Mažoji Lietuva istoriografijoje
Mažóji Lietuvà istoriogrãfijoje, Lietuvininkų krašto istorijos, kultūros, tautinių santykių raida daugiausia tirta vokiečių, nes pačių lietuvių šviesuolių buvo nedaug. Vokiečiai mokslininkai daug dėmesio skyrė Prūsijos, kaip vokiečių sukurtos ir valdomos valstybės, istorijai.
Vokiečių ordino valstybė (1230–1525). Tada rašytos kronikos (reikšmingiausia Dusburgo kronika) šlovino kryžiuočių karus, teisino pagonių prūsų, lietuvių ir kitų baltų užkariavimą bei jų žudynes, smerkė prūsų sukilimus. Buvo nutylima (išskyrus Petrą Dusburgą) Kryžiuočių ordino karinė politinė ekspansija, iškeliama tariamai civilizuojamoji kultūrinė Ordino misija.
Prūsijos kunigaikštystė (1525–1701). Žlugus Ordinui, Prūsijoje imta objektyviau rašyti apie vietos gyventojus autochtonus. Tą skatino XVI a. humanizmo ir Reformacijos idėjos. Erazmus Stella XVI a. pradžios veikale apie Prūsiją prūsus ir vakarų lietuvius hipotetiškai kildino iš gotų genties alanų, jų pirmuoju valdovu laikydamas Videvutį. Vokiečių kronikininkai Simonas Grunau, Davidas Lucas (Davido kronika) rašė apie prūsų dievus, romuvas ir kita; pirmieji vartojo Mažosios Lietuvos arba tiesiog Lietuvos terminus. Casparus Hennenbergeris apibūdino Mažosios Lietuvos vietoves. Kunigas Jonas Bretkūnas XVI a. rašė Prūsos bei Mažosios Lietuvos pirmąją istoriją (išliko fragmentų). Jis žavėjosi prūsų ir lietuvininkų dvasiniu taurumu, Semboje kryžiuočių apgyvendintus sūduvius pavadino visų garbingiausia tauta. 1618 Prūsijos kunigaikštystei susijungus su Brandenburgo kurfiurstija, Prūsijoje stiprėjo vietinis, kraštietiškasis patriotizmas. Prūsijos savitumui pabrėžti tiko Mažosios Lietuvos autochtonų papročiai, tautosaka. Christophas Hartknochas (1644–1687) veikaluose Alt- und Neues Preussen, 2 d., 1684 [Senoji ir naujoji Prūsija], Preussische Kirchen-Historia, 1686 [Prūsijos bažnyčios istorija] lietuvininkus (kaip ir prūsus) laikė krašto autochtonais; jis pateikė svarbių duomenų apie jų tikėjimus, mitus, kultūrą bei raštiją, faktų apie Karaliaučiaus universiteto profesorių Abraomą Kulvietį ir Stanislovą Rapolionį. Matas Pretorijus (m. 1707) veikale Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne [Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla] pirmasis detaliai aprašė lietuvių mitologiją, liaudies papročius, ėmė kelti tautinius dalykus. Laikėsi prūsų ir lietuvių giminystės su gotais teorijos. Theodoras Lepneris veikale Der Preusche Littauer [Prūsų lietuvis; 1690, išleista 1744] lietuvininkus taip pat laikė Prūsos senaisiais gyventojais, bandė nustatyti jų gyventą teritoriją. Johannas Behmas (1578–1648) knygos Psalteras Dovydo (1625) prakalboje pabrėžė lietuvių kalbos, paplitusios „Lietuvoje, Žemaitijoje ir didelėje Prūsijos dalyje“, svarbą; dalis Prūsijos gyventojų tebekalbą senąja prūsų kalba. Lietuvius jis laikė ne tautine mažuma, o vientisa tauta, gyvenančia Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje.
Prūsijos karalystė (1701-1871). Mažosios Lietuvos istoriografijos raidai XVIII a. darė poveikį Apšvietos epochos, racionalizmo, fiziokratizmo idėjos bei vadinamoji prūsiškoji lietuviškoji politinė kryptis. Tai paskatino literatūros plėtotę, patriotinį krašto šviesuomenės aktyvumą. Tačiau tuometinė istoriografija buvo apologetinė, perdėtai šlovinusi karalius ir jų nuopelnus lietuvių kultūrai. Nemažai nuveikė Königliche Deutsche Gesellschaft zu Königsberg [Karaliaučiaus karališkoji vokiečių draugija, 1741–XX a. viduryje]; jos nariai (daug Karaliaučiaus universiteto profesorių) tyrė Prūsijos tautų archeologiją, etnografiją, istoriją, istorinę geografiją, kalbą, literatūrą, leido mokslinius žurnalus (Preussisches Archiv, „Altpreussische Monatsschrift“ ir kitus). Leidiniuose „Erläutertes Preussen oder Auserlesene Anmerckungen“, „Acta Borussica“ ir kituose paskelbta daug mokslinių straipsnių iš Mažosios Lietuvos istorijos, archyvistikos. Pilypas Ruigys savo Betrachtung der Littauischen Sprache..., 1745 [Lietuvių kalbos tyrinėjimas...] lietuvius, gyvenančius abiejose valstybėse, traktavo kaip vieną tautą, Mažąją ir Didžiąją Lietuvą laikė vientisu etnoteritoriniu vienetu. Augustas Gotthilfas Krause parašė palankią mažlietuviams knygą Lithauen und dessen Bewohner, 1834 [Lietuva ir jos gyventojai]. Juos jis laikė Prūsos krašto autochtonais, o. Mažąją Lietuvą – žlugusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reprezentante. Tačiau jis pritarė valdžios formuojamai mirštančios tautos koncepcijai, neigė prievartinį vokietinimą, rašė apie laipsnišką natūralią lietuvių asimiliaciją. Prūsijos kultūros istorikas Georgas Christophas Pisanskis veikale Entwurf einer preuszischen Literargeschichte, išleistame 1866 [Prūsijos literatūros istorijos apmatai], pateikė vertingų faktų iš lietuviškų raštų istorijos. Kunigas Gottfriedas Ostermejeris tyrė Prūsijos bei Mažosios Lietuvos praeitį, senąjį tikėjimą. Jis parašė Mažosios Lietuvos lietuviškos raštijos istoriją Erste Littauische Liedergeschichte, 1793 [Lietuviškų giesmynų pirmoji istorija]. Veikaluose Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preussen [Mintys apie senuosius Prūsijos krašto gyventojus, 1780], Kritischer Beitrag der altpreussischen Religionsgeschichte, 1775 [Kritiškas įnašas į senųjų prūsų religinę istoriją]. G. Ostermeyeris griežtai kritikavo Hallės universiteto profesoriaus J. Thunmanno iškeltą (valdžios vokietinimo politikai palankią) hipotezę, neva prūsai, latviai ir lietuviai – tai gotų, finougrų ir slavų mišinys. G. Ostermeyeris įrodinėjo prūsų ir lietuvių tautinį savitumą (juos laikė viena tauta), aiškino lietuvių istoriją, kultūrą, smerkė asimiliacijos politiką. Jis tvirtino, kad lietuvininkai Prūsijoje yra svarbiausia tauta ir daugelyje vietų gausiausia. Ludwigas von Baczko apgailestavo, kad senieji krašto gyventojai su šaknimis išrauti, jų teliko Mažojoje Lietuvoje; labai vertino prūsų, lietuvių kultūrą. L. Baczko paskelbė dokumentų iš prūsistikos ir lituanistikos. Redagavo ketvirtinį leidinį Annalen des Königsreichs Preussen, 1792–1793 [Prūsijos karalystės analai], kuriame konstatuota, kad Prūsijoje šimtmečiu anksčiau negu Vakarų Vokietijoje įsitvirtino protestantizmas, plėtojosi įvairių tautybių kultūra. Vokiečių rašytojas Johannas Christophas Gottschedas poemoje Ottokar, oder das ersiegte Preußen, 1754 [Otokaras, arba nugalėtieji prūsai] vienas pirmųjų neigiamai vertino kryžiuočių žygius į baltų kraštus. Dar griežčiau prūsų ir vakarų lietuvių žemių užkariavimą savo kūryboje smerkė vokiečių filosofai Johannas Gottfriedas von Herderis ir Johannas Georgas Hamannas. Laikydami save tiesiog rytprūsiečiais (ne vokiečiais), jie skelbė naują požiūrį į tautų etninio savitumo reikšmę kultūros raidai. Gumbinės karo ir domenų rūmų patarėjas Bernhardas Gerwaisas veikale Notizen von Preussen mit besonderer Rücksicht auf die Provinz Littauen, 1795 [Pastabos apie Prūsiją, ypač Lietuvos provinciją] rašė, kad ūkiniu požiūriu lietuvininkai pranašesni už kitus. XIX a. daugėjo rimtų, šaltiniais paremtų tyrimų, dokumentų publikacijų, stiprėjo kritinis požiūris į pirmtakų veikalus. Po napoleonmečio ir baudžiavos panaikinimo (1807) istorikus veikė romantizmo idėjos. Liberalios krypties vokiečiai romantikai istorikai Johannesas Voigtas (9 t. Geschichte Preussens [Prūsijos istorija], 1829–1839; 3 t. Handbuch der Geschichte Preussens bis zur Zeit der Reformation [Prūsijos istorijos iki Reformacijos laikų žinynas], 1841–1843; 21850), Augustas von Kotzebue, Albertas Ludwigas Ewaldas, priešingai kryžiuočių apologetams, savo veikaluose žavėjosi prūsų kova už laisvę. J. Voigtas pabrėžė ir kultūrinę Ordino misiją. Kai kurie jų manė, kad prūsų tauta nemirusi: jie sumišę su naujųjų laikų kolonistais vokiečiais ir susidarę neoprūsai (vok. Neoprussen) – vokiškai kalbantys baltų–germanų žmonės, sukūrę aukštos kultūros protestantišką visuomenę. J. Voigtas atliko reikšmingą darbą: pradėjo skelbti Karaliaučiaus slaptojo valstybės archyvo senuosius dokumentus (Codex diplomaticus Prussicus [Prūsijos aktų kodeksas], 6 t., 1836–1861). Ginti lietuvių tautos teisių savo raštuose ėmėsi Karaliaučiaus universiteto profesorius Martynas Liudvikas Rėza. Jo Geschichte der litthauischen Bibel, 1816 [Lietuviškosios Biblijos istorija] buvo pirmasis mokslinis istoriografijos darbas. Iš Karaliaučiaus archyvų jis surinko gausios istorinės medžiagos; buvo parengęs Lietuvos istorijos metmenis. Jo ir kitų reikštas lietuvių tautos aukštinimas padėjo kovoti su vokietintojais. Lietuvius, prūsus, žemaičius, kuršius, latvius ir „žuvusią jotvingių naciją“ jis laikė vieno kamieno (t. y. baltų) atšakomis (ypač pabrėžė lietuvių ir prūsų artimą giminystę). Lietuvių nutautimo grėsmę jis siejo su Mažosios Lietuvos kolonizacija po 1709–1711 didžiojo maro bei bado. J. Zöllnerio projektą naikinti kalbų įvairovę jis lygino su per Napoleonmetį okupuotų vokiečių padėtimi. Spaudai parengtų K. Donelaičio Metų įvade M. L. Rėza pristatė poetą kaip naujo lietuvių literatūros istorijos etapo pradininką. Tėvynė jam esanti Prūsija (priešingai grynai vokiškam Brandenburgo kraštui), o tauta – Mažosios Lietuvos gyventojai. Kartu jis žavėjosi karaliaus Friedricho Wilhelmo I pastangomis atkurti krašto ūkį, steigti pradines mokyklas, įkurti Lietuvių kalbos seminarą Karaliaučiaus universitete. Dedikuodamas Metus Wilhelmui von Humboldtui M. L. Rėza prašė jo „pasipriešinti lietuvių kalbos išnaikinimui“. Theodoras Preussas pagrįstai tvirtino, kad vokiečių riteriai žygiavo į baltų kraštus ne mokyti, ne krikštyti, o naikinti tautas ir steigti vokiečių koloniją.
Vokietijos imperija (1871–1918). XIX a. II pusėje labai padaugėjo istorinių tyrimų, paremtų gausiais autentiškais archyvų dokumentais. Tačiau po 1871 Prūsijos istoriografijoje vis labiau įsigalėjo apologetinė promonarchistinė kryptis, liberalizmo idėjas keitė griežta centralizacija, vykdytas kultūrkampfas. Plito pangermanizmo idėjos, valdančiųjų sluoksnių ideologija propagavo Ordino riterių karo žygių kultą, didžiavalstybinę kolonijinę politiką. Stiprėjant prievartiniam vokietinimui, mažėjant lietuviškai kalbančiųjų, siaurėjant Mažosios Lietuvos teritorijai, Prūsijos šviesuomenė tenkinosi tik archyvinės medžiagos kaupimu, jos skelbimu, istorinės krypties mokslo draugijų veikla ir jų tęstinių leidinių rengimu. Mažosios Lietuvos istoriografijai nusipelnė „Altertumsgesellschaft Insterburg“, 1880–1944 [Įsruties senovės draugija], leidusi periodinį leidinį Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg (1888–1939), „Altertumsgesellschaft Prussia“, 1844–1944 [Prūsijos senovės draugija], leidusi žurnalą „Altpreussische Monatsschrift“ (1864–1917), atskirus rinkinius Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia zu Königsberg (1875–1924) ir jo tęsinį Prussia (1926–1941). Be to, Karaliaučiuje veikė Verein für die Geschichte der Provinz Preussen [įst. 1873; Draugija Prūsijos provincijos istorijai tirti], leidusi savo Sitzungsberichte [Posėdžių pranešimai]. 1875 paskelbta S. Grunau kronika, pradėta publikuoti Prūsijos istorinius dokumentus [„Preussisches Urkundenbuch“, nuo 1889]. Istorijos tyrimo centru tapo Litauische literarische Gesellschaft, 1879–1923 [Lietuvių literatūros draugija] Tilžėje, kuriai priklausė Vokietijos, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, kitų šalių mokslininkai, kultūros veikėjai. Rezultatus skelbė tęstinis leidinys „Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft“ (1880–1912). Žurnale Altpreussische Monatsschrift diskutuota dėl krašto praeities vertinimo, ypač kryžiuočių veiklos. Karlas Lohmeyeris kritiškai atsiliepė apie J. Voigto Prūsijos istoriją, besiremiančią tendencingomis Ordino kronikomis. Istorikai raginti visapusiškai ištirti pirminius šaltinius, juos objektyviai pateikti bei įvertinti. Diskutuota su istoriku A. Ewaldu – esą ne vokiečiai (nors iš tikrųjų kryžiuočiai buvo daugiausia vokiečiai), o popiežiaus skatinamas ir remiamas katalikų Ordinas užkariavęs Prūsą. Silpnėjo kraštietiškas tautybinis patriotizmas, stiprėjo oficialusis imperinis. Daug Prūsijos istorikų, ekonomistų, kultūros, lietuvių raštijos veikėjų nagrinėjo Mažosios Lietuvos kolonizaciją. Kai kurie mokslininkai (Gustavas Schmolleris, Maxas Beheim-Schwarzbachas ir kiti), taikydamiesi prie oficialiosios ideologijos, aukštino Prūsijos karalių „didingą istorinę veiklą“ lietuviškose žemėse, vokiečių kultūrinę ir ekonominę misiją Vokietijos imperijos rytiniuose pakraščiuose. G. Schmolleris, teisindamas lietuvių ir lenkų tautinę priespaudą ir asimiliacijos priemones, aiškino, kad „stiprios socialinės kultūros, geriausios valstybės struktūros, sveikiausio bendruomeninio gyvenimo tautoms“ būdingą valstybės vykdoma kolonizavimo politika. Kartu jie pripažino, kad po vokiečių kolonizacijos XVIII a. I pusėje vyko Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų vokietinimas, jie labai nuskurdinti, o kolonistai vokiečiai remiami. Etninėms teritorijoms nustatyti pasitelkta demografinė statistika. Padaugėjo veikalų apie vakarų baltų etnogenezę, lietuvių autochtoniškumą, Mažosios Lietuvos ribas ir asimiliaciją. Imta kompleksiškai tirti Mažosios Lietuvos praeitį. Vokiečių istorikai, geografai, archeologai, kalbininkai (Maxas Toeppenas, Adalbertas Bezzenbergeris, Alexanderis Hornas, K. Lohmeyeris, L. Weberis ir kiti) įrodinėjo, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkų protėviai buvo skalviai, nadruviai ir šiaurės sūduviai (ne prūsų gentys). A. Bezzenbergeris darbuose Die litauisch-preussische Grenze, 1882 [Lietuvių–prūsų riba], Litauische Forschungen, 1882 [Lietuviški tyrimai] ir M. Toeppenas nustatė prūsų ir vakarų lietuvių etninės teritorijos ribą. Teigta, kad tautos kultūrą kuria jos nariai, o ne svetimšaliai, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkai – autochtonai, o vokiečiai – kolonistai. Tokiomis sąlygomis Mažojoje Lietuvoje anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje subrendo tautinė savimonė. J. Voigto mokinys M. Toeppenas vienas pirmųjų XIX a. II pusėje parašė Prūsijos istoriografiją (kritiškai nagrinėjo istorijos šaltinius), istorinę lyginamąją Prūsijos geografiją Geschichte der preussischen Historiographie, 1853 [Prūsų istoriografijos istorija]; Historisch-comparative Geographie von Preussen, 1858 [Prūsijos istorinė lyginamoji geografija]. M. Toeppenas organizavo ir pačių šaltinių leidimą „Scriptores rerum Prussicarum“, 5 t., 1861–1874 [Prūsijos istorijos raštininkai]. Jis paneigė S. Grunau ir E. Stellos versijas apie prūsų dievų panteoną. Svarbus istorinis leidinys – mėnesinis žurnalas „Preussische Provinzial-Blätter“ (pavadinimas keitėsi; 1829–1866) [Prūsijos provincijos spaudiniai]. Nagrinėta prūsų etnogenezė, pritarta nuomonei, kad prūsai save ir lietuvius laikė viena tauta. Pabrėžtas prūsų atkaklumas kovojant su kryžiuočiais (žavėtasi jų vadu Herkumi Mantu), kritiškai vertinti kryžiuočių agresiją rėmę popiežiai. Aukštinti Prūsijos monarchai, kurie siekdami stiprinti šalies nepriklausomybę rėmėsi prūsų autochtoniškumu ir istorinėmis tradicijomis. Žurnale analizuoti tautybių ir kalbų maišymosi, vykusio dėl Mažosios Lietuvos kolonizacijos, padariniai. Jame publikuotos kunigų parašytos parapijų, vietovių kronikos (pvz., Darkiemio, Įsruties, Jurbarko, Mielkiemio, Stalupėnų). Nagrinėtos Karaliaučiaus universiteto įkūrimo aplinkybės, teikta faktų apie Friedricho kolegiją Karaliaučiuje, Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardų vidurines ir pradines mokyklas. Įvairios tematikos buvo tęstiniai leidiniai Forschungen zur Brandenburgischen- und Preussischen Geschichte [Brandenburgo ir Prūsijos istorijos tyrinėjimai], Jahrbuch der Synodalkommission [Sinodo komisijos metraštis] ir kiti. R. Stadelmannas paskelbė keliasdešimt tomų istorinių šaltinių iš Prūsijos karalių Friedricho Wilhelmo I ir jo sūnaus Friedricho II valdymo laikotarpio (XVIII a.) leidinyje Schriften der Synodalkommission der ostpreussischen Kirchengeschichte [Sinodo komisijos raštai nagrinėjant Prūsijos bažnyčios istoriją], Preussisches Archiv. Kultūrinės istorinės mokyklos Prūsijoje atstovas Franzas Tetzneris (Das litauische Sprachgebiet [Lietuvių kalbos plotas], 1897, Die Slawen in Deutschland [Slavai Vokietijoje], 1902) bandė nustatyti lietuvių gyvenamą teritoriją po 1709–1711 didžiojo maro ir bado, surinko unikalios medžiagos donelaitikai. Imta naudotis demografinės statistikos duomenimis ir nagrinėti etnines teritorijas (R. Boeckhas, M. Voelkelis, A. Kuršaitis, J. Sembritzkis). Architektūrologai (Adolfas Boetticheris, Richardas Dethlefsenas, W. Pesleris ir kiti), lygindami kaimų senuosius pastatus, nustatė prūsų ir mozūrų (lenkų), XVI–XIX a. lietuvininkų kaimiečių gyventas teritorijas; ypač vertingi Peslerio ir Haberlandto sudaryti žemėlapiai. Lietuvininkams sparčiai vokietėjant, vokiečių mokslininkai, manydami, kad lietuvių tauta (kaip ir prūsų) išmirs, Tilžėje sudarė tarptautinę komisiją. Otto Glagau knygoje Litauen und die Litauer, 1869 [Lietuva ir lietuviai] pranašavo, kad po šimtmečio lietuvių kalba nebeskambės, todėl ragino išsaugoti būsimoms kartoms unikalios lietuvių tautos kultūros turtus. To su entuziazmu ėmėsi vokiečių ir lietuvių inteligentai. Iliustruotą istorinės geografijos bei kraštotyros veikalą Litauen, 1898 [Lietuva] parašė Albertas Zweckas. Labai objektyvi ir palanki lietuviams danų keliautojo, etnologo Ageʼo Meyerio Benedictseno (1866–1927) istorinė apybraiža apie Mažąją ir Didžiąją Lietuvą Et folk, der vaagner. Kulturbilleder fra Litaven, 1895 [Bundanti tauta. Lietuvos kultūros vaizdai]. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sparčiau plėtojantis rinkos ekonomikai, vis labiau skaidantis visuomenės sluoksniams, Prūsijos istoriografiją papildė socialinio ūkinio pobūdžio veikalai. Sėkmingai pritaikytas istorinis lyginamasis tyrimo metodas. Sukaupta daug duomenų apie feodalinę žemėvaldą, žemdirbių kategorijas bei jų padėtį atskiruose kraštuose, provincijose, karaliaus domenuose ir bajorų-dvarininkų dvaruose; rentos formų kaitą; ūkininkų socialinę diferenciaciją lietuvių ir vokiečių gyvenamose srityse bei valsčiuose; lietuvių žemdirbių luomo skaidymąsi ir žemės ūkio darbininkų sluoksnio formavimąsi, išskirtinę lietuvininkų padėtį. Heinrichas Friedrichas Karlas Steinas kapitaliniame veikale apie XIX a. reformas Prūsijoje Die Umwandlung der Agrarverfassung Ostpreussens, 1918 [Rytprūsių žemės ūkio pertvarkymas] daug dėmesio skyrė tautinio klausimo sprendimui vykdant H. F. K. Steino ir K. A. Hardenbergo valstybines reformas. Socialinę ūkinę, iš dalies teisinę baudžiauninkų lietuvių ir mozūrų padėtį junkerių dvaruose pirmieji nagrinėjo K. Böhme, G. Aubinas. Bajorų dvarų tipus, jų steigimo tendencijas Mažojoje Lietuvoje ir kitose srityse analizavo H. Plehnas, činšo ir lažo santykį domenuose ir bajorų dvaruose, Sembos, Notangos ir kitų sričių lietuvių ir lenkų valsčiuose – R. Bergmannas. Augustas Skalweitis išsamiai nagrinėjo domenų administravimą ir socialinių sluoksnių struktūrizavimąsi per didžiąją kolonizaciją, Mažosios Lietuvos ūkio atkūrimą po 1709–1711 didžiojo maro bei bado valdant karaliui Friedrichui Wilhelmui I. Reikšmingų veikalų iš Klaipėdos krašto praeities parašė suvokietėjęs mozūras Johnnas Karolis Sembritzkis: apie Klaipėdos miestą bei uostą, Klaipėdos ir Šilutės apskritis (apie pastarąją su Arthuru Bittensu). Tilžės apskrities istoriją apžvelgė Jenny Kорр.
Weimaro respublika (1919–1932), Lietuvos Respublika (1918–1940), nacistinė Vokietija (1933–1945). XX a. istoriografija Prūsijos bei Mažosios Lietuvos tematika labai išsiplėtojo, imta daugiau remtis įvairiais šaltiniais, statistika. Antra vertus, šios epochos istoriografija labiau veikta politikos, ideologijos, tenkino valdžios poreikius. Tyrimų kryptis, metodologiją lėmė žmonijos katastrofos – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, senųjų imperijų griuvimas ir naujų susidarymas, tautinių valstybių kūrimasis, sienų kaita, socialinės ūkinės, visuomeninės sanklodos pasikeitimas, žmonių psichologijos lūžis. Tarpukariu vokiečių istoriografija Mažosios Lietuvos bei Klaipėdos krašto klausimais sąlyginai skirstytina į 3 laikotarpius: 1918–1923, 1923–1933 (nuo Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva) ir 1933–1945 (nacių viešpatavimo). Nuo 1923 ir ypač nuo 1933 vieni tyrėjai ir toliau ieškojo objektyvios mokslinės tiesos, kiti taikėsi prie oficialiosios politikos. Kardinaliai pasikeitė požiūris į Mažąją Lietuvą, ypač Klaipėdos kraštą, kai šis tapo Lietuvos dalimi, o lietuvininkų atstovai pareiškė norą, kad ir likusi Mažosios Lietuvos dalis (Karaliaučiaus kraštas) prisijungtų prie tautos kamieno – Lietuvos valstybės. Prūsijos istoriografijoje atsirado naujų koncepcijų. Dalis nacistinės Vokietijos mokslininkų, pataikaujančių šovinistinei didžiavokiškajai politikai, ėmė aštriai kritikuoti savo pirmtakų išvadas dėl vakarų baltų etnogenezės. Gertrūda ir Hansas Mortensenai savo veikaluose ėmė tvirtinti, kad lietuvininkai nesą autochtonai, o XV–XVI a. iš Didžiosios Lietuvos atvykę kolonistai, t. y. tokie pat atėjūnai kaip ir vokiečiai (nuo XIII a.), tik vėlesni. Skalviai ir nadruviai, netgi sūduviai buvę prūsai, žuvę per XIII a. karus bei sukilimus, jų krašte susidariusi dykra, kurią XV–XVI a. kolonizavę didlietuviai. Naujai koncepcijai pritarė Paulius Karge, iš dalies R. Trautmannas, O. Barkowskis. Argumentuotą griežtą atkirtį Mortensenų teorijai davė Vincas Vileišis (Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, 1935); jis įrodinėjo, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkai buvo autochtonai, nuo seno išlikę dykroje, didlietuvių kolonizacijos nebuvę, tik mažlietuvių migracija šalies viduje; žemdirbių socialinė ekonominė ir teisinė padėtis Vokiečių ordino valstybėje buvusi blogesnė negu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jį palaikė Povilas Pakarklis (Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, 1935; Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, 1948), Ignas Jonynas (Iš Mažosios Lietuvos istorijos, 1933; Istorijos baruose, 1984). Dykros teorijai vėliau nepritarė K. Jablonskis (Istorija ir jos šaltiniai, 1979), Juozas Jakštas (Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII a. pabaigos, išspausdinta 1970). Mortensenininkų teiginių buvo paveiktas Zenonas Ivinskis (Geschichte des Bauernstandes in Litauen von der ältesten Zeiten bis zu Anfang des 16. Jahrhunderts, išspausdinta 1933 [Lietuvos valstiečių luomo istorija nuo senųjų laikų iki XVI a. pradžios]. Po Antrojo pasaulinio karo Zenonas Ivinskis parašė studiją Lietuvos sienų klausimu, kurioje argumentuotai įrodė, kad Karaliaučiaus kraštas, kaip mažlietuvių etninė teritorija, turi priklausyti Lietuvai. Jonas Matusas tarpukariu tyrinėjo, kaip vyko kryžiuočių agresija į Prūsą. Spaudoje imta diskutuoti dėl Klaipėdos krašto statuso, tautinių santykių raidos (A. Katschinskis, H. Lenzas, F. Koppas, J. Ganssas, R. Pregelis, W. Schätelis ir kiti). Kiti vokiečių tyrėjai labiau ieškojo mokslinės tiesos, vengė politikavimo. Vertingų naujų faktų buvo Kurto Hermanno Forstreuterio knygoje Die deutsche Kulturpolitik im sogenannten Preussisch-Litauen, 1933 [Vokiečių kultūrinė politika vadinamojoje Prūsų Lietuvoje]. Remiantis išsamesne šaltinių analize visapusiškiau imta tirti Vokiečių ordino veiklą Prūsijoje, jo santykius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija (istorikai Christianas Krollmannas, E. Maschke). Vokiečių archeologai (Carlas Engelis, Wilhelmas Gaerte, Wolfgangas La Baume, kiti) tyrė skalvių, kuršių, prūsų genčių priešistorę. Patys mažlietuviai tyrė savo tautos praeitį ir gynė jos teises gyvuoti. Žymiausias Mažosios Lietuvos mokslininkas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) istoriosofiškai aiškino Mažosios Lietuvos lietuvių etnogenezę, lietuvių autochtoniškumą, baltų ir germanų kultūrų sąveiką, apžvelgė vokiečių ir lietuvių santykius per 700 metų, autochtonų prievartinio ir natūralaus vokietinimo priežastis bei procesus, smerkė Prūsijos valdžios pastangas suvokietinti lietuvininkus knygoje Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen, 1932 [Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, lietuvių kalba 2001]. Ansas Bruožis savo knygose apžvelgė lietuvių vokietinimą per valstybines institucijas, pirmiausia mokyklą (Mažosios Lietuvos politikos veidrodis, 1923; Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos, 1935 ir kitose). Vilius Gaigalaitis savo knygose nagrinėjo surinkimus Mažojoje Lietuvoje, Evangelikų liuteronų bažnyčios padėtį Lietuvoje ir kita. Lietuvos interesus Klaipėdos krašte gynė Rudolfas Valsonokas knygoje Klaipėdos problema (1932), Der Memeler Hafen und die litauische Verkehrspolitik, 1933 [Klaipėdos uostas ir lietuvių susisiekimo politika]. Kaip ir V. Vileišis, jis nurodė lietuvių teritorijų Prūsijoje ribas. Jonas Vanagaitis parengė knygą Kovos keliais (1938), pasakojančią apie Klaipėdos krašto sukilimą.
Vokietija po 1945. Po Antrojo pasaulinio karo Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriografijai ypatingą dėmesį skyrė Vokietijos Federacinė Respublika (VFR). Ostforšerinei istoriografijai plėtoti sukurta institutų, draugijų, organizacijų; leidžiama gausybė periodinių ir tęstinių leidinių, skelbiama istorinių šaltinių, parašyta daug monografijų, kraštotyros veikalų, atsiminimų. Pvz., vertingų duomenų apie Tilžės–Ragainės apskritį paskelbta knygoje Tilsit–Ragnit (1971). I. Gundermann paskelbė dokumentus Die evangelischen General-Kirchen- und Schulvisitationen in Ost-und Westpreussen 1853 bis 1944, 1953 [Bažnyčių ir mokyklų generalinės vizitacijos Rytų ir Vakarų Prūsijoje]. Ypač daug nusipelnė bene žymiausi XX a. Prūsijos istoriografai K. Forstreuteris ir Waltheris Hubatschas. Jie išsamiai ir įvairiais aspektais tyrė lietuvių kultūrą ir tautinius santykius Prūsijoje, Rytprūsių Evangelikų bažnyčios istoriją, kunigaikščio Albrechto nuopelnus vokiečių, lietuvių ir prūsų kultūroms, paskelbė įvairių epochų šaltinių (pvz., K. Forstreuteris – apie Donelaičių giminę). Vis dėlto jie pervertino tariamą kultūrinę vokiečių misiją jų užkariautose baltų žemėse, vokiečių kolonistų įtaką lietuvininkams. K. Forstreuteris, W. Hubatschas, F. Terveenas, R. Meyeris ir kiti rašė, kad ir po Didžiosios vokiečių kolonizacijos (XVIII a. I pusė) tautinio klausimo Prūsijoje esą nebuvo, nes gyventojų padėčiai tautybė neturėjusi reikšmės. Todėl, pasak jų, prievartinio lietuvininkų vokietinimo ir XIX a. nebuvę, o vykusi natūrali asimiliacija, siekimas aukštesnės vokiečių kultūros. XX a. pabaigoje Vokietijos istoriografijoje įsigalėjo objektyvesnis požiūris į vokiečių ir lietuvių santykius (Dietmaras Albrechtas, Arthuras Hermannas, Manfredas Kleinas, Alfredas Kelletatis, H. Stossunas, Jörgenas Storastas, Karlas-Heinzas Ruffmannas, Alfredas Franzkeitis). Tautų suartėjimo, tolerancijos dvasia parašyta D. Albrechto knygoje Wege nach Sarmatien. Zehn Tage Preussenland, 1995 [Keliai į Sarmatiją. 10 dienų Prūsijoje; lietuvių kalba 1998]. Vokiečių ir lietuvių savitarpio supratimui reikšminga abiejų šalių mokslininkų parašyta ir A. Hermanno spaudai parengta knyga Die Grenze als Ort der Annäherung. 750 Jahre deutsch-litauischer Beziehungen, 1992 [Siena kaip suartėjimo vieta. 750 metų vokiečių ir lietuvių santykių]. Horstas Kenkelis paskelbė svarbių krašto lietuviškumą liudijančių archyvinių šaltinių: Bauernlisten des Amts Tilsit aus der Zeit vor und nach der grossen Pest von 1709/10 [Tilžės valsčiaus valstiečių sąrašai, apimantys laikotarpį prieš ir po didžiojo 1709–10 maro] ir Amtsbauern und Kölmer im nördlichen Ostpreussen um 1736 nach der „Repeuplierung“ des Distrikts Litauen nach der Generaltabelle und den Prästationstabellen [Valstybiniai bei kulmiškiai Rytprūsių šiaurinės dalies valstiečiai apie 1736 <...>] išspaudintas leidinyje Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreussen e. V. Nr. 9, 1968, Nr. 23, 1972 [Atrinktieji Rytų ir Vakarų Prūsijos šeimų genealogijos draugijos duomenys]. Apie Klaipėdos krašto praeitį knygą Das Buch vom Memelland, 1968 [Klaipėdos krašto knyga] parašė Heinrichas A. Kurschatas. Maxas Szameitatis sudarė to krašto bibliografiją (Bibliographie des Memellandes, 1957). Išeiviai iš Rytprūsių (ir Klaipėdos krašto), apsigyvenę Vokietijoje, rašė apie sovietų genocidą jų tėvynėje: pvz., H. Schoningas, H. G. Tautoratis Die ostpreussische Tragödie 1944/45 [Rytprūsių tragedija 1944–45]; skelbia atsiminimus ir kelionių įspūdžius: H. Peitschas Wir kommen aus Königsberg, 1988 [Mes kilę iš Karaliaučiaus], Ich war in Memel und besuchte die Kurische Nehrung, 1987 [Aš buvau Klaipėdoje ir aplankiau Kuršių neriją]; Irmgard Mühlen Als Gast in Königsberg, 1988 [Kaip svečias Karaliaučiuje]; Irmgard Rhode-Fischer Weite Wege nach Königsberg, 1990 [Tolimi keliai į Karaliaučių] ir kita. Leidžiami puošnūs albumai su Prūsijos praeities ir dabarties vaizdais (Ronaldas Heidemannas, Dietrichas Weldtas, Michaelis Welderis), Martinas Kakies parengė populiarius spaudinius Von Memel bis Trakehnen in 144 Bildern, 1985 [Nuo Klaipėdos iki Trakėnų, 144 paveikslai], Das Samland in 144 Bildern, 1992 [Semba, 144 paeikslai.]. Vokietijoje ėjo tęstinis leidinys Mare Balticum [Baltijos jūra]. Kelias epochas (iki XX a. vidurio) apžvelgė knyga Prūsai (1989 išleista lietuvių kalba Vilniuje; 1995 vokiečių kalba Prußen und der Deutsche Orden [Prūsai ir Vokiečių ordinas] Vokietijoje prūsų palikuonis išeivis Otto Schneidereitas (Šneideraitis). Jis aprašė giminingų prūsų ir lietuvių likimą, nutautinimą, genocidą ir prūsų tautos mirimą, kai Prūsos kraštą pavergė kryžiuočiai. Vokietijoje apsigyvenę rytprūsiečiai, save laikantys prūsais, arba lietuvininkais, taip pat rašo apie savo tėvynės praeitį, leidžia (Gerhardas Lepa, Annemarie Lepa, Arthuras Hermannas ir kiti) tęstinius leidinius (pvz., „Annaberger Annalen“, Prūsai, „Tolkemita-Mitteilungen waistsennei“).
Išeivija Šiaurės Amerikoje po 1945. Mažosios Lietuvos istoriografijai itin reikšmingos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje apsigyvenusių lietuvininkų veikėjų Martyno Brako (Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija, 1995 Vilniuje), Martyno Gelžinio (Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva, 1996 Vilniuje), Viliaus Pėteraičio (Mažoji Lietuva ir Tvanksta, 1992 ir Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, 1997; abi Vilniuje), Martyno Anyso (Senprūsių kovos dėl laisvės su Vokiečių riterių ordinu nuo 1230 iki 1283 m., 1968; Kovos dėl Klaipėdos 1927–1939 m., 1978), Anso Lymanto, Algio A. Regio, Jokūbo Stikloriaus, Vokietijoje apsigyvenusio Povilo Reklaičio (pastarojo studija Kleinlitauen in der Kartographie Preussens [Mažoji Lietuva Prūsijos kartografijoje] išspausdinta knygoje Lithuania Minor, 1976) ir kitos knygos. Vaclovo Biržiškos (jo Aleksandryne), Broniaus Kviklio (Mūsų Lietuva IV t.), kalbininkų Jono Užpurvio, Antano Salio, Petro Joniko, Jono Balio, archeologės Marijos Gimbutienės, Pranio Alšėno, Algirdo Gustaičio, Jono Dainausko, Algirdo Martyno Budreckio, J. Jakšto, Kazimiero Aloyzo Matulaičio, Rasos Mažeikos veikaluose nagrinėta Mažosios Lietuvos ir Prūsos istorija. Išeivių periodinėje spaudoje Lietuvos pajūris, Nepriklausoma Lietuva, Dirva, Naujienos, Tėviškės žiburiai, Draugas ir kituose leidiniuose dažnai minima Mažosios Lietuvos praeitis, nuogąstaujama dėl Karaliaučiaus krašto (Rusijos paversto kolonija) dabarties ir ateities, reikalaujama šią Mažosios Lietuvos pagrindinę dalį demilitarizuoti, dekolonizuoti, kad į tėvynę galėtų grįžti tikrieji šeimininkai, kad būtų išsaugotas vis labiau naikinamas ir nykstantis baltų kultūros paveldas.
Lietuva po 1945. Sovietmečiu SSRS okupuotoje Lietuvoje rašyti Mažosios Lietuvos tematika buvo draudžiama ar bent nepageidaujama. Oficialiojoje spaudoje bei kitur lietuvininkų kraštas, kaip ir visa Prūsija, vadinta fašistiniu, jos gyventojai niekinami, šmeižiami. Netgi Mažosios Lietuvos vardas buvo išguitas, mažai kas žinojo, kad joje šimtmečius gyveno lietuvininkai. Ideologiniu ir moksliniu požiūriais pokarinėje Lietuvoje bene sunkiausia buvo istorikams, kiek lengviau kalbininkams ir literatūrologams. Pastarųjų ir nuveikti didžiausi darbai: išspausdinti Zigmo Zinkevičiaus, Jurgio Lebedžio, Leono Gineičio, Albino Jovaišo, Vincento Drotvino, Vytauto Vitkausko, Vinco Kuzmicko ir kitų veikalai. Naujų koncepcijų sukūrė prūsologas Vytautas Mažiulis (studijos apie prūsų kalbą, kelių tomų jos etimologijos žodynas, prūsų bei nadruvių ir skalvių etnogenezė). Prūsais domisi kalbininkai Letas Palmaitis, Audronė Kaukienė, Grasilda Blažienė (pastaroji ir Marija Razmukaitė tiria krašto vietovardžius). Prūsija (pirmiausia Klaipėdos kraštu) domisi archeologė Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Pranas Kulikauskas, Adolfas Tautavičius, Vladas Žulkus, Valdemaras Šimėnas, Jonas Genys ir kiti. Išskirtini etnografai ir etnologai Pranė Dundulienė, Vacys Milius, Juozas Lingis, Angelė Vyšniauskaitė (ji apžvelgė, ką IX a.–XIX a. viduryje apie lietuvininkus rašė įvairūs autoriai); tautosakininkai Kazys Grigas, Antanas Jonynas ir kiti; muzikologai Juozas Žilevičius, Daiva Kšanienė, Danutė Petrauskaitė; mitologai, senųjų baltų religijotyrininkai Norbertas Vėlius, Jonas Trinkūnas, Gintaras Beresnevičius ir kiti. Ypač daug nuveikė architektūrologai Marija Purvinienė ir Martynas Purvinas (Mažosios Lietuvos kaimo architektūra; gyvenviečių istorija, mokslinės ekspedicijos, tūkstančiai nuotraukų, gyvenviečių bei atskirų sodybų apibūdinimai), Napaleonas Kitkauskas (K. Donelaičio memorialinis kompleksas Tolminkiemyje ir knyga apie jį), Jurgis Gimbutas; kultūros istorikai Ingė Lukšaitė (Reformacijos tyrimai), Eugenija Ulčinaitė, Juozas Tumelis, Meilė Lukšienė, Arnoldas Endzinas, Vladas Nausėdas, Marcelinas Ročka (švietimo istorija); Mažosios Lietuvos knygotyrininkas Domas Kaunas (išleistos monografijos apie periodinės spaudos raidą, bibliotekas, spaustuves, mažlietuvių ir didlietuvių ryšius; itin svarbus kapitalinis darbas Mažosios Lietuvos knyga, 1996), Vincas Žemaitis (krašto problemos praeityje ir dabartyje); Albertas Juška (Bažnyčia, parapijos, dvasininkai, švietimas); Dainora Pociūtė, D. Kšanienė (giesmynai, giesmės); Vilius Ašmys (lietuvių draugijos, Klaipėdos lietuvių gimnazija); D. Petrauskaitė (Klaipėdos muzikos mokykla); Birutė Baltrušaitytė-Masionienė (įžymiosios Mažosios Lietuvos moterys). Daugėjo istorijos darbų: Rimantas Jasas (Didysis prūsų sukilimas, 1959; straipsnis knygai Lietuvių karas su kryžiuočiais, 1964), Edvardas Gudavičius (Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a., 1989), Alvydas Nikžentaitis (Vokiečių ordinas ir LDK), Mečislovas Jučas (Žalgirio mūšis, 1990), Juozas Jurginis (Donelaičio Metai kaip istorijos šaltinis, prūsistikos ir lituanistikos duomenų paieškos Karaliaučiaus krašte po Antrojo pasaulinio karo), Rimantas Vėbra, Vytautas Merkys, Antanas Tyla (knygnešystė, lietuviška spauda Didžiajai ir Mažajai Lietuvai, abiejų tautos dalių ryšiai ir visuomeninis kultūrinis sąjūdis), Algirdas Matulevičius (monografija Mažoji Lietuva XVIII a., 1989, studijos Lietuviai Mažojoje Lietuvoje prieš 3 amžius, Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje ir kita), Kęstutis Gudas (prievartinė lietuvių germanizacija 1871 susikūrus Vokietijos imperijai). Janina Janavičienė nagrinėja paribio lietuvininkų ir žemaičių ryšius, Jonas Tatoris – Klaipėdos miesto istoriją, Vacys Bagdonavičius – vydūnistikos tematiką, lietuvininkų veikėjų veiklą ir jų persekiojimą nacių viešpatavimo laikotarpiu, Nastazija Kairiūkštytė – tragišką Klaipėdos krašto lietuvininkų likimą baigiantis karui ir pokariu, Arūnė Arbušauskaitė – to krašto apgyvendinimą pokariu, Kuršių nerijos gyventojų socialinius demografinius pokyčius. Vadovėlį Lietuvininkų žemė (1994; nuo senųjų laikų iki dabarties) parašė A. Juška, Jurgis Mališauskas ir Vladas Pupšys. Politinę, mokslinę ir kultūrinę vertę turi kolektyviniai darbai: Lietuvių etnogenezė (1987), Prūsijos kultūra (1994), Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis (1995; abiejų sudarytojas N. Vėlius), Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas (1996; sudarytoja Danutė Bakanienė), Nuo Mažvydo iki Vydūno (1998, rusų k. 1999, sudarė V. Šilas), Lietuvos sienų raida (2 t., 1997; sudarytojas Algimantas Liekis) ir kita. Parašyta kraštotyros darbų: Petro Jakšto knygos apie Rusnę, Šilutę; Vytauto Šilo ir Henriko Samboros kelionių vadovas Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (1992); Rimantas Matulis rašo apie romuvas, piliakalnius, Vytas Tamošiūnas apie Klaipėdos apylinkių senuosius paminklus. Leisti tęstiniai leidiniai Ramuva, Prūsas tautas Pregara. Klaipėdoje ėjo laikraštis Mažoji Lietuva, tęstiniai leidiniai Vakarų baltų istorija ir kultūra (nuo 1992), Vakarų Lietuvos katalikiškoji kultūra (nuo 1994). Straipsniai apie Mažąją Lietuvą skelbiami istorijos laikraštyje Voruta, Karaliaučiaus krašto dabartiniams lietuviams skirtame laikraštyje „Donelaičio žemė“. Parengta šaltinių publikacijų: Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams (surinko P. Pakarklis, parengė K. Jablonskis; 1960), Lietuvininkai (parengė V. Milius; 1970), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Petro Dusburgo Prūsijos žemės kronika (1985; parengė Romas Batūra), Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. (sudarė P. Pakarklis, parengė E. Gudavičius ir A. Nikžentaitis; 1987), XVI–XVIII a. prakalbos ir dedikacijos (parengė Regina Koženiauskienė, 1990), V. Drotvinas rengia rankraštinius XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynus (1987–1997), Audronė Matijošienė – Mažosios Lietuvos lietuviškos periodikos publikacijų bibliografiją. Tačiau dėl Klaipėdos krašto praeities tarp Lietuvos mokslininkų (Petronėlė Žostautaitė Klaipėdos kraštas 1923–1939, 1992; Vytautas Žalys Kova dėl identiteto, lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1994; Robertas Žiugžda Po diplomatijos skraiste, 1973, Vokietijos ir Lietuvos santykiai. 1919–1940, 1981 Aldona Gaigalaitė) ir Vokietijos tyrėjų (E. Pliegas, F. Althofas, G. Willoweitis, H. Heckeris, W. Schwackas ir kiti) dar vyksta aštri polemika.
Lenkija po 1919. Lenkų mokslininkai, tirdami kunigaikštiškosios ir karališkosios Prūsijos, ypač Mozūrijos, Varmės, Pamario sričių istoriją, teikia palyginamosios medžiagos ir apie Mažąją Lietuvą, rašo apie kryžiuočių agresiją, prūsų kovas, vokietinimo procesą ir pasipriešinimą jam. Minėtini K. Piwarskis, S. Srokowskis, W. Wakaras, E. Sukertowa ir kiti; po Amntrojo pasaulinio karo – Marianas Biskupas, Gerardas Labuda, Jerzy Antoniewiczius, Józefas Chojnackis, S. Szostakowskis, Karolis Buczekas, Maria Bogucka, K. Górskis, E. Martuszewskis, A. Wakaras, T. Grygieris, K. Wajda, Januszas Jasinskis, J. Powierskis, S. Achremczykas, Danuta Bogdan, G. Białuńskis ir kiti; S. Mikuličius parašė knygą Kłajpeda w polityce europejskiej 1918–1939, 1976 [Klaipėda Europos politikoje 1918–1939], Danuta Kasparek – monografiją apie klaipėdiškį istoriką J. K. Sembritzkį-Sembrzyckį), K. Ławrynowiczius – knygą apie Karaliaučiaus universitetą. Išleista kapitalinių daugiatomių kolektyvinių veikalų (Warmia i Mazury [Varmija ir mozūrai], Historia Pomorza [Pajūrio krašto istorija] ir kitų), eina tęstiniai leidiniai Komunikaty Mazursko-Warminskie, Borussia ir kiti.
SSRS ir Rusija po 1945. Rusų tyrinėtojai Prūsija, Karaliaučiaus kraštu ėmė domėtis daugiausia pastaraisiais metais. Sovietmečiu „fašizmo šalies“ praeitį objektyviai tirti buvo griežtai draudžiama. Viskas buvo falsifikuojama, niekinama. Prūsija sovietų propagandininkų skelbta „nuo seniausių laikų rusų [slavų] žemė“. Išimtis – vertinga Pavelo Kušnerio-Knyševo gausiais šaltiniais bei literatūra pagrįsta monografija Etničeskije territorii i etničeskije granicy [1951, Etninės teritorijos ir etninės sienos]. Vladimiras Pašuto monografijoje Lietuvos valstybės susidarymas (lietuvių kalba 1971) nagrinėjo ir prūsų visuomeninę santvarką, Pamedės teisyną, kryžiuočių vakarų baltams primestas institucijas. Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte dirbo archeologė Frida Gurevič ir kiti. Pastaraisiais metais Pabaltijo archeologinei ekspedicijai vadovauja Vladimiras Kulakovas (kasinėjimų rezultatus apibendrino knygoje Prussy V–XIII v. v., 1994 ir kitose). Išleistas kolektyvinis „kompromisinio pobūdžio“ veikalas Vostočnaja Prussija, 1996 [Rytprūsiai; autoriai B. Isupovas, V. Galcovas, V. Sergejevas, V. Kretininas, V. Kulakovas, K. Ławrynowiczius]. Tilžės miesto istorija domisi kraštotyrininkas Ilja Rutmanas. Vertingas darbas – Kaliningrado universiteto dėstytojų 1976 sudarytas srities vokiškų, suvokietintų lietuviškų, prūsiškų ir juos pakeitusių rusiškų vietovardžių sąrašas. Maskvietė Svetlana Červonnaja kelia tarptautinio masto Kaliningrado srities politines ir tautines problemas, šios Rusijos kolonijos ateities perspektyvas.
Dar skaitykite Mažoji Lietuva vokiečių istoriografijoje.
L: Toeppen M. Geschichte der preussischen Historiographie. Berlin, 1853; Treitschke H. Deutsche Geschichte im neunzehnten Jahrhundert. 2 Bde. Leipzig, 1908; Adam R. Ost- und Westpreussen in der deutschen Geschichte des 19. Jahrhunderts // Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preussenlande. Königsberg, 1931; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Jakštas J. Žvilgsnis į Mažosios Lietuvos istoriografiją // Lietuvių Katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 4. Roma, 1968; Dundulienė P. Lietuvių etnografija. V., 1982; Gineitis L. Lietuvių literatūros istoriografija. V., 1982; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 6–24, 159–175; Matulevičius A. Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo aspektai // Mūsų praeitis. T. 3. V., 1993; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Gineitis L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. V., 1995.
Algirdas Matulevičius