polonizacija

polonizãcija, gyventojų lenkinimas Prūsoje ir Prūsijoje. Dar iki Kryžiuočių ordino įsikūrimo Pavyslyje pietinėse ar pietrytinėse prūsų žemėse (ypač Kulme, Galindoje, Sasnoje, Liubavoje) kovodami su prūsais, jau nuo XII a. pradžios kūrėsi mazoviečiai (nuo Vyslos vidurupio baseino) ir kiti lenkai; vyko lėta polonizacija. Panašus procesas vyko vakarinių galindų ir pietinių jotvingių žemėse, didelėje dalyje Bartos ir pietinėje Nadruvoje, kuriose iki XVII a. susidarė lenkų kolonizuota Mozūrijos sritis. Čia dauguma gyventojų buvo valstiečiai, susiformavo lenkų mozūrų tarmė. Prūsiški ir jotvingiški vietovardžiai. ir vandenvardžiai liko beveik nepakeisti. Kai kurie galindai nuo lenkų kolonistų bėgo į Didžiąją Lietuvą. Polonizaciją kiek pristabdė XIII a. kryžiuočių užkariavimai prūsų žemėse. Polonizacija ypač intensyviai vyko po Lenkijos laimėto Trylikamečio karo (1454–1466) su Ordinu: pagal 1466 Torunės taiką jai atiteko Ordino valdytas Pavyslis su Kulmo, Marienwederio, Marienburgo, Elbingo sritimis ir Prūsijos centre buvusi Varmė. Iš jų buvo sudaryta Lenkijos karalystės provincija Karališkoji Prūsija (1466–1772), jos valdyta iki Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos Respublikos) pirmojo padalinimo (1772). Dauguma jos žemių buvo prūsiškos. Kaip kolonistai į jas kėlėsi lenkų valstiečiai, bajorai, miestelėnai, valdininkai – polonizacijos svarbus šaltinis ir elementas. Ypač stipri polonizacija vyko Varmės katalikiškoje vyskupijoje, kontrreformacijos židinyje (Varmėje buvo atskiri vokiški ir lenkiški valsčiai). Polonizacijos įtaką nuo XVI a. silpnino protestantizmas. Polonizacija nebuvo visai sustabdyta ir 1772 Prūsijos karalystei iš Lenkijos atgavus Marienburgo–Kulmo ir Varmės sritis. Gyventojų konfesija (katalikų ar evangelikų) lėmė tautinių mažumų asimiliacijos spartą. Dėl to evangeliškoje Mozūrijoje iš pradžių vyko prūsų ir vakarinių sūduvių (vakarinių jotvingių) polonizacija, bet spartėjant vokiečių kolonizacijai, ją pristabdė germanizacija, kuri, virtusi prievartine, ir nulėmė gyventojų tautybę (lenkai ir prūsų palikuonys virto jiems giminingais mozūrais). Prūsijos gyvenvietės, kuriose mozūrai ar lenkai liko katalikai, nutautėjo mažiau negu perėjusios į evangelikų liuteronų tikėjimą. Lenkybę Vakarų Prūsijoje (ir kitur) gynė Katalikų bažnyčia. Joje germanizacija XIX a. vyko lėtai, kai kurie vokiečių kolonistai netgi lenkėjo. Polonizacija šiek tiek vyko Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje (Geldapės ir Unguros apskrityse), kur tarp lietuvininkų ir vokiečių apsigyveno lenkų. Pagal Potsdamo konferencijos (1945) nutarimus Lenkijai atitekusioje Rytprūsių pietinėje dalyje vietinių gyventojų ilgainiui beveik neliko, kraštas buvo visiškai kolonizuotas lenkų (daug jų pokariu perkelti iš Vilniaus krašto) ir galutinai sulenkintas.

Dar skaitykite: kolonizacija, jotvingiai.

L: Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Unguros krašto valstiečio kiemas, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Lėciaus pilis, iki 1944 / Iš MLEA