Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvininkai

Mažosios Lietuvos lietuviai, mažlietuviai, Prūsų Lietuvos lietuviai, prūsų lietuviai, vakarinių lietuvių etninė ir etnokultūrinė grupė.

lietùvininkai, Mažõsios Lietuvõs lietùviai, mažlietùviai, Prsų Lietuvõs lietùviai, prsų lietùviai (vok. Kleinlitauer, Preussische Litauer), vakarinių lietuvių etninė ir etnokultūrinė grupė. Mažosios Lietuvos lietuvininkais save vadino patys krašto autochtonai. Toks vardas vartotas nuo XVI a. lietuvių raštijoje, oficialiuose valstybiniuose dokumentuose. 1849 Klaipėdos leidinys vadintas Lietuvininkų Prietelis, 1863 Šilutės – Lietuvininkų Paslas. Kad būtų aišku, apie kurios šalies lietuvius kalbama, Didžiosios Lietuvos lietuviai vadinami didlietuviais, Mažosios Lietuvos – dar ir mažlietuviais (šis terminas plačiau vartotas nuo XIX a. II pusės). Prūsijoje lietuvininkai susidarė formuojantis lietuvių tautai per daugelį šimtmečių, kol XVI a. buvo pasiektas etnoteritorinis bendrumas pirmiausia telkiantis vietiniams gyventojams (vakariniams lietuviams: skalviams ir nadruviams), konsoliduojantis baltų gentims iš pradžių į konfederacijas (per XIII a. sukilimus prieš kryžiuočius buvo susidariusi Prūsų žemių konfederacija). Iki XVI a. baigė formuotis ir Mažoji Lietuva. Į lietuvininkų visuomenę įsiliejo ir Mažosios Lietuvos arealą praplėtė sulietuveję kuršiai, vakarų sūduviai, taip pat dalis sulietuvėjusių prūsų: sembų, šiaurinių bartų, šiaurinių notangų, galbūt ir šiaurinių varmių. Semboje dar gyveno XIII a. kryžiuočių iš savo krašto ištremtų suprūsėjusių, gal iš dalies ir sulietuvėjusių sūduvių. Po karų su Kryžiuočių ordinu (galutinai po 1410 Žalgirio mūšio bei 1422 Melno taikos) grįžo į savo tėvynę iš Didžiosios Lietuvos sulietuveję skalvių, bartų ir kitų genčių palikuonys, kurie buvo pabėgę nuo kryžiuočių. Lietuvininkų etnosą papildė ir Didžiosios Lietuvos kariai, patekę į Ordino nelaisvę ir likę gyventi Prūsoje bei Mažojoje Lietuvoje; šiaip migrantai didlietuviai, pirmiausia žemaičiai. Prūsologas Vytautas Mažiulis nustatė, kad V–VII a. dalis lietuvių (Rytų baltų) apsigyveno skalvių, nadruvių, kuršių, Vakarų sūduvių žemėse. Nuo tada šios gentys (artimos kalba, dvasine ir materialine kultūra) ėmė lietuvėti. Galutinai jos sulietuvėjo XIV–XV a. Kalbininko Zigmo Zinkevičiaus nuomone, skalvių ir nadruvių kalba buvo labai priartėjusi prie lietuvių kalbos, šios gentys buvo artimesnės lietuvių nei prūsų gentims. Tai patvirtina ir kalbininko Viliaus Pėteraičio veikalai, kuriuose išsamiai ištyrus vandenvardžius ir vietovardžius įrodyta, kad nuo VII a. prieš Kristų iki VI a. po Kristaus (būtent apie VI a. prieš Kristų ėmė irti baltų prokalbė) Varmėje, Notangoje, Bartoje ir Semboje, Vakarų baltų veikiama, plėtojosi praprūsių, vėliau prūsų tarmė. Skalvoje ir Nadruvoje – būsimos lietuvininkų gimtinės Mažosios Lietuvos branduolyje – artėta prie vidurio ir rytų baltų, arba pralietuvių, tarmės, o VI–XIII a. – prie lietuvių kalbos. Tuo patvirtinama dar XIX a. vokiečių mokslo autoritetų kalbininko Adalberto Bezzenbergerio ir istoriko Maxo Toeppeno sukurta koncepcija, kad lietuvininkų ir prūsų gyventą teritoriją skyrė Deimės (nadruvius nuo sembų) ir Alnos (nadruvius nuo notangų) upės. Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, tik gyvenantieji palei Kuršmares – žemaičių tarme. Siena tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos buvo ne tautų ir kalbų, o Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių siena. Anot Otto Schneidereito, baltų gentiniai ryšiai net per atstumą išsilaikė ištisus šimtmečius. Šie tyrinėtojai, taip pat literatūrologas Leonas Gineitis, lietuvininkai Martynas Gelžinis, Vydūnas, kai kurie archeologai kritikavo po Pirmojo pasaulinio karo Gertrūdos ir Hanso Mortensenų sukurtą dykros teoriją. Pagal ją Mažosios Lietuvos gyventojų branduolį sudarę skalviai ir nadruviai buvę ne lietuvininkai, o prūsai. Per karus, sukilimus susidariusioje dykroje autochtonų esą nelikę ir čia XV a.–XVI a. pradžioje apsigyvenę neva kolonistai didlietuviai (iš tikrųjų tokių artimai giminingų gyventojų atsikėlė nedaug, jie nebuvo svetimtaučiai kolonistai, o migravusieji į artimų baltų genčių žemę). Po Antrojo pasaulinio karo pats H. Mortensenas, remdamasis naujais šaltiniais, rado, kad autochtonų skalvių dykroje išliko, o lietuviai buvo to paties krašto migrantai, kūręsi savo krašto kitose vietose vykstant vidaus, o vėliau ir vidaus šatulinei kolonizacijai. Taigi didlietuvių masinės migracijos į lietuvininkų žemes nebuvę. Užkariautojams kryžiuočiams nerūpėjo, kur gyveno prūsai, o kur jų gentainiai 1ietuvininkai, kas kuria kalba kalbėjo. Ordino valstybės valdžia vietos gyventojams primetė Prūsų teisę (paprotinė teisė), dėl to visi jie vadinti prūsais. Dauguma lietuvininkų – krašto gyventojų vokiečių feodalų buvo paversti baudžiauninkais (baudžiava), svetimiems ponams ėjo lažą (lažininkai) ir atlikinėjo šarvarką. Lietuvininkų vardas plačiai vartotas nuo XVI a. ne tik istorikų, etnografų, literatų, geografų, dvasininkų, švietėjų, poetų bei rašytojų kūryboje, bet ir valdovų kanceliarijoje. XVI–XVIII a. vokiečiai humanistai, tyrinėtojai lietuvininkus traktavo ne kaip tautinę mažumą (tokiais lietuvininkai tapo XIX a. II pusėje), o kaip vientisą tautą, gyvenančią šiapus ir anapus Prūsijos sienos. Netgi pačioje Prūsijos kunigaikštystės sostinėje Karaliaučiuje XVI a. apie 20% gyventojų buvo lietuvininkai. Apie 50% jo gyventojų tada buvo prūsai, lietuvininkai, lenkai, likusieji apie 50% – vokiečiai. XVIII a. pradžioje kaimiečių lietuvininkų ūkiai lietuviškiausioje Mažosios Lietuvos dalyje – Įsruties apskrityje sudarė apie 93%, Tilžės ir Ragainės apskrityse – apie 97–98%, o Klaipėdos apskrityje net iki 100%. Kompaktiškai gyvenančių lietuvininkų teritorija susiaurėjo, jų pačių sumažėjo dėl 1709–1711 didžiojo maro bei bado. Po didžiosios vokiečių kolonizacijos į Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis ištisai lietuvininkų gyvenamus valsčius bei kaimus įsiterpė vokiečių kaimiečių, tapusių lietuvininkų asimiliacijos židiniais. Ordinui valdant Prūsijoje oficialioji religija, kaip ir Didžiojoje Lietuvoje, buvo katalikybė. Tačiau tai buvo vokiečių užkariautojų prievarta brukamas tikėjimas. Lietuvininkai išnaudotojų religijai priešinosi, dargi XVI a. stengėsi išlaikyti protėvių senąjį tikėjimą. Kai 1525 Kryžiuočių ordinas iš kariaujančios valstybės tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, valstybine religija paskelbta liuteronybė, lietuvininkai ir vokiečiai tapo to paties tikėjimo išpažinėjais. Didžiojoje Lietuvoje išliko katalikybė. Lietuvininkai ir didlietuviai nuolat jautė etnoteritorinį bendrumą. Tačiau abi tautos dalis tolino ne tik skirtingos konfesijos, bet ir politinė, socialinė, ekonominė sankloda, gyvenimo būdas, papročiai. Jau XVIII a. II pusėje visi Prūsijos gyventojai (tarp jų ir 1ietuvininkai) formaliai pripažinti savo valstybės piliečiais. Prūsijos karalystėje (nuo 1701) politiniais sumetimais plėtojosi prūsiškasis kraštietiškasis patriotizmas (prūsiškasis patriotizmas): visi gyventojai – ir senieji prūsai su lietuvininkais, ir vokiečiai save vadino prūsais, neoprūsais, tuo skirdamiesi nuo etninės Vokietijos (pirmiausia Brandenburgo krašto) vokiečių. Popiežius ir Vokietijos (Šventosios Romos) imperatorius nenorėjo pripažinti protestantiškos Prūsijos valdovo teisių į katalikiško Ordino palikimą. Todėl Prūsijos oficialiojoje ideologijoje imta pabrėžti, kad lietuvininkai ir prūsai esą autochtonai, o katalikai kryžiuočiai buvo užkariautojai. Taip dėmesys atkreiptas į senuosius tikruosius šio krašto šeimininkus. Anot Leono Gineičio, lietuvininkus saistė ta pati prūsiškojo tautinio patriotizmo dvasia. Tai buvo akstinas plėtotis lietuvių raštijai, švietimui. Lietuvininkams turėjo įtakos ir ankstesnė bei spartesnė nei Didžiojoje Lietuvoje rinkos ekonomikos raida. Susikūrus 1871 Vokietijos imperijai, lietuvininkų bendruomenė sparčiai mažėjo dėl prievartinės germanizacijos. Kartu lietuvininkus veikė ir akultūracijos (kultūrų supanašėjimo, suartėjimo) procesai, susigyvenimas su to paties sluoksnio gyventojais vokiečiais. Pasak istoriko Vytauto Merkio, gyvendami abiejų šių procesų sąveikoje lietuvininkai tautinio tapatumo pagrindu sudarė savitą tautinę bendriją, kuri lėmė ir visos Mažosios Lietuvos regiono išskirtinumą Vokietijos imperijoje. Tarp lietuvininkų nuo seno plito lietuviška spauda, buvo gana daug bibliotekų, todėl (anot knygotyrininko Domo Kauno) vienas svarbiausių tautinės bendruomenės konsolidavimo ir jos vidinių santykių reguliavimo nuopelnų tenka spaudai. Kadangi Prūsijos karalystės multikultūrinio paribio regione per 700 metų susiformavo savitas lietuvininkų mentalitetas, kultūroje lietuvininkai jautėsi esą vokiškos aplinkos žmonės, tačiau tautiniu požiūriu save suvokė kaip atskirą grupę, kurios svarbiausios tapatybės simboliu tapo gimtoji kalba ir etninė kultūra (anot istorikės Silvos Pocytės). Lietuvininkų tautinę orientaciją lėmė ir geresnio gyvenimo siekis: kas norėjo geriau gyventi, turėjo pereiti iš lietuvybės į vokietybę. Daugelis lietuvininkų ilgainiui perėmė vokišką kultūrą, iš dvikalbių tapo vokietkalbiais. Nors lietuvininkai nesukūrė, kaip didlietuviai, tautinės valstybės, gyveno vokiečių sukurtoje (kurią laikė sava), tačiau ypač pastovi lietuvininkų ištikimybė Prūsijos monarchui (jis buvo ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyriausiasis vadovas) dar nereiškė jų susitapatinimo su vokiečiais – jie jautėsi esą Vokietijos piliečiai, bet ne vokiečiai. Kai XIX a. II pusėje Didžiojoje Lietuvoje prasidėjo lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdis, tarp lietuvininkų tevyko kultūrinis sąjūdis – daugiatūkstantinėmis peticijomis Prūsijos karaliaus buvo prašoma grąžinti į 1ietuvininkų viešąjį gyvenimą, pirmiausia į mokyklą, gimtąją kalbą. Lietuvininkams stiprų poveikį darė konservatyvus religingumas, surinkimininkų veikla (vadovautasi šūkiu „bijoti Dievo, garbinti karalių, mylėti brolius“) – tai atribojo lietuvininkus nuo pasaulietinės veiklos, skiepijo besąlygišką paklusnumą ne tik monarchui, bet ir vietinei valdžiai. Eita kompromiso keliu. Vienintelė ginama vertybė – gimtoji kalba valstietiško mentaliteto, itin konservatyviai socialiniu požiūriu susiklosčiusiai (turinčiai menką elito bei inteligentijos sluoksnį) lietuvininkų daugumai buvo reikalinga pirmiausia tikybos tikslams. Dėl šių ir kitų priežasčių, aplinkybių bei veiksnių Mažosios Lietuvos tautinis sąjūdis buvo ribotas, lietuvininkai evangelikai nesuvokė katalikų („lenkomanų“ didlietuvių) išsivadavimo kovos iš Rusijos imperijos („Maskolijos“) tikslų. Dalis lietuvininkų (išskyrus kultūrinio sąjūdžio vadovus bei ideologus) priešinosi glaudesniam bendradarbiavimui su bendrataučiais Didžiojoje Lietuvoje. Lietuvininkų spaudoje buvo suformuotas didlietuvio (netgi žemaičio) įvaizdis kaip kataliko lenko, o Didžiojoje Lietuvoje lietuvininko – kaip protestanto vokiečio. Visa tai tolino abiejų tautos dalių žmones. Vokietijos ir Rusijos imperijų politinė policija bei žvalgyba sekė abiejų tautos dalių ryšius, persekiojo tautinio sąjūdžio veikėjus. Lietuvininkai netapo modernia tauta. Nors Prūsijos valstybės modernizavimas artino kaimišką lietuvininkų bendruomenę prie vakarietiškos industrinės kultūros, tai skatino savaiminį lietuvininkų (gyvenusių daugiausia tarp Priegliaus ir Nemuno) nutautimą. Po Pirmojo pasaulinio karo (kurį Vokietija pralaimėjo) Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas tapo galimas, nes modernėjant abiejų šalių visuomenei švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. To siekė ir didlietuviai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas ir kt.), ir lietuvininkai (Martynas Jankus, Vilius Gaigalaitis, Jurgis Mikšas, Enzys Jagomastas, Jonas Smalakys, Martynas Šernius, Jonas Vanagaitis, Dovas Zaunius). Kai didlietuviai atsikratė „maskoliško“ jungo ir nesijungė prie lenkų, lietuvininkų elitas 1918 XI 30 pasirašė Tilžės aktą – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kuria reikalaujama „prisiglausti“ prie tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos; akte visi lietuviai suprantami kaip vienos tautos, vienos motinos vaikai. Klaipėdos kraštui 1923 susijungus su Lietuvos valstybe, 1925 dalis lietuvininkų, norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo kitų Lietuvos gyventojų, užsirašė ne lietuvininkais ar lietuviais, bet klaipėdiškiais. Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų bolševikinio genocido bei etnocido, dėl deportacijų ir etninio valymo, taip pat evakuacijos į Vakarus lietuvininkų Karaliaučiaus krašte neliko. Labai ištuštėjo Klaipėdos kraštas, jame likę lietuvininkai išsisklaidė po Lietuvą, integravosi į lietuvių tautą, tačiau išlaikė kai kuriuos specifinius bruožus; tas būdinga ir emigravusiems į JAV, Kanadą, Australiją lietuvininkams. Daugelis apsigyvenusiųjų Vokietijoje lietuvininkų labiau integravosi į vokiečių visuomenę, dalis jų save laiko neoprūsais. Lietuvininkų vardas tebevartojamas ir dabar.

