komunistai (bolševikai) Klaipėdos krašte

komunstai (bolševkai) Klapėdos kraštè. 1920 atskyrus nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą, jame, be kitų kairiųjų organizacijų ir grupių, legaliai veikė Vokietijos komunistų partijos (VKP) Rytprūsių skyriaus dalis. Kraštą valdant Santarvei (Antantei) kairieji persigrupavo. Nuo 1920 rudens veiklą suaktyvino Visuotinis darbininkų susivienijimas (VDS; Allgemeine Arbeiterunion), Komunistų darbininkų sąjunga KDS: Kommunistische Arbeiterunion) ir Komunistinė jaunimo organizacija (Kommunistische Freie Jugend). Didžiausia buvo socialdemokratinės pakraipos VDS, vienijusi apie 50 aktyvistų ir apie 400 narių. Tarp VDS pirmųjų vadų minėti Joneleit (Martynas Jonelaitis), H. Suchrau, Lippke, Skiories (Skierys), Jakušeit (Jakušaitis). KDS vadovavo Brožaitis. Komunistai (bolševikai Klaipėdos krašte) ir kiti kairieji gaudavo leidinių iš Vokietijos: Kommunistische Arbeiterzeitung [Komunistinis darbininkų laikraštis], Proletarier [Proletarai], Rote Fahne [Raudonoji vėliava], Echo des Ostens [Rytų aidas]. 1922 iš JAV į Klaipėdos kraštą atvykęs Antanas Ivaškevičius-Aivas, kaip liaudininkas, susitikinėjo su VDS ir kitų kairiųjų organizacijų atstovais, ragino kovoti už Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos. A. Ivaškevičius Klaipėdoje įsteigė kairiųjų būstinę, pavadintą Trečiuoju internacionalu, tačiau su Sovietų Rusijos komunistais nieko bendra neturėjo. Sovietų Rusijos bolševikai ignoravo tarptautinę teisę dėl tautų apsisprendimo, todėl nepaisė Tilžės akto nuostatų, nepripažino Versalio taikos konferencijos sprendimų. Jie siekė, kad Lietuvos Respublika nesuartėtų su Lenkija, kad prie Lietuvos Respublikos arba Lenkijos neprisijungtų Klaipėdos kraštas, kad šiame regione nebūtų pakeista buvusi Rusijos ir Vokietijos imperijų siena, todėl palaikė Freistaato idėją. Įvykius Klaipėdos krašte stebėjo Sovietų Rusijos pasiuntinybė Lietuvoje ir LKP(b), kuri veikė kaip Rusijos komunistų partijos (bolševikų) srities organizacija bei Komunistų internacionalo (Kominterno) sekcija, Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui perėmus valdžią Klaipėdos krašte, nelegalios LKP(b) Centro komitetas (CK), kurio veiklą skatino Sovietų Rusijos (nuo 1922 ХII 22 SSRS) pasiuntinybė, 1923 I 10 išplatino atsišaukimą, smerkiantį mažlietuvių priešinimąsi Freistaatui ir Santarvės administravimui. Sausio pabaigoje išplatinta LKP(b) CK deklaracija Klaipėdos klausimu. Joje protestuota prieš neva Klaipėdos krašto aneksiją. Taip LKP(b) CK vardu SSRS išdėstė savo nuostatas dėl Klaipėdos krašto. SSRS griebėsi diplomatijos gudrybių ir siūlėsi Klaipėdos kraštą pripažinti de jure. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos diplomatai tai laikė nereikalinga. Tuomet SSRS pasiuntinybė į Klaipėdos kraštą pasiuntė savo spaudos biuro vadovą I. S. Mickūną. 1923 II 23 slaptoje jo ataskaitoje rašoma, kad kraštą kontroliuoja Jankaus partizanai (taip komunistai vadino pasipriešinimo dalyvius), kad mažlietuvių laikysena ryžtinga ir jie palaiko Kauno (Lietuvos Respublikos) valdžią. 1923 vasarį LKP(b) CK nelegaliai išplatino deklaraciją: Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui neva priklausė tik lietuvių buržuazijos atstovai, o Šilutės seime neva nebuvo krašto darbininkų atstovų. Siekdamas daryti įtaką Klaipėdos krašto įvykiams LKP(b) CK bandė sukelti valdžios krizę Lietuvos Respublikoje. Nepavykus tai padaryti, balandžio 6–11 surengė visuotinį streiką Klaipėdos krašte. Kaip atsakas tiems įvykiams krašte įvesta karo padėtis, uždrausta komunistų veikla. Tada SSRS vadovaujamas Kominternas nelegaliam LKP(b) CK pavedė kurti slaptą komunistų organizaciją. 1923 pabaigoje į Klaipėdą atsiųstas LKP(b) CK narys Josifas Greifenbergas (Juozas Greifenbergeris, slapyvardis Klaipėdiškis). Klaipėdos uoste jis įkūrė nelegalią komunistų kuopelę, vadovaujamą jūreivio Martyno Jonelaičio (slapyvardis Šulcas). 1923 gruodį LKP(b) CK nelegaliai išplatino tezes dėl bendro darbininkų fronto sudarymo. Jos kvietė komunistus ir kitus kairiuosius pasisakyti prieš neva vokiečių kalbos persekiojimus, ragino kelti Lietuvos Respublikos valdžiai ekonominius ir politinius reikalavimus. 1924 komunistų veiklai plėsti atsiųsti LKP(b) CK darbuotojai Kazys Dominas (slapyvardis Bangaitis) ir Vulfas Šimensas (slapyvardis Tirkė). Komunistai siekė suvienyti visus kairiuosius į bendrą frontą ir jam vadovauti. Tai nepavyko. Birželio mėnesį komunistai slapta susirinko į Klaipėdos miesto konferenciją, išrinko komitetą, nutarė stiprinti ryšius su Raudonųjų profsąjungų internacionalu (RPI; Rote Govershafts Internacionale). LKP(b) IV suvažiavime Maskvoje Kominternas pareikalavo Klaipėdos miesto organizaciją pervadinti į LKP(b) Klaipėdos krašto organizaciją – Kominterno sekciją. Klaipėdos krašte Kominternas siekė turėti tiesiogiai kontroliuojamą padalinį. Suvažiavimo rezoliucijoje reikalauta Klaipėdos krašto apsisprendimo teisės iki atsiskyrimo nuo Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos kariuomenės ir valdininkų išvedimo iš jo. Komunistai palaikė ryšius su vietos vokiečių separatistų grupe, siekusia surengti ginkluotą pučą ir atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos Respublikos. Pučas turėjo įvykti 1924 VII 4, bet Lietuvos Respublikos policijos likviduotas. Komunistai plėtė savo veiklą. 1925 III 29 įkūrė ir vėliau įregistravo Klaipėdos krašto Darbininkų partiją (KKDP; Arbeiterpartei). Jos pirmininku tapo M. Jonelaitis, sekretoriumi – Vilius Joneikis. KKDP narių daugumą sudarė Vokietijos darbininkų susivienijimo kairysis sparnas. KKDP leido laikraštį Der Arbeiter (redaktorius J. Greifenbergeris) ir Didžiajai Lietuvai skirtą Valstiečių žodį (redaktorius K. Požėla). Įregistruota ir daugiau bolševikų organizacijų: Freie Warderschar des Memelgebiets [...] ir kita. 1925 LKP(b) CK į Klaipėdą nelegaliam darbui pasiuntė Ženę Frankaitę-Greifenbergerienę. Prieš rinkimus į LR III seimą LKP(b) CK siekė išplėsti KKDP veiklą visoje Lietuvos Respublikoje, perregistruoti ją kaip Lietuvos darbininkų partiją, kurios tikslas – sukurti socializmą Lietuvos Respublikoje. Iki rinkimų ji nebuvo įteisinta. Lietuvos Respublikoje bolševikų grėsmė sparčiai augo, įtampa didėjo. 1926 XII 17 suimti LKP(b) CK nariai bei aktyvesni bolševikai, tarp jų ir J. Greifenbergeris. Jam paskirta mirties bausmė. LKP(b) ir KKDP veikėjas M. Jonelaitis pabėgo į Rytprūsius. Per Klaipėdos kraštą talkinant Vokietijos komunistų partijai suaktyvintas nelegalios bolševikų spaudos gabenimas. Vienas iš nelegalaus sienos perėjimo punktų buvo ties Tilže. 1927 KKDP pirmininku tapo V. Joneikis, o LKP(b) krašto veiklai koordinuoti atsiųsta Malka Chodos (Marija Chodosaitė, slapyvardis Marta). Ji konstatavo, kad komunistai yra nacionalistinės pakraipos, neurintys supratimo apie bolševikų taktiką ir programą, nesuvokiantys karo grėsmės Sovietų Sąjungai. 1928 LKP(b) CK nutarė pertvarkyti LKP(b) Klaipėdos krašto organizaciją. Suaktyvėjus antivalstybinei jos veiklai, 1928 vasarį areštuota apie 18 jos narių, tarp jų V. Joneikis, o 1928 balandį – ir M. Chodos. Po V. Joneikio arešto komunistai neteko įtakos KKDP. Atkurti komunistų veiklą 1929 gruodį atvyko LKP(b) ir VKP(b) narys Borisas Braudo, vėliau areštuotas. Komunistų Klaipėdos krašte veiklos galimybes aiškinosi Karaliaučiaus laisvųjų socialistų studentų sąjunga. 1930 birželį į Klaipėdą ji atsiuntė savo atstovą Günterį Miulerį. Rekomenduota VKP Rytprūsių skyriui (bendradarbiaujant su LKP(b)) imti vadovauti Klaipėdos krašto revoliuciniam proletariatui. 1931 į iš Vokietijos atvyko naujas LKP(b) krašto sekretorius Solomas Goldbergas (slapyvardis Marinka). Tilžėje jis gavo suklastotą Lietuvos Respublikos pasą Jakovo Kugelmano pavarde ir apsigyveno Klaipėdoje. Jam talkino Horstas Toleikis. Komunistų veiklą pavyko atkurti. 1930 birželį LKP(b) krašto komitetą sudarė Š. Goldbergas, Henrikas Kupries (Kuprys), Valteris Bliesze (Blyžė) ir Muša Levinaitė. Pradėtas leisti nelegalus laikraštis Rote Fahne [Raudonoji vėliava] vokiečių ir lietuvių kalbomis. 1931 spalį už antivalstybinę veiklą buvo areštuotas Š. Goldbergas ir aktyvesni jo pagalbininkai. Eiti LKP(b) krašto sekretoriaus pareigas pavesta G. Kabui. 1932 sausį į Klaipėdą komunistų veiklai stabilizuoti atsiųstas instruktorius Mauša Amduras (Michailas Žukauskas, slapyvardis Vabalas), tačiau tai nepavyko. 1932 Vincas Mickevičius (Kapsukas), gyvenęs Maskvoje, išleido brošiūrą Klaipėdos krašto apsisprendimo ir laisvo atsiskyrimo nuo Lietuvos teisė. Joje apibendrinta Kominterno pozicija Klaipėdos krašto atžvilgiu. Komunistų veiklai 1932 pabaigoje atkurti atsiųstas LKP(b) CK instruktorius Šmuelis Šadevičius (slapyvardis Ivanov). Jis konstatavo, kad komunistų nebeliko. 1933 po Hitlerio atėjimo į valdžią uždraudus VKP veiklą, nutrauktas ir bolševikinės literatūros gabenimas iš Rytprūsių į Klaipėdos kraštą ir kitur. Kaip atsakas išplatintas VKP Rytprūsių ir Danzigo, Lenkijos KP Gdynės ir Pamario bei LKP(b) krašto organizacijų atsišaukimas, raginantis telktis į bendrą frontą kovai su Vokietijos „fašizmu“. 1933 į pagalbą Š. Šadevičiui atsiųstas LKP(b) CK instruktorius Žemaitijai Laurynas Kapočius (slapyvardis Vilius). Jis važinėjo po Žemaitiją, teiravosi ten sutiktų bolševikų apie jų giminaičius Klaipėdos krašte ir galimybę juos verbuoti į LKP(b). Komunistų veiklos atkūrimu rūpinosi ir LKP(b) CK narys Aizikas Lifšicas (slapyvardis Anatolijus). Iš Mosėdžio atsiųstas Erikas Jurgaitis (slapyvardis Hansas). Sudarytas LKP(b) krašto komitetas: Š. Šadevičius, E. Jurgaitis, Petras Šimėnas, Simonas Skripkauskas ir E. Joneikis. Pradėtas leisti laikraštis Kova. 1934 balandį areštuotas Šadevičius ir svarbiausi jo padėjėjai. Tuo pasipiktinusi LKP(b) CK priėmė rezoliuciją Apie fašizmo stiprėjimą Lietuvoje ir LKP(b) uždavinius. Ragino kovoti prieš neva Lietuvos Respublikoje vykdomą Klaipėdos krašto autonomijos likvidavimą, aiškinti, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Vokietijos t. p. reikštų tik vergiją ir priespaudą. Komunistų veiklai pagyvinti 1934 į Klaipėdą atsiųsti LKP(b) CK ryšininkė Sonė Berzonaitė (slapyvardis Julė) ir LKP(b) CK instruktoriai Ženė Frankaitė-Greifenbergerienė bei Mauša Gurevičius. Jie bandė leisti laikraštį Bendras frontas. Klaipėdos kraštas tada buvo Vokietijos ir SSRS dėmesio centre. 1935 III 25 Kominternas patvirtino, kad ankstesni LKP(b) CK šūkiai apie Klaipėdos krašto apsisprendimo teisę iki atsiskyrimo, agitacija prieš lietuvių okupantus, prieš krašto autonomijos likvidavimą, prieš jo prijungimą prie hitlerinės Vokietijos, už tautų lygiateisiškumą lieka galioti. 1935 gegužę Kominterno rezoliucijoje LKP(b) įpareigota kovoti prieš Klaipėdos krašto autonomijos naikinimą ir tautų priespaudą. 1935 pradžioje šiems įpareigojimams vykdyti į Klaipėdą atsiųstas LKP(b) CK instruktorius Martynas Junčas-Kučinskas (slapyvardis Augustas). Pradėjo veikti net keletas LKP(b) krašto kuopelių. Jų nariams įsakyta per savo pažįstamus mieste įkurti po atskirą kuopelę ir taip išplėsti komunistų veiklą. A. Lifšico duomenimis, 1935 liepą krašto LKP(b) organizacijoje buvo 77–80 narių. Komunistų veiklai plėsti į Klaipėdą atsiųsti LKP(b) CK instruktoriai Karolis Petrikas (slapyvardis Maksas) ir Girša Melamedas (slapyvardis Komendantas). Bandyta prasiskverbti į Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimo skyrius, bet nesėkmingai. Suaktyvinta veikla Klaipėdos prekybos institute. LKP(b) krašto sekretoriumi tapo jo studentas Juozas Pajaujis. Suaktyvėjus komunistų antivalstybinei veiklai, 1936 pradžioje aktyvesnieji areštuoti. 1936 balandį į Klaipėdą atsiųsta LKP(b) CK instruktorė Dveira Berzakaitė (slapyvardis Kima), o LKP(b) krašto sekretoriumi tapo studentas Antanas Oranskas. LKP(b) CK konstatavo, kad per instruktorių M. Junčo-Kučinsko ir A. Lifšico aplaidumą į LKP(b) krašte prasiskverbė provokatoriai, todėl ji pertvarkyta iš naujo. LKP(b) Klaipėdos krašto sekretoriumi tapo Leonas Tubinas, organizacijoje liko apie 20 narių. 1937 I 15 LKP(b) CK priėmė rezoliuciją, įpareigojančią komunistus dėti pastangas, kad partijos organizacija būtų sudaryta iš vietos darbininkų – klaipėdiškių. 1937 už antivalstybinę veiklą L. Tubinas ir aktyvesni bolševikai areštuoti. LKP(b) krašto sekretoriumi paskirtas E. Joneikis. 1937 VI 27 LKP(b) CK skundėsi Kominternui, kad Klaipėdos krašte Direktorija, seimelis ir savivalda yra hitlerininkų rankose, Lietuvos Respublikos fašistai visas pastangas yra sutelkę kovai su bolševikais, o hitlerininkai turi galimybę kurti savo kuopeles ir rengti sueigas. Esą Vokietijos ir Lietuvos Respublikos valdžių vykdoma šovinistinė politika komplikuojanti Klaipėdos krašto darbininkų bendro fronto sudarymą. LKP(b) ir komunistų veiklos nesėkmės erzino Kominterną, kuris 1937 IX 26 nutarė prašyti VKP CK parinkti 2 draugus vokiečius ir juos pasiųsti LKP(b) CK žinion darbui Klaipėdos krašte. 1938 į Klaipėdą atsiųstas LKP(b) CK instruktorius Balys Baranauskas (slapyvardis Silva). Kaip vienas iš komunistų vadų minėtas Juodkrantės gyventojas Kislat. Kominterno, LKP(b) CK siekį atskirti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos Respublikos įgyvendino Vokietijos naciai 1939 kovo mėnesį. Taip krašte baigėsi komunistų veikla, kurią vykdė SSRS lėšomis išlaikomi LKP(b) CK darbuotojai, baigę Maskvos komunistinį tautinių mažumų universitetą. Didesnio klaipėdiškių pritarimo bei palaikymo komunistai nesulaukė. Komunistų veikla pažeidė tarptautinę teisę, Tilžės akto bei kitų dokumentų nuostatas, buvo nusikalstama ir nukreipta prieš Lietuvos Respubliką.

L: Komintemo lietuvių skyrius ir jo darbai // Lietuva. 1924, nr. 281; Vygandas. Trečiojo internacionalo planai ir darbai // Lietuva. 1924, nr. 285; Daunius J. Komunizmas Lietuvoje. K., 1937; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. IV. V., 1961; Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės V. Kapsuko universitetas; VDR Greifsvaldo E. M. Arndto universitetas Bendroje kovoje; Lietuvos ir Vokietijos darbininkų klasės internacionalinis solidarumas 1918–1939 (dokumentai, spaudos apžvalga, prisiminimai). V., 1983; Lietuvos archyvų departamentas. Komunistinių organizacijų žinynas. V., 1996; Gliožaitis A. Tilžės aktas ir bolševikų planai // Atgimimas. 2000, nr. 41; Gliožaitis A. Kairiųjų veikla Klaipėdos krašte, 1923-1926 // Atgimimas. 2001, nr. 4; Gliožaitis A. Bolševikų veikla Klaipėdoje, 1927–1930 // Atgimimas. 2001, nr. 12; Gliožaitis A. Bolševikų kontrabanda, 1927–1933 // Atgimimas. 2001, nr. 20.

Algirdas Antanas Gliožaitis