Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Vilius Gaigalaitis

vienas iškiliausių XIX–XX a. Mažosios Lietuvos Bažnyčios, kultūros ir politikos veikėjų, mokslininkas, publicistas, administratorius.

Gagalaitis Vilius (1870 IX 27 Naujienoje, Ragainės aps. 1945 XI 30 Brettene, Vokietija), vienas iškiliausių Lietuvos teologų, Mažosios Lietuvos Bažnyčios, kultūros ir politikos veikėjas, mokslininkas, publicistas, administratorius. Baigęs Žukų liaudies mokyklą pora metų triūsė tėvo Mikelio Gaigalo (Mikelis Gaigals) ūkyje. 1886 Klaipėdos lietuvininkų bažnyčios kunigas Janis Pipiras parengė jį tolesniam mokymuisi Klaipėdos Luizės ir Tilžės gimnazijose. Nuo 1888 mokydamasis Tilžės gimanzijoje įkūrė slaptą švietėjišką organizaciją „Baltija“. 1892–1896 Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo teologiją ir filosofiją, papildomai – lyginamąją kalbotyrą, istoriją, žemės ūkio mokslą; lankė Lietuvių kalbos seminaro užsiėmimus, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prussia“ veikloje. Ruošdamasis baigiamajam kunigo egzaminui pro ministerio ir laukdamas paskyrimo į parapiją, tobulinosi Ragainės mokytojų seminarijoje, kurį laiką dirbo mokytoju liaudies mokyklose. Adalberto Bezzenbergerio paragintas, tyrinėjo Wolfenbüttelio postilę. Už šią mokslinę analizę 1900 VI 22 Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslo taryba Gaigalaičiui suteikė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Disertacija Die Wolfenbütteler litauische Postilenhandschrift a. d. Jahre 1573 [1573 metų Wolfenbüttelio lietuviškos postilės rankraštis] išspausdinta leidinyje Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft, 1900, H. 25; 1901, H. 26; 1902/03, H. 27/28). 1900–1902 kunigavo Ramučių, 1902–1915 Priekulės, 1915–1919 Katyčių parapijose. Ramučiuose ir Katyčiuose dar buvo mokyklų inspektorius. 1903, 1908 ir 1913 Klaipėdos ir Šilutės lietuvininkų išrinktas Prūsijos landtago deputatu. Čia stengėsi ginti lietuvininkų reikalus. Per Pirmąjį pasaulinį karą rinko lėšas į Rusiją ištremtiems kraštiečiams šelpti. Gimus vilčiai atkurti Lietuvos valstybę, Gaigalaitis vokiečių kalba parašė keletą studijų, primenančių pasaulio visuomenei Lietuvos valstybės raidą, jos siekius atgauti nepriklausomybę: Die litauische-baltische Frage, 1915 [Lietuvių baltijiečių klausimas]; Litauen, das besetzte Gebiet, sein Volk und dessen geistige Strömungen, 1917 [Lietuva – okupuotas kraštas, tauta ir jos dvasinės srovės; Ženevoje išleista dar ir prancūziškai]; Die litauische Königswahl und die Beziehungen zwischen Deutschland und Litauen, 1918 [Lietuvių karaliaus pasirinkimas bei Vokietijos ir Lietuvos santykiai]. Kai mažlietuviams reikėjo apsispręsti – likti Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos dalimi ar glaustis prie savo tautos kamieno Didžiosios Lietuvos, jis nedvejodamas rašė memorandumus dėl Klaipėdos krašto atsiskyrimo nuo Vokietijos. 1918 XI 16 išrinktas Tilžėje įkurtos Prūsijos lietuvių tautos tarybos pirmininku, vėliau buvo išrinktas atstovu į Lietuvos Valstybės Tarybą. Už lietuvybės gynimą 1919 liepą turėjo laikinai pasitraukti į Kauną. 1921 Lietuvos Respublikos vyriausybės įpareigotas vyko į Londoną konsultacijoms su Anglijos vyriausybe. Kaip autoritetingas vietos gyventojų atstovas 1922 vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje, sprendusioje tolesnį šio krašto likimą. 1923 vasarį–lapkritį dirbo Klaipėdos krašto Direktorijos Bažnyčios ir švietimo reikalų decernentu (referentu). 1925–1933 buvo Lietuvos evangelikų liuteronų Sinodo lietuvių senjoru ir Konsistorijos prezidentu. Gaigalaičio kultūrinė ir mokslinė veikla plati ir reikšminga: jis dalyvavo Lietuvių literatūros draugijos, Lietuvių mokslo draugijos veikloje, palaikė ryšius su daugeliu žinomų kultūros ir mokslo žmonių, dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose (Wittenberge, Rygoje), Pasaulio bažnyčių sąjungos kongresuose (Cambridge, Oxforde, Helsinkyje, Stokholme, Osle, Prahoje). 1914–1922 buvo „Spaudos“ draugijos Tilžėje, Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto (1913–1914), Vokiečių-lietuvių draugijos Berlyne (1917) narys. Talkino leidžiant Agendą Ewangeliškajai Bažnycziai (1897), Viliaus Kalvaičio rinkinį Prūsijos lietuvių dainos (1905), pats buvo sudaręs analogišką leidinį Dainos lietuviškos (neišspausdintas). 1905 ir 1908 parengė spaudai Biblijos leidimus lotyniškais rašmenimis, skirtus ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir Didžiosios Lietuvos liuteronams, tautiečiams JAV, Kanadoje, kitose pasaulio šalyse. 1905–1939 vadovavo veikliai labdaros ir kultūros draugijai „Sandora“, čia sukaupė stambią apie 7500 knygų biblioteką, turėjusią unikalių Mažosios Lietuvos spaudinių, periodinės spaudos komplektų (Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais ji buvo išblaškyta). Gaigalaitis redagavo ir leido šios draugijos mėnraštį „Pagalba“. 1921, 1925–1926, 1934–1939 Klaipėdoje organizavo brandos kursus mokymuisi aukštesnėse mokyklose bei universitete lietuvininkų šeimų vaikams. Jie lietuvių Evangelikų bažnyčiai vėliau davė teologijos licenciatą, religinės literatūros darbuotoją Joną Pauperą, Konsistorijos narį, liuteronų senjorą Adomą Gelžinių, kunigą Martyną Klumbį. Gaigalaitis – vienas lietuviškos gimnazijos Klaipėdoje įsteigimo iniciatorių, pirmasis jos direktorius (1922–1924). 1922 jis įkūrė „Aukuro“, 1924 Klaipėdos krašto ir miesto muziejaus, 1926 Klaipėdos krašto mokyklų draugijas, ženkliai sustiprinusias lietuvių kultūros pozicijas Klaipėdos krašte. Rūpinosi religinės literatūros publikavimu. 1924–1937 Britų ir užsienio Biblijos draugijos atstovas Lietuvoje. Kartu su kitais įtikino Lietuvos Respublikos Seimą įkurti Kauno universitete Evangelikų teologijos fakultetą. Jame 1925 IV 20–1936 IX 15 Gaigalaitis vadovavo Naujojo Įstatymo katedrai, skaitė įvado į Naująjį Testamentą, egzegezės (gr. exegesis – aiškinimas), graikų kalbos, liturgikos kursus; 1927 IX 1–1928 IX 1 ėjo fakulteto vedėjo pareigas. Nuo 1925 docentas, 1929 I 1 pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. Apdovanotas II ir III laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Latvijos universitetas 1933 XI 4 suteikė jam garbės daktaro vardą. Gaigalaitis parašė ir išleido 25 didesnes ar mažesnes knygas: 19 – lietuvių, 5 – vokiečių, 1 – prancūzų kalba. Išskirtinos: Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje (1905); Vaikų knygelė (elementorius, 1906); Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava (pirmoji istoriografinė Mažosios Lietuvos spaudos apžvalga, 1912); Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai (pirmasis donelaitikos veikalas lietuvių kalba, 1913). Krikszczioniszkas kūdikių prietelis (didaktinių skaitinių knygelė, 1923–27); Gustavas Adolfas švedų karalius (1933); Lietuvos Evangelikų bažnytinio gyvenimo problemos (1935). Lietuviškoje ir vokiškoje periodikoje nuo 1884 paskelbė reikšmingų straipsnių, pateikė religinio ir kultūrinio gyvenimo statistinių duomenų. Skelbė populiarius straipsnius, auklėdamas krašto žmones. Gaigalaičio vardas buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Vargu, ar kas nors kitas yra taip sąžiningai, nuoširdžiai triūsęs ir tiek daug davęs savo numylėtajai gimtinei Mažajai Lietuvai. Tokia plati veikla sulaukė prieštaringų vertinimų, ne kartą Gaigalaitis tiek pačių lietuvininkų, tiek vokiečių aštriai ir nepelnytai kritikuotas. Pastarąją situaciją Gaigalaitis paminėjo knygoje Die evangelisch-lutherische Kirche in Litauen, ihre Nöte und Kämpfe im Zeitraum von 1925 bis 1929 [Evangelikų liuteronų Bažnyčia Lietuvoje, jos vargai ir kovos 1925–1929; išl. 1929]. Klaipėdos kraštą 1939 okupavus naciams, pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, gyveno Kretingoje, aptarnavo Gargždų parapiją. 1940 Lietuvai netekus nepriklausomybės, emigravo į Vokietiją. Nacių policijos priežiūroje gyveno Brettene (Wittenbergo kraštas). 1994 III 26 jo ir žmonos Marijos palaikai atgabenti į Lietuvą ir su derama pagarba palaidoti Elniškės kapinaitėse prie Priekulės.

L: Vilius Gaigalaitis: Atsiminimai [Sud. A. Kaukienė]. Klaipėda, 1998; Žostautaitė P. Vilius Gaigalaitis // Kraštotyra. T. 25. V., 1990, p. 101–107; Rėklaitis P. Zur Rekonstruktion des ehemaligen Brettener Archives von Prof. Dr. Vilius Gaigalaitis (I870–1945) // Baltisches Jahrbuch. Bonn, 1985, S. 133–146; Dr. Vilius Gaigalaitis // Lietuvos albumas. V., 1990, p. 313–314; Kaunas D. Viliaus Gaigalaičio archyvas // Mažoji Lietuva. 1993, nr. 7, p. 8–9; Juška A. Pro memoria: Wilem Gaigalaitis // Deutsche Nachrichten. 1994, nr. 4(35); Narbutaitė R. Lietuvos visuomenės veikėjas Vilius Gaigalaitis // Tarp knygų. 1995, nr. 11, p. 31–33; Strakauskaitė N. Iš lietuviškosios Viliaus Gaigalaičio veiklos Mažojoje Lietuvoje //Istorija. T. 34. V., 1996, p. 76–85; Kaunas D. Gyvenimas vardan tikėjimo ir lietuvybės: Viliaus Gaigalaičio būties ženklai // Vilius Gaigalaitis: Atsiminimai [Sud. A. Kaukienė]. Klaipėda, 1998, p. 481–515.

Albertas Juška

Iliustracija: Gaigalaičių herbas „Gaigalat Heydebruch“ / Iš Albino Stubros albumo

Iliustracija: Naujiena (vokiškai Heydebruch), Pagėgių apskritis, 1997. Šie pastatai stovi ant Viliaus Gaigalaičio tėviškės pamatų / Iš knygos Vilius Gaigalaitis „Atsiminimai“, 1998

Iliustracija: Kunigas Vilius Gaigalaitis / Iš Ievos Toleikylės-Biržienės albumo

Iliustracija: Vilius Gaigalaitis ir jo žmona Marija nacių ištremti į Frankfurtą prie Maino, 1943 / Iš Viliaus Gaigalaičio knygos „Atsiminimai“, 1998

Iliustracija: Vilius Gaigalaitis (dešinėje) Saugose tarp „Sandoros“ draugijos narių, 1935 / Iš Viliaus Ašmio albumo

Iliustracija: Prūsijos landtago deputatas Vilius Gaigalaitis (stovi ketvirtas iš kairės) su Lietuvos visuomenės veikėjais, 1918 X 24. E. Biebero fotosalono nuotrauka / Iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinio

Iliustracija: Viliaus Gaigalaičio leisto žurnalo „Pagalba“, 1938, viršelis

Iliustracija: Viliaus Gaigalaičio leistos knygos „Krikščioniškas Kūdikių Prietelis“, 1924, viršelis

Iliustracija: Viliaus Gaigalaičio leistos knygos, „Evangeliški Surinkimai Lietuvoje“, 1905, viršelis

Iliustracija: Viliaus Gaigalaičio ir jo žmonos Marijos palaikai, parvežti iš Vokietijos ir pašarvoti Priekulės bažnyčioje, 1994

Iliustracija: Iš Berlyno sugrąžinto Viliaus Gaigalaičio palikimo spaudos rinkinio paroda Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1997

Iliustracija: Iš Berlyno sugrąžinto Viliaus Gaigalaičio palikimo spaudos rinkinio paroda Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1997