Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Klaipėdos krašto konvencija

Santarvės (Antantės) valstybių sutartis su Lietuvos Respublika dėl Klaipėdos krašto, 1924.

Klapėdos krãšto konveñcija (1924), Santarvės (Antantės) valstybių (Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija), sudariusių Ambasadorių konferenciją, sutartis su Lietuvos Respublika dėl Klaipėdos krašto. 1923 II 16 Ambasadorių konferencija suvereno teises į Klaipėdos kraštą perdavė Lietuvai. Kartu pažymėta, jog galutinai tai būsią padaryta Santarvės valstybių ir Lietuvos bei Klaipėdos krašto atstovams pasirašius konvenciją (tarptautinę sutartį; dar Klaipėdos krašto byla). Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos nuostatų prasidėjo 1923 III 24. Ambasadorių konferencijos komisija (pirmininkas prancūzas George Laroche) pateikė 50 straipsnių Klaipėdos krašto konvencijos projektą. Jame numatyta, kad kraštą valdys 2 rūmų parlamentas, Klaipėdos uosto administravimo komisija (Klaipėdos krašto, Lietuvos ir Lenkijos atstovai, Tautų Sąjungos skiriamas pirmininkas), Lenkijai 99 metams bus išnuomota speciali zona jūrų uoste ir kita. Lietuvos delegacija (pirmininkas Ernestas Galvanauskas) su krašto atstovais (Viktoras Gailius, R. Grobowas, Josephas Krausas, K. Dressleris, R. Meyeris) balandžio 11 įteikė Lietuvos vyriausybės parengtą Klaipėdos krašto konvencijos projektą. Kadangi abu projektai buvo labai skirtingi, balandžio 13 derybos laikinai nutrūko. LR Seimas liepos 7 deklaracijoje pakartojo balandžio 11 d. Lietuvos delegacijos Klaipėdos krašto konvencijos projekto nuostatas krašto autonomijos klausimu. Tada komisija pateikė specialų priedą dėl uosto laisvosios zonos ir tranzito per Klaipėdos kraštą, o liepos 13 – antrą Klaipėdos krašto konvencijos projektą, kuris nuo pirmojo praktiškai nesiskyrė. G. Laroche liepos 25 rašte Ambasadorių konferencijai reikalavo, kad Lietuva pasirašytų jo siūlomą projektą (to nepadarius, rekomendavo perduoti Klaipėdos krašto konvenciją svarstyti Tautą Sąjungos Tarybai). Ambasadorių konferencija Lietuvos vyriausybei rugpjūčio 3 įteikė trečią Klaipėdos krašto konvencijos projektą ir pareikalavo, kad jis būtų priimtas be pakeitimų. Lietuvos delegacija atkreipė dėmesį, kad ji ir Ambasadorių konferencijos komisija tarptautinės teisės požiūriu skirtingai aiškina 1923 II 16 nutarimą dėl Klaipėdos krašto. Lietuva pasiūlė Klaipėdos krašto konvencijos svarstymą perduoti Hagos tribunolui ir pateikė savo Konvencijos ir statuto projektus. Šį siūlymą Ambasadorių konferencija atmetė ir atkreipė Tautų Sąjungos Tarybos dėmesį, neva Klaipėdos krašte susidariusi taikai pavojinga padėtis. Rengti Klaipėdos krašto konvenciją ėmėsi Tautų Sąjunga. Urugvajaus atstovui joje Albertui Guani pavesta parengti nutarimo projektą. Jo pagrindu 1924 I 5 sudaryta komisija: pirmininkas Normanas Davies (JAV), nariai – Tautų Sąjungos Techninės susisiekimo ir tranzito komisijos ekspertas M. Krölleris (Olandija) ir Stokholmo Technikos okslų akademijos narys M. Hoernellis (Švedija). Komisija netrukus lankėsi Klaipėdoje, Kaune, Varšuvoje, Prahoje. 1924 II 18 Ženevoje prasidėjo derybos tarp Tautų Sąjungos komisijos ir Lietuvos delegacijos (pirmininkas E.Galvanauskas, nariai Vaclovas Sidzikauskas ir Bronius Balutis). Komisijai ir Lietuvos delegacijai pavyko suderinti Klaipėdos krašto konvencijos projektą. Diplomatų pastangomis Santarvės valstybių politiniai reikalavimai sušvelninti ir išskirti į atskirus dokumentus (statuto, Klaipėdos uosto ir tranzito priedus). Taip statutas tapo Lietuvos Respublikos nustatomu priedu prie Klaipėdos krašto konvencijos, o Klaipėdos krašto autonomija buvo deklaruojama Lietuvos Respublikos vardu. Tai buvo Lietuvos diplomatų laimėjimas. Klaipėdos krašto konvencijos projektą 1924 III 14 svarstė Tautų Sąjungos Taryba. Nors Lenkija prieštaravo, Taryba vienbalsiai patvirtino Klaipėdos krašto konvenciją ir jos priedus (Klaipėdos krašto statutas, Klaipėdos uostas ir tranzitas). Su tuo sutiko Lietuvos delegacija. Santarvės valstybių ir Lietuvos atstovai, pritariant JAV, Klaipėdos krašto konvenciją pasirašė 1924 V 8. Įgaliotieji atstovai pasirašė ir Laikinąją dispoziciją: Lietuva turinti tuoj vykdyti Klaipėdos krašto konvenciją ir jos priedėlių nuostatas. Lietuvos Respublikos Seimas Klaipėdos krašto konvenciją ratifikavo liepos 20; Tautų Sąjungoje ji įregistruota spalio 3 Santarvės valstybės ratifikavo Klaipėdos krašto konvenciją 1925 VIII 25. Taip Klaipėdos krašto konvencija tapo tarptautinės teisės aktu. Klaipėdos krašto konvenciją sudarė 18 straipsnių: suvereniteto teisių perdavimo, tranzito reglamento, išlaidų (už administravimą per okupaciją) apmokėjimo, nuosavybės bei pilietybės klausimai. Konstatuota, kad kraštas (statute išvardytos autonomijos teisės) sudarys Lietuvos suvereniteto vienetą. Svarbi Klaipėdos krašto konvencijos nuostata, kad Lietuva Klaipėdos krašto suvereno vykdymo neturi teisės perduoti jokiai šaliai be Santarvės valstybių sutikimo. Lietuva privalėjo vykdyti priedų dėl Klaipėdos uosto administravimo ir tranzito per kraštą sąlygas. Konvencijoje konstatuota, kad Tautų Sąjungos narės turi teisę kreiptis į tarptautinę bendriją, jeigu Klaipėdos krašto konvencijos nuostatų nebus paisoma. Lietuva sutiko, kad iškilus ginčytiniems klausimams, jie būtų svarstomi Hagos tarptautiniame teisme, kurio sprendimai būsią galutiniai. Vokietija Klaipėdos krašto konvenciją pripažino teisėta ir iki 1939 ją vykdė. 1925 II 10 pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartys dėl Versalio taikos sutarties 371 straipsnio (nustatyta geležinkelio turto pasidalijimo tvarka) ir dėl Klaipėdos krašto konvencijos 8–10 straipsnių (pilietybės suteikimo sąlygos) vykdymo. 1928 I 28 pasirašyta šių valstybių sutartis dėl valstybinės sienos. Trečiųjų teismo ir taikomoji sutartis su Vokietija įsigaliojo 1929 VI 24. Abi šalys pasižadėjo ginčytinus klausimus spręsti Tarptautiniame teisme. Pasinaudodama tuo 1932 II 8 Vokietija apskundė Lietuvą Tautų Sąjungai (Dar Klaipėdos krašto byla Hagos tribunole). Vokietijai 1938 okupavus Austriją ir Čekoslovakijos Sudetus, iškilo grėsmė ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos vyriausybė, vadovaudamasi Klaipėdos krašto konvencijos 15 straipsniu, 1939 III 17 kreipėsi į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją dėl jų pozicijos, jeigu būtų užpultas Klaipėdos kraštas. Jau kovo 20 Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva tą pačią dieną dar kartą kreipėsi į Didžiosios Britanijos vyriausybę, bet atsakymo nespėjo gauti. Vokietija, pažeisdama Versalio taikos sutarties 99-ąjį ir Klaipėdos krašto konvencijos 15-ąjį straipsnius, 1939 III 22 privertė Lietuvos Respubliką (užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį) pasirašyti Klaipėdos krašto perleidimo nacių Vokietijai sutartį. Lietuva, nors ir prievarta ją pasirašiusi, t. p. pažeidė Klaipėdos krašto konvencijos 15-ąjį ir Lietuvos Respublikos 1938 Konstitucijos 2-ąjį, 106-ąjį ir 107-ąjį straipsnius. Taigi ši prievartinė sutartis prieštaravo tarptautinės teisės normoms, todėl yra negaliojanti. Klaipėdos krašto konvencija, kaip tarptautinės teisės aktas, nebuvo panaikinta ir de jure liko galioti.

L: Lietuva. 1924, Nr. 14, 15, 16, 17, 28, 42; Vyriausybės žinios. 1924, nr. 169; Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis. T. 1. 1919–1929. K., 1930; Valsonokas R. Klaipėdos problema. K., 1932; Römeris M. Klaipėdos autonomijos priežiūros sutvarkymas // Vairas. 1932, Nr. 4; Anysas M. Klaipėdos krašto Konvencija ir statutas. Klaipėda, 1933; Robinzonas J. Klaipėdos krašto Konvencijos komentaras. T. I–II. K., 1934; Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. Prisiminimai. Chicago, 1978; Galvanauskas E. Kova dėl Klaipėdos // Baltija V., 1989; Klimas P. Iš mano atsiminimų. V., 1990; Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. V., 1994; Gliožaitis A. Žemėlapių, dokumentų ir tarpvalstybinių sutarčių apie Lietuvos Respublikos valstybės sieną analizė // Vilniaus technikos universiteto darbai, serija „Geodezija ir kartografija". 1996, nr. 1(23).

Algirdas Antanas Gliožaitis

Iliustracija: Klaipėdos konvencijos pasirašymas. LR užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas, kairėje – B. K. Balutis, dešinėje – V. Sidzikauskas, 1924 / Iš knygos „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, 1933

Iliustracija: Klaipėdos krašto okupacinė Santarvės vadovybė – Prancūzijos ir Anglijos karininkai su visuomenės atstovais, apie 1920 / Iš Šilutės muziejaus fondo

Iliustracija: Prie Klaipėdos magistrato paradui išsirikiavęs prancūzų jėgerių batalionas kartu su Klaipėdos vokiečių žandarais dviratininkais, 1922 / Iš Anso Lytnanto archyvo