malūnai

malnai, mechaniniai įrenginiai žaliavai smulkinti ar malti, naudojant vandens, vėjo arba kitą energiją. Mažojoje Lietuvoje naudoti vandens malūnai prie užtvankų upėse ir upeliuose. Jų tvenkiniuose sukauptas vanduo krisdamas žemyn sukdavo malūno vandens ratus. Per krumpliaračių ar diržines pavaras sukimosi energija toliau perduota malimo ir kitiems įrenginiams. Vėjo malūnai būdavo stiebiniai (visą jų korpusą atgręždavo į vėją) ar kepuriniai (juose į vėją atgręždavo tik sukamąją viršutinę dalį su vėjaračiu – malūno sparnais). Stiebiniai malūnai būdavo mažesni, ne tokie galingi, mediniai. Vėliau statyta didelių kepurinių malūnų, jų pastatai mūryti iš akmenų ar plytų. Vėjaračiai paprastai būdavo 4 menčių. Ant menčių medinio rėmo būdavo užtraukiamas stiprus audeklas. Vėlesniuose dideliuose kepuriniuose malūnuose viršuje įrengdavo mažą pagalbinį vėjaratį (kepurei sukinėti ir kitam). Didesnių malūnų statiniai būdavo 3 aukštų: į viršų užkeldavo ir išpildavo grūdus, viduriniame aukšte būdavo pagrindinės girnos, apačioje – įrenginiai miltams išpilstyti. Stambesni malūnai turėdavo kelias įvairios paskirties girnas: duoniniams miltams, pikliavimui, kruopoms, pašariniams miltams malti. Girnapusės būdavo iškalamos iš didelių akmenų, jose iškertami reikiamo dydžio ir krypties grioveliai. Malimo stambumą ir kita reguliuodavo atitinkamais mechanizmais. Vėliau vietoj girnų naudoti valcai. Specialūs malūnai naudoti popieriui gaminti (žaliavai malti) (popieriaus malūnai). Vėjo ir vandens energija taip pat naudota pramonėje ir kitur. Apie senųjų prūsų malūnus žinių nėra. Vakarietiškus malūnus į Prūsą XIII a. atgabeno Kryžiuočių ordinas. Prie Ordino pilių būdavo įrengiami vandens malūnai ir duonos kepyklos įgulai aprūpinti. Vandens malūnų tvenkiniai greta pilių kartu būdavo ir papildomi fortifikaciniai įrenginiai – kliūtys puolantiesiems. Taip 1255 kryžiuočiams pradėjus statyti Karaliaučiaus pilį, užtvenktas gretimas upelis, prie tvenkinio pastatytas vandens malūnas. 1255–1256 vandens malūnas įrengtas Klaipėdoje prie Danės upės. Malūnas prie Klaipėdos pilies minėtas 1290. 1402 jį sudegino žemaičiai, o 1403 Ordinas vėl atstatė. Vėliau malūnai statyti prie dvarų, didelių kaimų, tvenkiniams įrengti patogesnėse vietose. Kai kur įrengti dideli (šimtų ha ploto) vandens tvenkiniai, maitinę didelius malūnus. Vandens malūnų paplitimą lėmė upių tinklo ir vietovės reljefo ypatybės. Daug vandens malūnų įrengta prie sraunių Sembos upelių, Romintos girios apylinkėse ir kitur. Kai kur įrengtos vandens malūnų kaskados (pvz., Pabėtuose), paeiliui statytos po 2–3 m, įrengti latakai vandeniui tekėti malūnų rato link. Prūsijos valdžia reguliavo malūnų steigimą, numatė įvairias privilegijas malūnininkams (todėl šie kaip ir karčemninkai būdavo svarbūs bendruomenių asmenys). Žinoti Pabėtų ir Piktupėnų vandens malūnai su dideliais tvenkiniais, Darkiemio malūnas prie Unguros upės, Katyčių malūnas prie Šyšos, Eidaičių malūnas prie Tenenio, Viešvilės grūdų ir popieriaus malūnas, Šereiklaukio grūdų ir kaulų malūnas. Minėti Verdainės (1702), Didžiųjų Bubainių (1723), Norkaičių malūnai su aliejaus spaudykla (1809). Nuo XIX a. pradžios statyti garo malūnai, o XX a. pradžioje – dyzeliniais bei elektros varikliais varomi malūnai, konkuravę su senaisiais vandens malūnais. Brangstant žemei XVIII–XIX a. kai kur (Piktupėnuose, Balėtuose ir kitur) nuleisti vandens malūnų didieji tvenkiniai, tie plotai naudoti žemės ūkiui. Ilgiau išliko mažesni tvenkiniai, vandens malūnai prie sraunių upių. Vėjuotose vietovėse (kur nebuvo galima įrengti tvenkinių) pagal Vakarų Europos pavyzdį statyti vėjo malūnai. Žinoti tokie malūnai Rusnėje (1674), Pageldyniuose (1761), Špukuose, Šakūnuose, Broniškiuose (1796), Vepriuose (1823), Kalnininkuose (1827), Kiškiuose, Poviluose, Eidaičiuose (1828), Karklynuose, Karšavoje, Pašyšiuose, Venckuose, Vidgiriuose ir kitur. XVIII a. Kretingalės apylinkėse buvo 12 vėjo malūnų. Jų padaugėjo 1808 panaikinus malūnų steigimo suvaržymus. Neretame kaime XX a. pradžioje būdavo po 2 ar daugiau vėjo malūnų. Prieškariu vien Klaipėdos krašte veikė 150 vėjo malūnų. (85% bendro krašto malūnų skaičiaus), buvo Klaipėdos krašto malūnininkų sąjunga. Vyravo vadinamieji olandiški malūnas. Būta labai įspūdingų statinių (su aukštu mūriniu cokoliu, pravažiuojamuoju pusrūsiu, žiediniu balkonu ir kita). Vėlesnių malūnų pavyzdys – Skaisgirių malūnas, 1900–1901 pastatytas pirklio F. W. Wisbaro. Jį varė garo lokomobiliai, malūnas per parą galėjo sumalti 15–20 t miltų. 1904–1905 tas malūnas dar išplėstas, į jo automatinę talpyklą galėta supilti po 100 t grūdų. Išplėsta malūno jėgainė kartu aprūpino elektros energija Skaisgirių apylinkės sodybas ir dirbtuves. Malūne dirbo meistras, 8 malūnininkai, 4 darbininkai. Miltus išvežiodavo 7 darbiniai arkliai. Greta malūno veikė lentpjūvė, obliavimo dirbtuvė. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje didelis malūnas (vok. Niederung Mühlenwerke) įrengtas Varkaluose (Pakalnės aps.), senojo Buddraus malūno vietoje. Greta miltų ten gamintos kruopos ir avižiniai dribsniai. Tai buvo stambi įmonė su geležinkelio atšaka, dideliais sandėliais ir kita. Ir Varkaluose greta malūno (panaudojant bendras jėgaines ir kita) veikė lentpjūvė. Malūnų mechanizmai ir detalės jiems gaminti Klaipėdoje, Tilžėje ir kitur. Sovietmečiu beveik visi senieji malūnai sunaikinti. Kai kur liko vaizdingų malūnų griuvėsių (pvz., Kreivėnuose ant Dobelsbergo). Kantvonų kaimo vėjo malūnas buvo išvežtas į Rumšiškių muziejų, bet ten nepastatytas.

L: Memeler Dampfboot: 1952, nr. 13; 1956, nr. 9, 19; 1957, nr. 16, 17; 1958, nr. 4, 5, б, 10, 11, 12; 1959, nr. 4; 1960, nr. 21; 1961, nr. 12, 20; 1962, nr. 4; 1963, nr. 12, 18, 23; 1964, nr. 7, 24; 1966, nr. 2, 17, 22; 1968, nr. 12, 15; 1969, nr. 16, 18; 1970, nr. 18; 1971, nr. 13; 1979, nr. 5; Der Kreis Elchniederung. I. Hannover, 1966, S. 206–209; Lietuvos pajūris, 1982, nr. 9, p. 65; Andrejevas A., Morkūnas E. Vėjo malūnai. V., 1982; Lietuvos energetika. I t. V., 1982; Jablonskis J. ir kiti Lietuvos mažosios hidroenergetikos žinynas. Kaunas, 1996.

Vaidotas Mačiulis

Leonardas Poviliūnas

Martynas Purvinas

Iliustracija: A. Prango garo ir vandens malūno Gumbinėje (nuo 1938 „Prango malūno AB, Gumbinė“) 100 reichsmarkių pagrindinė akcija, 1927 / Iš MLEA

Iliustracija: Preikšaičio garinis malūnas Katyčiuose, 1944 / Iš Evos Kestenus rinkinio

Iliustracija: Romintos vandens malūnas, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Vėjo jėgainė, Klaipėdos kraštas, 6-asis dešimtmetis

Iliustracija: XVIII a. būdingas kraštui olandiškas vėjo malūnas prie Tilžės, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Malimo procesas – grūdų bėrimas į girnas, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Malimo procesas – girnų mechanizmo reguliavimas, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Kraštui būdingas vėjo malūnas Olsztyneko Skansene, 1999

Iliustracija: Buvęs vandens malūnas Finkel dvare ties Mažaisiais Kuršiais, 2001

Iliustracija: Malūnų tvenkiniai Pabėtuose, 2002

Iliustracija: Viešvilės vandens malūnas, iki 1944 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio