Nida
Nidà, Ndė, kuršininkų kopininkų kalba Nide (vok. Nidden), bažnytkaimis ir kurortas Kuršių nerijoje, Klaipėdos apskrityje, 49 km į pietvakarius nuo Klaipėdos, Kuršių marių pakrantėje, nuo Bulvikio rago iki Parnidžio įlankos. Gyventa nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos. Į pietvakarius nuo dabartinės Nidos, palvėje prie buvusios pajūrio lagūnos ir protakos iš Kuršių marių į Baltijos jūros aptikta akmens amžiaus gyvenvietė; XX a. pabaigoje ją tiriant rasta ilgaamžio gyvenimo pėdsakų. Parnidžio kopos atšlaitėje aptiktos žalvario amžiaus gyvenvietės liekanos. Apylinkėse aptikta ir daugiau senųjų gyvenviečių, pavienių archeologinių radinių – gyvenimo įvairiais laikotarpiais pėdsakų. Minėta 1385 Noyken, Noyden, 1437 Nidden, 1502 Nyden. XV a. gyventa Senojoje (arba Pirmojoje) Nidoje – kelis kilometrus piečiau, Grobšto rago šiaurvakariniame pakraštyje. Ten veikė karčema. 1559 gyveno 18 žvejų ir 8 pusžvejų šeimos, 10 kitų žmonių. Apie 1675 keliaujančios kopos užpylė Senąją Nidą. Jos gyventojai šiauriau, ties Tylos slėniu (palvės viduryje, arčiau Baltijos jūros, greta pašto kelio) įkūrė Antrąją Nidą. Iš šios liko vadinamieji markapiai. Šią Nidą užpustant apie 1725 išsikelta dar šiauriau, įkurta Skruzdynė (dabartinės Nidos vidurinioji dalis). 1773–1784 Nidoje gyveno 85 žmonės. Apie 1743 įsteigta Nidos pradinė parapinė mokykla. XVIII a. pabaigoje pajūryje stovėjo Nidos žvejų pašiūrės – prieglaudos. Apie 1775 Nidoje gimė lietuvių raštijos darbuotojas Kristijonas Endrikis Mertikaitis. XIX a. viduryje iš užpustomų Nidos Naglių žmonės kėlėsi į čia ir šiauriau Skruzdynės įkūrė Purvinę (dabartinės Nidos šiaurinė dalis). Pustomas smėlis supylė dabartines kopas (dar skaitykite: Angių kalnas, Parnidžio kalnai, Parnidžio kopa, Urbo kalnas), juosiančias Nidą iš vakarų pusės. Su keliaujančiu smėliu kovota nuo XIX a. pradžios (dar skaitykite kopų želdinimas), apie 1880 Nidos kopos sustabdytos. 1806 gyveno 275 žvejai, 8 samdiniai, karčemninkas ir pašto stoties prižiūrėtojas Davidas Gottliebas Kuwertas. 1817 gyveno 232 gyventojai ir buvo 31 ugniakuras, Nidą supo 138 pėdų aukščio smėlio kopos. 1846 Nida buvo Rasytės valsčiaus ir Juodkrantės parapijos kaimas su 355 gyventojais ir 40 ugniakurų; kalbėta lietuviškai. 1849 įsteigta Nidos parapija. 1871 gyveno 515 žmonių, buvo 47 gyvenamieji namai (iš jų 300 ir 28 pačioje Nidoje; 215 ir 19 Skruzdynėje bei Purvinėje). Prūsijos–Prancūzijos karo 1870–1871 metu piečiau Nidos įrengta prancūzų karo belaisvių stovykla vadinama Tylos slėniu smėlynuose (taip keršyta už Afrikos smėlynuose kalintus prūsų karo belaisvius). Dėl didelio kalintųjų mirtingumo vieta praminta Mirties slėniu. 1874 ant Urbo kalno pastatytas 27 m aukščio švyturys. Įkurta gelbėjimo stotis. 1885 gyveno 686 žmonės (iš jų 1 žydas), buvo 66 gyvenamieji namai, valdyta 2887 ha žemės (tarp jų tik 3 ha arimų, pievų visai neturėta). 1890 pamaryje pastatytas uostas laivams. 1905 gyveno 803 žmonės, buvo 99 gyvenamieji pastatai, vyravo vokiškai kalbėję gyventojai. 1912 gyveno 800 žmonių. Veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, 2 viešbučiai, 3 užeigos namai (Martin Sakuth – Sakutis ir kiti), taupomoji-skolinamoji kasa, 3 žuvies prekybos įstaigos, 5 krautuvės, dirbo keli amatininkai (F. Naussed – Nausėdas, Mich. Pietsch – Pyčas ir kiti). Po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrus Klaipėdos kraštą, 3 km piečiau Nidos buvusi Klaipėdos ir Sembos apskrities riba tapo valstybine siena. 1925 Nida (su Purvyne ir Skruzdyne) turėjo 721 gyventoją, valdė 29 ha žemės; girininkijoje gyveno dar 15 žmonių. 1925 pastatyta nauja mokykla; 1928 įsteigtas Nerijos muziejus. 1932 įrengta Lietuvos kariuomenės sanatorija, jaunimo nakvynės namai. 1933 Nida gavo kurorto teises. Veikė lietuvių pradžios mokykla, vaikų darželis. Vasarą būdavo apie 5000 poilsiautojų ir 3000 turistų; atvykdavo daug ekskursijų iš Didžiosios Lietuvos. Vietos gyventojai vertėsi žvejyba, pelnėsi iš vasarotojų, augino gyvulius (šieną atsiplukdydami kuršvaltėmis per Kuršių marias iš Nemuno deltos pievų). Ilgai išliko varnų gaudymas. Tarpukariu statyti tradicinio pavidalo mediniai pastatai (dar skaitykite: Isenfelso namelis, Tomas Mannas). 1939 gyveno 847 gyventojai, susiklosčiusi vaizdinga gyvenvietė su būdingais įvairiai papuoštais (dar skaitykite: lėkiai, puošmenos, vėjalentės) mediniais pastatais. Garsėjo Nidos kapinės ir jų krikštai. Savo išvaizda išsiskyrė Stragio svetainė Elnynas (vok. Elchrevier), Sakučio viešbutis, G. Blodės viešbutis su dailininkų paveikslais. Buvo nemažai įvairaus dydžio pensionatų, užeigų ir kita. Nidos lankytojus traukė egzotiški vaizdai: dešimtys burinių kuršvalčių pakrantėse ir mariose, palvėje dažni briedžiai, padžiauti žvejų tinklai, džiovintos ir rūkytos žuvys, marių paukščiai, praskrendančių paukščių būriai. Vaizdinga gyvenvietė suniokota sovietinės okupacijos metais: nusiaubta bažnyčia, nugriautas Neringos istorijos muziejus ir dešimtys kitų būdingų pastatų, išgriautas senasis centras. Po 1945 Nida varganai gyvavo tuomet draudžiamoje lankyti Kuršių nerijoje. Vėliau ji staigiai plėsta kaip kurortas, statant daug standartinių bei netradicinio pavidalo pastatų, nugriaunant ar perstatant daug senųjų statinių. Sunaikintas senasis jūrinės kultūros paveldas: buvusios išyros, gausios kuršvaltės ir kita. Sovietinės okupacijos metais nuo 1945 Nida visiškai pakeista; teliko nedideli senojo bažnytkaimio fragmentai. Po 1990 Mažosios Lietuvos paveldas toliau naikinamas perdirbant senosios gyvenvietės liekanas.
Dar skaitykite: Dailininkų kolonija, kopininkų pastatai ir sodybos, Kuršių marių laivyba, Kuwertai.
L: Schlicht O. Die Kurische Nehrung in Wort und Bild. Königsberg, 1924; Mager F. Die Landschaftsentwicklung der Kurischen Nehrung. Königsberg, 1938; Schmidt-Rottluf K. Bilder aus Nidden. 1913. Stuttgart, 1963; Rimantienė R. Nida. Senųjų baltų gyvenvietė. V., 1989; Putrius J. Iš Nidos mokyklos istorijos 1743 –1939 m. // Mažoji Lietuva, 1992 IX 3; Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. V., 1998; Rimantienė R. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. V., 1999; Strakauskaitė N. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001; Baranauskas M. O nerija, lietuviškoji, nuostabioji. Klaipėda, 2001.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Nidos herbas, aprobuotas Heraldikos komisijos, 1968
Iliustracija: Nida iš paukščio skrydžio, iki 1939 / Iš Gedimino Žulio rinkinio
Iliustracija: Nidos panorama, iki 1939 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Nidos žvejai: tėvas ir sūnus Micheliai Engelinai, apie 1957
Iliustracija: Michelis Pugelis, apie 1940 / Iš MLEA
Iliustracija: Vėtrungė su Nidos simboliais, iki 1939 / Iš MLEA
Iliustracija: Žvejų gyvenamojo namo medinės puošmenos, 1957
Iliustracija: Gėlių darželis prie tradicinio žvejų namo Nidoje, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Žvejo namas su veranda ir nendrių stogu Nidoje, parengtas priimti poilsiautojus, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Nidos žvejas su arklių kinkiniu pajūryje prie tinklų ir valčių, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Žvejai Kuršių mariose prie Aukštosios kopos, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Nidos žvejų sodybos pamiškėje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Briedžiai beržynėlyje prie Nidos, 1938 / Iš Anso Lymanto rinkinio
Iliustracija: Kopos tvirtinamos nuolat, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Pušys, palinkusios nuo Baltijos vėjo, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: „Karalienės Luizės“ viešbutis Nidoje, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Thomo Manno vasarnamis Nidoje, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Nidos užeigos namai, 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Žvejas taiso tinklus, 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Naciams užėmus kraštą, kai kuršvaltės išplaukdavo iš Nidos prieplaukos žvejoti į Kuršių marias, pakrantėje budėdavo vermachto karininkas ir ginkluotas civilis, 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Restauruotas žvejo namas-architektūros paminklas, naudojamas poilsiui / Iš Jurgio Bučo knygos „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“, 2001
Iliustracija: Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro muziejus-galerija Nidoje, 2001
Iliustracija: Johano ir Martyno Sakučių (Sakuth) kapo kryžius Nidos kapinėse, XIX a. pabaiga / Iš MLEA
Iliustracija: Bevardis kryžius Nidos kapinėse, 2003
Iliustracija: Neringos muziejus Nidoje, 1931 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“, 2004
Iliustracija: Senovinės puodynės šukė su žmogaus figūrėle, 1974 / Iš Rimutės Rimantienės knygos „Nida. Senųjų baltų gyvenvietė“, 1989
Iliustracija: Prie namo prikalta seno laivo liekana – lenta su laivo pavadinimu „Rescue“, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Paveikslas „Neringos saulė“, 1948 / Reprodukcija iš Evos Labutytės rinkinio
Iliustracija: Paveikslas „Miško kelias Nidoje“, 1910 / Reprodukcija iš Evos Labutytės rinkinio
Iliustracija: Paveikslas „Mergaitė Nidoje“, 1906 / Reprodukcija iš Evos Labutytės rinkinio
Iliustracija: Paveikslas „Kuršių marios prie Nidos“, iki 1930 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Paveikslas „Apleista kuršvaltė Nidos pakrantėje“, 1958, aliejus, drobė 70×100 / Vytauto Kaltenio reprodukcija
Iliustracija: Paveikslas „Nidos pušys“, aliejus, drobė 57,5×28 / Valentino Ivinsko reprodukcija iš Buračų šeimos rinkinio
Iliustracija: Paveikslas „Pušų ir žvejų kaimelis“ (Skruzdynė), tempera, kartonas / Valentino Ivinsko reprodukcija iš Buračų šeimos rinkinio
Iliustracija: Paveikslas „Nidos švyturys“, aliejus, drobė 31,5×34, 1933 / Valentino Ivinsko reprodukcija iš Buračų šeimos rinkinio
Iliustracija: „Nidos kopos“, graviūra, 1966 / Iš Tarabildų šeimos rinkinio
Iliustracija: Paskutinieji trys autentiški mediniai Nidos kapinių krikštai, 1959
Iliustracija: Žvejienė verpia / Iš knygos „Die Kurische Nerung“, 1930
Iliustracija: Senoviška žvejo virtuvė Nidoje / Iš knygos „Die Kurische Nerung“, 1930
Iliustracija: Po naktinės žūklės Nidos įlankoje, iki 1939 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Žvejo sodyba Nidoje / Iš knygos „Die Kurische Nehrung“, 1930
Iliustracija: Kuršvaltės su Nidos vėtrungėmis / Iš knygos „Die Kurische Nehrung“, 1930