Zenonas Ivinskis
Ivnskis Zenonas 1908 V 25Kaušėnuose (Telšių aps.) 1971 XII 24Bonoje (Vokietija), istorikas. Filosofijos mokslų daktaras (1932), istorijos mokslų habilituotas daktaras (1934). 1925 baigė Telšių gimnaziją, po to – Lietuvos universiteto Kaune Teologijos-filosofijos fakultetą. 1929–1930 tobulinosi Müncheno, Berlyno universitetuose. Remdamasis Prūsijos valstybės slaptajame archyve Berlyne ir Dancigo archyvuose surasta medžiaga parašė habilitacinį darbą Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai XVI a. I pusėje, kurio pagrindu 1934 išleista knyga Lietuvos prekyba su Prūsais. 1933–1940 dėstė Kauno, 1941–1943 Kauno ir Vilniaus universitetuose. Nuo 1933 Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1937–1940 jos sekretorius. 1939 Lituanistikos instituto Istorijos skyriaus narys. 1941 įkurtos Lietuvos mokslų akademijos narys. Nuo 1941 pavasario dalyvavo pasipriešinimo bolševikams sąjūdyje. 1944 rudenį Ivinskis pasitraukė į Vokietiją. 1945 VI–1947 XII buvo Lietuvos reikalų komiteto vyriausiosios valdybos narys. 1947–1949 lietuviškoje gimnazijoje Nürtingene, po to Schwäbisch Gmünde dėstė istoriją. 1949–1963 Vatikano (Romoje) archyve rinko istorinę medžiagą. 1963–1971 dėstė Bonos universitete. Nuo 1953 Baltų instituto Bonoje narys, 1955–1956 jo vedėjas. Dalyvavo Lietuvos laisvinimo veikloje, 1953–1955 Lietuvių fronto bičiulių Europoje pirmininkas. Ivinskio daktaro disertacija Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16. Jahrhunderts, 1933 [Lietuvos valstiečių luomo istorija nuo seniausių laikų iki XVI a. pradžios], minėtas habilitacinis darbas bei Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida (išspausdinta 1933) skirti socialinei ir ekonominei istorijai. Adolfo Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (1936) Ivinskis parašė sudėtingą skyrių apie perėjimo iš pagonybės į krikščionybę laikotarpį. Dalyvavo rengiant kolektyvines monografijas Vytautas Didysis. 1350–1430 (1930) ir Jogaila (1935). Kiti veikalai: Vytauto Didžiojo darbai katalikų Bažnyčiai Lietuvoje (1930); Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva (1933); Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų (1935); Senosios Lietuvos vaidmuo Europos istorijoje (1936); Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė (1936); Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo (1937); Senovės lietuvių religijos bibliografija (1938); Mindaugas und die Žemaiten, 1938 [Mindaugas ir žemaičiai]; Trakų salos pilis (1941); Senasis lietuvių tikėjimas (1944). Ir tarp išeivijos lietuvių Ivinskis liko vienas žymiausių Lietuvos praeities tyrėjų. Jis siekė parašyti vien mokslinių nagrinėjimų duomenimis paremtą ir įvertintą lietuvių tautos, jos valstybingumo proceso istoriją – Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 Romoje, 1991 Vilniuje); veikalo nespėjo baigti. Detaliai ir kvalifikuotai aptarė Lietuvos istoriografiją, pateikė modifikuotą valstybingumo raidos periodizaciją. Ivinskio paskelbtos svarbiausios studijos bei straipsniai: Lietuvių tautos istorijos periodizacijos metmenys (1946); Mindaugas und seine Kronne, 1954 [Mindaugas ir jo karūna]; Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva (1955–56); Lietuvos ir Apaštalų sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII a. galo) (1961); Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokario tyrinėjimų šviesoje (1964); Reformacijos raida Lietuvoje iki jėzuitų atvykimo (1569) (vokiečių kalba 1967); Die Baltische Frage im 17. Jahrhundert, 1970 [Baltijos klausimas XVII a.]. Studijoje Lietuvos sienų klausimu (santrauka išspausdinta 1952, tekstas 1997 knygoje Lietuvos sienų raida, t. 2) apžvelgė Lietuvos sienas su Prūsija bei jų kaitą, pagrindė Karaliaučiaus krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę (1947 paskelbė Lietuvos sienų žemėlapį). Ivinskis buvo Lietuvių enciklopedijos Lietuvos istorijos iki 1600 skyriaus redaktorius.
L: Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. T. 1–4. Roma, 1978–89.
Algirdas Matulevičius
Iliustracija: Zenono Ivinskio „Rinktinių raštų“ IV tomo viršelis, Roma, 1987