išeiviai

iševiai. Dauguma Mažosios Lietuvos išeivių – priverstiniai emigrantai, išvykę iš gimtojo krašto prasidėjus ir baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vengdami šiame krašte ypač žiaurių SSRS represijų. Po karo išeivių gretas papildė tremtiniai. Daugelis Mažosios Lietuvos gyventojų buvo prievarta evakuoti remiantis specialiais 1944 ir 1945 pradžios Vokietijos valdžios potvarkiais. Šią akciją vykdė administraciniai ir kariniai organai aukščiausiosios valdžios nurodytais terminais (pirmoji evakuacija 1944 VII 25–30, antroji – 1944 X 6–7). Buvo numatytos vietovės, į kurias gyventojai turėjo vykti, skirtos transporto priemonės jiems vežti. Kai kurie nepasitraukė, kiti bandė bėgti iš vežimų gurguolių, vėl grįžti į savo namus. 1944–1945 iš Klaipėdos krašto buvo evakuota apie 140 000 gyventojų (apie 12 000 įsakymui nepakluso, slėpėsi miškuose ir pelkėse arba, kiek pakeliavę, grįžo į savo sodybas). Pabėgėlių likimas buvo labai sunkus. Blaškomiems po stovyklų barakus jiems teko patirti daug vargo, nepriteklių ir netekčių, kol juos priglaudė įvairios užsienio šalys, daugiausia JAV, Kanada, Australija, kiek mažiau – Venesuela, Šveicarija ir kitos. Užsienyje gyvenantys Mažosios Lietuvos lietuviai paprastai save vadina ne išeiviais, o išvietintaisiais (iš anglų kalbos displaced persons) ar politiniais pabėgėliais, norėdami pabrėžti savo prievartinį pasitraukimą. Po 1945 politinė globa ir egzilio teisė buvo teikiama tik išvietintiesiems, pasirinkusiems laisvąją tremtį. Didžiausi ir geriausiai organizuoti išeivių susibūrimai susidarė Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Jų padėtis ir tolimesnis likimas įvairiose šalyse buvo skirtingi

Išeiviai Vokietijoje. Mažosios Lietuvos istorinė ir politinė situacija lėmė savitus lietuvininkų ir vietinių vokiečių tarpusavio santykius. Lietuvininkai tarnavo vokiečių kariuomenėje, kai kurie išvažiuodavo į Vokietiją ieškoti darbo, dalis jų likdavo ten gyventi. 1921–1952 veikė Dortmundo lietuvių draugija, kurios nariai buvo ir išeiviai iš Mažosios Lietuvos. Per Antrąjį pasaulinį karą savanoriškų išeivių gretas papildė nacių ištremti asmenys. Evakuotuosius Vokietijoje žudė ir terorizavo sovietų kariai, likę gyvi buvo blaškomi po stovyklas. 1947 I 31 V. Molotovo aktu į Vokietijos rytų okupacinę zoną buvo leista išvykti tiems klaipėdiškiams (Klaipėdos krašto vokiečiams), kurie ten turėjo šeimos narių ar giminių, o spalio 14 Vidaus reikalų ministras S. Kruglovas pasirašė slaptą instrukciją deportuoti iš Rytprūsių visus vokiečius. Daug lietuvininkų ir kuršininkų išsisklaidė po įvairias Vokietijos vietoves ir asimiliavosi su vokiečiais. Į tuos išeivius, kurie norėjo išlaikyti savo kalbą ir kultūrą, nepalankiai žiūrėjo vokiečių pabėgėliai iš Rytprūsių ir Klaipėdos krašto. Pirmaisiais pokario metais, suvilioti sovietinės propagandos ar pasiilgę tėvynės, nemaža lietuvininkų sugrįžo į Lietuvą, tačiau čia jie nebuvo laukiami, daugelis ištremti į Sibirą. Likę Vokietijoje kartu su kitais lietuviais (jų buvo apie 65 000) steigė lietuviškas mokyklas, įvairias šalpos ir rėmimo organizacijas. 1945 pabaigoje Vakarų Vokietijoje buvo įsteigta Lietuvių bendruomenė (LB), kuriai vadovavo poetas Faustas Kirša. 1946 I 25–26 Tübingene įvyko Lietuvių rašytojų draugijos, netrukus – ir lietuvių žurnalistų suvažiavimas (jame dalyvavo ir keletas lietuvininkų). 1946–1947 Vakarų Vokietijoje veikė 116 lietuviškų vaikų darželių, 96 pradžios mokyklos, 15 lietuviškų progimnazijų, 25 gimnazijos ir 7 specialiosios mokyklos. 1950 Diepholze įkurta Lietuviška Vasario 16–osios gimnazija (1954 perkelta į Hüttenfeldą). 1951–1955 ir 1958–1965 ją lankė daug mažlietuvių vaikų, ypač naujai atvykusių iš Klaipėdos krašto. Gimnazijoje dėstė keletas mokytojų, kilusių iš Mažosios Lietuvos (Tautvydas Gailius, Fricas Skėrys ir kiti). Mažlietuviai dažnai veikė kartu su kitais lietuviais, bendromis jėgomis rūpinosi savo vaikais. Sąjungininkų administracijos politika buvo nepalanki lietuvininkams. Šie, kaip buvę Reicho piliečiai, negalėjo tapti tarptautinės šalpos organizacijų nariais (UNRRA, vėliau IRO); tie, kurie įsirašė, buvo jėga iš jų išvaromi, kartu pašalinami ir iš lietuvių išeivių bendruomeninio gyvenimo. Lietuvininkams neteikta privilegija išvykti į užjūrį. 1946 XI 6 Fuldoje (Vokietijoje) lietuvininkų reikalams ginti atkurta Mažosios Lietuvos Taryba (MLT, veikė iki 1969), kuriai pirmininkavo Erdmonas Simonaitis. MLT paskelbė deklaraciją, kurioje pareiškė savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su savo tautos kamienu bendroje Lietuvos valstybėje. Dauguma MLT narių buvo kilę iš Mažosios Lietuvos. Tarybos sprendimu 1949 vėl pasirodė prieš 100 metų Karaliaučiuje pradėtas leisti Mažosios Lietuvos lietuviškas 8 puslapių mėnraštis Keleivis (redaktorius Ansas Lymantas, vėliau – Albertas Puskepalaitis, nuo 1952 – redakcinė kolegija). Taryba iš karto susilaukė griežtos reakcijos. 1951 laikraštis Memeler Dampfboot pradėjo šmeižti MLT ir jos pirmininką, kiršino klaipėdiškius. Išeivių padėtimi Vokietijoje ėmė rūpintis Amerikoje gyvenantys išeiviai, ypač Kanados lietuvininkai. MLT pirmininkui E. Simonaičiui patarus, išklausius daugelio nuomonių, nutarta sujungti visus laisvus krašto tremtinius į bendrą organizaciją, kurios dėmesio centre turi būti Mažoji Lietuva. 1950 VII 22 Montrealyje (Kanadoje) įsteigta Mažosios Lietuvos bičiulių draugija (toliau – MLBD). Vokietijoje atsidūrę lietuvininkai aktyviai dalyvavo užjūryje veikiančio VLIKo darbe. 1953 pavasarį į jį priimtas E. Simonaitis ir išrinktas į Kontrolės komisiją. Nors vis daugiau lietuvių išvykdavo į užjūrius, 1954 Vakarų Vokietijoje gyveno apie 7500 registruotų lietuvių, LB narių. Daugiau nei pusė jų buvo kilę iš Mažosios Lietuvos. 1971 Hanso Masalskio iniciatyva Hannoveryje (Vokietijoje) pradėjo veikti Deutsch-Litauische Litterarische Gesellschaft e. V. [Vokiečių ir lietuvių literatūros draugija], Lietuvių literatūros draugijos veiklos tęsėja. Draugija veikia iki šiol. Mažosios Lietuvos išeiviai reikėtų laikyti ne tik lietuvininkus, bet ir kuršininkus. Vokietijoje atsidūrę kuršininkai, prisimindami kopose prabėgusią vaikystę, suvokė esą paskutiniai kuršininkų kultūros bei kalbos atstovai, todėl stengėsi palikti mokslui ir ateities kartoms savo etninės bendruomenės kultūrinį paveldą. 1977 P. Kwauka kartu su Richardu Pietschu Vokietijoje parengė ir išleido dvikalbį kuršininkų–vokiečių kalbų žodynėlį (apie 6800 žodžių). 1987 išleistas antrasis šios knygos leidimas. Įvadinę dalį parašė E. Hofmannas. 1982 R. Pietschas 2 kalbomis išleido atsiminimais paremtą knygą apie žvejų gyvenimą Fischerleben auf der Kurischen Nehrung [Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje], o 1991 – vokiečių–kuršininkų kalbų žodyną. Prie šių knygų parengimo prisidėjo daugelis Vokietijos kuršininkų, kurių magnetofoniniai įrašai liks kaip amžini jų kalbos ir dvasinės kultūros liudininkai. Prie Hamburgo gyvenanti kuršininkė Herta Paul-Detzkeit užrašė keletą pasakojimų gimtąja tarme.

