klaipėdiškių integracija į Didžiąją Lietuvą (1921–1939)
klaipėdškių integrãcija į Ddžiąją Letuvą (1921–1939). Lietuvių pozicijos Klaipėdos krašte po 1918 nebuvo stiprios. Lietuvių veikla suaktyvėjo tik 1919 pabaigoje po Versalio taikos konferencijos. Pagal Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniu Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Prancūzijai. 1921 XI 21 Lietuvos Steigiamajame Seime priimta rezoliucija dėl Klaipėdos krašto. Joje pažymėta, kad Klaipėdos ekonominiai interesai ir didžiosios dalies gyventojų tautiniai siekiai yra tokie bendri su Lietuva, jog susidėjimas vienon valstybėn yra neišvengiamas, abiem šalim naudingas ir realus to klausimo išsprendimas. 1921 lapkritį organizacija Arbeitsgemeinschaft für die Freistaat Memelland [Klaipėdos krašto laisvosios valstybės bendrija] rinko parašus Klaipėdos krašte. Beveik 90% krašto gyventojų, turinčių balsavimo teisę, pasisakė už prancūzų propaguojamą laisvąją valstybę – Freistaatą. Daugelis klaipėdiškių laikė save Vokietijos piliečiais, čia veikė vokiečių drausmingos organizacijos. Prancūzmečiu Klaipėdos krašto gyventojai (išskyrus aktyviąją visuomenės dalį) labiau rūpinosi savo gerove nei krašto politinės priklausomybės problemomis. Lietuvišką propagandą krašte pradėjo skleisti Ernesto Galvanausko Lietuvos Respublikos vyriausybė, padedama tuometinio Lietuvos atstovo Klaipėdoje Jono Žiliaus ir aktyvesnių mažlietuvių, kaip Martynas Jankus, Jurgis Brūvelaitis ir kiti. Klaipėdiškiams ir kitiems pritraukti į savo pusę imtasi įvairių priemonių: 1) ekonominis spaudimas; didlietuviai stengėsi įsigyti Klaipėdos krašte nekilnojamojo turto, nuo 1921 kraštui nebeparduota miško medžiagos, maisto gaminių. Todėl krašte pakilo kainos, išaugo nedarbas. Po 1922 X 1 (įvedus litą Lietuvoje) padidėjo infliacija. Parduotuvėse neliko drabužių, maisto produktų ir kita; 2) propaganda; 1922 VIII 23 Lietuvos atstovybė Klaipėdos krašte lietuvininkų vardu nupirko laikraščio „Memeler Zeitung“ spaustuvę ir redakciją. Laikraštis pradėjo tarp vietos vokiečių skleisti prolietuvišką propagandą. Į Lietuvos šalininkų įtaką pakliuvo „Tilžės keleivis“ bei dar keli laikraščiai, pasisakę už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos pagrindais. Lietuvos agitacija davė vaisių. 1922 XII 19 Šilutėje per Germania salėje surengtą mitingą pareikštas protestas prieš Freistaatą ir Klaipėdos atidavimą lenkų vergijai. Gruodžio 20 d. gausiai susirinkę Priekulės gyventojai pareiškė, kad lietuvių tautos žemė turi palikti lietuviams, t. p. pasisakė prieš Freistaatą ir prieš grobuoniškus lenkų nagus. 1923 I 2 Klaipėdoje Sandoros salėje vykusiame mitinge įstaigų tarnautojai ir darbininkai priėmė rezoliuciją, kurioje pareikštas noras susijungti su Lietuva, protestuojama prieš Freistaatą, reiškiamas nepasitikėjimas krašto Direktorija. Galiausiai Klaipėdos krašto sukilimą ir valdžios perėmimą teko organizuoti pačiai Lietuvos Respublikos vyriausybei, padedamai Šaulių sąjungos. Tačiau užimti kraštą buvo lengviau negu spręsti tautines ir ekonomines problemas.
Švietimas. Jo reikšmė kasdieniame krašto gyvenime buvo didelė. Pagal Klaipėdos krašto statuto 5 straipsnį švietimas buvo vietos organų kompetencija, todėl Lietuvos valdžios įstaigos negalėjo turėti itin didelės įtakos krašto lietuvinimui. Spaudoje reikštas nepasitenkinimas. Senieji mokytojai šių dienų gyvenimui beveik visai nesitaiko ir kūdikius vokiškoj imperialistiškoj dvasioj tebeaugina. Mokiniai apie Lietuvą nieko nežinojo papasakoti, nežinojo nei Vytauto, nei Gedimino. Vokietinimo tikslu mokytojai išrašo iš Vokietijos vokiečių agitacinio pobūdžio laikraštukus, kaip antai „Ostdeutscher Schulbote“, kuriuos už dyką platina mokinių tarpe. Mokytojai t. p. aktyviai dalyvavo vokiečių politinėse partijose, daugelis jų buvo vokiečių propagandinių laikraščių „Memeler Dampfboot“, „Lietuviška ceitunga“ ir kitų nuolatiniai korespondentai. Kartais mokiniams liepta giedoti Vokietijos himną, lietuvių vaikai įžeidinėti, net griebtasi smurto. Pagal įstatymą to neturėjo būti, nes pagal Statuto 27 straipsnį Klaipėdos krašte lietuvių ir vokiečių kalbos pripažintos lygiateisėmis. Tačiau daugelis mokytojų buvo nusiteikę provokiškai ar atvykę iš Vokietijos, todėl nemokėjo lietuvių kalbos. Klaipėdos krašte veikė ir lietuviškų mokyklų.
Tikybos reikalai. 1925 VII 31 pasirašyta sutartis dėl Klaipėdos krašto Evangelikų Liuteronų Bažnyčios. Sutartyje Bažnyčiai pripažinta savivalda, nepažeidžiant bendrų įstatymų. Vokiečių ir lietuvių kalbos pripažintos oficialiosiomis bažnytinėmis kalbomis. Skiriant dvasininkus į parapijas, kur dauguma kalbėjo lietuviškai, lietuvių kalbos žinojimas ir vartojimas buvo privalomas (t. p. ir vokiškose parapijose). Pagal šią sutartį krašto Evangelikų Liuteronų Bažnyčia prilyginta vokiečių sinodo provincijoms, o tai reiškė suartėjimą su Vokietija. Po krašto prijungimo provokiškai nusiteikę kunigai ir vyskupai ėmė skleisti gandus, neva Lietuvos vyriausybė nori prievarta sukatalikinti gyventojus. Jiems nuolat kartota: Kaune yra katalikų, o Klaipėdoje evangelikų valdžia, dėl to kyla nuolatiniai kiršinimai tarp žmonių. Klaipėdos evangelikų konsistorija gaudavo nemažai pašalpų iš Vokietijos jaunimo ir suaugusiųjų organizacijoms šelpti. Konfesiniai skirtumai trukdė klaipėdiškiams integruotis į Didžiąją Lietuvą.
Valstybinės įstaigos. Remiantis Statuto 5 straipsniu, vietos organams suteiktos plačios autonominės teisės. Po 1923 Vokietijos valdžia buvo suinteresuota, kad kuo daugiau valdininkų liktų Klaipėdos krašte, todėl net prieš jų pačių norą liepė priimti Lietuvos pilietybę, integruotis į naujosios valdininkijos sluoksnį bei toliau išlaikyti vokiškumą. Po 1930 net 90% teisėjų buvo iš Vokietijos. Teismuose su lietuviais nesiskaityta. Didelė problema buvo vokiečių ir lietuvių kalbų nelygiateisiškumas. Bylininkams norint su teismu kalbėtis lietuviškai, buvo teismo grasinama ir net baudžiama kaip už priešinimąsi teismui. Panašiai elgtasi ir policijoje, kur neretai lietuvius sumušdavo vien dėl tautybės. Autonominės valdžios įstaigos labai varžė Klaipėdos krašto gyventojų požymio (kuris prilygo Klaipėdos krašto pilietybei) išdavimą nepageidautiniems lietuviams. Dažnas valdininkas nesilaikė naujųjų Lietuvos Respublikos įstatymų.
Gyventojų nuotaikos. Švenčiant Klaipėdos prijungimo 10-metį, spaudoje pasirodė nemažai straipsnių bei vertinimų. Lietuvių suvienijimo centro valdybos pirmininkas ir seimelio narys Endrius Borchertas teigė, kad Klaipėdos krašto lietuviai ir nemano užviešpatauti vokiečiams, tik jie stengiasi savo teises sulyginti su vokiečių teisėmis, o tai darbas sunkus ir čia turi padėti visa tauta. Klaipėdos miesto vyriausiojo burmistro dr. Brindlingerio nuomone, visų buvusių visuomeninių nesantaikų priežastis – nepasitikėjimas. Klaipėdiškiai ir lietuviai norėjo gyventi kartu. Tai rodė kasmet švęstos bendros šventės. Dešimtmečio proga Vytauto Didžiojo universiteto korporacija Samogitia surengė Klaipėdoje tradicinį suvažiavimą, kuriame skaitytos dvi paskaitos apie klaipėdiškių integracijos problemą. Klaipėdos krašto gyventojai, didlietuviai ir valdžios atstovai tikėjosi paprastesnio integracijos proceso, tačiau grįžus Klaipėdos krašto lietuviams savon valstybėn, kai kas nekantravo, kad tarp vienų ir kitų pasireiškė kai kurių skirtumų. Bet pragyvenus tiek šimtmečių atskirai, kitaip ir negalėjo būti. Klaipėdiškių integracijos nepagreitino ir ekonominis bendradarbiavimas (Pienocentro, Maisto ir kitų kooperatyvų įkūrimas). Vokietija turėjo kur kas tobulesnį propagandos aparatą, paveikusį daugumą lietuvininkų.
L: Dr. Neumannʼo ir v. Sassʼo bei kitų bylos kaltinamasis aktas. Kaunas,1934; Eidintas A. Lietuvos propagandinė veikla ruošiant Sausio sukilimą Klaipėdoje // 1923 metų Sausio įvykiai Klaipėdoje. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IV. Klaipėda, 1995; Gaigalaitė A. Ernesto Galvanausko politinė veikla dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos // 1923 metų Sausio įvykiai Klaipėdoje. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IV. Klaipėda, 1995; Robinzonas J. Klaipėdos krašto konvencijos komentaras. Kaunas, 1934; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989; Vareikis V. Klaipėda XX a. Klaipėda, 1993; Vareikis V. Klaipėdos krašto užėmimas // 1923 metų Sausio įvykiai Klaipėdoje. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IV. Klaipėda, 1995; Žalys V. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai // 1923 metų Sausio įvykiai Klaipėdoje. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IV. Klaipėda, 1995; Žalys V. Kova dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė tarp 1923–1939 metų. Lüneburg, 1993; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Pupšys V. Susitikimai ir ekskursijos // Vakarų Lietuvos katalikiškoji kultūra. Klaipėda, 1996.
Ingrida Veliutė
Iliustracija: Plakatas „Santara – Jaunoji Lietuva“. Šūkis: „Užverskime šimtmečių iškastą sieną, nes Lietuva mūsų yra tik viena!“ Atvirukas, XX a. 4–asis dešimtmetis / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Klaipėdos krašto jaunųjų draugijų ekskursija į Švėkšną, 1930 / Iš Evos Skrudzinskas ir Frico Šlenterio archyvo
Iliustracija: Šventosios upe nuo 1422 metų ėjo valstybės siena tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, 2002