Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija
Klapėdos krãšto okupãcija ir anèksija, vykdyta 1939–1945 pradžioje nacistinės Vokietijos, 1945–1990 SSRS. Okupacija tarptautinės teisės požiūriu – laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas (paprastai grasinant arba vartojant jėgą) ir faktiškas jos valdymas. Okupacija nekeičia teritorijos buvusio teisinio statuso. Rusija (SSRS), po Pirmojo pasaulinio karo propaguodama pasaulinę socialistinę revoliuciją, siekė atkurti savo imperiją. Vokietija, iki 1920 I 15 valdžiusi Klaipėdos kraštą, siekė, kad būtų panaikinti jai nenaudingi Versalio taikos sutarties (1919) nutarimai. Ji agresyvėjo ir siekė revanšo (Klaipėdos krašto byla). Vokietija po 1919 siekė „susigrąžinti“ Klaipėdos kraštą. 1935 V 21 Adolfas Hitleris Reichstage pareiškė, kad Vokietija nepasirašys su Lietuva nepuolimo pakto. Vokietija 1938 III 12 okupavo Austriją, 1938 X 7 Čekoslovakijos Sudetus, 1938 privertė Lietuvą paleisti iš kalėjimo Klaipėdos krašto nacių vadą Ernstą Neumanną ir kitus hitlerininkus. Spalio 14 d. vokiečių nacionalistai visas krašto vokiečių organizacijas subūrė į pronacistinę Memeldeutscher Kulturverband [Klaipėdos vokiečių kultūros sąjunga]. Netrukus jai priklausė 40 000–60 000 narių. Iš aktyviausių, fiziškai stiprių vyrų Vokietijos SS pavyzdžiu organizuotos Ordnungsdienste [Tvarkos tarnybos; 1939 pradžioje jose buvo 1 200 žmonių]. Stipriausia karinė jėga buvo Sturmabteilungen – specialūs, gerai apmokytų, juodomis uniformomis aprengtų smogikų būriai. Jie patruliavo gatvėse, saugojo nacių vadus, atliko žvalgybos, kitas specialias užduotis. Klaipėdoje buvo apie 3 000, Šilutėje 2 400, Pagėgiuose 2 000 smogikų. Rengiantis kariniam pučui, imtasi teroristinės veiklos. 1938 XII 4 įsisiautėję Priekulės smogikai žiauriai sumušė darbininką Benį Jonušį, kuris nuvežtas į ligoninę nuo žaizdų mirė. Saugiškis ūkininkas Gailius sumuštas už tai, kad kalbėjo lietuviškai; JAV žurnalistas Robertas Sellmeris – kad neatsakė į nacistų pasveikinimą „Heil Hitler“. 1938 lapkritį vien Klaipėdoje per savaitę užpulta 80 lietuvių mokinių, nukentėjo 53 Vytauto Didžiojo gimnazijos, 18 Valstybinės amatų mokyklos moksleivių. 1939 I 27 naktį naciai degutu ištepliojo Vyčio ženklus, kabėjusius prie Smalininkų pašto bei taupomosios kasos, Vasario 16-osios šventės išvakarėse taip pasielgta ir su Klaipėdos centrinio pašto Vyčiu. Kovo 4 d. W. Bertuleito vadovaujama Direktorija priėmė nutarimą iš autonominio Klaipėdos krašto įstaigų pašalinti Lietuvos Respublikos atributiką, vietoj prezidento Antano Smetonos iškabinti Adolfo Hitlerio ir E. Neumanno portretus. Tetrūko „pralieti vokiečio kraują“, ir tai būtų buvęs pretekstas įžengti Vokietijos kariuomenei. Vokietijoje Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija buvo rengiama aukščiausiu lygiu. Hitleris 1938 X 21 pasirašė slaptą direktyvą okupuoti Klaipėdos kraštą, 1939 III 14 – perdislokuoti Vokietijos kariuomenę Karaliaučiaus krašte ir pasirengti įsiveržti į Klaipėdos kraštą. 1939 III 15 Vokietija okupavo likusią Čekoslovakijos dalį.
Klaipėdos kraštas Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1939–1941). 1939 III 20 Kaune posėdžiavusi Lietuvos vyriausybė nutarė vokiečių veiksmus Klaipėdos krašte kęsti tol, kol jie nepažeis statuto, o neramumų kėlėjus sudrausti jėga. Tą pačią dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys grįždamas iš Romos sustojo Berlyne ir susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu Ribbentropu. Šis pateikė ultimatumą: arba Lietuva tučtuojau atiduoda Klaipėdos kraštą geruoju, arba Vokietijos kariuomenė jį užima jėga. J. Urbšys pasirašyti ultimatumą atsisakė ir išskubėjo į Kauną. Kovo 21 d. Lietuvos vyriausybė svarstė gautą ultimatumą. Aptarta ir pasipriešinimo galimybė. Tačiau ultimatumą nutarta priimti: Rytprūsiuose buvo dislokuota apie 60 000 Vokietijos reguliariosios armijos kareivių ir 30 000 specialiosios paskirties SS ir SA karių, Baltijos ir Šiaurės jūrų uostuose dislokuoti modernūs vokiečių karo laivai, tankodromuose – kelios mobiliosios tankų grupuotės, o Lietuvos kariuomenę sudarė tik apie 20 000 karių. Apie ultimatumą Lietuvos vyriausybė oficialiai informavo Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją pasirašiusias (1924 V 8) šalis – Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Italiją. Paramos nesulaukta. Kovo 22 d. apie 18 val. J. Urbšys su delegacija nuskrido į Berlyną. Tuo metu, kai užsienio reikalų ministrai J. Urbšys ir J. Ribbentropas tik sėdo prie derybų stalo, Hitleris, nelaukdamas Klaipėdos krašto „savanoriško grąžinimo“ akto pasirašymo, apie 19 val. iš Swinemündes jūrų bazės karo laivu Deutschland, lydimas karo laivų eskadros, išplaukė į Klaipėdą. „Savanoriško grąžinimo“ akto pasirašymo nelaukė ir iš anksto Tilžės apylinkėse sukoncentruotas mobilusis kariuomenės junginys iš esesininkų ir smogikų būrių, artilerijos, tankų, motorizuotųjų dalių bei pėstininkų. Tuo laiku jis jau rikiavosi Nemuno kairiajame krante. Tiltą per Nemuną perėjęs apie 19–21 val., jis įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Palikdamas nedideles įgulas Pagėgiuose ir Šilutėje junginys sparčiai artėjo prie Klaipėdos. Kai derybos Berlyne buvo įpusėjusios, apie 22 val. Klaipėdoje su štabu įsikūrė Vokietijos RSHA šefas Heinrichas Himmleris. Taip vykdytas karo pajėgų vyriausiojo vado feldmaršalo Wilhelmo Keitelio 1939 III 22 visiškai slaptas įsakymas nr. 672/39: okupuoti Klaipėdos kraštą naudojant stipriausias pajėgas, visų rūšių ginklus; Klaipėdą užimti kovo 23 nuo 10 iki 11 val.; kraštą priskirti I karinei apygardai; gyventojų bei valstybės civilinių reikalų tvarkymą perduoti iš Vokietijos atsiųstiems valdininkams. Vokiečių kariuomenės daliniai Klaipėdą pasiekė kovo 23 d. apie 8 val. ryto. Tačiau jie čia neturėjo ką veikti: vietos policijos, tvarkos tarnybos bei smogikų daliniai, vadovaujami atsiųstų SS karininkų, jau buvo užėmę radijo stotį, gubernatūrą, uostą, komendantūrą, Lietuvos ir Žemės ūkio bankų skyrius, geležinkelio ir ryšių valdybas, didžiąsias pramonės įmones, Ryto leidyklą, gimnazijas ir aukštąsias mokyklas. Pagal iš anksto