pareiškimai

pareiškmai, nuo 1944 išeivijoje bei nuo 1990 Lietuvoje dėl Mažosios Lietuvos likimo. Jau 1945 rugpjūtį Amerikos Lietuvių Taryba (ALT) įteikė JAV Vyriausybei pareiškimą, protestuodama dėl Karaliaučiaus krašto atidavimo SSRS valdymui. 1946 Mažosios Lietuvos Taryba, remdamasi 1918 Tilžės akto deklaracija, paskelbė pareiškimą, reikalavusį SSRS administruojamą Mažąją Lietuvą įjungti į atstatytiną Lietuvos Respubliką. Šis pareiškimas (kaip VLIK memorandumo priedas) 1949 įteiktas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir JAV vyriausybėms, prašant rasti būdų Lietuvos suverenumui atstatyti (dar Fuldos aktai). 1951 V 19 paskelbtas pareiškimas dėl Mažosios Lietuvos Tarybos ir VLIK narių bendradarbiavimo (Mažosios Lietuvos Tarybos prezidiumas siekė deleguoti atstovą į VLIK Vykdomąją tarybą). Taip norėta sustiprinti nepriklausomai nuo jų partinių interesų ir pažiūrų lietuvių kovą už laisvę; 1951 XI 25 pareiškimas rodė, kad to dar nepasiekta, tik vėliau pavyko suderinti abiejų organizacijų veiklą. 1956 II 8 JAV Kongrese Atstovų rūmuose C. Reese perskaitė vokiečių atstovo R. Salleto įteiktą pareiškimą Rytprūsių klausimu: buvusios vokiečių provincijos ryčiau Oderio (atsidūrusios Raudonosios Lenkijos ir sovietų karinėje valdžioje) pagal tarptautinę teisę tebesančios Vokietijos dalys; Vokietijos išeiviai iš Rytprūsių steigią savo organizacijas (vok. Landsmannschaft Ostpreussen) ir tikisi grįžti į tėviškes. R. Salletas teigė, kad 2,5 mln. rytprūsiečių gyventojų bėgo nuo sovietinio teroro į Vakarus, tačiau išgyveno tik 1,9 mln.; likę buvo išžudyti, mirė badu ar nusižudė. Dalis vokiečių turėjo priimti Lenkijos pilietybę, tik mažuma liko Karaliaučiaus krašte. Lenkų išeivijos interesus gynęs atstovas atsakė, kad siena tarp Vokietijos ir Lenkijos nustatyta po Antrojo pasaulinio karo, todėl toks pareiškimas sukeltų lenkų tautos nepasitenkinimą ir suteiktų komunistams propagandinį įrankį. ALT atsakydama rašė: nuo neatmenamų laikų ši Rytprūsių dalis buvo apgyventa senųjų prūsų ir jų giminaičių – lietuvininkų. Ji buvo užkariauta ir pavergta vokiečių Kryžiuočių ordino XIII–XIV a. Ji buvo Lenkijos valstybės ir Lenkijos–Lietuvos vasalas 2 šimtmečius prieš atitekdama vokiečių imperijai. (...) Šimtmečius kovojusi už laisvę ir prieš vergiją, senoji prūsų tauta išnyko, tik savąjį vardą palikdama savo nugalėtojams. Bet Rytprūsių šiaurinės dalies, dabar rusų administruojamos, etninis charakteris liko lietuviškas ligi pat Antrojo pasaulinio karo. (...) Todėl to krašto istorija, jo etniniu charakteriu, ūkiniais santykiais ir geografiniu artumu Rytprūsių šiaurinės dalies problema tiesioginiai paliečia gyvybinius lietuvių tautos interesus. Tiek JAV, tiek kiekvieno kito krašto vyriausybė, atsakinga už teisingą Rytprūsių problemos sprendimą, gerai padarys, jei pripažins šiuos gyvybinius lietuvių tautos interesus bei jos natūralią ir neginčijamą teisę aktyviai dalyvauti visuose svarstymuose ir sprendimuose, kurie liečia Rytprūsių politinį likimą. 1958 XII 5 Lietuvos delegacija Pavergtųjų Europos tautų seime (atstovai Martynas Brakas, J. Valaitis, V. Vaitekūnas) agitavo netikėti sovietų propaguotais Rytų–Vakarų kultūriniais mainais, nes lietuvių rašytojai ir menininkai LSSR neturėjo laisvų organizacijų; todėl laisvojo pasaulio lietuviams sovietų piršti organizuoti ryšiai su okupuota LSSR būtų bendradarbiavimas su Maskva, kuri nustatydavo visas direktyvas. Tai buvo įspėjimas pasaulio lietuvių ir mažlietuvių organizacijoms. 1983 VII 4–5 Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio (MLRS) suvažiavime (pirmininkas Kristupas Kikutis), vykusiame Tautiniuose lietuvių namuose Čikagoje, prisiminta Mažosios Lietuvos istorija, įsipareigota tęsti senųjų prūsų ir lietuvininkų dvasinį palikimą – nenuilstamai kovoti ir skelbti pasauliui, kad tai yra mūsų tautos žemė ir kad ji turi grįžti į bendrą naujai prisikelsiančią nepriklausomą Lietuvą. 1989 XII 21 MLRS savo pareiškimu kreipėsi į SSRS prezidentą M. Gorbačiovą, kartu pateikdamas SSRS Mokslų akademijos paskelbtą Mažosios Lietuvos etninį lietuviškumo įrodymą. 1990 IX 2 MLRS suvažiavimo pareiškimu Lietuva pasveikinta su nepriklausomybės atkūrimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašyta nepalikti mūsų brangios tėviškės (Mažosios Lietuvos) mirtinoje tyloje (pareiškimą pasirašė: pirmininkas Algis A. Regis, M. Brakas, Ansas Lymantas, Ramūnas Arvidas Buntinas, Eva Milda Jankutė, Vilius Pėteraitis, Ieva Andruškevičienė-Pėteraitytė, Vilius Trumpjonas, Jurgis Lampsatis ir kiti). 1991 VII 30 MLRS kreipėsi į Lietuvos Respublikos vadovą Vytautą Landsbergį, sveikindamas su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu ir prašydamas prabilti laisvajame pasaulyje už visapusiškai nuteriotą Mažosios Lietuvos kraštą ir ištremtus bei išžudytus žmones. Pirmininkas R. Buntinas pareiškė mažlietuvių didelį susirūpinimą: be Mažosios Lietuvos apjungimo Lietuvos Respublikos ribose, Lietuvos nepriklausomybė nebus pilnai įmanoma. Į Karaliaučiaus uostą (...) masinis veržimasis iš Rusijos ir kitų slavų kraštų žalos Lietuvos teritorijos demografinį stabilumą ir valstybinį suverenumą. 1993 VIII 9 MLRS valdyba įteikė pareiškimą Lietuvos Prezidentui A. Brazauskui, dar kartą prašydama atsižvelgti į tragišką Mažosios Lietuvos būklę ir pasirūpinti, kad kraštas nebūtų pasmerktas pražūčiai. 1995 IX 2 MLRS suvažiavimo pirmininkė I. Jankutė prašė Lietuvos ir plataus pasaulio lietuvių bendruomenes nelikti abejingiems Mažosios Lietuvos likimui ir dėti pastangas, kad ji gautų pripažintą teisę prisiglausti prie tautos kamieno. 1989 V 27 Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ paskelbė savo pareiškimą ir rezoliucijas (dėl Mažosios Lietuvos draugijos steigimo, maldos namų, kapinių, terminologijos; iš Lietuvos Vyriausybės pareikalauta: išsaugoti Minijos kaimą ir Rusnę, mokyklose objektyviai nušviesti Klaipėdos krašto istoriją, pripažinti Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų priverstinį iškeldinimą ir visokeriopą diskriminavimą, išaiškinti to kaltininkus, saugoti nuo užterštumo Kuršių marias ir krašto upes); susiėjimo vardu jas pasirašė Ieva Labutytė ir Tautvydas Brakas. 1990 V 26 prieš pretenzijas į Klaipėdos kraštą protestavo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ antrojo susiėjimo įgaliotieji: Klaipėdos miesto lietuvininkų vardu – Erikas Purvinas, Klaipėdos rajono – Vilius Ašmys, Šilutės miesto – E.Budvytienė, Tauragės miesto – E. Jonaitienė. 1991 V 25 Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ trečias susiėjimas priėmė pareiškimą Dėl vykdyto etninio genocido buvusiame Klaipėdos krašte ir jo gyventojų teisių atstatymo (pasirašė Viktoras Petraitis, I. Labutytė). Tuomet priimti pareiškimai dėl kuršių etnokultūros, dėl periodinės spaudos Mažajai Lietuvai, rezoliucijos dėl žymių lietuvininkų įamžinimo, dėl Rambyno-Bitėnų komplekso, dėl Klaipėdos krašto architektūrinio-urbanistinio paveldo apsaugos, dėl Lūžų-Jakų kapinaičių. Vėlesniuose Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimuose t. p. paminėti pareiškimai bei rezoliucijos dėl Mažosios Lietuvos problemų. 1989 XII 9 konferencija Lietuvininkai ir Mažoji Lietuva amžių bėgyje priėmė kreipimusis: į pasaulio lietuvininkus, dėl Dovilų, Kretingalės, Rusnės ir kitų evangelikų liuteronų bažnyčių bei kapinių Šilutėje ir kitur, dėl universiteto atidarymo Klaipėdoje; paklausimą dėl Klaipėdos krašto gyventojų repatriacijos (iš Vakarų 1945–1952) eigos. Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) dar paskelbė pareiškimus: (valstybinės) sienos klausimu (1998 III 19), dėl internatinių lietuviškų mokyklų Karaliaučiaus srityje (1998 V 4), dėl MLRT nuostatų Mažosios Lietuvos klausimu (1999 III 25), dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo (2000 VIII 2), Karaliaučiaus krašto ateitis – su Lietuva (2002 II 28), Lietuva turi interesų Karaliaučiaus krašte (2002 VIII 5), dėl Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos (2002 X 31), Rusijai (naftos) telkinys D-6 nepriklauso (2003 VII 25), deklaraciją dėl Karaliaučiaus krašto statuso nustatymo (2005 III 19), dėl MLRS įgaliojimų perėmimo (2005 VII 11), dėl spalio 16-os – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos įrašymo į atmintinų dienų sąrašą (2005 X 10). 1993 XI 5 Lietuvos Respublikos vyriausybei įteiktas pareiškimas Dėl Priekulės valsčiaus sudarymo, išsaugant jos istorinį, kultūrinį ir ekonominį primatą. Teigta, kad Priekulės miestas ir apylinkės, sujungtos į buvusį Priekulės valsčių, pasitarnautų regiono pramonės, prekybos, verslų plėtotei; etninė kultūra ir paveldas būtų geriau išsaugoti, jei jį prižiūrėtų patys priekuliečiai ir senųjų lietuvininkų klaipėdiškių atstovai (pasirašė V. Petraitis, Vytautas Šilas, Vytautas Gocentas, Domas Kaunas ir kiti). 1994 IX 27 Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Romualdas Lankauskas, D. Kaunas ir Vaclovas Bagdonavičius pareiškimu konstatavo, kad Lietuvos vyriausybė per mažai rūpinasi Mažosios Lietuvos likimu bei Karaliaučiaus kraštu, siūlė svarstyti to krašto statuso, demilitarizavimo ir dekolonizavimo problemą; akcentavo, kad daugelio inteligentų sąmonėje Mažoji Lietuva iš viso nebeegzistuoja; ragino valdžios institucijas ir visą susipratusią visuomenę atsigręžti į Mažąją Lietuvą, – jos niekada nevalia išsižadėti ir pamiršti. 1995 VI 13 minint 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Baltijos vienybės (Baltic Unity) organizacijos pareiškime rašyta: 1) iš Karaliaučiaus krašto Rusijos kariuomenė turi būti išvesta kuo greičiau; 2) kraštas galėtų tapti laisva ekonomine zona; 3) krašto administravimas galėtų būti perduotas tarptautinėms organizacijoms. Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvių tautininkų sąjungos frakcija, išnagrinėjusi 1996 IV 10 vykusios diskusijos Lietuvos ekonominiai ir kultūriniai interesai Karaliaučiaus krašte medžiagą, pareiškė, kad Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės politika Karaliaučiaus krašto atžvilgiu privalo: 1) įgyvendinti Lietuvos Respublikos ekonominius, kultūrinius ir gamtosauginius interesus; 2) skatinti Lietuvos Respublikos ūkinius subjektus dalyvauti krašto pramonės, transporto, statybos, prekybos, energetikos ir kitų įmonių veikloje; 3) susitarti su Rusijos valdžios institucijomis dėl galimybės išsaugoti baltiškąjį istorinį paveldą bei ieškoti pozityvių sprendimų lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimo klausimais; 4) remti krašto ekonominio savarankiškumo tendencijas, siekti jo demilitarizavimo; 5) formuoti tarptautinę nuomonę teisingam ir Lietuvai palankiam Karaliaučiaus krašto statusui nustatyti ateityje; 6) nepasirašyti su Rusija jokių susitarimų, kuriais Lietuvos Respublika de jure įteisintų Rusijos buvimą krašte; 7) remti Karaliaučiaus krašto baltiškojo paveldo išsaugojimu ir lietuvybės apraiškų ugdymu besirūpinančias Lietuvos ir užsienio šalių visuomenines organizacijas. Nepaisant gerų norų, į daugelį pareiškimų nebuvo atsižvelgta, todėl Karaliaučiaus krašto likimas tebelieka neaiškus.

Dar skaitykite: Mažoji Lietuva istoriografijoje; Mažosios Lietuvos likimo svarstymai Lietuvos Respublikoje po 1990; deklaracija; išeiviai.

L: Keleivis. 1951, nr. 10–14; Keleivis. 1956, nr. 8/9; Keleivis. 1958, nr. 10–12; Tėviškės žiburiai (Kanada). 1984 I 5; Europos lietuvis. 1990 X 5; Nepriklausoma Lietuva. 1991, nr. 22; Dirva. 1991 XI 21; Tėviškės žiburiai (Kanada). 1993 VIII 24; Tėviškės žiburiai (Kanada). 1995 VI 13; Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. V., 1996.

Iliustracija: Mažosios Lietuvos lietuvių suvažiavimo dalyvių grupė: suvažiavimas įspėjo pasaulio lietuvių ir mažlietuvių organizacijas, kad netikėtų sovietų propaguotais Rytų ir Vakarų kultūriniais mainais. Pirmoje eilėje – Kristupas Kirkutis, Mikas Nagys, p. Dambarienė, Ieva Jankutė, profesorius Martynas Brakas, 30 metų vadovavęs Mažosios Lietuvos Rezistenciniam Sąjūdžiui, Gunhilde Brakienė, Ansas Lymantas ir profesorius dr. Vilius Pėteraitis, dešinėje stovi vyskupas Ansas Trakis, 1983