Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Jonas Basanavičius

lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918 II 16) signataras, gydytojas, etnologas, tautosakos rinkėjas.

Basanãvičius Jonas (1851 XI 23 Ožkabaliuose,Vilkaviškio apskrityje 1927 II 16 Vilniuje), lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918 II 16) signataras, gydytojas, etnologas, tautosakos rinkėjas. 1873 baigė Marijampolės gimnaziją. Studijavo Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos, Medicinos fakultetuose. 1879–1882 dirbo Lomo (Lompalankos, Bulgarija) ligoninės direktoriumi ir apygardos gydytoju. Įsitraukė į Bulgarijos politinį gyvenimą. Trumpai dirbo bibliotekoje ir klinikose Vienoje. 1882–1884 gyveno Prahoje, tobulinosi kaip gydytojas. 1884 grįžo į Bulgariją, dirbo gydytoju Elenoje, Lome, Varnoje. 1891 gavo Bulgarijos pilietybę. Nuo 1893 kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas. Daug nusipelnė Bulgarijos sveikatos apsaugai ir kultūrai, užsitarnavo pensiją. 1905 grįžo į Lietuvą, su pertraukomis gyveno Vilniuje. Buvo 1905 Didžiojo Lietuvių seimo Vilniuje vienas iniciatorių. Basanavičiaus rūpesčiu 1907 Vilniuje įsteigta Lietuvių mokslo draugija, kuriai paaukojo didžiąją dalį likusio gyvenimo ir energijos: iki mirties buvo jos pirmininkas, redagavo jos tęstinį leidinį Lietuvių tauta. 1917 pirmininkavo Lietuvių konferencijai, kuri išrinko jį Lietuvių Tarybos nariu. Pasirašė 1918 II 16 Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1919 dirbo Vilniuje steigiamo Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi. Lenkams okupavus Vilnių, saugojo Lietuvių mokslo draugijos sukauptą medžiagą, kovojo dėl lietuvių teisių okupuotame krašte, rašė daug publicistinių straipsnių. 1917–1924 buvo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytojas. Basanavičiaus kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 40 studijų iš Lietuvos istorijos, archeologijos, kultūros, istorijos, etnografijos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Svarbiausi darbai: Apie senovės lietuvių pilis (1891), Lietuviškai trakiškos studijos (1898), Levas lietuvių pasakose ir dainose (1907–1919), Apie trakų frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon (1921), Baudžiava Lietuvoje (1907), Lietuviškoji kalba valstybės raštuose (1909), Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu (1919), Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje (1912), Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (1912) ir kiti. Ypač daug pasidarbavo rinkdamas lietuvių tautosakos bei mitologijos medžiagą, sudarydamas bei išleisdamas didžiulius jos rinkinius: Lietuviškos pasakos (2 t., 1898–1902), Ožkabalių dainos (2 t., 1902), Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903), Lietuviškos pasakos įvairios (4 t., 1903–1905). Reikšminga Basanavičiaus lietuvybės veiklos dalis susijusi su Mažąja Lietuva. Dar būdamas studentas užmezgė ryšius su Tilžėje veikusia vokiškąja Lietuvių literatūros draugija (vokiškai Litauische literarische Gesellschaft), atvykęs į Bulgariją atsiuntė šiai draugijai Ožkabaliuose surinktų lietuviškų dainų, 7 buvo išspausdintos Mitteillungen der litauischer literarischer Gesellschaft (1880). Šiame leidinyje tais pat metais buvo išspausdinti ir Basanavičiaus surinkti lietuvių mitologijos fragmentai. 1885 Mitteillungen išspausdino kitą šių fragmentų dalį ir 215 mįslių, Basanavičiaus surinktų Ožkabaliuose. Ypač palankią dirvą Basanavičiaus lietuviškajai veiklai sudarė pirmosios pačių Mažosios Lietuvos lietuvių pastangos lietuvybei išlaikyti. Pirmiausia Basanavičius susisiekė su Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, Keleivio leidėju Frydrichu Kuršaičiu. Vietoj Keleivio leidžiamame Naujajame keleivyje Basanavičius paskelbė straipsnius: Atsiminkim, Žodelis apie mumis pačius ir mūsų kalbą, Rubežiai ir skaitlius lietuvių tautos, Kam teks tėvynė mūsų (1880), Apie kryžiokus, Apie įsteigimą Ragainės pilies (1881). Laikraščio redaktoriui Adomui Einarui pabūgus spausdinti jo straipsnius, Basanavičius susisiekė su Martynu Šerniumi ir jo redaguojamoje Lietuviškoje ceitungoje 1882 paskelbė straipsnius: Apie senosios Lietuvos pilis; Birutė. 1882 Basanavičius taip pat aktyviai įsitraukė į tame pat laikraštyje Georgo Sauerweino pradėtą diskusiją dėl lietuviškos mokslo draugijos steigimo, pats pasiūlė tos draugijos įstatų projektą, jis panaudotas 1885 įsisteigusiai „Birutės“ draugijai. Šios diskusijos metu subrendo Basanavičiaus apsisprendimas jau anksčiau sumanytą Didžiajai Lietuvai skiriamą laikraštį leisti Mažojoje Lietuvoje. Iki tol buvo ieškota leidimo galimybių Sofijoje ir Prahoje. 1883 pasirodžiusi „Aušra“, kurios pirmuosius numerius redagavo Basanavičius, iš pradžių spausdinta Ragainėje, vėliau – Tilžėje. Didžioji Aušros redagavimo, leidimo ir platinimo rūpesčių dalis teko Basanavičiui talkinusiems Mažosios Lietuvos veikėjams Jurgiui Mikšui ir Martynui Jankui. Nors Aušros leidinio uždarymo peripetijos bei jos archyvo reikalai kiek buvo aptemdę Basanavičiaus ir J. Mikšo bei M. Jankaus santykius, tačiau Basanavičiaus ryšiai su Mažąja Lietuva visiškai nenutrūko. Basanavičiaus kaip etnologo, tautosakininko, visuomenininko veikla jį suvedė ir su kitais aktyvesniais Mažosios Lietuvos lietuviais – Ansu Bruožiu, Viliumi Kalvaičiu, Vilhelmina Kalvaityte, Kristupu Jurkšaičiu, Viliumi Gaigalaičiu, Marta Raišukyte, Jurgiu Lapinu, Jonu Vanagaičiu, Vydūnu. Basanavičius davė paskatų Mažosios Lietuvos lietuviams rinkti etnografinę bei tautosakinę medžiagą, dalį jos skelbė savo sudarytuose rinkiniuose. Ypač daug medžiagos (apie 560 sakmių), gautos iš V. Kalvaičio, paskelbta rinkinyje Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Basanavičius redagavo A. Bruožio parengtas Klaipėdiškių dainas (1908). Mažosios Lietuvos reikalai Basanavičių suvedė su G. Sauerweinu. Po 1882 Lietuviškoje ceitungoje vykusios polemikos dėl mokslo draugijos steigimo atsirado Birutės draugija. Dar labiau juos suartino Aušra, į kurią G. Sauerweinas nemažai rašė. Basanavičius labai vertino šio mažų tautų bičiulio vokiečio nuopelnus ugdant Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę savimonę bei savigarbą, juos organizuojant tautinei veiklai. Asmeniškai su juo, kaip ir su kitais Mažosios Lietuvos veikėjais, Basanavičius susipažino 1898 birželį pirmą kartą besisvečiuodamas Tilžėje. „Nuo šios asmeninės pažinties su Sauerweinu užsimezgė stiprūs draugiški su jomis ryšiai, kurie iki jam 1904 mirsiant dūravo ir apsireiškė skaitlinguose laiškuose“, – rašė savo autobiografijoje. Po G. Sauerweino mirties Basanavičius ėmė rinkti jo kūrybą ir medžiagą biografijai. Ypač daug tos medžiagos sukaupė 1905 vasarą, kai, grįždamas iš Bulgarijos į Lietuvą, užsuko į Gronau miestelį (Vokietijoje), kur G. Sauerweinas yra palaidotas, bei aplankė gimtąjį jo kaimą Bantelną. Talkinant tilžiškei M. Raišukytei, visa sukaupta medžiaga (jos susidarė 2 tomai – vienas skirtas išsamiai G. Sauerweino biografijai, kitas – kūrybai ir laiškams), pavadinta Iš d-ro Jurgio Zauerveino raštų, 1922 baigta ruošti spaudai, bet ir liko neišleista (saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne). Antrą kartą Tilžėje Basanavičius lankėsi 1905 liepą, tęsdamas minėtąją kelionę iš Bulgarijos. Tada sustiprėjo ryšiai su Vydūnu, kuris tapo veikliu Basanavičiaus iniciatyva įkurtos Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje nariu. Basanavičiaus dėka šios draugijos veikloje dalyvavo ir kai kurie kiti Mažosios Lietuvos lietuviai (V. Gaigalaitis, J. Vanagaitis).

L: Basanavičius J. Rinktiniai raštai. V., 1970; J. Basanavičiaus autobiografija // Lietuvių Tauta. V., 1936; Biržiška V. Dr. Jonas Basanavičius, K., 1934; Gustaitis M. Jonas Basanavičius ir „Aušra“. K., 1927; Nezabitauskis A. Jonas Basanavičius. K., 1938 (2 leid. V., 1990); Visockis A. Jonas Basanavičius. K., 1991.

Vaclovas Bagdonavičius

Iliustracija: Jonas Basanavičius, 1880 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Jono Basanavičiaus laiškas Martynui Jankui, 1866 / Iš Lietuviškosios enciklopedijos, 1934

Iliustracija: Jonas Basanavičius, 1890 / Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo