reformatai

reformãtai, evangelikai reformatai, Jono Kalvino mokymo sekėjai, kalvinizmą išpažįstanti Bažnyčia. Evangelikų Reformatų Bažnyčia vadinama trumpiniu, kilusiu nuo pilno pavadinimo Dievo žodžiu reformuota Bažnyčia.

Mažojoje Lietuvoje reformatų bendruomenės atsirado (XVI a. viduryje) įsikūrus olandų ir škotų pirkliams bei amatininkams, vėliau jas papildė išeiviai iš Prancūzijos, Lietuvos, Lenkijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Reformatams įsitvirtinti krašte padėjo Prūsijos valdančiosios dinastijos kunigaikščio Johanno Sigismundo perėjimas į reformatų tikėjimą (1613). Jam tapus Prūsijos hercogu (1618), liuteroniška krašto aukštuomenės dauguma, baimindamasi priverstinio reformatų tikėjimo protegavimo, buvo nusiteikusi priešiškai, todėl viešajame krašto gyvenime reformatai ne iš karto buvo pripažinti, melstis jiems leista pilies salėje arba privačiuose namuose.

Pirmąsias reformatų pamaldas 1616 X 20 Karaliaučiuje laikė kunigas Johannesas Crocius, 1617 IV 26 vyko pamaldos su Šventąja Vakariene. 1640 įvyko pirmosios viešos pamaldos. Reformatų padėtis pagerėjo po Trisdešimtmečio karo, Brandenburgo–Prūsijos kunigaikščių rezidenciją perkėlus į Karaliaučių. Didysis kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas 1645 reformatus pripažino lygiateise krikščionių bendrija, juos užtarė ir katalikas Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza. 1657 Prūsijai gavus suverenitetą galutinai pripažintos ir reformatų teisės. Konfesijų įvairovę ir lygiateisiškumą įtvirtino 1660 Olyvos taikos sutartis.

Nuo 1658 Karaliaučiaus reformatų bendruomenė išlaikė mokyklą, vėliau tapusią pilies mokykla, pirmasis jos mokytojas teologijos dr. Paulius Andrius Jurskis. Nuo 1646 reformatai rinko savo konsistoriją, bet sinodo neturėjo, todėl visos Bažnyčios struktūros nesukūrė. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III, 1817 IX 27 sudaręs Evangelikų Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių uniją, įkūrė unijinę Prūsijos Evangelikų Bažnyčią, bet konfesijos apjungtos tik administraciškai. Reformatų parapijas administravo Karaliaučiaus konsistorija. Karaliaučiaus provincijoje veikė 2 reformatų inspektūros – Karaliaučiaus ir Prūsų Olandijos. Karaliaučiaus inspektūrai priklausė superintendento vadovaujamos Karaliaučiaus pilies, Karaliaučiaus lenkiškoji, Piliavos, Dönhofstadto ir Klaipėdos bažnyčios. Prūsų Olandijos inspektūrai (superintendentas rezidavo Elbinge) priklausė Prūsų Olandijos, Salidavos ir Marungo bažnyčios. Gumbinės administracinėje provincijoje veikė viena inspektūra, vadovaujama konsistorijos nario pasauliečio; ji jungė bažnyčias Gėrituose, Isrutyje, Jučiuose, Gumbinėje (naujojoje miesto dalyje) ir Tilžėje. Iš 13 Reformatų Bažnyčios dvasininkų 11 buvo išlaikomi karališkojo patronato lėšomis. Pamaldos buvo laikomos ta kalba, kurios pageidavo atitinkamos bendruomenės etninė grupė. Manoma, tuo laiku pamaldų lietuvių kalba nebuvo.

Karaliaučiaus lenkiškoji parapija administraciškai priklausė Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčiai, dar XVII a. viduryje ji priklausė Užnerio distriktui. Ten dirbo kunigas Blanickis, jam mirus 1775–1812 – Lietuvos Reformatų Bažnyčios sinodo paskirtas kunigas S. Vanovskis, kuravęs užsienyje studijavusius Lietuvos sinodo stipendininkus. Klaipėdoje reformatai įsikūrė apie 1630–1635, naudojosi pilies bažnyčia. Nuo 1669 jiems leista pamaldas laikyti viešai, tam tikslui buvo įsigiję namą (sudegė 1678 gaisro metu). Pirmoji bažnyčia dabartinėje Klaipėdos Tiltų g. pastatyta 1683, veikė iki XVIII a. III dešimtmečio. 1725 prie Grįžgatvio gatvės įkurtos kapinės, veikė mokykla. 1779–1782 pastatyta nauja bažnyčia, per gaisrą 1854 sudegė. Jos vietoje 1859–1861 pagal Friedricho Augusto Stülerio projektą pastatyta nauja bažnyčia, veikusi iki sovietų okupacijos. Antrojo pasaulinio karo metais apgadinta bažnyčia sovietmečiu nugriauta, reformatų bendruomenei atsikurti neleista. Pirmasis Klaipėdos reformatų kunigas Jonas Vendelinas de Rodemas (iš Pfalco grafystės) kunigavo 1629–1635, 1641 turėjo išvykti iš Klaipėdos, 1668–1670 kunigas buvo Petras Figulus (Jablonskis) iš Bohemijos. Parapijoje kunigavo daug garsių teologų: P. A. Jurskis; Paulius Oniasas (1686–1689); Adomas Samuelis Hartmanas; Konradas Melis ir kiti. Po 1923 Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Klaipėdos evangelikų reformatų parapija liko Klaipėdos Krašto Bažnyčios sudėtyje.

Tatoris J. Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. V., 1994; Baublys A. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795–1830 metais. V., 2006; Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreußens. Bd. I. Göttingen Vandenhoeck α Ruprecht, 1968; Kriegseisen W. Sytuacja prawna, organizacija i stosunki międzywyznaniowe // Ewangelicy Polscy i Litewscy w epoce Saskiej (1696–1763). Warszawa, 1996; Schoenborn Ä. Ich sehe die Fußtapffen der Providentz Gottes. Zum Wirken des hessischen Theologen Conrad Mel (1666–1733) in Mitau, Memelund Königsberg // Arbeiten zur historischen und Systematischen Theologie Bd. 10, Berlin, 2006.

Arūnas Baublys

Iliustracija: Gumbinės evangelikų reformatų bažnyčia, 1918 / Iš MLEA

Iliustracija: Gumbinės evangelikų reformatų apeiginis indas, XIX a. / Iš MLEA

Iliustracija: Klaipėdos evangelikų reformatų bažnyčia, XIX a. / Iš Domo Kauno rinkinio