sudarytą sąrašą imta masiškai suiminėti lietuvių veikėjus. Kalėjime atsidūrė lietuvių visuomenės veikėjai: sakytojas A. Baltris, dailininkas A. Brakas, buvę Direktorijos pirmininkai E. Borchertas, E. Simaitis ir E. Simonaitis, girininkas V. Gelžinius, Pėžaičių kaimo ūkininkas V. Kybrancas, mokytojai M. Lacytis, J. Purvinas ir M. Šlaža, pulkininkas A. Mokulys, banko tarnautojas J. Plonaitis, advokatas M. Tolišius ir daugelis kitų. Klaipėdos kalėjimas buvo perpildytas, areštuotieji laikyti net kalėjimo koplyčioje. Per 1–2 d. krašte suimta apie 200 asmenų. Vokietijos fiureris Hitleris į Klaipėdos uosto krantinę išlipo kovo 23 apie 14 val. Puošniu automobiliu atvažiavęs į Teatro aikštę, jis priėmė karinių dalinių paradą, padėkojo E. Neumannui, džiūgaujantiems vokietininkams iš teatro balkono pasakė kalbą, patikino, jog Klaipėdos kraštas visada bus Didžiosios Vokietijos dalis. Jau kovo 22 d. rytą, kai Lietuvos radijas pranešė apie ultimatumo priėmimą, kilo panika tarp žydų bei lietuvių. Per trumpą laiką dar atvirą Klaipėdos krašto sieną (ji uždaryta kovo 23 vidurdienį) niekieno nekontroliuojami kirto keli tūkstančiai žmonių. Jie užplūdo Gargždus, Kretingą, Palangą, Tauragę. Neturėdami kur prisiglausti savo daiktus krovėsi tiesiog gatvėse. Tauragėje apsistojo 230, Kretingoje 890 žmonių (iš jų 130 žydų šeimų). Lietuvoje bėgliais ėmė rūpintis Lietuvos Raudonasis Kryžius, kitos organizacijos. Uždarius Klaipėdos krašto sieną, klaipėdiškių legalus išvykimas į Didžiąją Lietuvą tapo neįmanomas. Gubernatūra faktiškai tapo Lietuvos konsulatu, kuriame išdavinėtos vizos. Jas išdavinėjo tik gimusiesiems ne Klaipėdos krašte, nes Vokietija reikalavo, kad klaipėdiškiai liktų krašte, jiems vizų neišduodavo, o siųsdavo į Direktoriją. Šie krašto gyventojai privalėjo pateikti gimimo liudijimą, pasą, pažymą, kad nėra skolingi už komunalines paslaugas (nuomininkai – ir už nuomotą patalpą), policijos pažymą, kad nėra tardomi ar ieškomi. Tačiau ir turintieji pažymas negaudavo leidimo išvykti. Vokiečių valdininkai prašančiajam išvykti atsakydavo, kad jis esąs gimęs memelländeris ir nėra pagrindo jam iš čia pasitraukti. Lietuviai, vokiečių vadinti žemaičiais, buvo diskriminuojami, todėl bėgo į Didžiąją Lietuvą nelegaliai. Žydai ir žemaičiai išvis buvo nepageidautini. Nuo 1939 III 22 iki gegužės 1 d. užregistruotas 10 231 pabėgėlis, iš jų 5 206 moterys ir 5 025 vyrai – 8 424 lietuviai ir 1 307 žydai. Iš viso į Lietuvą pasitraukė apie 18 000 žmonių. Klaipėdos krašto gyventojai, norintys optuoti Lietuvos pilietybę (dar optacija), privalėjo kreiptis į naujosios administracijos įstaigas. Suvokdami, kas už tai gresia, likti Lietuvos piliečiais išdrįso tik nedaugelis. Taip buvo nuversta teisėta Klaipėdos krašto valdžia, sudaryta vadovaujantis Klaipėdos krašto konvencija. Vokietija šiurkščiai pažeidė tarptautinės teisės normas – 1919 Versalio taikos sutartį, 1923 Ambasadorių konferencijos sprendimą, pripažįstantį Lietuvos suvereno teisę Klaipėdos krašte, 1924 Klaipėdos krašto konvenciją, 1928 Lietuvos–Vokietijos