prūsų sukilimai
prsų sukilmai, prūsų bandymai XIII a. jėga nuversti Kryžiuočių ordino valdžią. Ordinas į prūsų žemes atsikėlė siekdamas apkrikštyti pagonis, tačiau krikščionybės platinimas (dar skaitykite krikščioninimas) tapo daugiau priedanga, tikrasis tikslas buvo žemių grobimas ir vokiečių valstybės sukūrimas. Prūsai, nepatenkinti Ordino pilių statymu, vokiečių kolonistų atsikėlimu, didelėmis prievolėmis ir kita priespauda, XIII a. bandė sukilti net 5 kartus. Pirmasis prūsų sukilimas vyko 1242–1249. Iš pradžių sukilo šiaurinės prūsų žemės Varmė ir Notanga, kur buvo paimtos visos Ordino pilys, išskyrus Elbingą ir Balgą. Vėliau sukilimas persimetė į Pagudę, Pamedę ir Kulmą, kur kovoms vadovavo Pamarėlio kunigaikštis Sventopelkas. Sukilėliai, perėję per Vyslą, sunaikino visas Ordino pilis, išskyrus Torunę, Kulmą ir Rhedeną. Toliau niokojo visą Pagudę, žudė krikščionis, o jų žmonas ir vaikus ėmė į nelaisvę; paėmė Stuhmo, Marienwerderio, Graudenzo pilis ir šalia buvusius miestelius. 1243 Sventopelkas buvo priverstas pasirašyti taiką, pasižadėjo paleisti belaisvius ir nebedaryti prieš Ordiną jokių sutarčių ir karinių žygių, atidavė įkaitais savo sūnų Mestviną ir 2 kilminguosius asmenis. Siekdamas susigrąžinti sūnų, 1244 jis pradėjo naują žygį Kulmo krašte: Vyslos ir Nogatės upių santakoje pastatė Zantiro, o Vyslos ir Bėlos upių santakoje – Schwetzės pilį; pradėjo puldinėti Elbingo ir Christburgo pilis. 1245 V 19 popiežiaus Inocento IV bule paskelbtas kryžiaus žygis prieš Sventopelką ir prūsus. 1245 pabaigoje jį pradėjo būrys kryžininkų ir Ordino didysis magistras Heinrichas Hohenlohe. 1249 II 7 tarp Ordino ir Pamedės, Pagudės, Varmės sukilėlių sudaryta Christburgo taika, pagal kurią prūsai sutiko apsikrikštyti ir pripažinti Ordino valdžią. Ordinui tęsiant ekspansiją į prūsų žemes, kilo antrasis – Didysis prūsų sukilimas (1260–1274). Jį numalšinę kryžiuočiai puolė Nadruvą ir Skalvą (jos nukariautos 1274–1277). Po to vyko Skomanto vestų sūduvių ir lietuvių didelis antpuolis į Vakarų Prūsiją ir trečiasis prūsų sukilimas (1277). Nors buvo planuotas visų Didžiajame prūsų sukilime dalyvavusių genčių sukilimas, tačiau į kovą stojo tik pagudėnai ir dalis bartų, todėl šis sukilimas greitai numalšintas, o sukilėlių likučiai pasitraukė į LDK ir Traidenio apgyvendinti Gardino bei Slanimo apylinkėse. Tai leido Ordinui tęsti Prūsos nukariavimą; 1278–1283 sutriuškinti sūduviai. Tuo baigtas Prūsos užkariavimas ir pradėtas karas su LDK. 1286 (ar 1289) Bartoje ir Pagudėje rengtas ketvirtasis prūsų sukilimas. Sukilimo organizatoriai kreipėsi pagalbos į Rügeno kunigaikštį Vislavą II, bet buvo susekti ir nubausti kovoms dar neprasidėjus. 1295 Notangoje kilo paskutinis, penktasis prūsų sukilimas, vadovautas Sabino, bet jis t. p. greitai numalšintas. Nukariautų prūsų pasipriešinimas pasireikšdavo ir slapta parama lietuviams (1285 skalvis Girdilas į lietuvių pasalą atvedė 100 jam patikėtų vokiečių, 1337 du prūsų vitingai mėgino išduoti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui Ordino pastatytą Bajerburgo pilį), tačiau silpstant prūsų pasipriešinimui ir stiprėjant lietuvių kovoms su kryžiuočiais (kurių metu nukentėdavo ir Prūsa), prūsai turėjo susitaikyti su Ordino valdinių statusu bei dalyvauti jo karuose (dar skaitykite Kryžiuočių ordino kovos su lietuviais). Kryžiuočiai nugalėjo prūsus, nes juos rėmė popiežiai ir Vakarų bei Vidurio Europos valdovai; pergalę rėmė technologinė Ordino persvara (ištobulinta karybos technika, neįveikiamos tvirtovės ir kita); Ordino strategija (svarbiausių krašto punktų užėmimas ir įsitvirtinimas, pasikliaujant laivyno persvara ir kita); socialinis bei ekonominis Prūsos silpnumas (prūsų gentys nesugebėjo susitelkti, nebeturėjo savos kariaunos, didesnių išteklių), neretos išdavystės. XVI a. dar vyko kaimiečių sukilimai, bet jie nepasiekė ankstesnio masto.
Dar skaitykite: kryžiaus karai Baltijos šalyse, kryžiaus žygiai, Kryžiuočių ordino belaisviai, Kryžiuočių ordino prekyba su pagonimis.
L: Anysas M. Senprūsių laisvės kovos. Chikago, 1968; Ivinskis Z. Prūsų christianizacija (rankraštis); Jasas R. Didysis prūsų sukilimas; LTE; Matusas J. Senovės prūsų žemės nukariavimas. K., 1940; Okulicz-Kozaryn Ł. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997; Pruß H. Preußische Geschichte. Stuttgart, 1900. T. I; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989.
Tomas Baranauskas
MLEA