Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Versalio taikos sutartis

Versalio taikos sutartis, taikos sąlygas po Pirmojo pasaulinio karo tarp Vokietijos ir sąjunginių valstybių (Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir kitų) įteisinusi sutartis. Parengta Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–20), pasirašyta 1919 VI 28 Versalio rūmų Veidrodžių salėje. Įsigaliojo 1920 I 10. Istoriografijoje įprasta išskirti Versalio taikos sutarties nustatytų sąlygų 3 aspektus, labiausiai paveikusius Vokietiją: teritorinius…

Versãlio taikõs sutarts, taikos sąlygas po Pirmojo pasaulinio karo tarp Vokietijos ir sąjunginių valstybių (Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir kitų) įteisinusi sutartis. Parengta Paryžiaus taikos konferencijoje (1919–20), pasirašyta 1919 VI 28 Versalio rūmų Veidrodžių salėje. Įsigaliojo 1920 I 10. Istoriografijoje įprasta išskirti Versalio taikos sutarties nustatytų sąlygų 3 aspektus, labiausiai paveikusius Vokietiją: teritorinius nuostolius, faktinį kariuomenės likvidavimą ir reparacijas.

1. Teritoriniai nuostoliai. Versalio taikos sutarti nustatė naujas Vokietijos sienas Europoje (27, 28 str.). Eupeno ir Malmedy sritys po vietinių gyventojų plebiscito turėjo būti perduotos Belgijai (34 str.), Vokietijai buvo uždrausta tobulinti esamus ar konstruoti naujus įtvirtinimus kairiajame Reino krante ir dešiniajame krante 50 km ruože į rytus nuo Reino (42 str.); šioje Reino zonoje t. p. uždrausti kariniai manevrai ir karinių dalinių laikymas (43 str.). Saro anglių kasyklų baseinas buvo perduotas eksploatuoti Prancūzijai kaip kompensacija už nuniokotas šiaurės Prancūzijos kasyklas; 15 metų Saro srities administravimą turėjo vykdyti Tautų Sąjunga, o po to Saro gyventojai dėl savo krašto ateities turėjo balsuoti plebiscite (45–49 str.). Prancūzijai turėjo būti grąžintas Elzasas ir Lotaringija (51 str.). Vokietija turėjo pripažinti naujas sienas su Lenkija, perduodama jai didžiąją Vakarų Prūsijos dalį, Aukštutinę Sileziją ir Poznanės provinciją (87 str.). Dėl naudingųjų iškasenų turtingos Aukštutinės Silezijos dalies politinės priklausomybės turėjo būti surengtas vietinių gyventojų plebiscitas (88 str.). Dėl Rytų Prūsijos pietinių apskričių politinės priklausomybės turėjo būti surengtas vietinių gyventojų plebiscitas (94, 96 str.). Vokietija turėjo atsisakyti Rytų Prūsijos šiaurinės dalies – Klaipėdos krašto (jis buvo perduotas administruoti Antantės valstybėms; 99 str.) ir Dancigo srities, kur buvo įkurtas laisvasis Tautų Sąjungos prižiūrimas miestas (100, 102 str.). Nauja siena tarp Danijos ir Vokietijos Schleswige turėjo būti nustatyta surengus vietinių gyventojų plebiscitus (109 str.). Vokietija turėjo atsisakyti visų teisių į savo buvusias teritorijas, esančias už Europos ribų (118 str.).

2. Faktinis kariuomenės likvidavimas. Vokietijos generalinis štabas turėjo būti likviduotas, o kariuomenė demobilizuota ir sumažinta: iki 1920 III 31 joje galėjo likti ne daugiau kaip 7 pėstininkų ir 3 kavalerijos divizijos, ne daugiau kaip 100 tūkst. karių visuose kariuomenės daliniuose (160–163 str.), nustatytas bendras Vokietijos karininkų skaičius – iki 1,5 tūkst. (183 str.). Buvo nustatytos galimos turėti ginkluotės kvotos, o nustatytą kiekį viršijanti ginkluotė turėjo būti konfiskuota (165 str.), ginklų ir amunicijos gamybos apimtys žymiai sumažintos, gamyba galėjo vykti tik prižiūrima Antantės šalių (168 str.). Privalomoji karinė tarnyba Vokietijoje turėjo būti panaikinta ir įvesta tik savanoriškoji (173 str.), mobilizacija uždrausta (178 str.). Visos Reino zonoje buvusios fortifikacijos turėjo būti demontuotos (180 str.). Nustatytos kvotos karo laivynui: 6 Deutschland ar Lotharingen tipo šarvuočiai, 6 lengvieji kreiseriai, 12 eskadrinių minininkų, 12 torpedinių katerių ir jokių povandeninių laivų (181 str.), uždrausta statyti ar įsigyti kitokius, nei nurodyta sutartyje, laivus (190 str.), nustatyta 100 hidroplanų povandeninių minų paieškai kvota ir uždrausta turėti kitokią karinę aviaciją (198 str.). Visą karinę kontrolę turėjo vykdyti speciali Sąjungininkų kontrolės komisija (203 str.).

3. Reparacijos. Vokietija turėjo prisiimti atsakomybę už visus sąjungininkų Pirmajame pasauliniame kare patirtus nuostolius (231 str.). Antantei reikalaujant Vokietija sutiko kompensuoti patirtus nuostolius (232 str.). Kompensacijų dydį turėjo apskaičiuoti Reparacijų komisija (233 str.): iki 1921 IV 30 Vokietija turėjo sumokėti pirmąją reparacijų dalį – 20 mlrd. aukso markių ekvivalentą auksu, produktais, laivais, vertybiniais popieriais ar kitu būdu, kurį nustatys Reparacijų komisija (235 str.). Sutartis Vokietijai iš esmės buvo primesta be derybų, todėl Antantės sąlygų priėmimas pačioje Vokietijoje buvo pavaizduotas kaip diktatas. Remiantis Versalio taikos sutartimi, 1920 II 15 Klaipėdos krašte buvo paskelbta Prancūzijos administravimo Antantės vardu pradžia, 1920 VI 11 Rytų Prūsijos pietinėse apskrityse buvo surengti Vokietijai palankūs gyventojų plebiscitai, 1920 XI 9 Dancigas tapo laisvuoju miestu, 1921 suformuotas vadinamasis Lenkijos koridorius ir išvesta nauja siena su Lenkija, geografiškai perskyrusi Vokietiją į 2 dalis.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Žemėlapio, kurį pateikė Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijai, dalis / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Iliustracija: Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijai pateikto žemėlapio antraštė ir sutartiniai ženklai / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Iliustracija: Teritorinis žymeklis, pastatytas pagal Versalio taikos sutartimi nustatytą sieną / Iš MLEA

Iliustracija: Teritorinis žymeklis, pastatytas pagal Versalio taikos sutartimi nustatytą sieną / Iš MLEA