Mažosios Lietuvos
enciklopedija

kuršiai

baltų gentis, gyvenusi Baltijos pajūryje.

kušiai, baltų gentis, gyvenusi Baltijos pajūryje. X a. Kuršo rytinė riba ėjo Virvyčios ir Minijos aukštupiais, kuršiai iki V–VI a. gyveno ir Jūros dešiniajame krante (vėliau ten apsigyveno žemaičiai), pietinė riba ėjo tarp Priekulės ir Klaipėdos. Kuršių etnosą VII–VIII a. suformavo protokuršiai: 1) kapų su akmenų vainikais kultūros tęsėjai; 2) kuršiškos prigimties žmonės, iki V a. gyvenę vakarų žemaičių žemėse; 3) maišytos padermės kuršiai, sugrįžę iš Tautų kraustymosi žygių; 4) dalis Lietuvos pajūryje likusių šiaurės germanų. Kuršo ribos pradėjo keistis nuo XI a., iš pradžių kuršiai užėmė buvusias dykras tarp genčių. X–XI a. vėl padidėjusią kuršių įtaką Jūros upės pakrančių žemaičiams rodo kuršiški radiniai Bikavėnų, Žąsinų kapinynuose. Kuršių genties teritorija buvo padalyta į atskiras žemes (lot. terra, vok. Land). 5 neįvardytos žemės (greičiausiai Pilsats, Megowe, Ceklis, Duvzare ir Piemare) paminėtos IX a. vidurio Rimberto kronikoje, 1252–1253 Ordino šaltiniuose paminėtos 9 kuršių žemės: Pilsotas (Pilsats), Mėguva (Megowe), Ceklis, Duvzare, Piemare (Bihavelanc), žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos (terra inter Scrunden et Semigalliam), Ventava (Winda), Bandava (Bandowe), Vanema (Wannenia, Vredecuronia); išvardyta apie 150 Kuršo gyvenamųjų vietų. Kuršių žemės įvairiu metu nedaug skyrėsi viena nuo kitų materialine kultūra ir laidojimo papročiais. Žemės dalijosi į mažesnes teritorijas, šaltiniuose vadintas Borgsuhunge (pilių apygardos) arba castellatura, o šios susidėjo iš nedidelių pilių ir kelių gyvenviečių, dažniausiai žemdirbių kaimų. Pilių apygardos galėjo būti dalyje Kuršo gyvavusios skandinaviškos administracinės sistemos reliktai. Svarbiausi politinės, administracinės ir religinės valdžios centrai: Apuolė, Imbarė, Impiltis, Anduliai–Kretinga, Palanga, Eketė. Nė viena jų nebuvo žemių viduryje – dažniau paribiuose su kaimynais. Žemių pakraščiuose buvo ir dalis mažesnių pasienio pilių. Jūrų prekyba verstasi mažesnės politinės reikšmės centruose. Mėguvoje kaip politinės reikšmės centras galėjo būti Anduliai–Kretinga, kur esą buvusi skandinavų gyvenvietė. Palanga garsėjo kaip prekybos ir kulto centras. Ten apie XII a. vidurį buvo bent 4 gyvenvietės, išsidėsčiusios maždaug 1,5 km2 plote. Ant Birutės kalno ankstyvaisiais viduramžiais daugiausia buvo atliekamos pagoniškos kulto apeigos. Apie 1150 keturiose Palangos gyvenvietėse galėjo gyventi apie 600 žmonių. Pietinę didelę Palangos gyvenvietę galėtume pavadinti kuršiška, o kitose 3-jose mažesnėse, be kuršių, gyveno ir žmonių iš Baltijos vakarų kranto, Jutlandijos pusiasalio pietų dalies ir kitų regionų, kuriuose susipynė germanų ir vakarų slavų kultūros. Prekinės gyvenvietės augo pagyvėjus prekiniams mainams tarp genčių ir jūra. Turčiai jau nuo IX–X a. savo mirusiuosius laidojo geresnėje vietoje, neturtingų kapų daugiausia kitame kapinyno krašte. Padidėjęs karių kapų skaičius IX a. Palangoje sietinas ir su dideliais kariniais susirėmimais pajūryje. Kuršo gyventojų tankiui, jų išgyvenimo galimybėms ir gyvenviečių ekonominiam pobūdžiui didelę įtaką turėjo aplinka, vikingų laikais baltų gyvenviečių sistema buvo sudėtinga (svarbiausi genčių ir žemių centrai, nedidelių teritorijų centrai žemių viduje ir paprastos gyvenvietės). Dėl to pirminis ūkinis vienetas turėjo būti didesnė ar mažesnė kaimo bendruomenė. Kuršiai užsiėmė tradiciniais amatais, tenkinančiais bendruomenės poreikius (puodininkyste, geležies gamyba iš pelkių rūdos, su ja susijusiu medžio anglies degimu ir kita). IX–X a. politinė-ekonominė sankloda kuršių žemėse buvo palanki ankstyviesiems miestams. Jų atsiradimą skatino pajūrio prekybos centrai, ryšiai su skandinavais. IX–X a. švedai smarkiai puldinėjo ir plėšė kuršių žemes (legendinio švedų karaliaus įvaro Vidfadmio antpuoliai; VIII a. Brovalos mūšis, kuriame estai ir kuršiai neva kovėsi švedų, o slavai ir lyviai – danų pusėje). IX a. kronikininkas Saksas Gramatikas nurodė, kad kuršiai tuomet priklausė danams ir mokėjo kasmetinę duoklę. Tačiau priklausomybė galėjo būti tik sąlyginė, o mokesčius mokėdavo tik kai atplaukdavo danų laivai. Tuomet padažnėjo skandinavų antpuolių į Kuršą, tačiau jie neįsitvirtino užimtose teritorijose. Tai buvo veikiau plėšikavimas, o ne valdymo forma. Nepaisant dažnų antpuolių, X a. pradžioje tarp danams mokančių duoklę genčių kuršiai nepaminėti. Tuo metu danai jau siekė įsitvirtinti Semboje, o kuršiai ir toliau aktyviai puldinėti (danų valdovų Frodžio, Starkaterio žygiai į kuršių žemes). X a. pabaigoje vėl suaktyvėjo švedai. XI–XII a. patys kuršiai viešpatavo Baltijos jūroje, siaubė kaimynines žemes ir net trumpai apsistojo danų bei švedų pakrantėse ir salose. Tradiciniai kuršių ir skandinavų ryšiai sudarė prielaidas atsirasti Kurše skandinavų gyvenvietėms. Kariniu požiūriu skandinavams įsitvirtinti kuršių žemėse buvo sunkiau nei Semboje, tačiau Grabinėje ir Palangoje svetimi pirkliai gyveno šalia vietinių. Istorijos šaltiniai ir archeologiniai radiniai su skandinavais sieja ir kitas pilis bei gyvenvietes (Apuolę, Žarde, Kretingą, Platelius). Kuršių ir skandinavų ryšius rodo kuršiški papuošalai Skandinavijos pakrantėse, Gotlando ir Ėlando salose. Senųjų vikingų laikotarpio kuršių radiniai datuojami X–XI amžiumi. Jie pateko į germanų kraštus kaip karo grobis, kaip prekė kartu su baltų vergais, kariais ar pirkliais. Gausūs radiniai Birkoje, Lundo–Malmö apylinkėse, Sigtunoje (svarbiausiuose prekybos centruose) rodo, kad kuršiški papuošalai buvo paklausūs. X–XII a. – kuršių kultūros klestėjimo laikotarpis. Nuo XII a., kai vokiečių miestai pradėjo stumti iš Baltijos jūros prekybos skandinavus, baltų pajūrio žemės neteko dalies ekonominės bazės, prasidėjo kuršių kultūros nuosmukis. V–VIII a. pajūryje mirusieji laidoti nedeginti kapuose, apjuostuose netaisyklingais (ovaliais ir stačiakampiais) akmenų vainikais, vėliau paskirais akmenimis. Nuo VIII a. mirusiuosius kuršiai laidojo jau sudegintus. Deginimo paprotys plito iš pietų, kur įsivyravo nuo XI a., o šiaurės Kurše – tik XII amžiaus. Iki X a. mirusieji dažnai laidoti skobtiniuose karstuose, vėliau nedidelėse duobutėse plokštiniuose kapinynuose. Moterų