sienos sutartį. Ji privertė Lietuvą pažeisti 1938 Konstituciją ir pasirašyti krašto „perleidimo“ sutartį (J. Urbšys ją pasirašė kovo 22 tik 23 val. 55 min.). Vokietijos vidaus reikalų ministro W. Fricko ir Prūsijos ministro pirmininko Hermanno Göringo 1939 III 23 įsakyme nurodyta iki gegužės 1 d. baigti Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos provincijos Rytprūsių. Vykdydama jį Vokietijos valdžia pakeitė Klaipėdos krašto administracinį teritorinį suskirstymą. Nepaisyta krašto pietinės ribos, nustatytos Versalio taikos sutartimi. Taip Klaipėdos kraštas, kaip atskiras administracinis teritorinis vienetas, netekęs teisėtos valdžios bei ribų, buvo panaikintas. Pagėgių apskritis panaikinta ir prijungta prie Tilžės–Ragainės apskrities, o Šilutės ir Klaipėdos apskritys sujungtos į vieną Klaipėdos apskritį, priskirtą Gumbinės apygardai. Lietuva, netekusi Klaipėdos krašto, prarado 5% teritorijos, 6% gyventojų, daugelio svarbiausių pramonės įmonių, gaminusių 26,9% metinės Lietuvos Respublikos pramonės produkcijos (kai kurios pramonės šakos buvo vien šiame krašte). Skaudžiausia buvo Klaipėdos uosto netektis: iš jo eksportuota bei per jį importuota didelė dalis Lietuvos pramonės produkcijos (pvz., 1938 – 70,3%), jam plėsti išleista apie 50 mln. litų. 5,5 mln. Lt išleista mokykloms, bibliotekoms, moksleivių bendrabučiams, klimatologijos ir radijo stotims statyti bei įrengti. SSRS vyriausybės 1938 NKVD Baltijos sektoriaus vadovu paskirtas V. Dekanozovas parengė detalų Baltijos valstybių sovietinės okupacijos planą. Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, SSRS vyriausybė 1939 III 29 įteikė notą Latvijos ir Estijos vyriausybėms dėl savo interesų apsaugos šiose valstybėse. Vokietija ir SSRS derėjosi dėl interesų sferų pasidalijimo, o 1939 VIII 23 pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribbentropo paktą su slaptuoju protokolu. Pagal jį Vokietija prie Mažosios Lietuvos (su Klaipėdos kraštu) turėjo prisijungti visą Lietuvą. Vėliau papildomais slaptaisiais protokolais sutartis pakeista: Lietuva perleista SSRS įtakos sferai, Klaipėdos kraštas paliktas Vokietijai. SSRS, vykdydama slaptus susitarimus su Vokietija, jau spalio 11 d. patvirtino V. Dekanozovo parengtą Lietuvos okupacijos planą, o 1940 VI 15 ją okupavo. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas (LKP(b) CK) 1940 X 8 slaptame nutarime Dėl SSRS valstybinės sienos su Vokietija LSSR ruože apsaugos 800 m pločio ruožas priskirtas NKVD pasienio kariuomenei gynybos įrenginiams statyti. LKP(b) CK ir LSSR Liaudies Komisarų tarybos 1941 III 18 nutarimu pasienio ruožas Paprūsėje išplėstas iki 7,5 km, o iš 800 m pločio pasienio ruožo iki gegužės 18 d. numatyta iškeldinti visus gyventojus, išskyrus gyvenančiuosius Kretingoje, Vištytyje, Žemaičių Naumiestyje, Kybartuose ir Kudirkos Naumiestyje. Anapus sienos gynybinius įrenginius statė Vokietijos kariškiai. Klaipėdos kraštas nuo Didžiosios Lietuvos buvo atskirtas galingais kariniais įtvirtinimais, kurie neatgrasė Vokietijos ir SSRS nuo tarpusavio karo.
Iliustracija: Adolfas Hitleris Klaipėdoje, 1939 / Iš Mažosios Lietuvos reikalų tarybos archyvo
Klaipėdos kraštas antihitlerinės koalicijos metais (1941–1945). Vokietija 1941 VI 22 užpuolė SSRS ir okupavo Didžiąją Lietuvą. SSRS vyriausybė pareiškė, kad netenka galios SSRS–Vokietijos 1939 sutartys, tarp jų ir Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai sutartis. Karo galimiems padariniams sušvelninti rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžioji Britanija pasirašė deklaraciją – Atlanto chartą, prie kurios rugsėjo 24 d. prisijungė SSRS. Ją pasirašiusios valstybės pabrėžė, kad gerbs visų tautų teisę po karo pasirinkti valdymo formą, sieks atkurti suverenias teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jos netekusios. 1943 XI 28–XII 1 Teherano konferencijoje SSRS vadovas J. Stalinas pareikalavo Rusijai priskirti neužšąlančius Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostus. Susitarta, kad Vokietija pripažįstama tik pagal 1937 XII 31 nustatytas sienas, o nuo 1938 pradžios Vokietijos užgrobtos bei aneksuotos teritorijos pripažįstamos jų netekusioms valstybėms. Taigi Klaipėdos kraštas, Vokietijos okupuotas 1939 kovą, pripažintas Lietuvai. Klaipėdos krašte 1944 pabaigoje kovėsi Vokietijos armijos Šiaurė daliniai su juos puolančiais SSRS Pabaltijo I fronto daliniais. 1944 spalį krašto vokiečių administracija įsakė gyventojams pasiimti būtinus daiktus ir trauktis su kariuomene. spalio 9–20 Klaipėdos kraštą, išskyrus Klaipėdos miestą, užėmė SSRS kariuomenė (jos sudėtyje kovėsi 16-oji lietuviškoji divizija). Miestą Vokietijos kariuomenė paliko tik 1945 I 28. Klaipėdos krašte likusį turtą I Pabaltijo fronto vadas įsakė išvežti j Rusiją. Norėdamas nors dalį jo apsaugoti LSSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas 1944 XII 19 slaptu raštu kreipėsi į SSRS gynybos komiteto pirmininką Staliną. Jame Klaipėdos kraštas traktuotas kaip LSSR dalis. Didžioji Britanija gruodžio 21 d. pareiškė, kad 1940 birželį pasikeitus valdžiai, ji nepripažįstanti Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietinių vyriausybių. JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS Krymo (Jaltos) konferencijoje (1945 II 4–11) tikslinti bei derinti bendri sąjungininkų karo veiksmai ir planai dėl pokario Europos valstybių sienų. Kadangi iš Klaipėdos krašto senieji gyventojai buvo pasitraukę, LKP(b) CK 1945 III 23 priėmė nutarimą Apie Klaipėdos krašto apgyvendinimą. Taip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo atkurta Klaipėdos krašto priklausomybė Lietuvai (faktiškai prie jos vėl prijungta); deja, jau okupuotai Sovietų Sąjungos ir pavadintai LSSR.
Iliustracija: Potsdamo konferencija. Atvirukas, 1946 / Iš MLEA
Iliustracija: Į apgriautą Klaipėdą įžengia sovietų kariai, 1945 sausis
Klaipėdos kraštas po Antrojo pasaulinio karo (1945–1990). Maskvoje 1945 išleistame LSSR administraciniame žemėlapyje, vadovaujantis Teherano ir Krymo konferencijose priimtais susitarimais, valstybių sienos ir administracinės ribos nubrėžtos pagal 1945 VI 23 faktinę padėtį. Klaipėdos kraštas priskirtas LSSR, o jo administracinis teritorinis suskirstymas atitiko buvusį iki 1939 III 22 (Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys). Potsdamo (Berlyno) konferencijos (1945 VII 17–VIII 2) dokumento 6 skyriuje (Karaliaučiaus miestas ir gretimas jam rajonas) pažymima, kad ši teritorija (Karaliaučiaus kraštas) laikinai (iki būsimos taikos konferencijos, kurioje bus galutinai nustatytos valstybių sienos) pavedama administruoti SSRS. SSRS Liaudies komisarų taryba 1945 XI 4 priėmė slaptą nutarimą Nr. 2838–8180 Apie buvusios Rytprūsių teritorijos priskyrimą prie uždarų SSRS zonų, ją pavedė valdyti Ypatingajai Kenigsbergo karinei apygardai. Sovietinių kolaborantų valdžia – LSSR Liaudies komisarų taryba ir LKP(b) CK lapkričio 30 d. priėmė visiškai slaptą nutarimą nr. 261-c c Apie 1944 VIII 30 įstatymo dėl Vokietijos okupacijos padarinių likvidavimo žemės ūkyje įgyvendinimo Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse. Nürnbergo procese (1945 XI 20–1946 X 1) pirmą kartą paviešintas Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų buvimas. Dar nepasibaigus tam procesui, 1946 IV 7 SSRS AT Prezidiumo įsaku Karaliaučiaus kraštas priskirtas Rusijos Sovietinei Federacinei Socialistinei Respublikai, o 1946 VIII 4 pavadintas Kaliningrado sritimi. Klaipėdos krašto SSRS nepriskyrė uždaros pasienio zonos statusą turinčiai Kaliningrado sričiai. Tai matyti iš tuometinio LSSR administracinio teritorinio suskirstymo. 1949 I 1 Klaipėdos apskritį sudarė Dovilų, Endriejavo, Gargždų, Kretingalės, Priekulės ir Veiviržėnų valsčiai, Pagėgių apskritį – Katyčių, Piktupėnų, Stoniškių ir Vilkyškių, Šilutės apskritį – Juknaičių, Kintų, Saugų, Šilutės, Švėkšnos, Vainuto ir Žemaičių Naumiesčio valsčiai. Buvusioms Klaipėdos krašto apskritims priskirti Žemaitijos valsčiai rodo, kad Klaipėdos krašto, kaip administracinio teritorinio vieneto, šiaurės rytų ribos nebuvo paisoma. Buvusiame Klaipėdos krašte ir gretimose apskrityse 1945–1953 su SSRS okupacine kariuomene kovojo Vakarų (Jūros) srities partizanai. Lietuvos partizanų vadų 1949 II 1 suvažiavime svarstyti Klaipėdos krašto reikalai ir nutarta jame išplėsti partizanų veiklą. SSRS 1950 pakeitė Lietuvos administracinį teritorinį suskirstymą. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo birželio 20 d. įsaku LSSR suskirstyta į 87 rajonus, sujungtus į 4 sritis: Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Vilniaus. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1952 V 25 įsaku Klaipėdos rajono centras iš Klaipėdos perkeltas į Gargždus. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1953 V 28 įsaku sritys panaikintos. Nuo 1948 tikslinant LSSR administracinį teritorinį suskirstymą Klaipėdos krašto šiaurės rytų ribos nebuvo paisoma. Pasielgta taip pat, kaip pasielgė Vokietija, 1939 nuvertusi teisėtą krašto valdžią (nepaisė pietinės ribos). Dėl to Klaipėdos krašto, kaip atskiro administracinio teritorinio vieneto, nebeliko. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė 1953 III 2 pareiškė, kad SSRS įvykdyta trijų Baltijos valstybių aneksija nėra pripažinta tarptautinės teisės požiūriu, todėl šių kraštų gyventojai nesą SSRS piliečiai ir jų pilietybė liko nepakeista. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 25-osios sesijos (1970) rezoliucijoje pabrėžta, kad teritorijos užgrobimas arba grasinimas panaudoti jėgą yra neteisėti veiksmai. Europos valstybių pasitarimo Helsinkyje baigiamajame dokumente (1975 VIII 1) t. p. teigta, kad okupacija yra tarptautinis pažeidimas bei nusikaltimas žmonijai. Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija, kaip ir visos Lietuvos sovietinė okupacija, baigėsi 1990 III 11, paskelbus Atkuriamojo Seimo Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
L: Jonaitis J. Vokietijos propaganda prieš Lietuvą. K., 1935; Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. V., 1943, t. IV; Lietuvos TSR administracinis-teritorinis padalijimas. V., 1949; Lietuvos TSR žinios. 1954, nr. 2, 6, 10; Venckus L. Klaipėdos netekimą prisiminus // Žibintas. 1956, nr. 3; Тегеран. Ялта. Потсдам. M., 1970; Mikulicz S. Kłajpeda w polityce europejskiej. Warszawa, 1976; Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. Chicago, 1978; Советский Союз на международных конференциях периода Великой отечественной войны 1941–1945 г.г. Т. IV. М., 1984; Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 m. V., 1988; TSRS–Vokietija 1939–1941, Kn. 1–2. V., 1989; Kurschat H. Das Buch vom Memelland. Oldenburg, 1990; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Adomaitis D. Kada pasaulis pasmerks Rusijos vykdomą tautų naikinimą? // Lietuvių balsas. 1996, nr. 14; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Gliožaitis A. Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų realizavimas 1939–1941 m. // Atgimimas. 1996, nr. 19, 20, 21; Gliožaitis A. Apie neteisėto SSRS administracinio vieneto – LSSR – ribų nustatymą. // Voruta. 1997, nr. 42–48.
Algirdas Antanas Gliožaitis
Albertas Juška
Iliustracija: Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos paminklas uostamiestyje, Danės krantinėje, 2003