Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Zigmas Zinkevičius

XX–XXI a. lietuvių kalbininkas.

Zinkẽvičius Zigmas (1925 I 4 Juodausiuose, Ukmergės aps. 2018 II 20 Vilniuje), lietuvių kalbininkas. Habil. dr. (humanitariniai mokslai; filolgijos mokslų dr. 1967). Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1990), Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys (1991), Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos mokslų akademijos narys (1991), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995), Latvijos universiteto garbės dr. (1991), Vytauto Didžiojo universiteto garbės dr. (1994). Mažosios Lietuvos enciklopedijos autorius ir talkininkas, vyriausiasis redaktorius, redakcinės kolegijos narys, prezidentas, Filologijos skyriaus vedėjas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pirmininkas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys. 1950 baigė Vilniaus universitetą ir iki 1994 jame dėstė; profesorius (1969); 1956–1968 Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973–1988 Lietuvių kalbos, 1988–1991 – Baltų filologijos katedros vedėjas. 1995–1996 Lietuvių kalbos instituto direktorius. 1996–1998 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. Produktyviausias pastarųjų dešimtmečių lietuvių kalbininkas, daug nuveikęs lietuvių kalbos dialektologijos, istorinės gramatikos, kalbos istorijos, onomastikos srityse. Svarbiausias dialektologijos veikalas – Lietuvių dialektologija (1966, Lietuvos valstybinė premija 1968), kuriame pateikta lyginamoji lietuvių kalbos tarmių fonetika ir morfologija, 75 tarmių fonetinių duomenų žemėlapiai. Su Aleksu Girdeniu sudarė naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (1966, 1969). Knygoje Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje (1977) aptarė daugiau kaip 5000 lietuviškų asmenvardžių, detaliai išnagrinėjo lietuviškų pavardžių lenkinimo procesą. Lietuvių kalbos akcentologijos istorijai reikšmingas Zinkevičiaus tyrimas Iš lietuvių istorinės akcentologijos: 1605 m. katekizmo kirčiavimas (1975). Parašė studijas apie Martyno Mažvydo (1977–1979), Konstantino Sirvydo (1971), Saliamono Mozerkos Slavočinskio (1974), Kristijono Donelaičio (1993) raštų, Merkelio Petkevičiaus Katekizmo (1970–1971), Wolfenbüttelio postilės (1986) kalbą. Sukūrė teoriją apie tris lietuvių raštijos pradžios rašomąsias kalbas (1972, 1977). Zinkevičiaus rūpesčiu parengta ir išleista apie 20 lituanistinių kalbos vadovų aukštosioms mokykloms. Išleido studijų vadovus Lietuvių kalbos dialektologija (1978), Lietuvių kalbos istorinė gramatika (t. 1–2, 1980–1981; tai pirmoji lietuvių kalbos istorinė gramatika, kurioje nuosekliai nagrinėjami visi pagrindiniai lietuvių kalbos gramatikos klausimai), monografijas Rytų Lietuva praeityje ir dabar (1993; rusų kalba 1996), The History of the Lithuanian Language, 1996 [Lietuvių kalbos istorija], populiarias knygas Kaip žmonės išmoko rašyti (1958), Lietuvių kalbos tarmės (1968), Kalbotyros pradmenys (1969), Kalbininkas K. Būga (1981), Tautos kilmė (su kitais, 2006, anglų ir vokiečių kalbomis 2005, rusų kalba 2006, italų kalba 2007). Parengė K. Būgos Rinktinius raštus (t. 1–3, 1958–1961), rodyklių tomą (1962). Parašė knygą Kazimieras Būga: gyvenimas ir darbai (1979), su kitais Lietuvių kalbos vadovėlį IX–XI klasei (1971). Parašė jotvingių kalbos žodynėlį Pagonių šnektos iš Narevo (1983, 1985). Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė daug straipsnių įvairiais lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, istorinės gramatikos, lietuvių kalbos tyrimų istorijos, bendrosios kalbotyros klausimais, recenzavo daug lingvistikos veikalų. Su Mažąja Lietuva susiję straipsniai: Lenkų–jotvingių žodynėlis? (1985), Nauja apie jotvingių kalbą (1985), Buvusios Mažosios Lietuvos tarmės (1989), Mažosios Lietuvos XVIII–XIX amžiaus folkloro reikšmė lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai (1992), Pastabos Mažosios Lietuvos katalikų raštijos istorijai (1994). Svarbiausias veikalas Lietuvių kalbos istorija (Lietuvos mokslo premija 1995): t. 1 Lietuvių kalbos kilmė (1984), t. 2 Iki pirmųjų raštų (1987), t. 3 Senųjų raštų kalba (1988), t. 4 Lietuvių kalba XVIII–XIX a. (1990), t. 5 Bendrinės kalbos iškilimas (1992), t. 6 Lietuvių kalba naujaisiais laikais (1994); išleistas ir specialus tomas Rodyklės ir bibliografija (1995). Jame daug vietos skiriama Mažajai Lietuvai. Lietuvių kalbos atlaso (t. 1–3, 1977–1991) redakcinės kolegijos, žurnalo „Baltistica“ redakcijos narys. Kitos Zinkevičiaus knygos: Lietuvos poteriai (2000), Krikščionybės ištakos Lietuvoje (2005), Lietuvių tautos kilmė (2005), Lietuvių tarmių kilmė (2006), Senosios Lietuvos valstybės vardynas (2007), Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas (2007), Rašto kilmė (2007), Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą (2008), Rinktiniai straipsniai (t. 1–4, 2002–2004; IV tome skelbiama bibliografinė rodyklė), Lietuvių asmenvardžiai (2008), Lietuvos vardasKilmė ir formų daryba, Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą, Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: polonizacijos apybraiža, Šventasis Brunonas ir Lietuva (visos 2010), Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Lenkijoje pavardėse: slavizacijos apybraiža, Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė, Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių (visos 2011), Vilnijos lenkakalbių pavardės (2012), Lietuviai: praeitis, didybė, sunykimas (2013 22014). Parašė atsiminimų Kaip aš buvau ministras (1998), Prie lituanistikos židinio (1999), Po aštuonerių metų (2006), publicistikos knyga Istorijos iškraipymai (2004). Apdovanojimai: Herderio premija (1994), Ldk Gedimino ordino Komandoro kryžius (1995), Kazimiero Būgos premija (1995).

L: Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, t. 2. V., 1982; Sabaliauskas A. Ukmergiškiai gali juo didžiuotis // Eskizai. 2005; Smoczyński W. The 70th birthday of Zigmas Zinkevičius // Linguistica Baltica. 1994.

Algirdas Sabaliauskas

Iliustracija: Zigmas Zinkevičius su išleistu „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmuoju tomu, 2000