Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Klaipėdos kanalas

Karaliaus Wilhelmo kanalas, Viliaus kanalas, jungia Minijos upę su Kuršių mariomis.

Klapėdos kanãlas, Karaliaus Wilhelmo kanalas, Viliaus kanalas, jungia Minijos upę su Kuršių mariomis. Prasideda 18 km nuo Minijos žiočių, kiek į pietus nuo Lankupių, eina šiaurės vakarų link. Ilgis 24 km. Klaipėdos kanalą papildė sureguliuotas Minijos žemupys (ištiesinti upės vingiai, protaka į Atmatą ir kita). Pagrindinę Klaipėdos uosto eksporto prekę – miško medžiagą – plukdant per Kuršių marias, ypač lenkiant Ventės ragą, įsismarkavęs vėjas neretai suardydavo ↑sielius, rąstai pasklisdavo po marias. Mediena prekiavę pirkliai patirdavo didelių nuostolių (1862 jie siekė 70 000 talerių). Kreiptasi į Prūsijos karalių Wilhelmą I, prašyta suprojektuoti ir iškasti kanalą ir taip aplenkti marias. Idėjai valdžia pritarė, tačiau finansuoti perkaso statybą nurodė patiems pirkliams. Darbai pradėti 1863 vasarą. Kastas 28–30 m pločio, 3–4 m gylio, bent 15 m pločio dugne, kanalas. Pagrindiniai darbo įrankiai – kastuvai, karučiai, arklių traukiami vežimaičiai. Per dvejus metus Klaipėdos kanalo vaga priartėjo prie Dravernos. Vėliau darbų sparta sumažėjo: prireikė 8 metų, kol buvo pasiekta Smeltė, nes Klaipėdos kanalas kirto intensyvios ūkinės veiklos teritoriją. Teko tiesti kelius, pastatyti net 10 pakeliamų tiltų (ties Kalniškiais, Venckais, Klišiais, Stariške, netoli Smeltės ir kitur). Tokių tiltų viduryje buvo varstoma anga laivų stiebams praleisti. Statybai paspartinti po pergalingo 1870–1871 Prūsijos karo su Prancūzija atsiųstas 690 prancūzų belaisvių būrys. Per pusmetį jie iškasė šiaurinę jo dalį nuo Stariškės iki marių. Čia įrengta patogi prieplauka – Malkų įlanka. Kanalo statybai išleido per 1 mln. sidabro talerių. 1873 IX 17 perkasas pašventintas Karaliaus Wilhelmo kanalo vardu, oficialiai juo pradėta laivyba. 1873 rudenį visos sielių vilkstinės iš Atmatos jau suko į Miniją, iš jos į naująjį kanalą. Kanalu galėjo plaukti ir nedideli laivai, 300 t talpos baržos. Laivyba buvo intensyvi (1875 praplaukė 1024 baržos, 3314 sielių vilkstinių). Išryškėjo ir nemažai statybos trūkumų. Klaipėdos kanalas buvo negilus ir vandens lygiui ties Lankupiais palaikyti prireikė statyti 157 m ilgio šliuzą, jo galuose įrengti dvejus 11 m pločio varstomus metalinius vartus. Šliuzas naudotas per potvynius ar audras, taip lygintas vandens lygio skirtumas tarp Klaipėdos kanalo ir Minijos. Vandens lygio svyravimams stebėti įsteigtos 4 stotys (Lankupiuose dvi – 1871, Dravernoje – 1870, Smeltėje – 1875). Rąstai Minijos upe plukdyti prieš srovę, tad teko juos tempti. Pvz., 1 sielių vilkstinę dalydavo į 3 (paprastai 80–85 metrų ilgio ir 9 m pločio rąstų partijas), kiekvieną jų eidami kanalo krantais ilgais lynais traukė 6 vyrai – po 3 abipus kanalo. Toks karavanas nusitęsdavo apie 250 m, jį tempdavo 18 vyrų. Darbas buvo sunkus, sielių plukdymas visai nutrūkdavo kanalui užšalus. Mėginta rąstus tempti arkliais, kol 1878 Klaipėdos prekybininkas J. Gerlachas įsigijo pirmąjį vilkiką Einigkeit. Kitus 2 tokius – Vegą ir Kapelą pirko rusniškis pirklys J. Anckeris. Tada sieliai krauti jau į baržas. Tačiau tekdavo ties tiltu sustoti, pakelti tilto suneriamąją dalį ir vėl nuleisti baržai praplaukus. Laivams leista plaukti kanalu ne greičiau kaip 5 km/val., kad jų sukeltos bangos neardytų kanalo krantų. Tokia kelionė užtrukdavo 8–9 val., todėl greitesni laivai Klaipėdos kanalu naudodavosi tik audringu oru. 1900–1902 kanalas gilintas, kai kurie mediniai tiltai keisti gelžbetoniniais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, prekybos ryšiai su Rusija, Didžiąja Lietuva nutrūko, Klaipėdos kanalas apmirė. Vėl naudotas tarpukariu. Jo įranga suniokota po 1945, laivybai kanalas nebenaudojamas. Dabar Klaipėdos kanalas – medžiaginės kultūros ir technologijos paminklas, vienintelis toks Lietuvoje.

Albertas Juška

Algirdas Rainys

Iliustracija: Klaipėdos kanalas ties Draverna, apie 1965 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio