Prūsijos karalystė

Prsijos karalỹstė (vok. Königreich Preussen), valstybė, gyvavusi 1701–1918. Įkurta dalies baltų, vakarinių slavų ir vokiečių žemėse. Susikūrė vietoj Prūsijos kunigaikštystės, kai jos valdovas Friedrichas III 1701 pasivadino karaliumi Prūsijoje Friedrichu I. Iš pradžių savavališkai paskelbtos karalystės statusas priklausė vien buvusios Prūsijos kunigaikštystės žemėms su Karaliaučiumi, o Brandenburgo žemės su Berlynu (priklausiusios Vokietijos (Šventosios Romos) imperijai) galėjo vadintis tik kurfiurstija. Tai kuriam laikui vėl padidino Karaliaučiaus reikšmę. Bendras Prūsijos–Brandenburgo plotas XVIII a. pradžioje – apie 120 600 km², gyveno apie 2 240 000 žmonių. Šalį valdė Brandenburgo Hohenzollerių dinastija. Valdant Friedrichui I (1701– 1713) šalis įsitraukė į Šiaurės karą (1700–1721), po kurio prisijungė vokiečių žemių (vakaruose) ir sustiprėjo. Mažoji Lietuva smarkiai nukentėjo per 1709–1711 didįjį marą ir badą, ten perpus sumažėjo gyventojų. Vien Mažosios Lietuvos branduolyje (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos apskrityse) mirė iki 160 000 žmonių (iki 53%). Tada nukentėjo ir nutaustantys prūsai. Karaliai Friedrichas I ir jo sūnus Friedrichas Wilhelmas I (1713–1740) įvairiais ediktais siekė kolonizuoti lietuvininkų žemes (didžioji vokiečių kolonizacija). Per ją iš įvairių kraštų atsikėlė iki 23 000 (iš jų liko apie 17 000) vokiečių bei vokiečių kalba kalbėjusių kolonistų, daugiausia kaimiečių (dar činšininkai). Vokiškoji kolonizacija, valdžios socialinė, ekonominė politika, baudžiavos stiprėjimas, lažininkų gausėjimas buvo mažlietuvių akultūracijos, asimiliacijos ir vėlesnės germanizacijos svarbiausios priežastys ir padariniai. Friedrichas Wilhelmas I labai rūpinosi Prūsijos kariuomenės didinimu ir stiprinimu, centralizavo valdymą, valstybė virto absoliutine monarchija. Reikšminga jo 1736 pradėta švietimo reforma (įsteigta daug pradžios mokyklų ir Mažojoje Lietuvoje). Jo sūnus Friedrichas II (Frydrichas Didysis, 1740–1786), paveiktas Švietimo epochos (ypač prancūzų humanistų) idėjų, šalyje padarė teismo, ūkio, karinių reformų. Prūsijos kariuomenė tapo didžiausia ir geriausiai parengta Vakarų ir Vidurio Europoje, o Prūsija tapo Europos didvalstybe. Po Austrijos įpėdinystės karo (kartu su Prancūzija, Bavarija, Saksonija ir kitais dalyvavo koalicijoje prieš Austriją, 1740–1748) Prūsija prisijungė dižiąją dalį Silezijos. Per Septynerių metų karą (1756–1763) Prūsija, Portugalija ir Didžioji Britanija kariavo su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos ir Ispanijos koalicija. Senąją Prūsiją su Mažąja Lietuva tuomet buvo okupavusi ir nusiaubusi Rusijos kariuomenė. Po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) Prūsijos valstybė atgavo Karališkąją Prūsiją. Po II padalijimo (1793) prisijungė Dancigo sritį, Didžiąją Lenkiją, Kujaviją, didelę dalį Mazovijos, po III padalijimo (1795) – lietuvišką Užnemunę, dalį Palenkės. Iš dalies prijungtų teritorijų sudaryta Naujosios Rytų Prūsijos provincija (1795–1807). Iš buvusios Karališkosios Prūsijos ir srities Vyslos žemupio kairiajame krante 1772 sudaryta Vakarų Prūsijos provincija, o buvusią Prūsijos kunigaikštystės teritoriją imta vadinti Rytų Prūsijos provincija, Rytprūsiais (į ją įėjo ir Varmė, priklausiusi Karališkajai Prūsijai). 1795 Prūsijos plotas padidėjo iki 230 000 km², gyventojų padaugėjo iki 8 milijonų. Senosios baltiškosios Prūsos žemės dar vadintos Senąja Prūsija (vok. Altpreussen). Valdovas galop ėmė tituluotis Prūsijos karaliumi, o ne Karaliumi Prūsijoje. Per 1806–1807 Prūsijos–Prancūzijos karą prancūzų imperatoriaus Napoleono I kariuomenė okupavo didumą Prūsijos (užėmė Berlyną, Karaliaučių; dar skaitykite napoleonmetis). Į karą įsitraukus Rusijai, prancūzai su rusais kovojo Mažojoje Lietuvoje (1807 Friedlando mūšyje rusai nugalėjo prancūzus, prie Ylavos šie privertė rusus trauktis). Karalius Friedrichas Wilhelmas III su žmona Luize nuo Napoleono pasitraukė į prancūzų neokupuotą Klaipėdą. Karas baigėsi 1807 Tilžės taika. Pagal ją Prūsija turėjo sumokėti Prancūzijai 140 mln. frankų kontribuciją. Prūsija neteko po 1772 įgytų kraštų (išskyrus Karališkąją Prūsiją), jos plotas sumažėjo iki 158 000 km², gyventojų teliko 4,4 mln. Karas ir kontribucija smarkiai nualino kraštą, Mažojoje Lietuvoje labiausiai nukentėjo lietuvininkai. Po pralaimėjimų ir ūkinio nuosmukio vyriausybės įvykdytos vadinamosios Steino ir Hardenbergo reformos (1807–1814): baudžiavos panaikinimas (1807), įvesta visuotinė karinė prievolė, 1794 išleistas „Allgemeines Landrecht für die Preussische Staaten“ [Prūsijos provincijų visuotinis krašto teisynas], papildytas rinkos ūkį reguliuojančiais aktais, 1808 įsteigtos miestų savivaldybės. Prasidėjo specifinio prūsiškojo kapitalizmo raida. Prūsija ir toliau liko absoliutinė, militarinė, biurokratinė monarchija, bet padidėjo jos įtaka Vokietijos kitoms žemėse. Per Prancūzijos karą su Rusija Napoleono I Didžioji armija, talkininkaujant Prūsijos kariuomenei 1812 birželį per Mažąją Lietuvą įsiveržė į Rusiją, o traukdamasi iš ten alino šalį. Kai 1812 gruodį Rusijos kariuomenė, vydama prancūzus, užėmė Didžiąją Lietuvą ir artėjo prie Prūsijos karalystės sienų, Prūsijos generolas H. Yorkas von Wartenburgas su savo korpusu (nepaisydamas Friedricho Wilhelmo III rūstybės) atsimetė nuo prancūzų ir perėjo į rusų pusę, su rusų generolu I. Dibičiumi sudaręs Tauragės konvenciją. 1813 rusai užėmė dalį Prūsijos su Mažąja Lietuva. Friedrichas Wilhelmas III, anksčiau priverstas kariauti Napoleono I pusėje, su rusais sumušė prancūzų okupantus, pradėjo išsivaduojamąjį karą. Prūsijos kariuomenėje buvo ir lietuvių pulkų (tarp jų dragūnų, lauko artilerijos ir ulonų). 1814–1815 Vienos kongreso nutarimais Prūsija neteko dalies valdytų lenkų žemių, lietuviškos Užnemunės, o iš Didžiosios Lenkijos žemių sudaryta Poznanės didžioji kunigaikštystė. Kaip kompensaciją Prūsija gavo Saksonijos šiaurinę dalį, Reino provinciją ir Vestfaliją. Prūsijos plotas padidėjo iki 278 000 km², gyventojų padaugėjo iki 10,4 mln., jos teritorija nusidriekė į Vakarų Europą. Prūsija vadovavo 1834 sukurtai Vokietijos valstybių muitų sąjungai. Per 1848–1849 Vokietijos revoliuciją Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo IV (1840–1861) vyriausybė priešinosi vokiečių valstybių demokratiniam susivienijimui, numalšino bruzdėjimus pačioje Prūsijoje (bei Mažojoje Lietuvoje). 1849 pagal naują 3 luomų rinkimų sistemą išrinktas Prūsijos parlamentas. 1850 I 31 paskelbta Vokietijos imperijos konstitucija (galiojo iki 1918) įteisino junkerių, dvarininkų, bajorų politinį viešpatavimą. Spartėjant kapitalizmo raidai, industrializuojant šalį daugėjo lietuvių varguomenės. O. von Bismarcko (vadovavo 1862–1890) vyriausybė reformavo Prūsijos kariuomenę, stiprino nacionalinių mažumų germanizaciją, padėjo Rusijai numalšinti 1863–1864 sukilimą Lenkijoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Vienydama vokiečių žemes, Prūsija 1866 laimėjo karą su Austrija ir prisijungė daugumą vokiečių valstybių (jos plotas padidėjo iki 350 000 km², gyventojų padaugėjo iki 24 mln.). Iš jų 1867 susikūrė Šiaurės Vokietijos sąjunga. Po pergalės 1870–1871 kare su Prancūzija Prūsija baigė vienyti Vokietiją ir įkūrė Vokietijos imperiją (Vokietijos reichas; ją sudarė 22 monarchijos ir 9 respublikos). Pati Prūsija sudarė 2/3 jos teritorijos. Prūsijos karalius Wilhelmas I (1861–1888) tapo Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu), o ministras pirmininkas (kartu užsienio reikalų ministras) – imperijos kancleriu. Prūsijos parlamentu nuo 1871 liko landtagas (tarp deputatų buvo keli lietuvininkai). Stiprėjant lietuvių, lenkų ir kitų tautų prievartinei germanizacijai, Prūsijos landtago, Vokietijos reichstago, kulto ir švietimo ministro ir vietos valdžios (Gumbinės, Karaliaučiaus) 1872–1876 išleistais įstatymais, potvarkiais, lietuvių kalba pašalinta iš viešojo gyvenimo; ji liko buitine, dažniausiai namuose vartota kalba. Dėl to ir dėl migracijos mažėjo lietuviškai kalbančių gyventojų, keitėsi etninės ribos ir demografinė situacija, plito dvikalbystė. Per Pirmąjį pasaulinį karą (pasauliniai karai) Prūsija (jos kariuomenėje buvo daug mažlietuvių) daugiausia kariavo su Rusija (jos kariuomenėje rekrūtais tarnavo ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos). Svarbiausi mūšiai Prūsijos teritorijoje tuomet vyko Mažojoje Lietuvoje ir Mozūrijoje. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, nuo Rytprūsių provincijos Versalio taikos sutartimi (1919) buvo atskirta lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas, kuris susijungė su Lietuva po 1923 sausį vykusio Klaipėdos krašto sukilimo. Tuomet Prūsija neteko Vakarų Prūsijos provincijos ir kitų kraštų. Per 1918 lapkričio Vokietijos revoliuciją nuversta Hohenzollerių dinastija, sosto atsisakė paskutinis Prūsijos karalius Wilhelmas II (valdė 1888–1918; jis pirmasis iš Europos valstybių vadovų 1918 III 23 pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę). Susikūrė demokratiška Vokietijos valstybė, vadinamoji Weimaro respublika (1919–1933).

L: Ranke L. Zwölf Bücher Preussischer Geschichte. Berlin, 1879; Reimann E. Neuere Geschichte des preußisches Staates 1763–1815. Bd. 1–2. Gotha, 1882–88; Erdmannsdörffer B. Deutsche Geschichte 1648–1740. Th. 1–2. Berlin, 1892; Deutsche Geschichte von der Begründung bis zum Ausbruch des Weltkrieges. Bd. 1–3. Berlin, 1926–32; Schnabe F. Deutsche Geschichte im 19. Jahrhundert. Freiburg, 1929; Brandenburg E. Von Bismarck zum Weltkrieg. Berlin, 1939; Hubatsch W. Preussenland. Hamburg, 1970; Vogler G. Vetter K. Preussen. Berlin, 1970. Moderne preußische Geschichte 1648–1947. 3 Bde. Berlin,1981; Hubatsch W. Grundlinien preussischer Geschichte: Königtum und Staatsgestaltung 1701–1871. Bonn, 1983; Erdmann K. D. Preußen. Seine Wirkung auf die deutsche Geschichte. Stuttgart, 1985.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Karaliaučiaus pilis, kurioje buvo įkurta biblioteka ir iždo lėšomis leidžiamų knygų saugykla, XIX a. pradžios piešinys / Iš MLEA

Iliustracija: Friedricho I karūnavimas / Iš MLEA

Iliustracija: Friedrichas I – karalius Prūsijoje, 1701 / Iš MLEA

Iliustracija: Prūsijos karo statutas lietuviškai spausdintas Karaliaučiuje, 1797 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Prūsijos dezertyrų amnestijos įsakas lietuviškai spausdintas Karaliaučiuje, 1746 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Ulonas Mikas Šimkus iš Vydutaičių, Pagėgių apskritis, 1914 / Iš Gedimino Šimkaus šeimos albumo

Iliustracija: Restauruotas paminklas Prūsijos lietuvininkų raiteliams prie senosios Įsruties pilies, 2006

Iliustracija: Klaipėdos kareivinės per Pirmąjį pasaulinį karą / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Vokietijos karo laivai „Uhelis“ (priekyje) ir „Lübeck“ Klaipėdos uoste išvijus Rusijos kariuomenę / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriauta Sendvario sodyba prie Klaipėdos, 1915 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Prūsijos karalius ir Vokietijos kaizeris (imperatorius) Wilhelmas II – pirmasis Europos valstybių vadovas, pripažinęs Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1918 III 23 / Iš MLEA

Iliustracija: Lietuvininkės tautiniais drabužiais ant žirgų pasitinka Wilhelmą II prie karalienės Luizės ąžuolo Tauralaukyje, 1890 VIII 25 / Iš Šilutės muziejaus fondų