Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Klaipėdos krašto statutas

Klaipėdos krašto konvencijos priedas, kuriuo Lietuva Klaipėdos kraštui nustatė autonomijos jurisdikciją.

Klapėdos krãšto statùtas (1924), Klaipėdos krašto konvencijos priedas, kuriuo Lietuva Klaipėdos kraštui nustatė autonomijos jurisdikciją. Mažosios Lietuvos tautinė taryba 1920 II 21 nutarė iš savo narių sudaryti specialią komisiją, kuri parengtų ir pateiktų Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti ypatingas normas (statutą), kaip (atsižvelgiant į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos reikalus) bus valdomas Klaipėdos kraštas. Taryba kovo 19 d. paprašė Lietuvos Respublikos vyriausybės, kad ji krašto priglaudimo sąlygoms nustatyti sudarytų komisiją. Rezoliuciją Seimas priėmė 1921 XI 11. Joje konstatuota, kad Klaipėdos kraštas prie Lietuvos prijungiamas atskiro autonomijos vieneto, administruojamo demokratiniais pagrindais, teisėmis; kaip Lietuvos Respublikos daliai paliekama teisė savarankiškai rūpintis vietos ūkio, administravimo, mokesčių, darbo ir socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros ir tikybos sritimis. Tai buvo būsimo Klaipėdos krašto statuto pagrindinės nuostatos. 1923 I 19 Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetų ir kitų organizacijų atstovų Šilutės seimas priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Ambasadorių konferencija 1923 II 16 suvereno teises į kraštą perdavė Lietuvos Respublikai. Jos dokumente konstatuota, kad Klaipėdos krašto statutas būsiąs galutinai suderintas kartu su Klaipėdos krašto konvencija. Lietuvos delegacija Ambasadorių konferencijos komisijai perdavė Bendrus sumetimus dėl būsimo Klaipėdos krašto statuto. Lietuvos vyriausybė nesitikėdama greito sprendimo skubiai parengė ir 1923 V 7 patvirtino Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Jame konstatuota, kad kraštas yra suverenios Lietuvos autonominė teritorija; detalizuotos Steigiamojo Seimo 1921 XI 11 rezoliucijos nuostatos; atsižvelgta ir į Ambasadorių konferencijos 1923 II 16 nutarimo nuostatas (išskyrus reikalavimus dėl laisvo tranzito). Laikinajame statute konstatuota, kad Lietuvos vyriausybei atstovaus prezidento skiriamas gubernatorius, o Lietuvos Respublikos ministrų kabinete Klaipėdos krašto reikalams bus ministras be portfelio. Vykdomoji valdžia priklausys 7 narių Direktorijai. Jos pirmininką skirs prezidentas, o pirmininkas pats skirs kitus Direktorijos narius. Direktorija atsiskaitys seimeliui, kuris turės įstatymų leidžiamąją galią, seimelio priimtus įstatymus skelbs gubernatorius. Seimelį 3 metams rinks pagal Lietuvos rinkimų įstatymą visi Klaipėdos krašto gyventojai. Sudaromas seimelio patariamasis organas – Ekonominė taryba (Direktorijos pirmininkas, vyriausiasis Klaipėdos miesto burmistras, Prekybos rūmų pirmininkas, vienos iš apskričių viršininkas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, Darbininkų kartelės pirmininkas). Kraštą valdant pagal Laikinąjį statutą, su Ambasadorių konferencijos komisija buvo deramasi dėl konvencijos ir galutinio Klaipėdos krašto statuto varianto. Parengtas galutinis Klaipėdos krašto statutas tapo konvencijos priedu, kurį nustatė Lietuva. Jis tik nedaug skyrėsi nuo Laikinojo Klaipėdos krašto statuto: numatyta Klaipėdos krašto statuto keitimo procedūra; Direktorijos pirmininką skiria ne Lietuvos prezidentas, bet Klaipėdos krašto gubernatorius, Direktorijos sudėtis sumažinta nuo 7 iki 4 narių; Klaipėdos krašto statuto tekstas padidėjo nuo 31 iki 38 straipsnių. Klaipėdos krašto statutas įsigaliojo 1924 V 8, pasirašius konvenciją. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos vyriausybei Klaipėdos krašto statute palikta pakankamai teisių daryti poveikį krašto raidai. Muitai, pasienio policija, ryšiai, geležinkelis, saugumo policija, sienų apsauga, apyvartos ir akcizo mokesčiai, kreditas, draudimo įstaigų veikla priskirta Lietuvos centrinės valdžios kompetencijai. Autonominės valdžios organai privalėjo laikytis ne tik Klaipėdos krašto statuto, bet ir Lietuvos Konstitucijos. Klaipėdos krašte paskelbta karo padėtis turėjo įtakos ir Klaipėdos krašto statuto nuostatų taikymui. Kartu Klaipėdos krašto statuto priešininkams paliko galimybę oponuoti, ginčyti atskirų straipsnių įgyvendinimą, kreiptis į tarptautines organizacijas dėl galimų jo pažeidimų. Dėl to nagrinėjant Klaipėdos krašto bylą kilo konfliktų (Hagos tribunolo sprendimas Klaipėdos krašto byloje 1932; konvencijos signatarių priekaištai Lietuvos vyriausybei dėl tariamų Klaipėdos krašto statuto pažeidimų, susijusių su 1934–1935 nacių teismu; dažni Vokietijos priekaištai). Hagos tribunolas konstatavo, kad reikalus, kurie nėra Klaipėdos krašto autonominių organų kompetencija, sprendžia tik Lietuvos centrinė valdžia. Klaipėdos krašto statutas priimtas sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Vadovaujantis juo Klaipėdos kraštas buvo teisėtai integruotas į Lietuvos Respubliką, todėl sumažėjo politinė ir tautinė įtampa. Klaipėdos krašto statutas nustojo veikti nacistinei Vokietijai 1939 III 22–23 okupavus kraštą.

L: Lietuva. 1921, nr. 257, 1923, nr. 45; Klaipėdos krašto valdžios žinios. 1923, nr. 52; Vyriausybės žinios. 1924, nr, 169; Užsienio Reikalų Ministerija. Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos tribunole. K., 1932; Römeris M. Klaipėdos autonomijos priežiūros sutvarkymas // Vairas. 1932, nr. 4; Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. Prisiminimai. Chicago, 1978; Klimas P. Iš mano atsiminimų. V., 1990.

Algirdas Antanas Gliožaitis