L: Lepner T. Der Preusche Littauer, Danzig, 1744; Bock F. S. Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen. Bd. 1–5. Dessau, 1782–1785; Gerwais. Notizen von Preussen mit besonderer Rücksicht auf die Provinz Litauen. Königsberg, 1796; Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871; Boetticher A. Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen. Bd. 1–8. Königsberg, 1891–1898; Zweck A. Litauen. Stuttgart, 1898; Ambrassat A. Die Provinz Ostpreussen. Königsberg, 1912; Wielhorski W. Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. Kaunas, 1931; Prusy Wschodnie. Poznań, 1932; Srokowski S. Ludność Prus Wschodnich. Warszawa, 1937; Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Lietuvininkai. V., 1970; Forstreuter K. Deutsche und Litauer // Tilsit–Ragnit. Würzburg, 1971; Donelaitis K. Raštai. V., 1977; Pėteraitis V. Kas mes – mažlietuviai, prūsų lietuviai, vakariniai lietuviai, lietuvininkai ar dar kas? // Lietuvos Pajūris, 1983, nr. 20, p. 157; Simonaitytė I. Raštai, t. 1–7. V., 1987–2000; Dundulienė P. Lietuvių etnologija. V., 1991; Žalys V. Kova dėl identiteto. Lüneburg, 1993; Juška A., Mališauskas J., Pupšys V. Lietuvininkų kraštas. Klaipėda, 1994; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Matulevičius A. Mažoji ir Didžioji Lietuva // Lietuvos mokslas, t. II, kn. 2–3, V., 1994; Gineitis L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. V., 1995; Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Lietuvininkų žodis. K., 1995; Kaukas K. Rausvos pamarių rasos, Klaipėda, 1995; Kaukas K. Tėvų ir protėvių šviesa. Klaipėda, 1996; Kaukas K. Taigi imk mano ranką. Klaipėda, 1997; Nuo Mažvydo iki Vydūno. V., 1998; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1–2. V., 1996–2001; Albrecht D. Keliai į Sarmatiją. V., 1998; Bauer G., Klein M. Das alte Litauen. Dörfliches Leben zwischen 1861 und 1914. Köln–Weimar–Wien, 1998; Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 1, kn. 1. V., 1999; Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., 2001; Pocytė S. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinis identitetas ir kultūrinė raiška 1871–1914 m. [disertacija]. 2000.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Dūminė pirkia Rusnėje, XIX a. / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Turgaus diena Nemuno deltoje, XIX a. pabaiga / Iš Hermanno Sudermanno knygos „Im Paradies der Heimat“, 1940

Iliustracija: Kuršių marių žvejys neria tinklą, XIX a. pabaiga / Iš Hermanno Sudermanno knygos „Im Paradies der Heimat“, 1940

Iliustracija: Lietuvininkės prie šulinio. Piešinys pagal Tilžės fotografo R. Minzloffo nuotrauką / Iš A. Zweck knygos „Litauen“, 1898

Iliustracija: Lietuvininkai ant Rambyno kalno, viduryje (su skrybėle) Martynas Jankus, apie 1914 / Iš Rūtos Kavolytės-Vepštienės albumo

Iliustracija: Verpianti lietuvininkė. Tilžė / Iš A. Zweck knygos „Litauen“, 1898

Iliustracija: Lietuvininkė audimo staklėse / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Tilžės giedotojų draugijos 30-metis. Viduryje – choro vadovas Vydūnas, 1925 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Lietuvininkės muša sviestą / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Trys grėbėjos. Atvirukas „Sveikinimas iš Lietuvos“ pagal Tilžės fotografo R. Minzloffo nuotrauką / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Lietuvaitės. J. G. Bacho leidyklos atvirukas, XIX a. / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Lietuvininkai prekiauja bulvėmis ant Priegliaus upės Karaliaučiuje. Paspalvinta graviūra, 1870 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Lietuvininkės tautiniais drabužiais, XIX a. / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio