partijos

pártijos, politinės organizacijos. Prūsijoje pradėjo reikštis XIX a., tačiau politiniame gyvenime, rinkimuose į Prūsijos landtagą (Karalijos seimą) konkuravo tik vokiečių partijos ir jų statytiniai. 1832–1848 susiformavo pagrindinės 5 politinės kryptys: konservatizmas, liberalizmas, demokratinis radikalizmas, politinis katolicizmas ir socializmas. Tuo metu partijos dar neturėjo organizacinės struktūros, jos neregistruotos, nerinktas partinis mokestis. Tik nuo 1858 atsirado modernesnės partijos; jos sudarė politinės sistemos pagrindą. Viena seniausių buvo Konservatorių partija. Ji siekė išsaugoti senąją valstybinę santvarką: kovoti už Karaliaus iš Dievo malonės valdžią, užtarti bažnyčią; steigė rėmėjų organizacijas, pvz., Draugija už konstitucinę karaliją (Tilžėje įsteigta 1848 IX), Nekilnojamojo turto interesų sąjunga (vok. Verein zur Wahrung der Interessen Grundbesitzers ) ir kitas. Nuo 1851 jie vienijosi su Kryžiaus spaudos partija (vok. Kreuzzeitungspartei). Iš jos susiformavo Prūsijos konservatorių partija (vok. Konservative Partei in Preußen). Konservatoriai aktyviai reiškėsi Karalijos seime, įkūrė savo frakciją, Mažojoje Lietuvoje turėjo didelę įtaką. 1866 Prūsijoje dalis jos narių įkūrė Laisvųjų konservatorių partiją (vok. Freikonservative Partei). Likusieji vadinti Senaisiais konservatoriais (vok. Altkonservative). 1859 įkurta Vokiečių tautos partija, siekusi sukviesti vokieičių tautos parlamentą ir įkurti vieningą Vokietijos valstybę. Tilžėje jos skyrius įsteigtas 1859 rugsėjį. Kaip opozicija veikė Liberalų sąjūdis ir partijos (valndūmių, laisvamanių). Tilžėje, Klaipėdoje ir Ragainėje 1848 veikė Demokratiniai konstitucinis klubas (vėliau vadinosi Liaudies teisių gynimo draugija). Liberalai 1848 Frankfurto asamblėjoje įkūrė savo frakciją. Jie atstovavo prekybininkams, liberaliajai inteligentijai, reikalavo parlamentinės teisės. 1859 įkurta Vokiečių nacionalinė sąjunga (vok. Deutscher Nationalverein), pripažinusi Prūsijos vadovaujantį vaidmenį kuriant Vokietijos valstybę. Liberalai 1861 Prūsijos landtage įkūrė Vokiečių pažangiąją (Progresyvistų) partiją (vok. Deutsche Fortschrittspartei in Preußen). Gumbinės apygardoje jos veikėjai spausdino ir platino lietuvininkams skirtą laikraštį Preussisch-Litthauische Zeitung [Prūsų lietuviškas laikraštis], steigė draugijas, platino atsišaukimus; propagandinės literatūros lietuvių kalba neleido, pasisakė prieš lietuvių tautinį atgimimą, todėl didelio populiarumo Mažojoje Lietuvoje nesulaukė. 1866 tautiškai nusiteikusių jos narių dalis atskilo ir Prūsijos landtage įkūrė Tautininkų frakciją, kuri 1867 pervadinta Tautinių liberalų partija (vok. Nationalliberale Partei). Socialdemokratų nuoseklesnė veikla prasidėjo 1863 įkūrus Visuotinę vokiečių darbininkų sąjungą (vok. Allgemeiner Deutscher Arbeiterverein). 1869 A. Bebelis ir W. Liebknechtas įkūrė Socialdemokratų darbininkų partiją (vok. Sozialdemokratische Arbeiterpartei). Šios partijos Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje didelio palaikymo nesulaukė. Visose partijose dominavo vokiečiai ir gerokai nutautinti lietuvininkai.

1871–1918. Vadovaujant Prūsijai 1871 įkurta Vokietijos imperija. Senosios partijos turėjo persigrupuoti, patikslinti programas ir savo pavadinimus. Kūrėsi ir naujos partijos: 1875 Visuotinė vokiečių darbininkų sąjunga ir Socialdemokratų darbininkų partija susijungė į Socialistinę darbo partiją (vok. Sozialistische Arbeitspartei). Paminėta ir Lietuvių socialistų partija. 1878 Otto von Bismarcko vadovaujamai vyriausybei priėmus Socialistų įstatymą (vok. Sozialistengesetz) uždrausta Socialistinė darbo partija. Vietoj jos 1878 kunigas A. Stoeckeris (vokiečių konservatorių partijos atstovas) įkūrė Krikščionių socialistų darbininkų partiją (vok. Christlichsoziale Arbeiterpartei), siekusią tarp darbininkų propaguoti konservatorių pažiūras. Socialistinė darbo partija atkurta 1890 kaip Vokietijos socialdemokratų partija (vok. Sozialdemokratische Partei Deutschlands). 1917 nuo jos atskilusi grupė įkūrė Nepriklausomą Vokietijos socialdemokratų partiją (vok. Unabhängige Sozialdemokratische Partei Deutschlands). Socialdemokratinės idėjos Mažojoje Lietuvoje pritarimo nesulaukė. Demokratinių pažiūrų kunigas L. Windthorstas 1870–1871 įkūrė Vokiečių centro partiją (vok. Deutsche Zentrumspartei). Jos veiklai turėjo įtakos ir lietuvininkus palaikęs Georgas Sauerweinas. Ji bei Krikščionių socialistų darbininkų partija atstovavo politinio katolicizmo šalininkams. 1880 Nacionalliberalų partija (vok. Nationalliberale Partei) persitvarkė į Liberalų sąjungą (vok. Liberale Vereinigung), kuri kartu su Vokiečių pažangiąja (Progresyvistų) partija 1884 įkūrė Vokiečių laisvamanių partiją (vok. Deutsche Freisinnige Partei). Ši 1893 suskilo į Laisvamanių liaudies partiją (vok. Freisinnige Volkspartei) ir Laisvamanių sąjungą (vok. Freisinnige Vereinigung). 1910 jos vėl susijungė į Vokiečių pažangiąją (Progresyvistų) liaudies partiją (vok. Deutsche Fortschrittliche Volkspartei). 1918 ji prijungta prie Demokratinės vokiečių partijos (vok. Deutsche Demokratische Partei). Konservatoriai 1876 įkūrė Vokiečių konservatorių partiją (vok. Deutschkonservative Partei), kuri stengėsi atstovauti Prūsijos elito interesams. Konservatoriai Mažojoje Lietuvoje, kaip žemės ūkio krašte, buvo įtakingiausi, su jais savo politinę ir visuomeninę veiklą siejo daugelis lietuvių inteligentų ir ūkininkų. Konservatorių partija tęsė įvairių draugijų steigimą: 1877 Lankos apskrityje įsteigtas Valdžiai prielankiems rinkimams komitetas, 1878 Klaipėdos apskrityje Priekulės kunigas F. Schröderis įsteigė Konservatorių draugiją (jos narys Jurgis Traušys Priekulėje leido politinės krypties leidinį Tiesos prietelių). 1882 sausį Klaipėdos ir Šilutės apskrityse ši draugija jungė 154 vokiečių ir lietuvių tautybės ūkininkus, valdininkus, kunigus ir mokytojus. Joje aktyviai veikė kunigai Kristupas Jurkšaitis, Kristupas Kukaitis, Jurgis Lapinas ir kiti. Per 1879 rinkimus į Karalijos seimą Klaipėdos–Šilutės rinkiminėje apygardoje lietuvininkai sudarė Karaliui viernąją partiją, palaikiusią konservatoriaus kunigo Frydricho Kuršaičio kandidatūrą. 1892 nuo Konservatorių partijos atskilo stambieji žemvaldžiai ir įkūrė Laukininkų sąjungą (vok. Bund der Landwirte). Dalis Tautinių liberalų partijos narių 1884 grįžo į Pažangiąją (Progresyvistų) partiją, kuri vėliau vadinta Liberalų (Laisvamanių, Valndūmių) partija; 1893 ji suskilo į Liberalų (Laisvamanių, Valndūmių) sąjungą ir Liberalų (Laisvamanių, Valndūmių) liaudies partiją. 1910 jos susijungė į Pažangiąją liaudies partiją, kuri 1918 lapkritį reorganizavosi į Vokietijos demokratų partiją. Vokiečių socialistų ir Lietuvių socialistų partijos reiškėsi tarp darbininkų, vadovavosi K. Markso teorija. Lietuvių politiniam aktyvumui turėjo įtakos spauda. Vietoj Kuršaičio redaguoto ir Konservatorių partijos idėjas propagavusio Keleivio 1882 Priekulėje pradėtas leisti „Konservatyvų Draugystės Laiškas“. Jonas Basanavičius Ragainėje leido Lietuvos mylėtojų laikraštį „Auszra“ (1883). Nuo 1884 Kristupas Kibelka ten leido Lietuvišką politikos laikraštį (perkeltas į Karaliaučių ėjo iki 1885), o 1885–1886 politinį laikraštį Žiūronas. Tilžėje leistas literatūros, politikos ir mokslo laikraštis „Varpas“ (1889) ir kiti. Klaipėdos–Šilutės rinkimų apygardoje rinkimams į 1878–1881 Vokietijos valstybės reichstagą įkurta lietuviška partija Tėwiszke mylinczių Skyrimo Draugų organizacija (ji lietuvių kandidatu iškėlė Johanną Wilhelmą Augustą Zieglerį, kuris surinko tik 38 balsus). Jos programą – lietuvių ir vokiečių kalbų lygiateisiškumą mokyklose, piliečių lygybę prieš įstatymus ir kita – propagavo „Lietuviška ceitunga“. „Birutės“ veikiamas lietuvių partijas nesėkmingai bandė įkurti Martynas Jankus (iš pradžių Tilžėje, 1887 Klaipėdoje). 1890 Jonas Smalakys įkūrė politinę organizaciją (partiją) Skyrimo Draugystės Komitetą. Vėliau jis, M. Jankus ir Dovas Zaunius įkūrė Lietuviškosios Konservatyvų Draugystės Komitetą. Iš jo lietuvių rinkiminėse apygardose išaugo Lietuviškos konservatyvų Skyrimo Draugystės (partija), Lietuviškoji Politiškoji Draugystė. Pirmoji tokia partija įsikūrė 1892 Tilžėje ir siekė: Išskirti lietuvių pasiuntinius ciesorystės ir karalystės seimui šio krašto reikalus pažįstančius ir apsiimančius rūpinti: a) dėl išlaikymo tikybos pamokslo šuilėse motinos kalboje; b) dėl pagerinimo mažesniosios laukininkystės, remestininkystės, kupčystės bei darbininkų pasilaikymo; c) prie įstatymų išdirbimo procevotos, kad jie ant gero pasivedimo ciesorystei ir karalystei pritinką pastotų bei d) saugojimo prieš socijaldemokratų išvadžiojimus. 1894 Klaipėdoje steigta panaši draugija Vytautas, bet nesėkmingai. Analogiškos partijos 1895 įkurtos Žibuose (skirta Šilutės apskričiai) ir Klaipėdoje (skirta Klaipėdos apskričiai), 1899 – Būdviečiuose (skirta Ragainės–Pilkalnio apskričiai). Jų programos sekė patvirtintajai 1892 Tilžėje. Lietuviškų partijų pavadinimai tuomet rašyti įvairiai, pvz., Lietuviškoji arba Lietuvių, Skyrimo arba Rinkimų, Draugystė arba Partija. 1898 įsteigta Lietuvos konserwatywų partija (siekė padėti vokiečių konservatoriams). 