenbergerio skelbta archeologinių tyrimų medžiaga svarbi iki šiol, nes daugelis jo tirtų kapinynų ir pilkapynų jau sunaikinta arba nebežinoma tiksli jų vieta. Dauguma Bezzenbergerio surinktos medžiagos žuvo po 1944. Taigi Bezzenbergeris buvo plataus profilio tautotyros mokslininkas. Už nuopelnus lituanistikai 1907 išrinktas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu, 1922 X 15 – Kauno universiteto garbės profesoriumi. Jo unikali biblioteka atiteko Kauno universitetui, dabar daugelis knygų saugoma Vilniaus universitete.

L: Tamulynas L. A. Bezzenbergerio archeologiniai tyrinėjimai Klaipėdos krašte // Lietuvos archeologija. T. 15. V., 1998, p. 247–285; LE, II, p. 459–460.

Zigmas Zinkevičius

Linas Tamulynas

Iliustracija: Adalbertas Bezzenbergeris

Iliustracija: Adalberto Bezzenbergerio knygos „Lietuvių kalbos tyrimai“ (vokiškai, 1882) antraštinis puslapis / Iš Martyno Mažvydo bibliotekos fondų