kapuose rasta trikampių smeigtukų prie galvos ir apgalvių, karolių vėrinių, puošnių smeigtukų su skirstikliais ir kabučiais, apyrankių, rečiau pasaginių segių žvaigždiniais galais, žiedų. Vyrų kapuose, be apyrankių, – įvairių rūšių pasaginių segių, aptiktaietigalių, kovos peilių puošniose makštyse, kovos kirvių, kalavijų (kuršiai gamino savitos formos kokybiškus kalavijus). Būdingos darbo įrankių, ginklų ir žirgo aprangos miniatiūros, geriamieji ragai. Labai turtingi kuršių degintiniai kapai, Prūsų žemėse X–XII a. kapinynuose rasta daugybė kuršių moterų papuošalų. Atskirose pietinių kuršių žemėse pastebėtas X–XII a. kapų įvairus orientavimas ir pasaulėžiūros įvairovė. Tarp pajūrio kuršių VIII–IX a. įsigalint deginimo papročiui, mirusieji dažniau laidoti vakarų–rytų kryptimi. Kai kuriose baltų gentyse, kartu su naujais deginimo papročiais, matyt, keitėsi ir mirusiųjų pasaulio senasis vaizdinys. Pajūrio genčių pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo jūra; pomirtinis gyvenimas įsivaizduotas vakaruose (už vandens), kelias į pomirtinę karalystę glaudžiai sietas su kelione vandeniu. Bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių (pirmiausia Saulės ir Mėnulio) stebėjimų ir kalendorinių pranašysčių. Pagoniškos tikybos, kuri mirusiųjų pasaulį siejo su ugnimi, aukštuma, vandeniu ir dangumi, simbolis buvo šventykla-observatorija ant Birutės kalno Palangoje. Tų stebėjimų svarbiausias tikslas galėjo būti archajiško gyvulių augintojų Mėnulio kalendoriaus derinimas su vėlesniu žemdirbių Saulės kalendoriumi ir kalendorinių švenčių laiko fiksavimas. Pirmasis žinomas krikščionybės platinimo Kurše mėginimas (anot Adomo Bremeniečio) – apie 1069 danų pirklio pastatyta bažnyčia. Ji galėjo būti pietų Kurše, veikiausiai Palangos ar Kretingos apylinkėse. Realios prielaidos krikščionybei plisti kuršių žemėse atsirado tik XIII a. viduryje. Vokiečių ordino įsigalėjimas Kurše nutraukė kuršių kultūros raidą, sugriovė visuomenę, ardė ekonominius ir administracinius pagrindus. Ordino politinės ir karinės akcijos XIII a. pabaigoje sukėlė pajūrio, vėliau ir Žemaitijos, gyventojų migraciją. Ankstesnės tarpgentinės dykros išsiplėtė, jų ribos pasistūmėjo į rytus, gyventojų labai praretėjo. Pietinių kuršių kultūra ir etnosas beveik ištirpo vykstant XIII–XIV a. baltų ir Ordino kovoms. Dalis išlikusių kuršių ilgainiui sužemaitėjo, dalis – suvokietėjo.

Vladas Žulkus

Iliustracija: Ankstyvasis kuršis, VI a., atkurta pagal Bandužių kapinyno (Klaipėdos rajonas) kapą Nr. 60 / Kompiuterinė grafika A. Makovskos. „Elektroninės leidybos namai“, 2001

Iliustracija: Ankstyvoji kuršė, VI a., atkurta pagal Bandužių kapinyno (Klaipėdos rajonas) kapą Nr. 22 / Kompiuterinė grafika A. Makovskos. „Elektroninės leidybos namai“, 2001

Iliustracija: Vėlyvasis kuršis, XI–XII a., atkurta pagal Palangos kapinyno (Kretingos rajonas) kapą Nr. 39 / Kompiuterinė grafika A. Makovskos. „Elektroninės leidybos namai“, 2001

Iliustracija: Vėlyvoji kuršė, XI–XII a., atkurta pagal Palangos kapinyno (Kretingos rajonas) kapą Nr. 34 / Kompiuterinė grafika A. Makovskos. „Elektroninės leidybos namai“, 2001