Iliustracija: Vasario 16-osios gimnazija Hüttenfelde, Vokietija. Atvirukas / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Mažosios Lietuvos Tarybos, atkurtos 1946 XI 6 Fuldoje, trys nariai: Erdmonas Simonaitis (pirmininkas), Albertas Puskepalaitis ir V. Pitkunigis / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Holsteino lietuvių stovyklos evangelikų bažnytinis dūdų orkestras, 1948. Pirmas iš kairės – kunigas Ansas Trakis, viduryje – orkestro vadovas Jonas Pareigis / Iš žurnalo. „Lietuvos pajūris“, 1984, nr. 25

Išeiviai JAV, Kanadoje. Pirmieji išeiviai iš Mažosios Lietuvos j Kanadą atvyko jau XIX amžiuje. Iš Napoleono armijos belaisvių 1813 buvo suformuotas pulkas, išsiųstas į Kanadą kautis su amerikiečiais. Išliko jo narių sąrašas, kuriame yra ir lietuviškų pavardžių: Balsys, Bobelis, Matijošaitis, Lukaitis, Rudaitis ir kitų. Daugiausia lietuvių į JAV, Kanadą atvyko XX a., ypač 4 dešimtmetyje. Įvairiuose miestuose susikūrė gana stiprios LB, nuveikusios didelį politinį ir kultūrinį darbą. Iš pradžių jaunimui teko dirbti nekvalifikuotą darbą. Vėliau daugelis baigė universitetus ir užėmė aukštus postus, tapo žinomais mokslininkais (prof. Slavėnai, prof. V. Pėteraitis). Pokarinė lietuvių karta jau integravosi į Amerikos visuomenę. Buvo stengiamasi išlaikyti lietuviškumą, kurti lietuviškas šeimas. Kanadoje atsidūrę išeiviai visaip rėmė savo vargstančius brolius Vokietijoje. 1950 VII 22 Montrealyje (Kanadoje) sukurta Mažosios Lietuvos bičiulių draugija (MLBD). Į jos steigiamąjį susirinkimą atvyko tremtiniai iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – iš viso 13 monrealiečių, Bičiulių draugijos steigėjų: agronomas Kostas Andriuškevičius, laivų statybos inžinierius Leopoldas Balsys, V. Beržinskas, Marikė Buntinaitė-Kunkienė, Stepas Juodviršis, Lietuvos žinių ir Nepriklausomos Lietuvos buvęs redaktorius Jonas Kardelis, advokatas Bronius Katilius, Pranas Kaunas, buvęs Kauno miesto burmistras Stepas Kęsgaila, Jonas Klimas, buvęs dvarininkas Augustas Kunkis, Žardės mokyklos mokytoja Ieva Pėteraitytė-Andriuškevičienė, VU dėstytojas ir žodynininkas Vilius Pėteraitis. 1950 IX 24 Toronte (Kanadoje) įsteigtas MLBD skyrius, turėjęs 36 narius steigėjus. Imta steigti skyrius ir kitose šalyse: Australijoje – Albino Pociaus iniciatyva, JAV (Omahoje) – Jeronimo Cicėno rūpesčiu, Niujorke, 1951 Čikagoje (Čikagos Mažosios Lietuvos bičiulių draugija) ir Clevelande (Klivlendo Mažosios Lietuvos bičiuliai), 1954 Detroite (Detroito Mažosios Lietuvos bičiuliai); Kanadoje – 1952 Hamiltone (Hamiltono Mažosios Lietuvos bičiuliai), Montrealyje, Ottawoje; Didžiojoje Britanijoje – Manchesteryje. MLBD turėjo 13 skyrių 3 žemynuose, tapo Pasaulio MLBD su laikinąja centro valdyba Montrealyje. Nauja skyrių steigimo banga Kanadoje ir JAV prasidėjo po Anso Lymanto 1954 organizuotos E. Simonaičio kelionės po JAV ir Kanados lietuvių gyvenamas vietas. Jo pranešimuose buvo gvildenama Mažosios Lietuvos problema bei jos sprendimo galimybės. Nuo 1950 MLBD rinko aukas Vasario 16-osios gimnazijai, finansiškai rėmė Keleivį (ėjo iki 1968). Nuo 1951 į Kanados lietuvių savaitraštį Nepriklausoma Lietuva įtrauktas Mažosios Lietuvos skyrius Mažoji ir Didžioji – viena Lietuva, buvo leidžiami informaciniai biuleteniai, leidinėliai ir laikraščiai. 1951 MLBD narių dėka Sausio 15-oji buvo paskelbta Mažosios Lietuvos diena. 1951 Čikagoje lietuvininkai įsteigė Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugiją (veikia iki šiol). Išeiviai iš Mažosios Lietuvos labai rūpinosi savo krašto istorija ir likimu. MLT dalyvavo VLIKo darbe. 1954 VI 5–6 Toronte (Kanadoje) Mažosios Lietuvos lietuvių suvažiavime įsteigtas Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis. Jo tikslai: rūpintis Mažosios Lietuvos reikalais, suburti Mažosios Lietuvos lietuvius JAV ir Kanadoje, glaudžiai bendradarbiauti su MLT. Dalis sąjūdžio narių priklausė ir MLT. Buvo leidžiamos knygos apie Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto likimą, politiką, ūkį, teisę, istoriją, geografiją ir etnografiją. Ypač brandūs ir vertingi šie darbai: Martyno Brako Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istrija (Vilnius, 1995), Martyno Gelžinio Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva (Vilnius, 1996), Viliaus Pėteraičio Mažoji Lietuva ir Tvanksta (Vilnius, 1992), Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Vilnius, 1997), Martyno Purvino Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija (Kaunas, 1995), Miko Šlažos Žvėrys žmogaus pavidalu – Bestien in Menschengestalt (Vilnius, 1995), Jono Užpurvio Trys kalbinės studijos (Čikaga, 1990; II leidimas Vilnius, 2016) ir Mano literatūrinis palikimas (Vilnius, 1999).

Iliustracija: Mažosios Lietuvos atstovai VLIKo seime Montrealyje, 1987 X 9–11. Iš kairės: Vilius Pėteraitis, Jonas Stiklorius, Ieva Adomavičienė su vyru ir Ansas Lymantas su žmona / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: E. M. Nauburas (viduryje) tarp Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos narių Toronte, 1954. Iš kairės: J. Kardelis, B. Buntinas, Ansas Lymantas, E. M. Nauburas, L. Tamošauskas, Dragašius, Martynas Brakas, Kl. Prielgauskas

Iliustracija: Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio suvažiavimas Čikagoje, 1995 IX. Iš kairės: Kurtas Vėlius, Аnа Regienė, Vilius Trumpjonas, Algis A. Regis (pirmininkas), Eva Jankutė, Martynas Buntinas, Ramūnas Buntinas /Iš Vytauto Gocento archyvo

Išeiviai Australijoje. Po 1830–1831 metų sukilimo lietuvių ir lenkų sukilėliai pasitraukė į Prūsiją, iš ten daugelis jų laivais buvo deportuoti į Angliją, 1832 iš Anglijos – į Australiją. Jie nebuvo laikomi kaliniais, dalis jų sugrįžo į Europą. Masinė imigracija į Australiją prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai Australijos vyriausybė nutarė padidinti šalies gyventojų skaičių, kad galėtų ekonomiškai suklestėti ir apsiginti. Tuometinis imigracijos ministras Arthuras Kalwellis pats atvyko į Europą, kur stovyklose buvo daug nuo komunistinio teroro išsigelbėjusių žmonių. Pirmieji imigrantai turėjo būti ne tik sveiki, išsilavinę, bet ir išvaizda nesiskirti nuo britų, kad šie juos lengvai priimtų. Australijos vyriausybė susitarė su Tarptautine pabėgėlių organizacija (International Refugee Organization, IRO) dėl transporto išlaidų ir darbo sąlygų. Visi imigrantai turėjo pasirašyti 2 metų darbo sutartį – dirbti ten, kur vyriausybė juos paskirs. Vėliau ji pakeista į 1,5 metų sutartį. Visi pirmosios bangos imigrantai buvo lietuviai, latviai, estai (18–40 metų viengungiai, vidutinis amžius – 26 metai). 1947 XI 28 į Australiją, Fremantle uostą, atvyko 839 imigrantai, dauguma jų lietuviai: 416 vyrų ir 22 moterys. 1948 į Australiją atvyko ir lietuvininkų iš išvietintųjų stovyklų Vokietijoje. Lietuvius svetingai priėmė Australijos lietuvių draugija (veikė 1929–1950 Sydneyʼuje). Jos pirmininko Antano Baužės namai tapo susirinkimų, laiškų paskirstymo centru Australijoje. Draugija davė pradžią lietuviškai spaudai ir organizuotai bendruomenės veiklai Sydneyʼuje. Pasibaigus 2 metų sutarčiai, dauguma žmonių susirado darbus, persikėlė gyventi į didmiesčius ir kitus miestus (Sydneʼų, Melbourneʼą, Adelaidę, Brisbaneʼą, Perthą, Geelongą). Čia yra didžiausios lietuvių kolonijos. Lietuviai kartu pirkdavosi žemės sklypus, pradėdami nuo garažo, kuriame iš pradžių ir gyvendavo. Statant namus, buvo organizuojamos lietuvių talkos. Per kelerius metus šeimos apsirūpino pastoge ir tvirtai atsistojo ant kojų. Dėl susidariusių aplinkybių lietuvių imigrantai iš pradžių dirbo nekvalifikuotą darbą. Savo išsilavinimą jie sėkmingai panaudojo visuomeninėje veikloje (spaudoje, kultūriniame gyvenime lietuvių namuose, lietuviškose mokyklose). Daugelis atvykusiųjų į Australiją nebuvo baigę aukštųjų mokslų. Pasibaigus sutarties galiojimo laikui ir pusėtinai įsikūrus miestuose, lietuviai tęsė studijas – po darbo, vakarais. Kiek laimingesni buvo jaunesnieji, kurie atvyko su tėvais ir studijuoti galėjo dienos metu. Tėvai, nors ir gyveno vargingai, savo vaikus leido ne tik į vidurines, bet ir į aukštąsias mokyklas. Pirmosios kartos imigrantai paprastai dirbo nekvalifikuotą darbą (mėlynųjų apykaklių kategorija), nors prieškario Lietuvoje dažnai buvo mokytojai ir panašių profesijų. Todėl su pasišventimu dirbo šeštadieninėse lietuviškose mokyklose, audė tautinius drabužius, šoko tautinius šokius – ne tik tėvai ir vaikai, bet ir sutuoktiniai australai. Antrosios ir trečiosios kartos palikuonys labai uoliai siekė akademinio išsilavinimo, tolerantiškai žiūrėdami į savo tėvų praeitį, nors jie – jau lietuviški australai. Geležinis lietuvių solidarumas nuo pat atvykimo sukūrė tvirtą Australijos lietuvių bendruomenę (toliau – ALB, įkurta 1950 vietoje Australijos lietuvių draugijos) su skyriais visuose didesniuose miestuose. Prie jų steigėsi chorai, tautinių šokių grupės, sporto klubai, skautai, buvusių karių bei šaulių skyriai ir kitos bendruomenės. Lietuviai nuomojo sales susitikimams. Todėl pradėti statyti bendruomenių namai. Lietuvių namai veikia Adelaidėje, Geelonge, Melbourne, Sydneyʼuje. Nuo 1960 kas antri metai (tarp Kalėdų ir Naujųjų metų) rengiamos Australijos lietuvių dienos. Čia dalyvauja visų apylinkių kultūros sambūriai, posėdžiauja apylinkių ALB tarybos atstovai, kurie 2 metams išrenka ALB krašto valdybą. Lietuvių dienas paeiliui rengia Sydneyʼus, Adelaidė ir Melbourneʼas, kartais – Canberra ir Geelongas. Australijos lietuviai sudaro vieną geriausiai organizuotų užsienio lietuvių bendruomenių. Atvykę į šį kraštą, lietuviai supažindino vietinius gyventojus su krepšiniu, pirmosiose Australijos krepšinio komandose visada būdavo bent keli baltijiečiai. 1948–1956 Pietų Australijoje ėjo pirmasis dvisavaitinis Australijos lietuvių laikraštis Australijos lietuvis. Nuo 1949 Sydneyʼuje leidžiamas ALB laikraštis Mūsų pastogė, nuo 1956 Melbourne – Australijos lietuvių katalikų federacijos savaitraštis Tėviškės aidai. Išleistas ALB metraštis (t. 1, 1961, t. 2, 1983), kuris turi didelę išliekamąją vertę mūsų tautos istorijai. Trečiosios kartos imigrantams anglų kalba išleista knyga A Migrant Story. The Lithuanian Expierence in Australia 1947–1997 [Migrantų istorija. Lietuvių patirtis Australijoje 1947–1997]. Nors Australijos baltijiečiai nesiskirstė pagal kilmę ir tikėjimą, tačiau ir Australijoje buvo įkurti ir sėkmingai veikė MLBD skyriai, kurių tikslas – rūpintis mažlietuvių likimu. 1951 MLBD skyriai įkurti Adelaidėje (Adelaidės lietuvininkai), Melbourne, Geelonge, 1952 – Sydneyʼuje. Lietuvininkai rėmė ir platino Keleivį ir Lietuvos pajūrį, šelpė MLT, rėmė MLF. Australijos vyriausybės politika tautinių mažumų atžvilgiu pasireiškia įvairiai. Pvz., įsteigtas etninis radijas, kurio programų laikas paskirstytas tautinėms mažumoms (lietuvių bendruomenei skirta 1 valanda per savaitę). 1997 XI 24 federacinis parlamentas savo sesiją paskyrė Baltijos tautų (lietuvių, latvių ir estų) veiklos Australijoje 50-mečiui paminėti. Parlamentarai minėjo aukštą baltijiečių kultūrą, puikų ir tvirtą būdą bei išsilavinimą. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje gerai įvertino jų įnašą į Australijos kultūrą, bendruomenės gyvenimą, ekonomiką. ALB turi daug politinių ir visuomeninių institucijų, kurios būtinos valstybei.

Išeiviai Venesueloje. 1948 keletas būrių lietuvininkų iš Vokietijos išvyko į Venesuelą. Ten labai greit buvo įsteigta LB, atsirado lietuviškų mokyklų, meno saviveiklos kolektyvų, net krepšinio komandų, buvo įsteigtas VLIKo skyrius. Lietuvininkai veikė kartu su visais lietuviais, latviais ir estais, rengė Vasario 16-osios ir kitų tautinių švenčių minėjimus. Martynas Bundelis 1948 persikėlė į Venesuelą. Čia jis mėgino steigti MLBD skyrių. Vėliau M. Bundelio ir Hanso Janužio pastangomis Venesuelos LB taryba nutarė nesteigti MLBD. Jie ragino Venesuelos lietuvius (apie 2000 narių) būti Mažosios Lietuvos bičiuliais, remti MLBD siekius, Keleivį ir E. Simonaitį. Nuo 1951 Venesuelos LB vadovavo klaipėdiškis pedagogas Hansas Janužys. Jo žmona Marija dirbo Venesuelos radijuje. Tai sudarė palankias sąlygas dažnai priminti, kad prie Baltijos jūros yra okupuota Lietuva, rengti lietuviškas radijo valandėles su ispaniškais paaiškinimais.

Išeiviai Šveicarijoje. Tilžės kunigas Endrikis Kalvaitis (Heinrich Kallweit, 1837–1915), nesutardamas su Prūsijos valstybės Bažnyčios vadovais ir siekdamas išvengti tautinio persekiojimo, 1904 pasiūlė tikintiesiems išvažiuoti ir apsigyventi Šveicarijoje. Iki 1910 į Šveicariją išvyko apie 200 asmenų. Daugiausia tai buvo ūkininkai iš Tilžės ir Ragainės apylinkių. Büsingeno miestelyje jie pasistatė koplyčią. Lietuviškos pamaldos vyko iki 1915, kunigo Kalvaičio mirties. Vietos ir apylinkių laikraščiai keletą kartų rašė apie LB, jos žmonių susiklausymą, darbštumą ir pasiaukojimą lietuvių reikalams. Dalis Kalvaičio sekėjų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą persikėlė į pramoninius Vokietijos rajonus, kiti grįžo į tėvynę. Po Kalvaičio mirties bendruomenės telkimosi centru tapo Augustės ir Mikelio Bentkų šeima. Jų namuose vykdavo pamaldos ir giedojimas. Veikla nutrūko, 1942–44 mirus Bentkams. Bendruomenės narių gretos retėjo. 1989 Büsingene lankėsi Evangelikų liuteronų kunigas Fricas Skėrys. Čia jis surado dvi seseris lietuvininkes – Grytą Bentkutę-Kuster (g. 1892) ir Miną Bentkutę (g. 1900). Abi jos kalbėjo lietuviškai, turėjo gana daug senųjų Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų lietuviškų leidinių. Kapinaitėse ant paminklų F. Skėrys surado nemažai lietuviškų pavardžių: Ballnus, Baubkus, Bredies, Brosius, Bieksties, Buttgereit, Denkus, Jekstat, Kaspereit, Kneksties, Kurmis, Schneidereit, Urbschaitis.

Išeivių veikla. Išeiviams artimas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšys. Tautinės savimonės saugojimas ir stiprinimas buvo neatsiejamas nuo vidinės integracijos proceso. Integracija vyko ne tik suartėjant lietuvių tautos atstovams, bet vienijantis su latviais ir estais. Tai įrodo dažnai vartojama sąvoka baltai, baltijiečiai. 1964 įkurta pabaltijiečių asociacija veikia iki šiol. Sąvokos mažlietuvis, lietuvininkas, didžlietuvis neakcentuojamos jau ir pirmosios kartos emigrantų. Net religinių įsitikinimų skirtumai neskaldė bendruomenės, nors veikė ir katalikų, ir evangelikų parapijos. Visus pasaulio lietuvininkus evangelikus vienijo ir vienija bendra lietuvių evangelikų liuteronų išeivių vyskupija, 1948 įkurta Vakarų Vokietijoje. Pirmuoju vyskupu buvo išrinktas kunigas Ansas Trakis. Po kurio laiko vyskupija perkelta į Čikagą. Čia įsteigta Lietuvių evangelikų liuteronų vyriausioji bažnytinė taryba pradėjo leisti (ir iki šiol tebeleidžia) žurnalą Svečias, skirtą viso pasaulio išeiviams evangelikams. 1986 Trakiui mirus, vyskupu 1991 VII 5–7 išrinktas Hansas Jurgis Dumpys. Katalikai turėjo savo institucijas ir spaudą. Tačiau tolimesnė bendruomenės diferenciacija nevyko, o mažėjant parapijiečių buvo meldžiamasi ir bendrose bažnyčiose. Iškiliausiems išeivių atstovams rūpėjo visa Lietuva, jos kova už nepriklausomybę, nuo pirmųjų okupacijos dienų jie puoselėjo Lietuvos išvadavimo viltį. Politiškai lietuviai ir kiti Rytų Europos gyventojai buvo vieningi ir aktyviai veikė prieš okupantus sovietus. Visus 40 metų kelis kartus per metus minėjimais, demonstracijomis prie sovietų ambasadų ir konsulatų, eisenomis per miestus jie stengėsi priminti, kad Baltijos šalys yra okupuotos ir turi būti išlaisvintos. Didžiausias pasipiktinimas kilo, kai Australijos ministras pirmininkas G. Whitlamas pripažino Baltijos šalių integraciją į SSRS. Demonstracijos vyko visuose miestuose, ypač sostinėje Canberroje, reikalauta, kad pripažinimas būtų atšauktas. 1975 liberalų vyriausybė de jure atšaukė pripažinimą. 1990 Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, po visą pasaulį išblaškyti šio krašto žmonės rūpinasi jos ateitimi. 1995 IX 2 Čikagoje įvykęs Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio tarptautinis suvažiavimas savo pareiškimą baigė šiais žodžiais: „Šimtmečiais užgrobta ir visokeriopai engiama Mažoji Lietuva turi turėti pripažintą teisę prisiglausti prie tautos kamieno, ką akivaizdžiai pareiškė Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos 1918 XI 30 paskelbtas Tilžės Aktas. Nepriklausomam gyvenimui prisikėlusi Lietuva ir plati pasaulio lietuvių bendruomenė neturi moralinės teisės likti abejinga šiai genocido nuteriotai tautos daliai prie Baltijos krantų. Tam reikia ir vyriausybės, ir visų lietuvių pastangų.“

Kostas Kaukas

Audronė Kaukienė

Iliustracija: Klaipėdos universiteto Baltistikos katedros ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ surengtos mokslinės konferencijos dalyviai: pirmoje eilėje iš kairės: Ilzė Tydeks-Birman-Quirin (Vokietija), profesorė Gražina Anysaitė-Slavėnienė, Kurtas Vėlius (JAV), Ieva Pėteraitytė-Andruškevičienė (Kanada); antroje eilėje: Greta Plonaitytė, Martynas Tydecks (Vokietija), Vilius Pėteraitis (Kanada), 1998

Iliustracija: Architektės Marijos ir dr. Martyno Purvinų paskaita apie Mažosios Lietuvos paveldą (Montrealio lietuvių parapijos salėje), 1998 / Iš Martyno Purvino archyvo

Iliustracija: Pavergtųjų tautų eisena Čikagoje, 1969 VII 19 / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Dr. Vydūno premijos įteikimas Toronte, 1998. Mažosios Lietuvos fondo tarybos pirmininkas Kurtas Vėlius įteikia premiją architektams Marijai Purvinienei ir dr. Martynui Purvinui / Iš Martyno Purvino archyvo