kolonizacija

kolonizãcija, neapgyventų arba retai gyvenamų žemių apgyvendinimas šalyje (vidaus kolonizacija) arba kolonijų kūrimas kitose šalyse (užsienio kolonizacija). Viduramžiais kryžiaus karų Baltijos šalyse, vokiečių feodalų, riterių ekspansijos į Rytus (vok. Drang nach Osten) tikslas buvo užsienio kolonizacija. XIV a.–XV a. pr. vienu svarbiausių šios ekspansijos barjerų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galia. Prūsos pietinėse bei pietrytinėse žemėse (pirmiausia Kulme, Galindoje, Sasnoje, Liubavoje) kovodami su prūsais jau nuo XII a. pr. kūrėsi mazoviečiai ir kiti lenkai. Kai prūsus užpuolė prie Vyslos žemupio įsikūręs Kryžiuočių ordinas su talkininkais kryžininkais iš Vakarų ir Vidurio Europos, prasidėjo Prūsų–kryžiuočių karas (1231–1274). Tuomet mazoviečiams ir kitiems lenkams buvo lengviau kovoti su dalimi išsklaidytų prūsų ir kolonizuoti jų žemes. Taip prūsų žemėse Galindoje ir didelėje dalyje Bartos, neprūsiškoje Vakarų Sūduvoje (dar jotvingiai) ir vakarų lietuvių žemėje Pietų Nadruvoje iki XVII a. susidarė lenkų kolonizuota Mozūrijos sritis (vok. Masuren). Čia daugelis gyventojų buvo kaimiečiai, jie kūrėsi atskiromis kolonijomis arba pavienėmis sodybomis. Prūsiški ir jotvingiški vandenvardžiai ir vietovardžiai ten liko beveik nepakeisti. Susiformavo lenkų kalbos mozūrų tarmė. Dalis galindų nuo lenkų kolonistų bėgo į Didžiąją Lietuvą, o dalis (apie 1600) sūduvių (vakarų jotvingių) kryžiuočių XIII a. iškeldinta net į Sembą (Pabėtų–Žiokų apylinkes). Kulmo–Marienburgo srityje Pavyslyje ir Varmėje (Pietų ir Vidurio Prūsoje atsikėlė ir lenkų riterių, bajorų) lenkų kolonistų daugėjo po 1466 Torunės taikos, pasibaigus Lenkijos–Kryžiuočių ordino Trylikamečiam karui (1454–1466). Karą laimėjusi Lenkija iš kryžiuočių įgijo dalį prūsų žemių (valdė iki 1772), čia susidarė Lenkijos valdoma Karališkoji Prūsija. Joje daugėjo lenkų kolonistų, spartėjo dar išlikusių prūsų ir vakarų sūduvių lenkinimas. Prūsos rytinėse žemėse dėl nuolatinių karų labai sumažėjo vietos gyventojų (autochtonų) baltų. Susidariusioje dykroje apsigyveno ne tik svetimtaučių, bet ir šiek tiek didlietuvių. Karališkojoje Prūsijoje buvo sudaryta katalikiškoji Varmės vyskupija – kontrreformacijos ir lenkinimo židinys. Protestantiškoje Mozūrijoje ir katalikiškoje Varmėje lenkų kolonistai XVII a. sudarė nemažą dalį gyventojų, o visoje Prūsijoje (išskyrus Mažąją Lietuvą, kurioje lenkų kolonistų šiek tiek apsigyveno pietinėje dalyje, Mozūrijos paribyje) – manoma, beveik 1/3 krašto gyventojų. Nuo XVI a. vokietybė protestantus prūsus Mozūrijoje ir Varmėje (šiose srityse apsigyveno ir vokiečių kolonistų) iš dalies saugojo nuo stiprėjančios lenkų katalikų dvarponių baudžiavos. Dėl to pirmiausia vokietėjo pasienio zonos prūsai, gyvenę greta arba kartu su lenkais. Dalis Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701) prūsų, gyvenusių pietrytinėje ir pietinėje dalyje, sulenkėjo. Vėliau jie Prūsijos karalystės laikais (1701–1918) suvokietėjo. Iš pradžių lenkėjo ir dar likę gyventi Mozūrijoje prūsai. Vėliau jie, kaip ir tenykščiai lenkai, vokietėjo. Kai po Lenkijos ir Lietuvos valstybės I padalijimo (1772) Prūsijos karalystė iš Lenkijos atgavo Karališkąją Prūsiją, gyventojų polonizaciją ir drauge katalikinimą joje pristabdė germanizacija. Kartu ten daugėjo vokiečių kolonistų. XIII a. kryžiuočių užkariautose prūsų ir vakarinių lietuvių (nadruvių ir skalvių) žemėse sukurta vokiečių valdoma Ordino valstybė, atsirado 4 vyskupijų (Kulmo, Pamedės, Pagudės ir Sembos) valdos. Vokiečių kolonistai iš Vakarų ir Vidurio Europos kraštų (daugiausia laisvieji kaimiečiai ir amatininkai, nors pirmiausia atsikėlė dvasininkai, riteriai, dvarininkai, valdininkai, pirkliai) įsikūrė Prūsos vakarinėje ir pietvakarinėje dalyje – arčiau Baltijos, Aismarių. Jie gyveno atskirais nuo prūsų kaimais arba sodybomis. Vokiečių kaimai ir dvarai steigti pagal Kulmo teisę. Vokiečiai buvo laisvi, turėjo žemės nuosavybę. Vandenvardžiai ir vietovardžiai apskritai liko prūsiški, lietuvių areale – lietuviški. Daugelis prūsų ir vakarų lietuvių buvo paversti baudžiauninkais (baudžiava): vokiečių feodalams dirbo žemę, statė pilis, miestus, bažnyčias, karčemas, dirbo miškuose, tiesė kelius, ėjo karinę tarnybą, mokėjo įvairius mokesčius. Vokiečių riterių įvesta Prūsų teisė vietos gyventojus prūsus ir vakarų lietuvius nustūmė į žemiausią socialinę pakopą ir faktiškai pavertė beteisiais. Vokiečiams kolonistams galiojo Vokiečių teisė. Dėl to už vietos kaimiečio nužudymą buvo baudžiama 2–4 kartus švelnesne bauda negu už vokiečio kolonisto. Nadruvoje ir Skalvoje, kuršių pietinėse žemėse iki XVIII a. apsigyveno labai mažai vokiečių kolonistų kaimiečių, nes čia apie 150 metų Kryžiuočių ordinas kariavo su LDK. Prūsų žemėse vokiečių kolonizaciją pristabdė Pirmasis prūsų sukilimas, Didysis prūsų sukilimas, kiti XIII a. ir 1525 prūsų ir vakarinių lietuvių sukilimai, ypač ilgam – Žalgirio mūšis (1410). Karaliaučiaus komtūrijoje, Otto Schneidereito duomenimis, XV a. gyveno 2163 prūsų kaimiečių ir jau 1106 vokiečių kaimiečių šeimos. Ankstyva Prūsos vokiškoji kolonizacija (šalia karų, sukilimų ir kitų priežasčių) taip pat lėmė, kad prūsai daug anksčiau asimiliavosi negu lietuvininkai. Nors XIV a. dar sudarė krašto gyventojų daugumą, iki XVIII a. prūsai kaip vientisas etnosas nutauto. Vėliausiai nutauto sembai, gausiausia ir karingiausia gentis. Kitokie procesai vyko Mažojoje Lietuvoje. Dėl nuolatinių karų su LDK kryžiuočių valdžia Nadruvoje, Skaivoje, Pilsote buvo gana silpna, į Mažąją Lietuvą netgi vokiečių feodalai kėlėsi nenoriai. Po Žalgirio mūšio kryžiuočiai neįstengė kolonistų čion gabenti dėl Trylikamečio karo su Lenkija. Kolonizuoti Mažąją Lietuvą siekta ir vėliau. Antai 1638 teisės dr. K. Winke pasiūlė Prūsijos kunigaikščiui Georgui Wilhelmui (valdė 1619–1640) nedirbamosiose arba tuščiose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties, Labguvos lietuviškų apskričių žemėse apgyvendinti olandų (jie mokėjo sausinti pelkes), vokiečių iš Westfalijos, Saksonijos ir Aukštutinės Vokietijos – apie 1000 vyrų. Valdovas sutiko su šiuo planu ir 1638 IX 21 paskelbė kolonizacijos patentą. Šis sumanymas tuomet neįgyvendintas. Tačiau XVII a. pab. krašte buvo apgyvendinta prancūzų hugenotų. Tada Prūsijos kunigaikštystėje jų įsikūrė apie 8000. Prancūzų ir vokiečių amatininkų (iš Prancūzijos bėgo daugiausia miestiečiai, o ne dvarininkai) apsigyveno Gumbinėje ir Stalupėnuose. Ilgainiui jie sulietuvėjo arba išsikėlė. Paskutinis Prūsijos kunigaikštis (1688–1701) Friedrichas III išleido keletą patentų kviesdamas į šalį užsieniečius. 1701 tapęs pirmuoju Prūsijos karaliumi Friedrichu I, jis savo ediktais svetimtaučiams naujakuriams žadėjo duoti prie sodybų esančius ariamuosius laukus, suteikti daugelį laisvių bei lengvatų. Masinė ir lemiama Mažosios Lietuvos vokiškoji kolonizacija, vadinamoji Didžioji kolonizacija (vok. Große deutsche Kolonisation), vyko po 1709–1711 didžiojo maro bei bado (maras). Per tą šalies tragediją vien Lietuvos provincijoje (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties aps.) ir Labguvos aps. (Mažosios Lietuvos branduolyje) mirė iki 160 000 žmonių (iki 53% tuometinių gyventojų), kurių absoliuti dauguma buvo lietuvininkai. Prūsijoje liko 10 834 visiškai tušti ūkiai, didelė dauguma jų (8411) buvo Lietuvos provincijoje. Tai buvo didelio lietuvių skurdo bei bado padarinys. Reikėjo atkurti ūkį. Tuometinis krašto atstatymas (Retablissement) reiškė vokiškąją kolonizaciją, ūkio, administracijos, kultūros bei švietimo, bažnyčios reformas. Mažosios Lietuvos Didžioji vokiškoji kolonizacija vyko 3 etapais: 1) 1710–1721 – kolonistų atsikėlimo pradžia ir sąlygų parengimas masinei kolonizacijai; 2) 1722–1736 – masinė kolonizacija; 3) 1736–1756 didžiosios kolonizacijos programos užbaigimas. Lietuviškų žemių kolonizavimu tuomet užsiėmė daugelis Prūsijos karalystės įstaigų ir ministrų, vietos valdžia. Kolonizacijos ir ūkio reformų sėkmę lėmė karaliaus Friedricho Wilhelmo I (1713–1740) stipriai centralizuotas vaistybės mechanizmas. Į administracinį aparatą jis įtraukė veiklių, ryžtingų ir monarchijai ištikimų valdininkų (junkerių, aukštųjų karininkų, daugelis jų kilę ne iš baltiškos Prūsijos, o iš vokiško Brandenburgo krašto). Buvo atliktos finansų, domenų (Prūsijos valdovo žemėvaldos), teismo, kariuomenės ir kitos reformos. Derinti ūkio (krašto atstatymo) ir tautiniai (Mažosios Lietuvos vokietinimo) klausimai. Ypač tuo rūpinosi pats karalius Friedrichas Wilhelmas I: jis įvedė vadinamąjį prūsiškąjį muštrą, planingai, iki smulkmenų, pagal paties sudarytas taisykles, nustatė kolonistų teises ir pareigas. Siekdamas paspartinti Mažosios Lietuvos kolonizacijos tempus karalius daugiau kaip 10 kartų lankėsi Prūsijoje (kartu ir lietuvių žemėse), griežtai instruktavo, vadovavo ir kontroliavo. 1714 lankydamasis Karaliaučiuje ir Tilžėje Karaliaučiaus valsčių vadybą (vok. Amtskammer) padalijo į 2 savarankiškas įstaigas: į Prūsijos vokiečių valsčių vadybą Karaliaučiuje (administravo daugiausia vokiečių valsčius) ir Prūsijos lietuvių valsčių vadybą Tilžėje (administravo Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties aps. valsčius ir dalį Mozūrijos valsčių). Abiejų įstaigų šefu paskirtas Prūsijos gen. grafas Alexander Dohna. 1723 vietoj pirmosios įstaigos įsteigti Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai, administravę Rytprūsių departamentą (1723–1818); jam priklausė ir dalis Mažosios Lietuvos. Vietoj II – 1724 Gumbinėje Lietuvos deputacijos kolegija (Deputationscollegium in Lithauen), kuri 1736 pertvarkyta į savarankiškus Gumbinės karo ir domenų rūmus. Pastaroji įstaiga (vadovas – aistringas kolonizatorius Adamas Ludwigas Blümenthalis) administravo (be minėtų 4 lietuviškų apskričių) ir Mozūriją (ši teritorija sudarė Lietuvos departamentą (1736–1818)). Maro epidemijos padariniams likviduoti, rengti ir vykdyti valdymo, ūkio reformas, apgyvendinti Mažojoje Lietuvoje atvykėlius iš vokiškų kraštų 1711 Prūsijos vyriausybės Berlyne nurodymu sudaryta Domenų komisija (nuo 1721 Didžioji domenų komisija), vadovaujama minėto A. Dohnos, nuo 1721 – K. Waldburgo, netrukus po jo – energingo kolonizatoriaus Friedricho Görnės. Alėckos nutarimų (1721), Berlyno (1722), Ragainės (1723) ir kitų konferencijų direktyvų pagrindu imta sparčiau permatuoti lietuvių ūkininkų žemes, jose įkurdinti vokiečius kolonistus. Didelį kolonizacijos užmojį rodo ir naujų miestų, kaip vietinės administracijos, ūkio, vokiečių kultūros, švietimo, religijos ir kolonizacijos centrų, steigimas. 1722–1725 miestų teises gavo dideli bažnytkaimiai arba pasienio miesteliai Gumbinė, Stalupėnai, Darkiemis, Širvinta, Pilkalnis, Ragainė, Tepliava. Kolonistams apgyvendinti Lietuvos provincijoje skirta 30 valstybinių dvarų palivarkų, 818 lietuvių ūkininkų sodybų ir kita. Iš Prūsijos karalystės (pirmiausia iš sostinės Berlyno) po Vakarų ir Vidurio Europos valstybes bei kraštus sklido raginimai vykti į „pažadėtąją žemę Lietuvą“. Visose vokiškose šalyse, kariuomenėje platinti valdžios leidžiami patentai (iki didžiojo maro – daugiau ediktai), kuriais vokiečiai kviesti apsigyventi Mažojoje Lietuvoje; idealizuoti jos socialiniai ekonominiai bei tautiniai santykiai; kolonistams žadėtos įvairios privilegijos, pašalpos. Tais laikais Šveicarijoje, Pfalzo (Vokietija), Salzburgo (Austrija) ir kituose kraštuose vyko religinės kovos: katalikai persekiojo evangelikus liuteronus, reformatus ir menonitus, gyvenančius Romos Bažnyčios valdose. Alpių kraštas buvo tankiai gyvenamas, kamuojamas dažnų nederlių. Tai skatino gyventojus palikti kraštą; raginami Prūsijos karaliaus ediktų ir patentų jie vyko į protestantišką šalį. Buvo 3 kategorijų kolonistų: pirmieji keliavo savo lėšomis ir galėjo patys įsikurti (tokie buvo labiausiai pageidaujami, bet jų buvo mažai); antri apsimokėdavo kelionės išlaidas, bet įsikurti savo lėšomis nepajėgė; treti norėjo, kad iš Prūsijos valstybės iždo jiems būtų apmokėtos ir kelionės, ir įsikūrimo išlaidos. Kaimo kolonistų grupės atleistos nuo kaimiečių prievolių įvairiam laikotarpiui (nuo 2 iki 9 metų) bei joms suteiktos kitos privilegijos. Kiekvienas kolonistas turėjo gauti po du ūbus (apie 30 ha) dirbamosios žemės. Neturtingiems kolonistams (tokių buvo gana daug) iš valstybės iždo skirta pinigų įsigyti gyvuliams, paukščiams, sėklai, duoniniams javams, padargams. Į miestus kviesti įvairių specialybių amatininkai. Įsikūrę savo lėšomis, jie įgydavo meistrų ir miestiečių teises, būdavo atleidžiami nuo mokesčių. Patentuose skelbta, kad kolonistai, jų vaikai ir tarnai nebūsią verbuojami į kariuomenę. Nors juose surašyta visokių privilegijų, pažadai neretai nebuvo tesimi. Ekonomiškai atsilikusios baudžiavinės Prūsijos (ypač Mažosios Lietuvos, kuri vokiečių valdininkų buvo labiausiai nuskurdinta, o didžiojo maro bei bado – nusiaubta) sąlygos ir ypatumai dažnai vertė netesėti pažadų. Prūsijos vyriausybė norėjo, kad kolonistai kuo greičiau vykdytų prievoles ir mokėtų į ištuštėjusį iždą mokesčius. Atvykėliai maištavo, bėgo iš Prūsijos, nedirbo, laikė save išrinktosios tautos atstovais, priklausančiais aukštesnei visuomeninei socialinei pakopai negu to paties kaimiečių luomo vietiniai lietuvininkai. Prūsijos valdžia 1719 generaliniu patentu uždraudė į Mažąją Lietuvą keltis žemaičiams (apskritai LDK gyventojams), lenkams, žydams ir čigonams. Ji norėjo apgyvendinti kraštą vien vokiečiais. Pradžioje (1710–1721) norėta vietoj maru bei badu mirusių Mažosios Lietuvos gyventojų įkurdinti kolonistus, o vėliau (1722–1736) – pakeisti tautinį gyventojų santykį, kuo daugiau atkelti vokiečių. Karalius nuolat reikalavo, kad lietuvių žemės būtų kuo daugiau apgyventos vokiečių, nes lietuvininkai esą nemoka ūkininkauti, juos reikią atiduoti į rekrūtus, kitus išsiųsti į dvarų palivarkus samdiniais. Nemaža lietuvininkų kaip „blogi ūkininkai“ turėjo palikti ūkius, įdirbtus laukus bei sodybas ir užleisti juos naujiesiems šeimininkams vokiečiams. Pvz., iki 1725 Įsruties ir Ragainės aps. 949 kolonistų šeimos (šeimoje vidutiniškai buvo 6 ar daugiau asmenų) įsikūrė 1620 ūbų laisvoje žemėje, o 446 – 579 ūbų ūkiuose, kurie priklausė išvytiems lietuviams. Dalis kolonistų apsigyveno kartu su lietuvininkais, juos turėjo maitinti namų šeimininkai. Teisinis prievartinio lietuvininkų iškeldinimo pagrindas – 1732 VII 13 karaliaus įsakas dėl visų valstybinių žemių kaimiečių ūkių būklės patikrinimo. Speciali vyriausybinė komisija tyrė, kurie ūkiai „geri“ ir kurie „blogi“. Tačiau baudžiauninko likimas dažnai priklausė nuo vietos amtmono. 1736 valdžios oficialiais duomenimis, 84,4% kolonistų ūkių užregistruoti kaip „geri“, 15,6% – „blogi“, o lietuvių – atitinkamai 85,7% ir 14,3%. Mažiausiai „blogų“ lietuvių ūkių užregistruota Klaipėdos apskrityje (167), todėl valdžia čia neturėjo pagrindo masiškai iškelti lietuvininkus iš ūkių, apgyvendino tik kelias kolonistų šeimas (gyventi Nemuno dešiniajame krante jie ir patys nepageidavo). Daugiausia „blogų“ ūkių rasta Įsruties apskrityje (512), čia labiausiai siautėjo maro epidemija ir buvo privežta daugiausia vokiečių. Nors valdžia ir stengėsi iškelti lietuvininkus iš ūkių, kolonistai, nepratę prie Mažosios Lietuvos klimato ir to krašto žemdirbystės, dar blogiau ūkininkavo. Pvz., domenų žemėje ūkius iki 1735 gavo apie 600 zalcburgiečių šeimų: apie 200 jų apsigyveno naujai pastatytose sodybose, apie 200 šeimų – iškeldintų lietuvių ūkiuose, apie 100 šeimų – išmirusių maru arba pabėgusių lietuvių ūkiuose, o dar apie 100 šeimų įsikūrė į dykvietes iškeltų lietuvių baudžiauninkų sodybose. Kad naujakuriai nesulietuvėtų, karalius draudė juos apgyvendinti mišriai, liepė kurtis kolonijomis, atskirais kaimais, netgi rengtis skirtingai nei lietuviai. Vietiniams gyventojams uždrausta imti tuščius žemės sklypus. 1710 (dar siaučiant marui) prasidėjusi Didžioji vokiškoji kolonizacija 1732–36 baigta: tuščių žemių beveik neliko, darbo jėgos dvaruose pakako. Tačiau kviečiantieji patentai leisti ir toliau. 1739 vyriausybė planavo užverbuoti iki 50 000 vokiečių kaimiečių ir perduoti jiems Prūsijoje vietos kaimiečių ūkius, tačiau 1740 mirė karalius Friedrichas Wilhelmas I. Jo nuopelnu kolonizuojant Mažąją Lietuvą laikoma tai, kad neva kraštas tapęs kultūringa ir vokiška provincija. Tad kolonizacijos tikslas buvo ir politinis. Karaliui Friedrichui II (valdė 1740–1786) nepavyko įgyvendinti dar vienos masinės lietuvių kaimų kolonizacijos. XVIII a. II pusėje kolonistai mieliau keliavo į miestus. Todėl tuo metu vokiečių, kaip ir lietuvininkų, kaimiečių padaugėjo dėl natūralaus prieaugio ir ilgainiui vokiečių kolonistų sumažėjo (santykinai ir absoliučiai), o lietuvių – padaugėjo. Dideles kolonijas Mažojoje Lietuvoje įkūrė šveicarai, išeiviai iš Pfalzo–Nassau ir zalcburgiečiai. Vietinė administracija ir dvasininkija kolonistus sutiko kaip „išrinktosios tautos“ atstovus, kurių misija buvo sukurti vieningą vokiečių naciją. Prūsijos karalių įsakuose ir aukštų pareigūnų nutarimuose, raštuose nuolatos pabrėžtas skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių, atėjūnai laikyti aukštesnės kultūros nešėjais. Įstatymas kaimietį vokietį labiau už lietuvininką saugojo nuo dvarininko savivalės. Kolonistai turėjo atskirą savą administraciją ir teismą; jų negalima buvo bausti fizinėmis bausmėmis. Nereikėjo eiti sunkiausios baudžiavos prievolės – lažo, teiktos kitos privilegijos (keleriems metams atleisti nuo visų prievolių, gauti visokeriopą paramą). Šveicarų kolonijos Mažojoje Lietuvoje centras buvo Jučiai (į vakarus nuo Gumbinės). Tarp užsirašiusiųjų šveicarais buvo išeivių ir iš įvairių kitų vokiškų kraštų, net lietuvių, nes kolonija rūpinosi savo narių gerove. Ten apsigyveno apie 6200 šveicarų (daugiausia vokiečių, šiek tiek prancūzų) ir vokiečių iš grynai vokiškų kraštų. Lietuvininkai priešinosi šveicarų siekiams užimti jų sodybas, kaimus, gynė savo gyvavimą. Iki zalcburgiečių atvykimo po šveicarų žymiausia ir didžiausia buvo išeivių iš Pfalzo–Nassau kolonija. 1721–26 į Mažąją Lietuvą atvyko 1565 jų šeimos (apie 9540 žmonių). Apie 3/4 kolonistų sudarė Pietų Vokietijos vokiečiai. 446 vokiečių šeimos (apie 2660 žmonių) apgyvendintos į dykvietes perkeltų lietuvių kaimiečių ūkiuose, 949 šeimos (apie 5865 žmones) įsikūrė laisvoje žemėje, likusieji tapo kumečiais. Zalcburgiečių kolonizacija buvo didžiausia ir politiniu atžvilgiu reikšmingiausia. 1732–1734 į Prūsiją jų atvyko apie 13 950, iš jų Gumbinės, Geldapės, Įsruties, Tilžės apyl., palei Nemuną apsigyveno 10 135 žmonės Absoliuti jų dauguma buvo kaimiečiai. 1744 iš 10 410 zalcburgiečių 9096 gyveno karaliaus domenų valsčiuose, 154 – junkerių dvaruose, 1160 – miestuose. Dėl atšiauresnio Mažosios Lietuvos klimato, ligų dalis šių kolonistų mirė, dalis (pasibaigus privilegijuotiems metams ir valdžiai netesėjus pažadų) bėgo iš Prūsijos. Kai kurios šeimos apsigyveno Sūduvoje (Didžiojoje Lietuvoje), kur jie vadinti zambrais. Valstybės lėšomis domenų žemėje apsigyveno 658 jų šeimos (iš jų 400 – lietuvių ūkiuose), 129 šeimos įkurdintos kaip daržininkai, tik 55 šeimos pirko kulmines žemes ir tapo kulmiškiais. 1736 iš 9076 zalcburgiečių tik 41,9% buvo gavę kaimiečių, daugiausia nušalintų nuo žemės lietuvininkų, ūkius. Dalis vargingųjų arba dar neįgijusiųjų sodybų, matyt, gyveno lietuvių namuose ir norėjo, kad juos aprūpintų lietuvininkai. Kadangi kolonistai buvo apgyvendinami ir lietuvių ūkiuose, įsimaišę į lietuvių gyvenamus kaimus, jie išplito plačioje teritorijoje. Ilgainiui šveicarų bei išeivių iš Pfalzo–Nassau kolonijos sunyko, kolonistai sumišo su zalcburgiečiais, pastarieji dominavo tarp visų atėjūnų. Klaipėdos aps. Priekulės valsčiuje apsigyveno tik 3 vokiečių kaimiečių šeimos. Klaipėdos ir Tilžės aps. 7 valsčiuose tada nebuvo nė vieno kolonisto. Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties aps. 42-ų valsčių gyventojai buvo įvairių tautybių. 35 valsčių 153 kaimuose (8,7% visų kaimų) atskiromis kolonijomis įsikūrė vien kolonistai. 946 kaimuose (54%) gyveno tiktai lietuvininkai, o kiti 654 kaimai (37,3%) buvo įvairiataučiai. Minėtų apskričių 49 valsčių kaimuose (1753) vidutiniškai viename jų gyveno 2,1 kolonisto ir 4,8 lietuvių šeimos – iš viso 7 lietuvių ir kolonistų ūkininkų šeimos. Įvairiataučiuose 42 valsčiuose gyveno 5903 lietuvių ir 3723 vokiečių ūkininkų šeimos, t.y. lietuvių ūkininkų buvo 2180 šeimų daugiau. 1736 Įsruties, Ragainės ir Tilžės aps. (jose apsigyveno visi kolonistai) buvo 6137 lietuvių kaimiečių ūkiai ir 3720 kolonistų ūkių. Taigi kolonistai sudarė apie 38% visų ūkininkų, bet tik 13,5% visų 4 lietuviškų apskričių gyventojų. Manoma, kad vokiečiai senbuviai (nuo kryžiuočių laikų likę feodalai, administracijos tarnautojai, amatininkai, karčemninkai) minėtose 4 apskrityse sudarė apie 7–8% gyventojų, o su XVIII a. I pusės kolonistais – apie 20–22%. Likę apie 78–80% gyventojų buvo lietuvininkai. Tuomet labiausiai kolonizuotos Gumbinės, Stalupėnų, Geldapės, Darkiemio, Pilkalnio apyl., esančios arčiau Didžiosios Lietuvos. XVIII a. vid. į lietuvių valsčius atsikėlė dar apie 1220 vokiečių kolonistų, bet per Septynerių metų karą (1757–1763) ir po jo daugiau kaimiečių beveik nesikėlė. Apibendrinant galima teigti, kad 1710–36 minėtose 3 lietuviškose apskrityse įsikūrė apie 23 000 kolonistų, absoliuti jų dauguma buvo vokiečiai kaimiečiai. Dėl įvairių priežasčių dalis jų vėliau išbėgiojo, liko galbūt per 17 000. Iki kolonizacijos minėtose 4 apskrityse 93–100% kaimiečių sudarė lietuvininkai. Po Didžiosios vokiškosios kolonizacijos, be miestų ir dvarų, XVIII a. I pusėje krašto nutautinimo židiniais tapo ir vokiečių kolonistų gyventi kaimai (ypač 1807 panaikinus baudžiavą, kada išnyko žmonių luominiai skirtumai, paspartėjo įvairiataučių gyventojų vedybos, intensyvėjo migracija). Per šią kolonizaciją buvo padėti lietuvininkų vokietinimo socialiniai ekonominiai ir teisiniai pagrindai. Lietuviai kaimiečiai, dauguma jų baudžiauninkai, atsidūrė blogiausioje padėtyje, visais atžvilgiais – socialiniu, ekonominiu, kultūriniu, religiniu – įtvirtintas vokiečių kaimiečių prioritetas; šie nuo XIX a. užėmė vyraujančias pozicijas krašto ūkyje. Kolonizacija vėl paspartėjo 1871 susikūrus Vokietijos imperijai. Dėl kolonizacijos, natūralios asimiliacijos ir prievartinio vokietinimo, akultūracijos procesų lietuvininkai savo tėvynėje galop tapo tautine mažuma (1914 apie 17–20%). Pasibaigus LDK ir vokiečių Ordino karams, po 1422 Melno taikos, dykroje prasidėjo vidinė kolonizacija – dar išlikusių vietos gyventojų skalvių ir nadruvių migracija; į Mažąją Lietuvą įsikėlė ir šiek tiek didlietuvių (daugiausia žemaičiai), o į Didžiosios Lietuvos pakraštį – mažlietuvių. LDK ir Ordino ginčijama siena buvo neaiški, pasienio dykros ruožas kurį laiką buvo niekieno žemė. Antai Žemaitijos seniūnas Mykolas Kęsgailą kolonizavo Trapėnų girią Nemuno kairiajame krante. Seniūnas ginčijosi su Prūsijos pareigūnais dėl sienos palei Šešupę nuo Širvintos intako iki Nemuno. Giria galop liko Ordino valdžioje, joje apgyvendinti žemaičiai atsidūrė Mažojoje Lietuvoje. Ordino laikais valdiniai nebuvo skirstomi į prūsus, mažlietuvius ir didlietuvius – pagal Prūsų teisę visi buvo vadinami prūsais, o atsikėlėliai iš Didžiosios Lietuvos – lietuviais. XVII a. II pusėje–XVIII a. sparčiai vyko kitokia vidinė – šatulinė kolonizacija (vok. Schatulle – dėžutė, kasa, kurioje laikytas valdovo asmeninis iždas). Valdovo asmeninis iždas (kasa) buvo atskirtas nuo valstybės iždo, be didikų žinios jis juo negalėjo laisvai disponuoti. Šatulinę kolonizaciją pradėjo Brandenburgo didysis kurfiurstas ir Prūsijos kunigaikštis Friedrichas Wilhelmas (valdė 1640–1688). Šios kolonizacijos tikslas – gausinti valdovo pajamas iš miškų, kurie jam tiesiogiai priklausė, t. p. stiprinti valstybės karinę galią. Suprasta, kad miškuose įkurti žemdirbių ūkiai duos iždui daugiau pajamų negu apdirbtos miško medžiagos. Imta kirsti miškus ir juose kurti kaimus bei viensėdžius. Miškų administratoriai parinkdavo miškuose plotų sodyboms ir kurfiursto vardu sudarydavo su būsimais ūkininkais žemės valdymo sutartis (vok. Berahmungen). Daugiausia žemdirbiai kurdinti pagal Kulmo teisę – žemės sklypą gaudavo nuosavybėn be baudžiavos prievolių. Pvz., Užbalių girioje 2 ūbus gavo Kristijono Donelaičio senelis Ansas Donelaitis, kai 1683 su dviem tokiais pat lietuviais kaimiečiais, tapusiais šatuliniais kulmiškiais (vok. Schatullkölmer), įsteigė Lazdynėlių kaimą. Poetas kulmiškius vadino karališkaisiais kelmėnais. Svarbiausia jų pareiga – nuo turimų ūbų mokėti sutartą mokestį kurfiursto iždui. Mažojoje