Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Mažosios Lietuvos likimo svarstymai Lietuvos Respublikoje po 1990

ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo su Kaliningrado sritimi svarstymai, krašto politinio statuso problemos.

Mažõsios Lietuvõs likmo svastymai Lietuvõs Respùblikoje põ 1990. Valstybinės institucijos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prireikė naujų santykių su Kaliningrado srities administracijos institucija. 1990 į kraštą susipažinti su padėtimi vyko grupė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos darbuotojų. Srities vadovybė pageidavo glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo, Lietuvą domino istoriniai, ekonominiai, kultūros klausimai. 1990 pasirašytos pirmosios Kaliningrado srities kultūrinio bendradarbiavimo sutartys su Kultūros valdyba. Numatyta steigti lietuvių kalbos fakultatyvus, būrelius, sekmadienines mokyklas, sudaryti sąlygas abiejų šalių tautinėms kultūros bendrijoms veikti. 1991 parengta sutartis, numatanti Lietuvos ir Kaliningrado srities ekonominį, socialinį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Pabrėžtas egzistuojančių sienų neliečiamumas. Šalys taip pat įsipareigojo susitarti dėl žvejybos ir gamtos išteklių apsaugos, sureguliuoti gyventojų, krovinių tranzitą, bendradarbiauti kovoje su nusikalstamumu ir kita. Visi susitarimai turėjo būti įgyvendinti iki 1992 VIII 1. Tačiau užsitęsė valstybinių sienų nustatymas. 1993 rugsėjį Baltijos valstybių vadovams susitikus su JAV prezidentu B. Clintonu, kalbėta apie problemas dėl Rusijos kariuomenės didelės koncentracijos Kaliningrado srityje bei karinio tranzito. 1993 IX 6 J. Matočkinas taip pat pasisakė už kariuomenės mažinimą srityje. 1994 Lietuvos Respublikos konsulas Kaliningrade konstatavo per mažą lietuvių verslininkų domėjimąsi kraštu (Lietuvos importas sudarė 5%, Vokietijos – 19%, Lenkijos – 25%). 1994 III 22 susitarimu kariniai tranzitiniai kroviniai gabenti remiantis Lietuvos ir Rusijos vyriausybių 1993 X 18 susitarimu, nustatančiu Rusijos ginkluotės gabenimo iš Vokietijos į Rusiją tvarką. 1995 I 18 susitarimas pratęstas. 1994 Lietuvos diplomatai bandė atkreipti pasaulio dėmesį į kitas Kaliningrado srities problemas. Siūlyta sritį paskelbti laisvąja ekonomine zona, demilitarizuoti kraštą. 1995 III 28 per sesiją JAV Kongreso atstovų rūmuose pateikta rezoliucija Dėl Kongreso požiūrio į Rusijos kariuomenės išvedimą iš Kaliningrado, raginta perduoti sritį valdyti tarptautinėms institucijoms. Nepaisant politinių nesutarimų, Kaliningrado srityje įsteigtos 7 lietuvių organizacijos, 19 katalikų lietuvių parapijų, 17 lietuvių kalbos ratelių, atidaryta viena mokykla. Organizacijų veikla vertinta kaip itin svarbi, padėjusi išlikti lietuviams tame nelengvo likimo krašte. 1994 Europos Taryba priėmė Lietuvos delegacijos siūlymą raginti Rusiją grąžinti senuosius krašto vietovardžius. Tačiau Lietuvos pozicija Kaliningrado srities atžvilgiu buvo itin nenuosekli. Kai kurių Rusijos politikų pareiškimai (Kaliningrado sritis buvo, yra ir bus Rusijos dalis) neteikia vilčių dėl Lietuvai palankios krašto ateities plėtotės.

Visuomeninės organizacijos. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įsteigtos kelios visuomeninės organizacijos, nagrinėjusios Mažosios Lietuvos ateities klausimus. Baltic Unity (įkurta 1994), Baltų vienybės organizacija. Aptarinėjo būtinybę prijungti prie Lietuvos Kaliningrado sritį. Šiai ir kitoms problemoms spręsti siūlyta sušaukti tarptautinę konferenciją, kuri paspartintų srities demilitarizaciją, apibrėžtų jos administracinį ir politinį statusą. Ragino sugrąžinti ankstesnius vietovardžius, įrengti lietuviškas televizijos ir radijo stotis, transliuoti jų laidas srities gyventojams. 1995 Kaune surengtoje konferencijoje Karaliaučiaus krašto problemos pabrėžta: istorinis paveldas Lietuvai suteikia daugiausia teisių į šį kraštą. Dar Mažosios Lietuvos reikalų taryba.

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ (įkurta 1989). Joje susibūrę senieji lietuvininkai siekia rūpintis krašto kultūros palikimu. Bendrijos narių nuomone, Lietuvos vyriausybė nepakankamai dėmesio skiria lietuvininkų kultūrai, negrąžintas jų turtas, buvę maldos namai. Daug skriaudų patirta iš čion atsikrausčiusių, pastatus, žemę užvaldžiusių didlietuvių. Lietuvininkų bendrija mano, kad padarytos klaidos privalo būti ištaisytos.

Prūsa (įkurta 1988). Pagrindinis jos tikslas – įkurti ketvirtą Baltijos respubliką. Prūsos pirmininkas Mikelis Klusis savo straipsnyje yra aptaręs būsimos respublikos administracinį suskirstymą, valstybinių kalbų statusą, pateikęs senųjų gyventojų sugrįžimo bei prūsų kalbos atgaivinimo variantus. Draugija pasisako prieš Kaliningrado srities inkorporavimo į Lietuvos Respubliką planus.

Atgarsiai Lietuvos spaudoje. Po 1988–1990 Lietuvoje susidomėta Kaliningrado srities problemomis. Tai sietina su padidėjusiu domėjimusi lietuvių tautos istorija bei mažlietuvių etnine grupe (diskriminuota sovietmečiu). Būta bandymų vaizduoti istorijos nuolat skriaustus lietuvius, senuosius prūsus laikyti lietuvių tautos dalimi. Lietuvos spaudoje pasirodė nemažai kitų šalių autorių straipsnių apie Kaliningrado srities likimą. 1990 atsirado straipsnių, raginančių prijungti Kaliningrado sritį prie Lietuvos. Laikraštyje „Mažoji Lietuva“ išspausdintas interviu su Rusijos Rašytojų sąjungos Kaliningrado skyriaus sekretoriumi O. Gluškiu, teigusiu, kad sritis atitekusi Rusijai kaip atlyginimas už pralietą kraują. 1992 Gerhardas von Glinskis rašė apie Vokietijos tarptautinės studijų grupės projektą (Kaliningrado sritį paversti Baltijos Hanzos regionu, kuris su Lietuva, Latvija ir Estija galėtų sudaryti politinę ir ekonominę sąjungą). Kurtas Vydmajeris gvildeno Pavolgio vokiečių apgyvendinimo Kaliningrado srityje problemą. Atsikėlę vokiečiai padėtų išsikovoti sričiai respublikos statusą, tai būtų ir finansiškai naudinga. Pasak autoriaus, ten galėtų tilpti apie 2 mln. vokiečių, jiems reikėtų skirti sklypų statydintis ir žemės ūkio darbams, o vietos gyventojai turėtų būti geranoriški jų atžvilgiu. Lietuvos spaudoje skelbta ir lenkų ekspertų nuomonė dėl būtinumo užkirsti kelią Vokietijai atsikurti Rytprūsiuose. 1993 laikraštyje Atgimimas rašyta apie 7 Kaliningrado klausimo sprendimo variantus: 1) jei Kaliningrado sritis liktų Rusijos, ji gautų teisę valdyti sritį dar 50–100 metų; 2) teritorija negali būti grąžinta Vokietijai, nes 1970 Maskvos sutartimi ji atsisakė visų teisių į ją; 3) Lenkija neturinti teisėto pagrindo reikšti pretenzijas į Kaliningrado sritį; 4) jei teritorija atitektų Lietuvai, kažin ar pasisektų integruoti į visuomenę tokią daugybę kitataučių; 5) sritį padalijus tarp Lenkijos ir Lietuvos, kiltų padalijimo problemų; 6) jei kraštas liktų nepriklausomas, jis taptų rimtas konkurentas Lenkijos uostams ir į jį imtų plūsti vokiečiai; 7) Kaliningrado sričiai internacionalizuoti prireiktų paramos iš šalies ir vėl būtų proga vokietinti kraštą. Būtina taikiai įgyvendinti bet kurį variantą, atsižvelgti į lietuvių etninius, kultūrinius poreikius. Vėlesniuose straipsniuose pasisakoma prieš tiesmukus ir nerealius Kaliningrado srities ateities variantus. Dar Mažoji Lietuva išeivijos spaudoje.

L: Jankauskas P. Kaliningrado srities problematika Lietuvos spaudoje (1945–1995 m.) // Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2001.

Iliustracija: Mokslinė konferencija „Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas“ Vilniuje, 1996

Iliustracija: Tilžės vaikų choras „Panemunėlis“ Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 1998