1911 įsikūrė Lietuvių partija. Augustas Juodaitis iš Osininkų bandė įkurti Tarptautišką lietuviškai–vokišką partiją. Tilžės–Lankos rinkimų apygardoje 1911 įsteigta Tarptautiška Lietuviška–Vokiška liaudies partija; 1914 jos kūrimą pakartojo Kristupas Lekšas, bet jo partijos niekas neparėmė. A. Bruožis 1901 bandė visų Lietuvių Skyrimo (Rinkimų) Draugysčių (partijų) veiklą apjungti, patvirtinti vieningą veiklos programą, bet nesėkmingai. Dar bandyta susivienyti 1903 surengtoje partijų dienoje Žibuose, kur siekta papildyti ir pakeisti įstatus (siūlyta iš jų išbraukti žodį konservatyvų ir punktą apie kovą su socialdemokratais). Tam pritarė tik klaipėdiškiai, tad susivienijimas neįvyko. Senąją programą pavyko truputį pakeisti ir susivienyti tik 1909 suvažiavime Šilutėje. Ši programa išreiškė to meto mažlietuvių tuometinius politinius siekius: Programas Lietuvių Skyrimo Partijos. §1. Lietuviškoji skyrimo partija yra sau į mierį pasistačiusi išskirti lietuviškus pasiuntinius ciesorystės ir karalystės seimui šio krašto reikalus pažįstančius ir apsiimančius už įvykdinimą lietuviško programo visa įgale išstoti. §2. Dėl išlaikymo vieros ji nor užstoti pamokslą šuilėje prigimtoje kalboje drauge su tikėjimu į trivienąjį Dievą. Taipojau už išmokinimą vaikų prigimtoje kalboje, o tai pagal mūsų persiliudijimą sekančiu būdu: Mes reikalaujame mūsų krašte, arba Lietuvos šuilėse, mokytojų lietuviškai kalbančių, idant jiems galima būtų su pasisekimu mokslą nudalyti. Prigimtąją kalbą pilnai išmokus, gal mokslas vokiečių kalbos nusiduoti, bet kartu su lietuvišku išguldymu. Pasiuntiniai karalystės seimo tur pirm visų dalykų stengties už įvykdinimą Verordnungo karališkosios Regierungos Gumbinėje nuo 17 Augusto 1881. Jis šitaip skamba: 1) Tikėjimiškus dalykus, kurie iš galvos išsimokinami ir prie kurių bibliškieji nusidavimai nepriklauso, tur lietuviškieji kūdikiai ant vidutinio ir viršutinio laipsnio taip vokiškoj kaip ir savo motinos kalboj mokinties. 2) Lietuviškas skaitymas tur jau ant vidutinio laipsnio prasidėti, vienok tik taip toli, kad kūdikiai tuos tikėjimiškus skirsnelius, kuriuos iš galvos išsimokinti tur, taip pagal nubalsavimą taip ir supratimą atsakančiai skaityt išmokti. Lietuviškai rašyti ant šito laipsnio nemokinama. §3. Mes geidžiame visur ten lietuviškai kalbančių mokytojų, vyskupų, kunigų, kreisšulinspektorių ir gerai mėgintų tulkų prie sūdžių, kur tik tai lietuvių gyvena. Toliau zokaniškai užtvirtinti jog žmonių išrinkti urėdininkai, paviekslan mokytojai ir t.t., be išėmimo visuomet valdžios užtvirtinami būtų. Toliau prašome mes, kad visi urėdininkai atsakantys būtų už savo darbus. §4. Išlaikymą stipendijų lietuviškiems studentams Tilžės gimnazijoj bei Karaliaučiaus universitetoj. Neesant Tilžėj tiek lietuvių, tad ją dalyti ir atpildyti lietuviais lankančiais Klaipėdos gimnaziją. Sugrąžinti lietuvišką mokslą preparandijoje, seminarijose ir gimnazijose. §5. Laukininkystės padėjimą pagerinti ant tiek, kad didesnė dalis karalystės lėmimų taptų kiek galint vien jos naudai ir gerovei sunaudojama, kaip antai tiltų, įdamavimų, nusausinimų budavojimui, sumažinimui praktės geležinkeliu gabenamų galvijų, sėklos, įkrėtalų ir kas tam lygu. §6. Remestininkystės valnybė netur būt aprubežiujama. Už žvejus tur būt rūpinama, kad jie nei jokių apsunkinimų nesulauktų, bet kad jiems juo veikiau kiek galint palengvinama būtų. §7. Už kupčystę rūpis per muitų suderėjimą su kaimyniškomis bei svetimomis žemėmis, taipo kad laukininkystei ant naudos ir kupčystei bei remestininkystei ne ant iškados būtų. §8. Darbininkų padėjimą kiek galint pagerint, jog jis būtų dabartiniam laikui atitinkas §9. Kaslink Draugysčių Zokano, nor ji su visa įgale rūpinties, kad nei jokių paaštrinimų įvedama netaptų ir kad lietuviams būtų užtvirtinama zokaniškai, jog savo prigimtąją kalbą visakur naudoties galėtų, taip dvasiškuose kaip ir politiškuose, taip ir laukininkiškuose kaip ir visuose kituose susirinkimuose be jokio suvaržymo. Taipgi ji yra prieš kiekvieną neteisingą padalinimą mokesčių arba augštesnį apšteiravimą maisto privolių, kaip tai silkių, druskos ir kas tam lygu. §10. Gi yra partijos pakajaus ir ieškos pakajų taip viduje kaip ir lauke išlaikyti, ypačiai prieš vidujį neprietelį, kurio mieriu yra atvertimas valdžios į prastesnę pusę ir užsiginimas Dievo. Bet mes norime duoti Ciesoriui kas Ciesoriaus, Dievui kas Dievo, o Lietuviams kas Lietuvių yra. Taipo su Dievu už Karalių ir Tėviškę. Pertaisytas Šilokarčiamoje, 2 Februarijį 1909. Draugijos turėjo persitvarkyti ir vadintis Lietuvių Skyrimo Draugystės. Lietuvininkams pasiekti vienybę sunkiai sekėsi, bet susivienijimo idėjos neatsisakyta. Pvz., Tilžės, Klaipėdos, Šilutės