Lietuvoje buvo daug girių, todėl šatulinė kolonizacija čia išplito. Daugiausia kurtasi palei Prieglių, Deimę, Įsrą, Nemuną, Šešupę. Dalis kūrėsi tiesiog kaip šatuliniai kaimiečiai (vok. Schatullbauer), kurie, be činšo, mokėjo apsaugos, pagalvės, ragų mokestį, eidavo girių tarnybą. Prasidėjus Didžiajai vokiškajai kolonizacijai, satuliniais kulmiškiais daugiausia tapdavo kolonistai, paprastais šatuliškiais (vok. Schatuller) – lietuvininkai. Šatuliniai ūkiai steigti to paties valsčiaus arba gretimų valsčių gyventojų, todėl daugiausia jų įsigydavo lietuvininkai. Tačiau Pilkalnio valsčiuje šatulinių kaimiečių vokiečių ūkiai sudarė 62% tokių pat lietuviškų ūkių; čia, pasienyje su Didžiąja Lietuva, iki XIX a. pr. atsirado vokiškų kaimų. Vidinė šatulinė kolonizacija Lietuvos departamente buvo dvigubai intensyvesnė negu Rytprūsių departamente.

L: Deutsches Zentralarchiv. Potsdam. Abt. Merseburg. Rep. 77; Göcking G. Der vollkommene Emigrationsgeschichte der Salzburger. Teil 1–2. Frankfurt–Leipzig. 1785; Beheim-Schwarzbach M. Colonisatorisches aus Ostpreussen // AM. Bd. 14. Königsberg. 1877; Publikationen aus den K. Preussischen Staatsarchiven. Bd. 2. Leipzig, 1878; Bd. 11, 1882. Haxthausen A. Die ländliche Verfassung in den Provinzen Ost- und Westpreussen. Königsberg, 1839; Schmoller G. Die Verwaltung Oslpreussens unter Friedrich Wilhelm I. // Historische Zeilschrift. Bd. 30. München, 1873, Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. Leipzig, 1874; Beheim-Schwarzbach M. Friedrich Wilhelms I. Colonisationswerk in Lithauen. Königsberg. 1879; Muret E. Geschichte der französischen Kolonien in Brandenburg-Preussen. Berlin, 1885; Schmoller G. Die preussische Kolonisation des 17. und 18. Jahrhunderts // Schriften des Vereins für Sozialpolitik. Bd. 32. Leipzig, 1886; Horn A. Das Hauptamt lnsterburg // Zeitschrift der Altcrtumsgesellsehaft Insterburg. H. 1. Insterburg, 1888; Schmoller G. Die preussische Einwanderung und ländliche Kolonisation des 17. und 18. Jahrhunderts. Berlin, 1898; Tetzner F. Die Slawen in Deutschland. Braunschweig, 1902; Skalweit A. Die ost-preussische Domänenverwaltung unter Friedrich Wilhelm I. und das Retablissement Litauens. Leipzig, 1906; Kuck J. Die Siedlungen im westlichen Nudrauen. Leipzig, 1909; Maire S. Die ersten Schweizerkolonisten in Lithauen // AM. Bd. 46. Königsberg. 1909; Mortensen G. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnisse von Pr. Litauen. Berlin, 1927; Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K. 1935; Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935; Natau O. Mundart und Siedlung im nordöstlichen Ostpreussen // Schriften der Albertus-Universität. Bd. 4, Berlin, 1937; Rieckenberg H. Die Schatullsiedlung in Preussen bis zum Jahre 1714 / AF. Jg. 16, H. 1. Königsberg, 1939; Terveen F. Gesamtstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen Ostpreussen unter Friedrich Wilhelm I. 1714–1740. Göttingen, 1954; Kuhn W. Geschichte der deutschen Ostsiedlung in der Neuzeit // Ostmitteleuropäische Vergangenheit und Gegenwart. Bd. 2. Köln, 1957; Kuhn W. Die neuzeitliche deutsche Ostsiedlung in heutiger slawischer und deutscher Sicht. Marburg, 1964; Kušneris-Knyševas P. I. Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis. Čikaga, 1979; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., 2001.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Kolonistams dalijama žemė Mažojoje Lietuvoje, XVIII a. / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo