Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Friedrich II

Frydrichas II, Frydrichas Didysis, Prūsijos karalius (nuo 1740).

Friedrich II, Friedrich der Grosse (Frýdrichas II, Frýdrichas Didysis) (1712 I 24 Berlyne 1786 VIII 17 ten pat), Prūsijos karalius (nuo 1740). Friedricho Wilhelmo I sūnus. Tėvas jį griežtai auklėjo, šiurkščiai drausmino, bet sūnus ėmė domėtis prancūzų literatūra, žavėtis filosofų prancūzo Voltaireʼo, vokiečio Christiano Wolffo idėjomis, globojo Voltaireʼą Potsdamo karališkuosiuose rūmuose ir tapo Apšviestojo absoliutizmo šalininku. Parašė politinių ir istorinių veikalų (viename jų kritikuoja Nicolo Machiavellio traktatą). Tapęs karaliumi Friedrichas II paskelbė tikėjimo ir spaudos laisvę, atkūrė Berlyno mokslų akademiją. Vykdė merkantilizmo politiką, plėtojo manufaktūrinę pramonę, stiprino baudžiavą, dėl to pirmiausia stiprėjo lietuvių ir lenkų laukininkų išnaudojimas. Domenuose, ypač vokiškuose valsčiuose (Rytprūsių departamente), lažą pradėjo keisti samdomuoju darbu. Rengė naują didelę kolonizaciją į Mažąją Lietuvą, bet stigo lėšų ir sutrukdė Septynerių metų karas (1757–1763). Daug lėšų (2/3 valstybės biudžeto) Friedrichas II skyrė kariuomenei, kuri greit padidėjo nuo 80 000 iki 135 000 žmonių. Kita vertus, 1749 ir 1764 potvarkiais bajorams uždraudė varyti iš ūkių žemdirbius (taip su lietuviais elgėsi jo tėvas), nes jų ir miestiečių mokesčiais laikėsi valstybės iždas. Reformavo finansus, teismą (teismai tapo nepriklausomi nuo administracijos), kodifikavo teisę; reformą vykdė Samuel von Cocceji bei kiti. 1763 ediktu Friedrichas II vertė žemdirbius siųsti savo vaikus į pradžios mokyklas, bet pristabdė lietuviškų pradžios mokyklų steigimą, 1765 uždraudė lietuvininkų laukininkų sūnums siekti universitetinio išsilavinimo. Siekdamas Vakarų Prūsijos ir Silezijos provincijų katalikų palankumo, toliau toleravo įvairius tikėjimus; popiežiui panaikinus Jėzuitų ordiną, leido jiems toliau veikti karalystėje. Viena stipriausių ir moderniausių Europoje Prūsijos kariuomenė Friedrichui II valdant daug kariavo, pats karalius buvo talentingas karvedys, pasiekė svarbių pergalių (Friedricho II taktika – staigus puolimas, manevravimas, priešo sparnų apsupimas, pabūklų panaudojimas, po to šaulių pėstininkų, už jų raitininkų ataka). Prūsija, ypač Mažoji Lietuva, buvo smarkiai nuniokota per Septynerių metų karą su Rusija. Nuo ilgalaikės okupacijos šalį išgelbėjo Rusijos imperatorės Jelizavetos mirtis ir Friedricho II gerbėjo Petro III paskelbimas imperatoriumi. Friedrichas II buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo tarp Prūsijos, Rusijos ir Austrijos iniciatorius. Po I padalijimo (1772) Prūsija prisijungė nuo 1466 Torunės taikos sutarties Lenkijos valdytas senąsias prūsų žemes – vadinamąją Karališkąją Prūsiją su Varme; iš gautų Pavyslio žemupio žemių buvo sudaryta Vakarų Prūsijos provincija. Prūsijos karalystė tapo didžiąja Europos valstybe, jos teritorija padidėjo nuo 120 580 iki 193 550 km2, gyventojų padaugėjo nuo 2 mln. 240 tūkstančių iki 5 mln. 700 tūkstančių, o kariuomenė padidėjo iki 195 000 žmonių.

L: Politische Korrespondenz Friedrichs des Großen. Bd. 1–42. Berlin, 1879–1931; Zimmermann K. Fryderek Wielki I i jego kolonizacja. T. I-II, Poznań, 1915; Fröse U. Das Kolonisationswerk Friedrichs des Grossen // Beiträge zur Raumforschung und Raumordnung. Bd. 5. Heidelberg, Berlin, 1938; Koser R. Geschichte Friedrichs des Großen. Bd. 1-4. Berlin, 1914, 1921-25; Kuzmickas V. Kristijonas Donelaitis. V, 1983.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Friedrichas Didysis lanko Rytprūsius / Iš MLFA