ir Lankos apskrityse Lietuvių Skyrimo draugijų suvažiavimas vyko 1913 VIII 3 ant Rambyno kalno. Suvažiavimo nutarime be kita įrašyta: būtina išleisti Lietuviškų politikos draugijų visuotiną istoriją (taip siekta analizuoti mažlietuvių politinę veiklą, ieškoti nesėkmių priežasčių). Skyrimo Draugystės palaikė ryšius su vokiečių konservatoriais ir liberalais (vok. Deutsche Freisinnige Partei ir kitomis). Socialdemokratų partijų veikla legalizuota 1890. Mažosios Lietuvos apskrityse jos kandidatai nebuvo išrenkami. Pirmojo pasaulinio karo metu Mažosios Lietuvos partijos patyrė daug negandų ir netekčių: Rusijai okupavus Klaipėdą, 1915 nužudytas Klaipėdos apskrities Lietuvių skyrimo draugijos pirmininkas J. Žvilius, jos veikliausias narys Fricas Ambrazaitis ir kiti.

Iliustracija: Lietuvių rinkimo draugijų vadovų ir šalininkų suvažiavimas ant Rambyno: pirmoje eilėje antras – Vilius Steputaitis, penktas – Enzys Jagomastas, šeštas – Vilius Gaigalaitis, aštuntas – Kristupas Lekšas, antroje eilėje – Aleksandras Teodoras Kuršaitis, Jurgis Skėrys, M. Kiupelis, Jonas Žvilius ir kiti, 1913 / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio

1918–1940. Vokietijos valdžia po Pirmojo pasaulinio karo siekė kontroliuoti politinę veiklą šalyje, todėl Rytprūsiuose išlikę Mažosios Lietuvos politikai persekioti, diskriminuoti ir bausti. 1918 Vokietijoje Konservatorių, Laisvųjų konservatorių ir Krikščionių socialistų darbininkų partijos susijungė į Tautinę vokiečių liaudies partiją (vok. Deutschnationale Volkspartei), o įvairūs liberalai į Vokiečių demokratų partiją (vok. Deutsche Demokratische Partei) ir Vokiečių liaudies partiją (vok. Deutsche Volkspartei), vadovaujamą Gustavo Stresemanno. Demokratų partija 1930 suskilo į Vokiečių valstybės partiją (vok. Deutsche Staatspartei) ir Demokratų radikalų partiją (vok. Radikaldemokratische Partei). Veiklą tęsė ir socialdemokratų partija: jos sudėtyje veikusi Spartako grupė persitvarkė į Spartako sąjungą (vok. Spartakusbund), kurios suvažiavime Berlyne 1918 XII 31 įkūrė Vokietijos komunistų partiją (vok. Kommunistische Partei Deutschlands). Rytprūsiuose veikė tų partijų skyriai (dar skaitykite: komunistų partija Rytprūsiuose ir kontrabanda). Kaip atsvara komunistams Vokietijoje 1919–1920 įsteigta Vokiečių nacionalsocialistų darbo partija (NSDAP; vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, vadas Adolfas Hitleris), siekusi išaukštinti vokiečių tautą, sugrąžinti per Pirmąjį pasaulinį karą prarastas teritorijas ir plėstis į Rytus (vok. Drang nach Osten). Münchene 1927 NSDAP įkūrė Rytų skyrių (vok. Ostabteilung), koordinavusį partijų veiklą Rytprūsiuose. Revanšistinių organizacijų centru tapo Verein für das Deutschtum im Auslande [Vokietybei remti užsienyje draugija], 1933 ji tapo Volksbund für das Deutschtum im Auslande [Tautinė sąjunga vokietybei užsienyje remti]. 1933 V 27 Berlyne įsteigta Bund Deutscher Osten, Ostbundas [Vokiečių Rytų sąjunga]. Jos įvairiais būdais turėjo įtakos politinei raidai Rytprūsiuose. 1919 Berlyne įsteigtas Deutsch-Litauischer Memellandbund [Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių sąjunga], vadovas E. Bronner-Hopfner. Ji siekė Rytprūsius išlaikyti Vokietijos sudėtyje, palaikyti buvusią tvarką ir plačią Klaipėdos krašto autonomiją. 1919 VII 31 įsteigta Deutsch-litauischer Heimatbund [Vokiečių ir lietuvių tėviškės sąjunga] turėjo apie 40 000 narių, tuomet buvo stipriausia partija Klaipėdos krašte. Jos skyriai veikė Karaliaučiuje, Tilžėje. 1920 VIII 10 vykusiame suvažiavime pasiūlyta visoms vokiečių partijoms susijungti į bendrą bloką. 1923 Deutsch-litauischer Heimatbund pasivadino Autonomieverband [Autonomijos sąjunga]. Dėl minėtų sąjungų ir NSDAP įtakos, Tilžėje kūrėsi ir veikė keletas sukarintų politinių organizacijų: Offiziersverein [Atsargos karininkų], Jugendwehr [Jaunimo], Stahlhelm [Plieninio šalmo], Werwolf [Vilkolakio]. Rytprūsiuose iki 1933 populiariausios buvo Deutschnationale Volkspartei [Tautinė vokiečių liaudies partija], Deutsche Volkspartei [Vokiečių tautos partija], Socialdemokratų partija, NSDAP partija. Veikė įvairių nacių organizacijos, kurioms vadovavo Vokiečių tautos taryba (vok. Volksdeutscher Rat), su Rudolfu Hessu priešakyje. Prūsijoje partijos ir organizacijos finansuotos iš įvairių Vokietijoje veikusių fondų: Deutsche Stiftung [Vokiečių fondas], Deutsche Hilfe [Vokiečių pagalba], Deutscher Schulbund [Vokiečių mokyklų sąjunga], Osthilfe [Rytų pagalba] ir kitos. 1933 Rytprūsiuose valdančiąja ir masine partij tapo NSDAP, kuri palaipsniui išstūmė ir uždraudė kitas partijas.

Lietuviška politinė veikla 1918–1940. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui (1918 XI 11), iš tremties ir nelaisvės grįžo nemažai Mažosios Lietuvos gyventojų. Politinis gyvenimas, nors ir varžytas, suaktyvėjo. 1918 pabaigoje veiklą atnaujino Prūsų lietuvių susivienijimas, steigėsi jo skyriai. Susivienijimas iš pradžių sudarė Prūsų Lietuvos Tautinę Komisiją. Vietoj jos 1918 XI 16 sudaryta Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba (Mažosios Lietuvos tautinė taryba, Prūsų Lietuvių susivienijimo Tautos Taryba, Prūsų lietuvių Tautos Taryba, Tautos Taryba, vok. Litauischer Nationalrat). Tai buvo prūsų lietuviams atstovavęs politinis organas, kurį sudarė mažlietuvių partijų ir organizacijų atstovai. Ji siekė Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos, su devizu – Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia. 1918 XI 30 ši taryba priėmė Tilžės aktą, kaip Mažosios Lietuvos partijų programinį dokumentą, kuris radikaliai skyrėsi nuo ankstesnių mažlietuvių partijų programinių nuostatų. Tilžėje pradėtas leisti laikraštis Prūsų lietuvių balsas (1919 I 15). 1920 atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, mažlietuvių partijos ten sutelkė savo veiklą. Prūsų lietuvių susivienijimas savo centrą t. p. perkėlė į Klaipėdą. Jo dalis, likusi veikti Tilžėje, 1923 pasivadino Vokietijos lietuvių susivienijimu, priėmė ir atskira brošiūra išleido įstatus bei įstojo į Vokietijos tautinių mažumų sąjungą. Apie 1924 įsteigta Lietuviškoji liaudies partija, kėlusi kandidatus į vietinius valdžios organus. Prūsų Lietuvoje mažlietuvių partijų veikla persekiota ir varžyta, ypač po 1933, į valdžią Vokietijoje atėjus A. Hitleriui. Rytprūsiuose 1935 lietuvių organizacijos uždraustos, lietuvių politinė veikla buvo galima tik Klaipėdos krašte.

Klaipėdos krašto partijos (1920–1940). Po Versalio taikos įsigaliojimo 1920 I 10 Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos ir atiduotas valdyti Prancūzijai. Jos vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisne (dar prancūzmetis Klaipėdos krašte) jautė vokiečių partijų įtaką krašte, todėl 1920 rugpjūtį per Vilių Gaigalaitį siūlė Lietuvos vyriausybei su jomis palaikyti ryšius, o su įtakingiausiomis ir susibičiuliauti (tuo V. Gaigalaitis abejojo). 1922 I 19 G. Petisne, ieškodamas politinės atramos Freistaatui (Laisvajai Klaipėdos respublikai) įkurti, sukvietė stambių lietuvių ūkininkų, veikėjų (nepriklausiusių Prūsų lietuvių susivienijimui) susirinkimą, kuris nutarė įsteigti Gaspadoriškąją autonomijos sąjungą. Tačiau ir ši partija pasisakė už prisijungimą prie Lietuvos, siekė paveikti G. Petisne, kad jis atsižvelgtų ir į lietuvių interesus. Vykdant Tilžės akto nuostatas, 1920 II 21 priimtas nutarimas: Prūsų Lietuvių Tautos Taryba, kaip vienintelė rinktoji ir įgaliotoji Atstovybė lietuvių, kurie pagal Versalės taikos sutarties atskirtajame nuo Vokietijos Nemuno krašte sudaro gyventojų daugumą, susirinkusi Klaipėdos mieste savo posėdy 1920 metų vasario 21 dieną vienu balsu nutarė: pareikšti savo valią, idant tas nuo senų senovės lietuvių tautos gyvenamas ir prieš jos norą atplėštas kraštas, kurs ir ekonomijos atžvilgiu sudaro su Lietuva vieną organingą vienetą, tuojau neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva į vieną bendrą valstybę ir gautų bendrai ginti bei tvarkyti savo nepriklausomą tautinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Tam tikslui tas kraštas siunčia savo atstovus į Steigiamąjį Lietuvos seimą ir taip pat į laikinąją Lietuvos Atstovybę – Valstybės Tarybą. Atsižvelgdama į skirtingas sąlygas, kuriose teko tam kraštui gyventi per penkis šimtus su viršum metų atskirtam nuo Lietuvos, Lietuvių Tautos Taryba išrenka iš savo tarpo specialinę komisiją, kuri išdirba Steigiamajam Lietuvos seimui patvirtinti ypatingas normas, kuriomis turės būti tvarkomas, atsižvelgiant į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos reikalus, vietinis to krašto valdymas bendroj Lietuvos Valstybės valdymo sistemoj. Šiuo metu, kreipdamasi į Santarvės valstybes ir jos atstovus, kuriems yra pavesta laikinai valdyti tas kraštas, Prūsų Lietuvių Tautos Taryba ekonominiams gyventojų reikalams patenkinti prašo: 1) tuojau panaikinti senąją muitų sieną ir atkelti ją prie Nemuno linijos, pavedus tą naująją sieną Lietuvos Valstybės muitinių kontrolei ir josios Kariuomenės apsaugai; 2) tuojau pavesti geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefonus bendrajai Lietuvos susisiekimo administracijai; 3) tuojau pavesti Lietuvos Valstybei naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno srove. Generalinis Prūsų Lietuvių Tautos Tarybos sekretorius Erdmonas Simonaitis. Ši taryba leido lietuvių ir vokiečių kalbomis laikraštį Tarybos žinios (vok. Mitteilungen der Taryba) (1920–1921). Po Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos ten veikė nemažai lietuviškų partijų ir organizacijų: sudaryta Klaipėdos krašto Politiška komisija (vadovas E. Simonaitis), 1920 įkurta ūkinė ir politinė Klaipėdos krašto organizacija Laukininkų susivienijimas (Didžiųjų laukininkų susivienijimas; Laukininkų sąjunga). K. Lekšo pastangomis 1923 įkurtas Mažųjų laukininkų susivienijimas, leido laikraštį „Laukininkas“ (redaktorius Mikelis Kiošis). Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (veikė 1922 pabaigoje–1925) siekė: sujungti mažlietuvius į vieną organizuotą jėgą, kuri dar kartą pareikštų pasauliui jų valią savivaldybišku būdu jungtis prie Lietuvos respublikos. Remti tautinį ir kultūrinį lietuvių veikimą visoj Mažojoj Lietuvoj. Savo tikslams pasiekti kreiptis į Amerikoje, D. Lietuvoje ir kitose šalyse gyvenančius brolius lietuvius ir prašyti jų moralinės ir materialinės pagalbos. 1923 XI 17 Vyriausiojo LR įgaliotinio Klaipėdos kraštui Jono Budrio įsakymu buvo paleista Valstybės taryba (vok. Staatsrat), valdant prancūzams sudaryta iš vokiečių partijų atstovų. Vietoj jos įkurta Krašto taryba (vok. Landesrat). Joje (kaip politinės ir ekonominės organizacijos) savo atstovus turėjo: Mažujų laukininkų susivienijimas, Landwirtschaftlicher Detaillistenverein [Smulkiujų pirklių sąjunga], Verband der Kolonialwarenhändler [Kolonialinių pirklių sąjunga], Verband der Großhändler und Importeure [Urmo ir importo pirklių sąjunga], Klaipėdos krašto lietuvių pirklių draugija, Hausbesitzerverein des Memelgebiets [Klaipėdos krašto namų savininkų sąjunga], Bürgerverein [Piliečių sąjunga], Amatininkų rūmai, Žvejų sąjunga ir socialdemokratai. 1924 vasarį Klaipėdos krašte lankantis Tautų Sąjungos komisijai (vadovas JAV diplomatas N. Davis), su ja susitiko krašto politinių, ekonominių ir kitų organizacijų atstovai. Kaip lietuvių politinės organizacijos susitikimuose dalyvavo: Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos Taryba (V. Gaigalaitis, Jurgis Reisgys, Ansas Baltris jaunesnysis, Jokūbas Peteraitis, Skėrys), Gaspadoriškoji autonomijos sąjunga (M. Šuišelis, Cvikys, M. Sauga), Klaipėdos–Šilutės rinkimų draugija (J. Strėkys, J. Bruožaitis, Žvilius, Vilius Dovilas, Jonas Užpurvis), Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas (M. Jankus, J. Vanagaitis, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis), Šaulių sąjungos Klaipėdos skyrius (Jurgis Brūvelaitis, Gabrys, Oželis, Jurgis Sauga, J. Toleikis). 1925 I 21 Antano Smetonos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus pastangomis įsteigta Lietuvių tautiškoji taryba Klaipėdos kraštui. 1925 XI 8 įsteigta lietuvių politinė organizacija Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės sąjunga (Visuomenės sąjunga) (vadovas Endrius Borchertas, nuo 1929 – Kazys Trukanas). Ji visame krašte steigė savo skyrius; per rinkimus į Lietuvos Respublikos seimą, seimelį ir savivaldybes kėlė kandidatus; siekė apginti lietuvių kultūrinius ir ekonominius reikalus krašte, sudaryti čia patogias sąlygas lietuvių tautinei kultūrai augti. Sąjungos programoje konstatuota, kad Klaipėdos kraštas esąs Lietuvos autonominė dalis, o autonomija – priemonė krašto kultūrinei ir ekonominei gerovei kelti. Krašte liaudininkai buvo įsteigę savo partijų skyrių, kuris aktyviai veikė iki 1926 pabaigos. Prūsų Lietuvių susivienijimas 1926 gegužę Šilutėje vykusiame suvažiavime pertvarkytas į Klaipėdos krašto lietuvininkų susivienijimą (veikė iki 1939). Jo valdybą (direktoriumą) sudarė V. Gaigalaitis, J. Brožaitis, V. Strėkys, A. Brakas, J. Stiklorius. 1927 X 16 Pagėgiuose nuspręsta steigti Klaipėdos krašte Tautininkų sąjungos skyrių. Jo dėka 1931 VI 12 atidarytas Šilutės lietuvių klubas. Tautininkai siekė išsaugoti lietuvybę, rūpintis valstybės ir vietinio ūkio reikalais. 1928 įkurta Klaipėdos krašto ūkininkų draugija, 1930 I 26 – Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimas (programą išdėstęs 1936 išleistoje brošiūroje Kas yra ir ko siekia... susivienijimas), 1933 VII 12 – politinė organizacija Klaipėdiškių lietuvių draugystė, 1934 – Klaipėdos krašto Laukininkų centras, Lietuviškųjų organizacijų komitetas, 1935 – Lietuvos Vakarų sąjunga, 1938 – Lietuvos aktyvistų sąjunga. Vokietija iki Pirmojo pasaulinio karo jau buvo spėjusi nutautinti daugelį klaipėdiškių. Vokiečių partijų agitatoriai ragino burtis į klaipėdiškių tautą – į vieną frontą. Jie aiškino: krašte yra 2 tautybės, bet vieninga kultūra; 2 kalbos, bet vieninga dvasia; 2 giminės, bet viena valia ir t. t.; tokia propaganda buvo veiksminga. Nutautę lietuvininkai save vadino memelländeriais ir balsuodavo už senąsias ir pertvarkomas vokiečių partijas. Lietuvių partijoms buvo aktuali klaipėdiškių integracija į Didžiąją Lietuvą (1921–1939), kėlusi įvairių problemų. Klaipėdos krašto vokiečių politiniai veikėjai po Pirmojo pasaulinio karo t. p. būrėsi į pertvarkomas partijas ir politines organizacijas, ieškojo paramos Vokietijoje. Veimaro demokratinės konstitucijos šalininkai skatino vietos vokiečių partijas tenkintis kultūrinių teisių gynimu ir plėtimu. Revanšistinės krypties šalininkai, siekę nuplauti Versalio taikos gėdą ir grąžinti Vokietijai prarastas žemes, skatino vykdyti antilietuviškas akcijas (tam turėjo pasitarnauti ir naujų vokiečių partijų steigimas krašte). 1924 balandį įkurta Memelländischer Kulturbund (Klaipėdos krašto kultūros sąjunga), palaikiusi ryšius su Berlyne, Karaliaučiuje, Tilžėje veikusiais centrais vokiškumui Rytų valstybėse stiprinti. Artėjant rinkimams į Klaipėdos krašto I seimelį (1925 X 19), Kulturbundo ir Socialdemokratų partijos vadovai sudarė Wahlkomitee für die Einheitsfront [Vienybės fronto rinkimų komitetą]; tęstas Heimatbundo programos vykdymas; siekta įgyti įtakos LR seime. 1925 VI 13 Kulturbundo posėdyje įsteigta Memelländische Landwirtschaftspartei [Klaipėdos krašto žemės ūkio partija; jos sudėtyje liko Kulturbundas] ir Memelländische Volkspartei [Klaipėdos krašto tautos partija; veikė iki 1933 VI 21]. Rinkimuose Autonomieverbandas surinko 548 balsus, bet mandato negavo. Po I seimelio rinkimų Einheitsfrontas suskilo – įsteigtas Kombrigbundas ir kita. Prieš rinkimus į III seimelį įsteigta Verband der Landwirtschaft [Žemės ūkio sąjunga; dalyvavo rinkimuose ir į IV seimelį] ir Wirtschaftspartei [Ūkio partija, dar vadinta 4 konsulų partija; dalyvavo konsulai Wiliamas Falkas, N. Nafthalis, Jahnas, P. Schultzas]. Vokiškų partijų veiklą Klaipėdos krašte finansavo Vokietijoje veikę įvairūs fondai. Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte plito nacionalsocializmas: 1933 VI 1 įsteigta legali partija Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebiets [CSA, Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga], vadas Theodoras Sassas, 1933 VI 21 – Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets [SVM, Socialistinė tautos sąjunga], vadas Ernstas Neumannas. Netrukus jų veikla uždrausta (dar Neumanno-Sasso byla). Klaipėdos krašte vokiečių partijos pradėjo persitvarkyti: Landwirtschaftspartei 1933 VI 25 informavo CSA, kad jų tikslai sutampa; Volkspartei praktiškai nustojo veikusi. Rinkimuose į V Klaipėdos krašto seimelį (1935) vokiečių partijos išstatė Einheitsliste (Vienybės sąrašą), kuris laimėjo rinkimus. Vokietijos nurodymu E. Neumannas 1938 X 14 įsteigė nacistinę Memeldeutscher Kulturverband [Klaipėdos vokiečių kultūros sąjunga], kuri perėmė CSA įstatus ir programą. Iš ankstesniųjų aktyviau reiškėsi Socialdemokratų partija. 1923 pabaigoje pradėjo veikti nelegalus LKP Klaipėdos komitetas (dar komunistai (bolševikai) Klaipėdos krašte). V. Mickevičius 1932 Maskvoje išleistoje brošiūroje Kovokime už Klaipėdos krašto apsisprendimo ir laisvo atsiskyrimo nuo Lietuvos teisę rašė: Lietuvos buržuazija be ,,Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetų“ sutvėrė ir III Internacionalo socialistų darbininkų partiją. Tuomet Klaipėdos krašte buvo „Darbininkų unijonas“, artimas pakrikusiai neva kairiajai ,,Vokietijos komunistų darbininkų partijai“. Iš pradžių vietoje jo Lietuvos buržuazija sudarė „III internacionalo Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvių socialistų darbininkų partiją“, leido laikraštį „Die Fackel“ (Nr. 1, 1923 I 21). Užprotestavus komunistams (Rusijos, SSRS atstovybei Lietuvoje) partijos pavadinimą buržuazija pakeitė į „Klaipėdos krašto socialistų darbininkų partiją“. Jos tvėrėjas buvo bankininkas Ivaškevičius, artimas liaudininkams. Partijos organizatorius Kuršaitis buvo „Die Fackel“ redaktorius. Kiti organizatoriai Dievelaitis ir Zanveldas. Taigi kairieji buvo susiskaldę ir tarpusavyje konkuravo. Vėliau komunistams pavyko atskirti nuo socialdemokratų jų kairįjį sparną ir 1925 XI 8 įkūrė Klaipėdos krašto Darbininkų partiją (vok. Arbeiterpartei des Memelgebiets). 1925 ji išleido brošiūrą Valstiečių Internacionalas apie karo pavojų, skirtą Pirmojo pasaulinio karo 11-osioms metinėms paminėti, tačiau policija uždraudė ją platinti. Iki 1928 Darbininkų partija buvo LKP Klaipėdos krašto komiteto įtakoje ir jo vadovauta. Po Klaipėdos krašto okupacijos ir aneksijos (1939 kovo mėn.) veiklą čia tęsė tik NSDAP ir jos sukurtos organizacijos bei draugijos. Daugelis mažlietuvių politikų areštuoti, įkalinti bei nužudyti; kai kurie jų atsisakė politinės veiklos, pasitraukė į Lietuvą ar kitus kraštus. Po 1940 SSRS okupacijos Didžiojoje Lietuvoje buvę Mažosios Lietuvos politikai buvo įkalinti arba ištremti į Sibirą (A. Brakas ir kiti); Mažosios Lietuvos partijos buvo sunaikintos.

Iliustracija: Priešrinkiminės kampanijos mitingas prie laikraščio „Memeler Dampfboot“ redakcijos, 1925 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Jaunimo draugijų įgaliotinių suvažiavimas: atvirlaiškį su šia nuotrauka Martynui Toleikiui į Berlyną pasirašė: Saulinskas (Vilius Šaulinskis), Marinkė Brakaitė, Bajorytė (Lydija Bajoraitė), Purwins, 1919 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo skyrių atstovų metinis suvažiavimas Šilutėje, viduryje (aštuntas) – centro valdybos pirmininkas Endrius Borchertas, 1931 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Klaipėdos vienybininkai, stovi viduryje: K. Paura, J. Petereit, J. Szwillus, M. Kurmis, apie 1930 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo

Iliustracija: Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos 1920 III 19 raštas Nr. 101 Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos sąlygoms išaiškinti komisijos sudarymo, kurį pasirašė Direktoriumo pirmininkas Adomas Brakas, nariai: Kristupas Kentraitis ir Kristupas Lekšas / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

partijos po Antrojo pasaulinio karo. Karo pabaigoje Mažoji Lietuva buvo okupuota SSRS; dalis gyventojų imigravo į Vakarus, nespėjusieji pasitraukti išžudyti arba ištremti. Mažlietuvių politinė veikla buvo įmanoma tik emigracijoje. V. Vokietijoje (Fuldoje) 1946 kaip Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos politinės veiklos tęsėja įkurta Mažosios Lietuvos Taryba. Laikytasi mažlietuvių partijų suformuluota po Pirmojo pasaulinio karo Tilžės aktu ir kitais dokumentais programos. Kanadoje (Montrealyje) 1953 įsteigta politinė organizacija Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis. Dar seimai.

L: Kaitinis M. Peržwalga lietuwiškų Peticijonų, Deputacijonų bei politiškų Weikimų, 1906; Rimka A. Prūsų Lietuva ir lietuviai // Lietuvos žinios. 1914, nr. 154, 159, 160; Lietuva. 1920 I 27, nr. 21; LCVA, f. 923, ap. 1, b. 13, l. 3–4; LCVA, f. 923, ap. 1, b. 149, l. 156–159; Yčas J. Mažosios Lietuvos praeitis // Kovo 20 diena. K., 1921; Klaipėdiškis A.B. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. K., 1923; Klaipėdos žinios. 1924, nr. 12; Klaipėdos seimelio rinkimams artėjant // Lietuva, 1925 IX 16; Toliušis Z. Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas. Klaipėda, 1926; Klaipėdos žinios. 1926 IV 09, nr. 65; 1926 V 23, nr. 84; Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda, 1932; Kazlauskas J. Klaipėdos krašto politinių partijų veikimo apžvalga (1923–1934). LVA, f. 923, ap. 1, b. 855, l. 69–82; Klaipėdos krašto valdžios žinios. 1932, nr. 64, 1935, nr. 110, 1938, nr. 136; Jonaitis J.T. Vokietijos propaganda prieš Lietuvą. Kaunas, 1935; Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938; Valančius G. Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas. Kircheim Teck, 1946; Žostautaitė P. Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą. 1933–1935. V., 1982; Gelžinis M. Klaipėdos krašto politinė istorija // Naujoji viltis, nr. 16, Čikaga, 1983; Gelžinis M. Tremties mažlietuvių politinė veikla ir siekiai // Naujoji viltis, nr. 18, Čikaga, 1985; Čepas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. II. Čikaga, 1986; Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. Čikaga, 1987; Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje. V., 1992; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996; Chandavoine I. Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932). V., 2003.

Algirdas Antanas Gliožaitis

Iliustracija: Mažosios Lietuvos Tarybos Holsteino apygardos atstovų suvažiavimas Lübecke, 1954 / Iš Viliaus Pėtaraičio rinkinio